Partizanai: Istorija ir dabartis

DVYLIKA METŲ LIETUVOS KARINĖS TARNYBOS

J. ŽILYS

PIRMIEJI SAVARANKIŠKO GYVENIMO ŽINGSNIAI

Baigęs gimnaziją 1929 m., pasijutau nejaukiai. Man iškilo klausimas, kas toliau daryti? Jei tėvai būtų pakankamai turtingi buvę, tas klausimas būtų savaime atpuolęs, tačiau ir aš jaučiau, ir tėvai davė suprasti, kad jie jau seni, yra pavargę, ir toliau man nedaug galės tepadėti. Pasilikti pas tėvus, jų 30 ha. ūkyje, nors ir buvau vienintelis sūnus, tarp keturių seserų, gimnaziją baigus, anais laikais, buvo neįprasta: reikėjo toliau eiti mokslus. Klausimas būtų lengvai išsisprendęs, jei būčiau ėjęs į kunigų seminariją. Motinos brolis, klebonas, žadėjo man pilną išlaikymą, o ir tėvai būtų mieliau prisidėję, tačiau, aš neturėjau noro eiti į kunigus.

Studijų klausimas laikinai man atpuolė, gavus šaukimą atlikti karinę prievolę; mat, jau buvau sulaukęs 21 metų amžiaus. Tais laikais Lietuvoje dar vis jautėsi buvusi rusų kariuomenės tarnavimo baimė, o, be to, tėvo pamokytas brolis buvo žuvęs Didžiajame kare, todėl tėvai matyti mane kareiviu nenorėjo. Kariuomenėje tarnauti man nebūtų reikėję išviso, jei tėvas būtų buvęs pusmečiu senesnis. Tada dar veikė įstatymas, kad 60 metų tėvo vienintelis sūnus yra atleidžiamas nuo karinės prievolės. Aš karo prievolės nebijojau, nes jaučiausi esąs sveikas. Buvau tuo metu geras sportininkas (trumpų distancijų bėgikas). Galvojau sau, kad betarnaudamas kariuomenėje pasvarstysiu, ką toliau daryti, o, svarbiausia, daugiau ką pamatysiu ir geriau pažinsiu gyvenimą. Taigi, pagal šaukimą, 1929 m. rudenį stojau naujokų ėmimo komisijon Panevėžyje. Komisija rado mane tinkamu kariuomenei, juokavo, kad tikčiau būti ir boksininku. Pareiškęs pageidavimą, buvau paskirtas į aspirantų (atsargos karininkų) kuopą Kaune — Panemunėje, 5 pėst. pulke.

TARNYBA PULKE

1929 m. lapkričio mėn. 1 d. turėjau prisistatyti 5-me p. pulke. Iš vakaro atvykęs į Panevėžį, susiradau draugų, ir, kaip naujokui pridera, pirmą kartą savo gyvenime pasivaišinau kartu su jais valstybine. Traukinys, vežęs naujokus, turėjo išeiti vėlai naktį, todėl laiko buvo pakankamai. Anais laikais Lietuvos miestuose buvo jaučiama neapykanta žydams, nekenčiau jų ir aš, todėl eidamas vėlai naktį į stotį, būdamas išgėręs, panorau atsiskaityti. Sutikęs keturis jaunus žydus, paskelbiau jiems karą. Tačiau neilgai man teko kariauti, nes iš kur tai atsiradęs policininkas areštavo mane ir vedė į nuovadą. Visokiais būdais aš jam aiškinau savo nekaltumą ir prašiau būti paleidžiamas, nes traukinys vežąs naujokus turi jau greitai išeiti, be to, aiškinau, kad jie keturi mane vieną užkabino, tačiau, policininkas, matyt, matęs įvykio pradžią, manęs nepaleido. Būdamas geras bėgikas, jaučiausi nepavejamas, todėl ir nutariau pasinaudoti kojomis: pastūmęs policininką, pasileidau bėgti, tačiau jis dar spėjo mane porą kartų “pašventinti” lazdele, kuri buvo nelabai maloni.

Nubėgęs į stotį, įlipau į dengtą prekinį vagoną, kuriame buvo padaryti specialiai naujokams atsisėsti suolai, ir netrukus išvažiavome. Atvažiavę į Kauną, stotyje buvome sutikti palydovų ir nuvesti į 5 p. pulką.

Tais metais, 5 p. pulke buvo sudarytos dvi kariūnų aspirantų - kandidatų kuopos ir dar viena kuopa — 2 p. pulke. Tokiu būdu mano pirmas karinis laipsnis buvo: kariūnas aspirantas-kandidatas. Pulkuose dviejų mėnesių bėgyje atlikome naujokų apmokymą. Mūsų žemesnieji viršininkai — skyrininkai ir būrininkai — buvo mokamą baigę ar joje buvę kareiviai. Patys aspirantai buvome nemažiau kaip šešias gimnazijos klases baigusieji, abiturientai, studentai ir net universitetą baigusieji. Tautybės atvžilgiu irgi buvo visokių: rusų, lenkų, žydų, vokiečių ir kitų. Dažnai per rikiuotės užsiėmimus skyrininkai ar jų padėjėjai, norėdami parodyti savo sugebėjimus, o mus įžeisti, sakydavo: “Čia tau ne universitetas — čia reikia galvoti”.

Statutų pamokas vesdavo karininkai, kai kurie jų buvo gana griežti. Tarnaudamas antrą savaitę kariuomenėje, buvau skaudžiai nubaustas būrio vado. Drausmės statuto pamokos metu, matyti, nebuvau dar pakankamai kariškos drausmės paveiktas, beklausydamas nelabai įdomaus pasakojimo, ėmiau ir užmigau. Už tai būrio vadas mane nubaudė visa savo galia: atstovėti vieną valandą pilnoje kautynių aprangoje. O dabar liepė man atsistoti ir stovėti. Bestovėdamas aš pajudėjau. Už tai jis pridėjo dar vieną šarvuotę. Niekas iš mano draugų tokios bausmės dar nebuvo gavęs, nes tarnavome kariuomenėje vos tik antrą savaitę. Aš pats, na tik kuprinės neturėjau, bet dar nei šautuvo savo rankose nebuvau turėjęs, todėl labai buvau susirūpinęs, o draugai buvo atėję net iš gretimos kuopos pasižiūrėti tokio nusižengėlio.

Po poros dienų šlavėme kareivines kartu su draugais. Į patalpas valymo metu niekam nebuvo leidžiama įeiti. Mano skyrininko padėjėjas, matyti, jausdamasis dideliu viršininku, žengė į patalpas, nors mes jo ir nenorėjome leisti. Mano draugas, tvirtas vyras, pačiupo tada jį už kupros ir metė pro duris laukan. Griežtas viršininkas apie tai parašė raportą kuopos vadui kpt. Liaudanskui. Šis, gi, už viršininko orumo pažeidimą, nubaudė kariūną aspirantą - kandidatą Kadžį, busimąjį gydytoją (jau miręs) atstovėti tris valandas pilnoje kautynių aprangoje. Tokiu būdu, kuopoje atsiradome mes du taip griežtai bausti. Žemesnieji viršininkai gązdino mus sakydami, kad dabar pamatysime, ką reiškia kariška drausmė ir kaip reikia elgtis su savo viršininkais. Taip įbaugintas, prieš stodamas atlikti skirtą bausmę, griebiausi priemonės savo viršininką — skyrininko padėjėją — palenkti sau. Nupirkau jam papirosų “Regata” pokelį, nes žinojau, kad jis, nukentėjęs, mus prižiūrės atliekant bausmę. Reikia pasakyti, kad bausmės atlikimas nebuvo toks jau baisus, nes papirktas viršininkas mane, neva, už gerą stovėjimą, po pusės valandos paleido, o mano draugas, išstovėjęs visą valandą, nesijautė labai pavargęs.

Statutų pamokos ir rikiuotė visiems sekėsi gerai, nes jau gimnazijoje pralavindavo atmintį ir išmokė rikiuotėje žygiuoti. Blogiau sekdavosi žydams: jiems rikiuotėje dažnai susimaišydavo rankos mostas. Jie pradėdavo mosuoti abi rankas iš karto ir vaikščiodavo kaip supančioti. Susipažinę su rikiuote ir statutais, gavome kuprines, kastuvėlius, šovinines ir šautuvus. Dabar buvo žymiai blogiau, nes tie visi daiktai pridarydavo daug bėdos, o ypatingai šautuvo nešiojimas ir jo valymas. Šautuvas, o ypač jo vamzdis, turėdavo blizgėte blizgėti, o jei ne, pasigailėjimo nebūdavo rodoma, tekdavo stovėti valandas, šluoti be eilės, o apie išėjimą į miestą nei negalvok.

Išeiti į miestą iš pradžių visai neišleisdavo, sakė nemokėsime elgtis, kaip kariui pridera. Po mėnesio, kai jau buvome išmokyti pasisveikinti, jei nebuvome nubausti, tvarkingai buvom apsirengę, o svarbiausia, išlaikę pasisveikinimo egzaminus, galėjom išeiti. Išeiti, gi, visi labai norėdavome.

Iš pradžių maistas atrodė kiek neįprastas: kai kuriems jo buvo maža; ypatingai, nevisiems patikdavo vakarienei duodama tiršta kruopų sriuba, karių vadinama įvairiais vardais. Kitiems, gi, ji labai patikdavo. Vienas mano draugas, suvalgydamas porą porcijų nenorinčių valgyti, labai pastorėjo, gi, patekęs į Karo mokyklą, kur buvo duodamas geras — “poniškas” maistas, vėl sulyso ir visuomet pasigesdavo pulko sriubos.

KARO MOKYKLOJE

Po dviejų mėnesių, 1930 m. sausio 9 d., iš trijų aspirantų - kandidatų kuopų į Karo mokyklą patekę, sudarėme tik dvi kuopas, trečdalis, dėl įvairių priežasčių, nubyrėjo ir pasiliko pulkuose. Į Karo mokyklą pateko ir trys žydai: gydytojas Kopelmanas, teisininkas, dabartinis komunistinės “Tiesos” dienraščio redaktorius Zimanas ir dar vienas, baigęs universitetą.

Dabar tapome kariūnais aspirantais. Prasidėjo mūsų paruošimas atsargos karininkais: viską turėjome mokėti ir atlikti pratimus žymiai geriau. Niekas mūsų čia nebeįžeidinėdavo ir negązdindavo, nes mūsų žemesnieji viršininkai buvo vyresniojo kurso kadro kariūnai. Nors ir neturėjome baltų diržų, kaip kadro kariūnai, tačiau išeiti į miestą norėdavome. Gauti išėjimą į miestą pradžioje reikėjo išlaikyti egzaminus. Žiūrėk, rodosi, taip pili koją, pasukęs galvą, kad net kaulai braška, tačiau išgirsti iš būrio vado: į miestą neisi, sveikintis nemoki, eini persisukęs, rankos pridėjimas netvarkoje, diržas nesuveržtas, ar saga atsegta; taip ir lieki. Kartais, pro skylę tvoroje, kuria buvo aptvertas rajonas, su gyvenusiu Kaune teisininku Kalniečiu pasprukdavome ir, turiu pasigirti, mudviem visuomet gerai pasisekdavo.

Karo mokykloje drausmė buvo griežtesnė kaip pulke, tačiau, baudų būdavo mažiau. Stovėjimą su šautuvu prižiūrėdavo budintis karininkas, todėl, gavęs baudą, turėdavo kombinuoti: jei geras budintis karininkas, eiti stovėti, jei ne, stengtis bausmės atlikimą atidėti kitai dienai.

Kariūnai buvo ruošiami karininkais virš dviejų metų, gi aspirantai, tą patį kursą, kiek sutrumpintą, praeidavo per vienus metus. Todėl teko dirbti daug ir įtemptai. Rytą 6 val. keldavomės ir susitvarkę stodavom rytiniam patikrinimui, po to eidavome vasarą į stadioną, ar rikiuotės aikštę vienai valandai gimnastikos ir lengvai atletikai, žiemą — į salę mankštai ir įrankių gimnastikai. Po gimnastikos pusryčiai ir 8 val. prasidėdavo pamokos klasėse ar kabinetuose. Buvo dėstoma įvairūs statutai, taktika, fortifikacija, ryšiai, topografija ir kita. Pasibaigus pamokoms — pietūs, o 2 val. prasidėdavo aikštėje rikiuotė, ar lauke lauko pratimai, vykę iki 6 val. vakaro. Po to vakarienė, pamokų ruošimas ir 9 val. vakarinis patikrinimas. Po jo, liuoslaikis — susitvarkymas ir apsivalymas, o 10 val. — gulimas. Visi dienos užsiėmimai, iki pat gulimo, būdavo pradedami švilpukui sušvilpus. Viskas buvo daroma pagal griežtą karišką tvarką.

Metų gale, iš daugelio praeitų dalykų, reikėjo laikyti baigiamuosius egzaminus. Nuo jų išlaikymo ir nuo viršininkų atestacijos priklausydavo pakėlimas į pirmą karininko laipsnį, paleidžiant į atsargą. Laikant baigiamuosius egzaminus buvo pranešta, kad iš kariūnų ir aspirantų bus sudarytas vyresnio kurso kariūnų artilerijos būrys. Kas norėjo patekti į tą būrį, turėjo paduoti raportą ir laikyti raštu lietuvių kalbos ir istorijos egzaminus. Daug neabejodamas, parašiau raportą ir išlaikęs egzaminus, buvau priimtas į kadro kariūnų vyresnįjį kursą, artilerijos būrį. Viso ten buvo apie 35 kariūnai.

Vidaus tvarkai visi kariūnai buvome suskirstyti, vyresniojo ir jaunesniojo kurso, pagal ūgį į dvi kuopas. Kuopose turėjome žemesnius viršininkus iš vyresniojo kurso kariūnų, kurie būdavo keliami į kareiviškus laipsnius.

Mūsų artilerijos būrys turėjome savo būrininką, kuris mus nuvesdavo ir parvesdavo iš užsiėmimų, ar pamokų. Užsiėmimų ir pamokų turėjome labai daug ir dirbome įtemptai, nes be bendrų užsiėmimų, daug turėjome atskirų, artileristams pritaikintų. Joti mokė kavaleristas kpt. Žitkevičius, važinėti su pabūklais ir veiksmų prie jų — mūsų būrio vadas art. kpt. Rupšys, artilerijos šaudybą ir pratimus prie Baranovo aparato — art. plk. Bytautas, artilerijos taktiką — gen. št. plk. ltn. Jucdišius — mokyklos inspektorius, augštąją matematiką — art. plk. Vyšniauskas.

Kariūnų išvaizda ir elgesys turėjo būti pavyzdžiu kitiems. Paraduose kariūnai turėjo geriausiai pasirodyti. Prisimenu 1931 m., Vasario 16 d. proga, įvykusį Vileišio aikštėje paradą. Ten kariūnai, prezidento ir štabo viršininko nuomone, praėjo pro estradą blogiau negu karo policijos kuopa. Už tokį apsileidimą buvome ne tik viršininkų išbarti, bet Karo mokyklos viršininko gen. št. plk. Jackaus įsakymu, visą savaitę turėjome mokytis tik pėstininkų rikiuotės. Rajono aikštė buvo dar neišdžiūvusi, todėl sušilę mynėme dumblą ir grįždavome iš rikiuotės užsiėmimų šlapi.

Vasarą mūsų būrys atliko dviejų mėnesių stažą 3-čiame artilerijos pulke. Visą mėnesį teko mokytis valyti arklius ir susipažinti su pulke esamais pabūklais, o antrą mėnesį praleidome Varėnos poligone. Į poligoną važiavome traukiniu iki Alytaus miesto, o iš ten į poligoną apie 30 km. žygiavome pėsti. Žygiavome pilnoje kautynių aprangoje įtemptai, todėl tik iki Daugų miestelio nuėjome veik visi, o nuo ten daug kariūnų, dėl nuovargio ir primuštų pūslių kojose, jau nebegalėjo paeiti ir buvo vežami arkliais. Reikia pasakyti, kad kariūnai, kilę iš kaimo, veik visi nužygiavome, gi miestiečių — nei vienas. Žygiui vadovavo art. kpt. Daukšys, raitas. Netoli poligono mūsų vadovas panoro, kad įžygiuotume į rajoną dainuodami. Žinoma, po tokio sunkaus žygio daina nebeišjėjo gerai ir kapitonas dėl to buvo labai nepatenkintas. Po žygio buvome pavargę ir sušilę. Išgėręs dvi bonkas alaus, pasigėriau ir nebesugebėjau pasistatyti palapinę, todėl naktį pramiegojau po pušele.

Sunki kelionė, tačiau lengvas darbas ir malonus gyvenimas buvo poligone. Svarbiausias mūsų darbas būdavo po vakarinio patikrinimo gražiai padainuoti, kas labai patikdavo pulko vadui art. plk. Dočkui. Dainuoti jis pats mums padėdavo. Prie kitokio darbo mes nelabai pritapome. Pulko vadas buvo savotiškas žmogus, anekdotiškų atsitikimų su juo galima būtų prirašyti nemažai, bet mums jis buvo švelnus, malonus ir nieko nebausdavo. Kartą nubaustieji stovėjome valandas prie gražaus ežero, gautas žygio metu. Pamatęs, pulkininkas priėjo artyn ir liepė būrininkui duoti komandą “žemyn”, o pats, nieko nesakęs, liepė mums išsivaikščioti.

Atlikę pulke stažą, grįžome į Karo mokyklą ir tęsėme studijas. Rugsėjo mėn. pradėjome laikyti baigiamuosius egzaminus. Egzaminų buvo daug ir nelengvų, todėl reikėjo pasitempti norint sėkmingai juos išlaikyti. Trys mūsų art. būrio kariūnai silpnokai išlaikė, gavę dar blogą atestaciją iš būrio vado; jie nebuvo pakelti į karininkus, bet puskarininkiais pasiųsti į artilerijos pulką. Ten tik po pusės metų du buvo pakelti į karininkus, vienas, gi, buvo puskarininkiu paleistas į atsargą.

Minėjau, kad kariuomenėje tarnaujant aspirantu ar kariūnu, kartais, reikėdavo “kombinuoti”, kad geriau sektųsi. Paminėsiu vieno kariūno “kombinaciją”, kuris mums garbės nedarė. Pratimų metu prie pabūklų vienas kariūnas lengvai susižeidė koją. Tuo pasinaudodamas, jau pasveikęs, kelias savaites nėjo į užsiėmimus. Egzaminų laikyti ateidavo pasirėmęs dviem lazdom, o buvusią sužeistą koją, neįmovęs į šliurę, bet pritvirtinęs ją dirželiu. Laisvės Alėjoje kariūnų jis buvo pastebėtas bevaikščiojant sveikas ir linksmas. Būrio kariūnas Dauskursas klasės lentoje nupiešė jį dviejose pozose: vienoje prie egzaminų, antroje — Laisvės Alėjoje. Prie egzaminų stalo stovintį pasirėmus dviem lazdom, nusiminusį, ir pririšta prie kojos šliure; Laisvės Alėjoje, gi, piešinys jį rodė einantį kaip dera kariūnui, smagų ir tvarkingą. Tas karikatūras pamatė mokyklos inspektorius gen. št. plk. ltn. Juodišius. Pasikvietęs kitus mokyklos kari-

Artilerija poligone    V. Augustino nuotr.

ninkus, jis parodė jiems kariūno išdaigas, o pasišaukęs kombinatorių, davė jam velnių ir perspėjimą nesimuliuoti. Nuo to meto jis daugiau nebesirgo.

Laikant egzaminus, kiekvienam kariūnui buvo pasiūtos dvi eilutės drabužių (kasdieninė ir išeiginė), batai ir žieminė milinė. Išlaikę egzaminus, prezidento aktu, buvome pakelti į jaunesniojo leitenanto laipsnį ir Karo mokyklos viršininko įsakymu paskirstyti į pulkus.

Po įvairių iškilmių, apsirengę karininkų naujomis uniformomis, kiekvienas, iš resp. prezidento A. Smetonos rankų, gavome kardą su perspėjimu: “Be reikalo nepakelk, be garbės nenuleisk!”.

Tuo baigėsi Karo mokyklos gyvenimo vargai ir džiaugsmai.

4-TAME ARTILERIJOS PULKE

1931 m. spalio mėn. 30 d., mes, dešimts jaunųjų leitenantų, baigę tryliktąją karininkų laidą, atvykome į 4 artilerijos pulką Vilkaviškyje. Atvykome: Janulaitis, Jonas, Juškaitis, Jonas, Kilius Juozas, Limba Jeronimas, Lipčius Stasys, Matulaitis Juozas, Petrėnas Petras, Saulis Antanas, Ščepavičius Juozas ir Žilys Juozas. Išeiginėje uniformoje prisistatėme pulko vadui plk. Baniui, vėliau augštesniesiems karininkams jų butuose. Pulko įsakyme pulko vado buvome paskirstyti į grupes. Aš patekau į trečią gaubicų grupę, penktą bateriją. Grupės vadas buvo mjr. Traškevičius (miręs 1965 m. Kanadoje). Baterijos vadas kpt. Šipelis (miręs Toronte, Kanadoje), vėliau kpt. Botyrius (išvežtas į Rusiją).

Iš Karo mokyklos atvykome neblogai paruošti, tačiau nepilnai. Pradžioje reikėjo mokytis techniškąją dalį savo pabūklų ir kitką, kas Karo mokykloje nebuvo išmokta. Lietuvos artilerijos daliniuose buvo įvairūs pabūklai. Atskiroje artilerijos grupėje, kuri stovėjo A. Panemunėje (Kaune) buvo prancūziški pabūklai, 3-čiam artilerijos pulke Šančiuose (Kaune) — vokiški, 2-me art. pulke Kėdainiuose — rusiški ir pas mus, 4 art. pulke buvo angliški. Karo mokykloje paviršutiniškai buvome supažindinti su vokiškais ir prancūziškais, o anglų ir rusų pabūklų nebuvome nei matę. Dabar, gi, reikėjo gerai pažinti angliškus, kad galėtumėm mokyti kareivius. Todėl, ilgai nelaukę, visi savo baterijose ėmėmės mokytis pabūklų techniškosios dalies. Tiesą pasakius, mano baterijos angliškos gaubi-cos buvo labai senos ir jų techniškoji dalis buvo labai paprasta. Tos patrankos, atrodo, buvo dalyvavusios Būrų karuose, neturėjo norago, todėl po šūvio atšokdavo atgal iki 7 m. Vėliau, pritaikius stabdžius, atgal eidavo mažiau, bet užtat šokdavo į viršų. Po kiekvieno šūvio pabūklus reikėdavo pagrindinai iš naujo nustatyti. Kareiviai šūvio metu visi turėdavo bėgti į šalis ir tik spyninis, patraukęs dviejų metrų ilgio virvę, perkištą pro ratą, uždegdavo užtaisą ir taip įvykdavo šūvis. Tačiau dauguma sviedinių nesprogdavo. Kitose baterijose angliškos lauko patrankos buvo žymiai tobulesnės. Vėliau, artileriją man jau palikus, tos anglų gaubicos buvo parduotos Etiopijai, jos karo su Italija metu. Pulkuose tada buvo suvienodinti pabūklai: visur buvo įvesti prancūziški.

4-to artilerijos pulko viena grupė stovėjo Alytuje, dvi grupės — ūkio dalis ir štabas — Vilkaviškyje. Vilkaviškyj visi karininkai gyvenome kareivinių rajone, todėl nuolatos visi susitikdavome, jei ne rajone, tai ramovėje, kuri buvo ga na graži ir patogi. Apmokydami kareivius turėjome daug darbo, nes baterijoje buvome tik du jaunesnieji karininkai. Be to, pulke man buvo pavesta krautuvė, jos priežiūra atimdavo daug laiko. Darbas ir gyvenimo aplinka pulke man patiko. Atsiradus kiek laisvo laiko, ypač sekmadieniais, šokinėdavome raiti per kliūtis, ar jodinėdavome po Vilkaviškio apylinkes. Taip ištarnavau pulke apie du metus.

ATSISVEIKINU SU ARTILERIJOS PULKU

1933 m. gale, iš visų kariuomenės dalių, jauni karininkai buvo kviečiami stoti į Augštuosius aviacijos kursus Kaune. Mūsų pulko veik visi jaunesnieji karininkai pareiškė norą stoti.

Skirtis su pulku noro neturėjau, tačiau nesirašyti buvo irgi nepatogu: draugai pajuoks, kad bijau. Be to, sveikatos tikrinimo metu palikęs pulke, nenorėjau dirbti už išvykusius, o turėti atostogas Kaune kiekvieną viliojo. Sveikatą tikrino dvi savaites Karo ligoninėje. Pasirinkimas iš visų dalių buvo labai didelis. Iš mūsų pulko stojusių apie 10 karininkų sveikata tiko tik trijų, tačiau tik aš vienas, kadangi buvau jauniausias, iš tinkamų, buvau priimtas.

Stojusių gana didelis nuošimtis buvo daltonistai: neskyrė raudonos spalvos nuo žalios. Juokingai atrodė, kai kavaleristas su raudonomis kelnėmis dėjo aiškiai raudonos spalvos siūlus prie žalių ir atvirkščiai.

Pulke man patiko dirbti ir gyventi, todėl atėjus laikui išvykti buvo gaila skirtis. Pasilikti, gi, negalėjau, nes pulko vadas būtų baudęs už suvedžiojimą. Atsisveikinęs su draugais, 1934 m. sausio mėn. pradžioje, išvykau į Kauną.

VĖL MOKINIO SUOLE

Patekęs iš pulko į mokyklos suolą, jaučiausi nekaip: vieton mokęs kitus, vėl pats turėjau mokytis. Žiemos metu mokėmės teorinius dalykus. Visų labjausiai man nepatiko Morzės abėcėlė. Reikėjo išmokti priimti ir perduoti daug raidžių per minutę. Daug valandų buvo sugaišta tam reikalui. Dabar lakūnai, manau, tokių dalykų nebesimoko, nes ištobulėjus radijo aparatams, lengvai susikalba žodžiu. Seniau susikalbėjimas iš lėktuvo su žeme ir su kitu lėktuvu buvo įmanomas tik Morzės, arba sutartais, ženklais.

Pavasariui atėjus, teorinis kursas buvo nutrauktas. Pradėjome mokytis skraidyti. Visas darbas vyko aerodrome. Skraidydavome anksti rytą, nuo 4 iki 8 val. ir po pietų, nuo 4 val. iki temstant. Toks laikas buvo parinktas dėl to, kad tuo metu niekas mums netrukdydavo, ir mes kitiems lėktuvams nepasimaišydavome. Oras tuo laiku irgi būdavo patogiausias —nebūdavo oro duobių. Vidudienį, daugiausia debesų augštyje ir žemai prie žemės, dėl nevienodo oro įšilimo (retumo), atsiranda, taip vadinamos, oro duobės ir lėktuvas, staiga, krinta kiek žemyn, pakyla augštyn, ar pametamas į šoną. Toks mėtymas nevieną susirgdina. Iš dalies, prie to galima priprasti, be to, yra ir vaistų, kurie sumažina jautrumą. Dažnai pilotai, skraidydami su nelakūnais, norėdami sudaryti didesnį įspūdį, dirbtinai mėto lėktuvą, mesdami tik bėdą oro duobėms.

Mokykloje mokslas truko pusantrų metų.

PIRMIEJI SKRIDIMAI

Skridimų su instruktorium tenka padaryti nuo 80 iki 150, tai sudaro apie 10-15 val. (vienas skridimas 5-10 min.). Svarbiausia yra išmokti gerai nutupdyti lėktuvą. Tupiama ir kylama visada prieš vėją. Tupiant prieš vėją, lėktuvas greičiau nustoja įsibėgėjimo, greičiau sustoja bėgęs žeme, o kylant, greičiau pakyla. Apsiprasti ore ir susipažinti, kaip veikia vairai, pirmieji skridimai būdavo ilgesni. Vėliau visas mokymasis su instruktorium susidėjo iš pakilimo, skridimo apie aerodromą ir tūpimo. Instruktoriaus ir mokinio vairai yra taip įtaisyti, kad vienam juos judinant, lygiai taip pat juda ir antrojo. Susikalbėjimas buvo įmanomas aviofonų pagelba: tai guminės žarnelės, nuvestos nuo vieno burnos iki kito ausų ir atvirkščiai.

Mano instruktorius buvo kpt. V. Jis buvo gana nervingas ir nesivaldantis žmogus. Kiekviena pradžia yra sunki. Mat, reikia įgyti lėktuvo padėties pajautimą ore ir išmokti tinkamai veikti vairais. Mano, gi, instruktorius neturėjo kantrybės ir noro laukti. Iš pirmų skri-

ANBO I

dimų jis jau pradėjo tampyti vairus ir šaukti: “slysta!”, “pučia!”. Tai reiškė vieną ir tą patį: lėktuvas skrenda blogai, reikia taisyti. Per visą mokymą instruktorius nei karto nepasakė man, kad lėktuvas skrenda gerai, posūkis geras, pakilau gerai, o apie tūpimą nėra nei kalbos — visada šaukdavo pakeltu tonu. Balsą, reikia pasakyti, jis turėjo labai stiprų. Įvarytas panikon, dažnai palikdavau vairus Dievo valiai, tada ir jis mažiau šaukdavo, mat, turėdavo pats valdyti lėktuvą; o gal lėktuvas nevaldomas geriau skrisdavo? Visdėlto nevaldomas lėktuvas srenda gerai tik trumpą laiką, greitai pradeda suktis į vieną pusę, kilti ar leistis žemyn, todėl vėl reikdavo mėginti valdyti, nors instruktorius ir šaukdavo.

Galvojau, kad lakūnu negalėsiu būti — turėsiu grįžti į pulką. Su vienu mūsų grupės karininku taip ir atsitiko: išskraidęs su instruktorium 300 skridimų, nebuvo išleistas savarankiškai skristi ir turėjo grįžti į savo pulką.

Kartą mano nuotaiką pataisė toks įvykis. Instruktorius buvo išskridęs su mokiniu kpt. S. Jasiunsku. (Pastarasis yra vienas iš nedaugelio išsigelbėjusių iš bolševikų šaudomos kalinių voros prie Červenės. Plačiau apie tai yra aprašyta plk. Tumo ir plk. Petruičio atsiminimuose. Jis mirė Vokietijoje po karo vienoje stovykloje širdies liga. Tai buvo tvirto sudėjimo, augštas vyras, turėjęs tvirtą balsą).

Aš su kitais karininkais aerodrome prie tūpimo marškos laukiau savo eilės skristi. Staiga išgirdome balsą iš dangaus: “pučia! slysta!”. O po to, kitu tonu, nesuprantamus žodžius. Mat, kpt. Jasiunskas, netekęs kantrybės, irgi nutarė sušukti. Kadangi jie skrido virš aerodromo nuėmę gazą, o šaukė įpykę, tai buvo aiškiai girdėti. Tas mane padrąsino, nes išgirdau, kad instruktorius taip pat šaukia ir ant kitų.

Skraidant su instruktorium man vis nebuvo aišku, ar aš jau moku valdyti lėktuvą, ar ne? Man atrodė, kad instruktorius visą laiką valdo lėktuvą, o aš tik laikau pridėjęs rankas ir kojas prie vairų. Vieną rytą, po pirmo tą dieną skridimo, instruktorius nelauktai paklausė, ar aš noriu skristi savistoviai. Tai mane labai nustebino, tačiau, taip buvo įgrisęs jo šauksmas, kad, ilgai nelaukęs, sutikau.

PRADEDU SKRAIDYTI VIENAS

Instruktoriui išlipus iš lėktuvo, jo vieton įsidėjau smėlio maišą. Tai buvo reikalinga, kad nepasikeistų sąlygos lėktuvui valdyti. Pakilti į orą ir skraidyti ore nebijojau; labiausiai bijojau tai tūpimo. Abejodamas savo mokėjimu, šimtuoju skridimu pakilau į orą vienas. Ilgesnį laiką pasisukinėjęs ore, ruošiausi tūpti. Pasitikėjimo savimi neturėjau, žinojau, kad reikia tūpti ir tai be instruktoriaus. Sukaupęs jėgas tūpiau, ir, matyti, pasisekė neblogai, nes lėktuvui sustojus, instruktorius parodė ženklą skristi dar kartą.

Tada mano nuotaika ir pasitikėjimas savimi pakilo: reiškia, lakūnas iš manęs gali būti. Tą dieną padariau dar du skridimus. Instruktorius, matyti, buvo patenkintas, kad dabar jau ant žemės nedaug ką besakė. O gal ir jam buvo įgrisę šaukti, kaip ir man klausyti..

Trečią ar ketvirtą dieną mano savarankiško skraidymo atėjau skraidyti tiesiog iš “Versalio” restorano. Atėjus mano eilei skristi, pakilau į orą. Atrodė viskas gerai, tačiau priplaniravęs tūpimo vietą pajutau, kad kažkas netvarkoje: nematau augščio. Tupiant reikia žiūrėti, kad lėktuvas būtų išlygintas ir nustojęs greičio, pasiektų žemę neaugščiau, kaip iš metro augščio, kitaip važiuoklė neišlaikys ir luš.

Taigi, nematydamas kokiame augštyje esu, netūpiau ir davęs gazą, vėl pakilau augštyn. Ore mėginau išsiblaškyti — pabusti. Ilgoką laiką paskraidęs, vėl bandžiau tūpti, tačiau vis nemačiau augščio, todėl ir vėl pakilau. Taip pakartojęs keletą kartų nutariau, kad ilgiau skraidyti pavojinga: pristigsiu benzino, o tūpti vieną kartą vistiek reiks. Taip pasiryžęs tūpiau. Tūpimas buvo labai blogas, tačiau važiuoklė išlaikė — nelūžo. Turėjau padaryti dar du skridimus, tačiau, nebeskridau ir nutariau tokiame stovyje niekuomet daugiau nebeskraidyti, tik, išsimiegojęs ir blaivus.

Laimei, instruktorius tuo metu buvo ore, mano skraidymo ir tūpimo nematė. Jei būtų matęs, mano skraidymas su instruktorium, neišvengiamai, vėl būtų prasidėję.

Kitą dieną, labai abejodamas, vėl išskridau, tačiau viskas buvo tvarkoje; augštį tupiant mačiau gerai.

Kartą įvyko maža nelaimė, kurios daliniu kaltininku buvau aš. Paskraidęs rengiausi tūpti. Užpakaly manęs rengėsi tūpti mokinys ltn. Steponkus, dar kiek iš šono leidosi didelis susisiekimo lėktuvas. Ltn. Steponkus turėjo saugotis manęs ir sekti susisiekimo lėktuvą. Toks, palyginti, menkas dėmesio nukreipimas baigėsi tuo, kad dėl peraugšto išlyginimo jo lėktuvo važiuoklė neišlaikė — lūžo. Lėktuvas nušliaužė ant liemens, o propeleris, pasiekęs žemę, irgi sulūžo. Pilotas išliko visai sveikas. Palikęs savo lėktuvą, nubėgau ir pasveikinau jį su “krikštynomis”, bei patogiu išlipimu iš lėktuvo. Jis, gi, buvo susijaudinęs ir nepatenkintas, kad jam sukliudžiau.

Nepamenu po kiek skridimų savarankišką skraidymą Ambo V baigiau ir pradėjau skraidyti Anbo III, vadinamu “Kirviu”. Kirviu vadindavome todėl, kad tupiant planiruodavo dideliu kampu ir greitai nustodavo greičio. Tūpti juo buvo žymiai sunkiau. Skraidymais Anbo III užbaigiau tų metų sezoną.

ANTROJI ŽIEMA

Artėjant žiemai, vėl tęsėme teorinį kursą; skraidymas buvo nutrauktas.

Kartą nagrinėjome pėstininkų vieną pratimą. Kursantų buvo iš visų ginklų rūšių. Senais laikais visų ginklų rūšių pažiba buvo kavalerija. Jų uniforma ir mūsų kariuomenėje buvo gražiausia — spalvuota. Patys kavaleristai irgi mėgo laikyti “fasoną”: stengėsi savo elgesiu išsiskirti iš kitų.

Minėto pratimo nagrinėjimo metu vienas husarų karininkas, paprašęs balso, taip prabilo: “Aš manau, kad reikia kairiuoju flangu išvystyti ofenzyvą ir debušuoti per tereną”. Tai pasakęs atsisėdo su šypsena veide. Visi kursantai pradėjo juoktis. Vedęs pratimą gen. št. plk. Repšys, išgirdęs tokius surinktus be prasmės, neturinčius ryšio, žodžius, pasitaisė savo apykaklę, ir, nieko nesakęs, tęsė pratimą toliau.

LAKŪNO LTN. KVIETINSKO ŽUVIMAS

Kartais iš ryto būdavo fizinio lavinimosi valanda. Ją pravesdavo kpt. R. Marcinkus. Kartą važinėjomės rogutėmis nuo kalno Fredoje (Kauno priemiestis). Buvo graži diena, ir aerodrome vyko skraidymai. Staiga išgirdome pikiruojančio lėktuvo smarkų kaukimą. Pažiūrėję į aerodromo pusę pamatėm iš augštai dideliu greičiu pikiruojantį (smingantį) lėktuvą — naikintuvą “Fiat” (italų gamybos). Lėktuvas, neišėjęs iš pikiravimo, smigo į žemę aerodromo krašte. Buvę arčiau lakūnai matė, kad lėktuvas lūžo dar būdamas ore. Jame skrido ltn. Kvietinskas. Jis buvo baigęs aviacijos karininkų kursus vieną laidą anksčiau. Iš ryto jis buvo geroje nuotaikoje. Pusryčiaudamas žadėjo gerai paskraidyti, nes jis buvo išlaikęs egzaminus, kurie jam kliudė gauti pirmąjį rangą. Jis buvo kiek nerviškas ir karšto būdo. Tas jį ir pražudė. Žemai nupikiravęs ir pamatęs netoli žemę, perstipriai patraukė vairolazdę ir lėktuvas, smigęs dideliu greičiu, staigiai išlyginamas, neišlaikė ir lūžo.

Įvykį stebėję, mes visi, su vadovu priešaky, tiesiai per laukus nubėgome į aerodromą. Pribėgę prie sudaužyto lėktuvo pamatėm aviacijos viršininką plk. inž. Gustaitį. Ltn. Kvietinskas iš laužo jau buvo ištrauktas. Kombinezone jis atrodė tik gniužulys be pavidalo. Visiems buvo aišku, kad jis jau miręs. Pamatęs mus žiūrinčius, aviacijos viršininkas priėjo prie vadovo, pabarė, kam atvedė mus ir liepė kuo greičiausiai grįžti atgal. Matyt, aviacijos viršininkas nenorėjo mums, būsimiems lakūnams, sudaryti blogą vaizdą apie aviaciją. Ltn. Kvietinską nuvežė į karo ligoninę pataisyti veidą, kad galėtų atpažinti ir kad neatrodytų baisus tėvams ir giminėms. Jis buvo palaidotas Kauno kapinėse. Lakūnui žuvus, mūsų aviacijoje buvo tradicija — neskraidyti tris dienas. Tautinė vėliava būdavo iškeliama perrišta gedulo kaspinu. Lavonas būdavo pašarvojamas lėktuvų angare. Laidotuvėse dalyvaudavo visi tos įgulos lakūnai su šeimomis. Laidotuvių metu skraidydavo viena grandis iš trijų lėktuvų. Ant kapo būdavo statomas kryžius propelerio pavidalo.

VIRŠININKO IŠVEDŽIOJIMAI

Aviacijos teorijos pamokų metu plk. inž. Gustaitis buvo aiškinęs, kad naikintuvai yra statomi labai stiprūs: atsparumo koeficientas — 8. Tai reiškia, lėktuvas gali atlaikyti aštuonis kartus stipresnį spaudimą, negu reikia normaliai skrendant. Žmogus, gi, galįs pakelti tik penkis kartus didesnį apkrovimą. Išeina, lakūnas turėtų mirti prieš lėktuvo lūžimą, t. y. lakūnas lėktuvo naikintojo ore savo veiksmu sulaužyti negali. Teoriškai gal taip ir išeitų. Skraidant, tačiau, su patikrintu nauju lėktuvu, praktikoje, kitaip pasirodė. Pilotas ltn. Kvietinskas, vesdamas iš pikiravimo, sulaužė lėktuvą ore. Išeitų, kad jis dar buvo gyvas. (Tiesa, jo lėktuvas buvo gerokai susidėvėjęs).

Po to įvykio, aviacijos viršininkas, sušaukęs visus lakūnus ir mus kursantus, paaiškino, kad visus lėktuvus galima sulaužyti ore darant staigius ir neteisingus veiksmus ir patarė būti atsargesniems. Apie savo ankstyvesnius išvedžiojimus daugiau neužsiminė.

(Bus daugiau)

ANBO IV

J. ŽILYS

(Pradžia sausio mėn. KARYJE)

ANTRŲJŲ METŲ SKRAIDYMAS

Pavasariui atėjus, vėl parsidėjo skraidymai įvairios rūšies lėktuvais. Pradžioje skraidžiau I D. karo geriausiu vokiečių vienviečiu naikintuvu “Focker”. Tai labai pavaldus ir malonus skraidyti lėktuvas. Mūsų aviacijoje jų buvo tik du. Vieną iš jų sulaužė ore psk. Miliūnas, darydamas figūras. Jis pats išsigelbėjo parašiutu; leisdamasis užsikabino Nemuno krante ant augšto medžio ir tik atvažiavę gaisrininkai galėjo saugiai jį nukelti. Po to, tais lėktuvais buvo uždrausta daryti figūras. Likusiu lėktuvu atlikdavome šaudymus foto kulkosvaidžiu į kitą lėktuvą. Vėliau buvau paskirtas naikintuvų “Šmolik” eskadrilėn išmokti figūrinio skraidymo. Lėktuvų “Šmolik” eskadrilė buvo pirkta Čekoslovakijoje. Jų liemenys buvo išdažyti smaugliais — pabaisomis. Skraidyti jais man nepatiko. Jie sunkiai valdomi lėktuvai, linkę eiti į suktuką. (Suktukas buvo vadinama figūra, kuri savaime pasidaro lėktuvui krintant). “Šmolik” lėktuvas darydavo staigų suktuką ir sunkokai duodavosi išvedamas iš jo. Su šiais lėktuvais yra užsimušę keletas lakūnų.

Man stebint, užsimušė psk. Meškėnas, 1934 metais (kilęs iš Panevėžio). Jis buvo pakilęs į penkių kilometrų augštį; leisdamasis, jau netoli žemės, nustojo greičio, ėjo į suktuką ir taip atsitrenkė į žemę. Lėktuvas atrodė neperdaugiausiai apdužęs, tačiau lakūnas mirė, dedant jį į sanitarijos autovežimį.

Vieni lėktuvai, nustoję greičio, greitai pereina į suktuką, kiti paplaniravę, įgyja greičio ir patys išsilygina (tai pastovūs lėktuvai). Buvo lėktuvų, kurių iš suktuko normaliai visai negalima išvesti. Tai tie, kurie daro lėtą (plokščią) suktuką. Jų vairai permaži, kad paklustų piloto. Mūsų aviacijoje toki lėktuvai buvo “L.V.G.” Tai I D karo dvisparniai lėktuvai. Jie buvo vartojami vilkti marškoms Palangoje, šaudant į ore judantį taikinį. Įėjus su jais į suktuką, buvo leidžiama gelbėtis parašiutu. Kol dar nebuvo parašiutų, su jais buvo nukritusių lakūnų ir išlikusių gyvų.

Figūruojant “Šmoliku”, pradžioje neviskas gerai išeidavo. Daug kartų teko pakliūti į suktuką ir išvedant, jei tik pavėluodavau ištiesinti vairus, tuojau pradėdavau suktis suktuku į kitą pusę ir taip, gerokai pasisukinėjęs į abi puses, pagaliau išlygindavau. Kadangi figūruoti pradėdavau iškilęs virš kilometro augščio, tai suktukams jo pakakdavo.

Kartą figūruojant sugedo lėktuvo motoro tepimas; motoras įkaito ir motoro apsisukimai sumažėjo. Tuo atveju reikėjo išjungti motorą ir

Pasikalbėjimas ore, pakilus iš aerodromo: karo lakūnai — ltn. L. Lendraitis ir kpt. R. Marcinkus

tūpti, nes buvau virš aerodromo. Bijodamas blogo priėjimo tūpimui neišjungiau motoro — tik nuėmiau gazą, planiravau ir tūpiau. Nutūpti pavyko gerai. Motoras nuo įkaitimo garavo kaip garo mašina. Reikėjo nors dabar išjungti motorą, bet aš ir vėl to nepadariau. Tą dieną vėjas pūtė į angarų pusę. Kadangi tūpdavome visuomet prieš vėją, tai mano lėktuvas sustojo gana toli nuo angarų. Išjungęs motorą būčiau turėjęs tolokai eiti iki angarų. To nepanorėjau ir su garuojančiu motoru “nuruliavau” iki pat angarų. Išlipęs iš lėktuvo pamačiau aviacijos viršininką. To tai nesitikėjau. Įraudęs viršininkas čiupo mane, kodėl aš taip padariau. Nedaug kuo aš galėjau teisintis; pasakiau, kad tuo lėktuvu skridau tik antrą kartą, išjungti motorą bijojau dėl blogo priėjimo tūpti. Tada jis atlyžo ir atsitraukė nuo manęs. Skridimas man baigėsi gerai, tik tas lėktuvas daugiau jau nebeskraidė, nes motoras tebetiko tik laužui.

Tos rūšies lėktuvais aš skraidžiau dar ilgoką laiką, kol išmokau figūruoti ir be reikalo nedaryti suktukų. Neilgai trukus, visi tos rūšies lėktuvai, jau pasenę ir nebetinkami skraidyti, buvo išimti iš apyvartos.

Tuo ir baigėsi mokymas skraidyti mokykloje. Teorinio kurso baigiamieji egzaminai irgi buvo išlaikyti. Taigi, teko skirtis su mokykla, o vėliau ir su Kaunu.

Baigęs mokyklą ir gavęs antrąjį lakūno rangą, buvau paliktas mokomojoje eskadrilėje. Ltn. Pupelis, nenorėdamas išvykti iš Kauno, padavė raportą aviacijos viršininkui, motyvuodamas, kad jo motina gyvenanti Šiauliuose ir jam skraidant jaudinsis, todėl prašė palikti Kaune. Aviacijos viršininkas, palaikęs tą už gryną pinigą, vieton jo, išsiuntė mane į 3-čią bombonešių eskadrilę Šiauliuose (Zokniuose), 1935 m. liepos mėn. 31 d. Ta data yra aviacijos įsakymo; tikrumoje aš išvykau į Šiaulius dviems mėnesiais vėliau.

SUKILIMAS PRIEŠ PREZIDENTĄ

1934 m. birželio 7 sukilimas padarė didelį nuostolį mūsų kariuomenei, ypač karo aviacijai. Daugeliui aviacijos karininkų buvo atimti laipsniai, o kiti, kad ir su laipsniais, buvo pašalinti iš kariuomenės; vienas nubaustas kalėjimu. Iš buvusių 25 aviacijos karininkų, mokyklos klausytojų, didesnė pusė nukentėjo. Tik du už pabaudą buvo grąžinti į pulkus, plk. Čaplikui užtarus; kiti visi buvo atleisti iš kariuomenės. Kursai buvo papildyti naujai iš dalinių priimtais karininkais.

Sukilime aš irgi dalyvavau, bet buvau išteisintas. Įvyko taip. Tuo metu mokykloje vyko mokymas skraidyti. Pratybas pradėdavome 4 v. ryto. Aš gyvenau Vytauto prospekte, netoli geležinkelio stoties, todėl turėjau atsikelti ir išeiti į tarnybą labai anksti. Sukilimo dieną, išėjęs į gatvę, prie stoties pamačiau stovinčius tankus ir daug kareivių. Iš vakaro apie įvykį nieko nežinojau. Grįžęs į kambarį, pasiėmiau diržą, pistoletą ir nuėjau prie stoties. Ten sutikau keletą pažįstamų karininkų. Iš jų sužinojau, kad vyksta sukilimas, siekiąs paspausti prez. A. Smetoną dėl vyriausybėje įsivyravusio giminių valdymo ir protekcijų. Tai buvusi pagrindinė sukilimo priežastis. Tik vėliau paaiškėjo, kad dalis sukilėlių norėjo grąžinti vyriausybėn prof. A. Voldemarą. Nuo geležinkelio stoties, paėmęs taksį, nuvažiavau prie vyr. kariuomenės štabo patalpų ir ten buvau visą laiką, kol sukilimas buvo atšauktas. Tuo laiku aviacijos viršininko pareigas ėjo gen. št. plk. ltn. J. Narakas. Aviacijos viršininkas plk. inž. Gustaitis (vėliau generolas) buvo išvykęs į užsienius. Didžiausia atsakomybė aviacijoje ir teko sukilime dalyvavusiam plk. ltn. J. Narakui. Po sukilimo jam buvo atimtas laipsnis. Jis buvo pašalintas iš kariuomenės ir karo teismo nubaustas mirties bausme. Tokia pat bausme buvo nubaustas, sukilimui dalinai vadovavęs, vyr. štabo virš. gen. P. Kubiliūnas. Mirties bausmė abiems buvo pakeista kalėjimu. Sukilimas vyko ramiai, beveik niekas nepasipriešino ir ginklas nebuvo pavartotas.

PASITARIMAI PREZIDENTŪROJE

Man būnant prie vyr. štabo patalpų, visą laiką vyko pasitarimai su prezidentu. Karts nuo karto atvažiuodavo vyresnieji karininkai, dalyvavę pasitarimuose, painformuoti apie padėtį. Jų pasakojimu, pradžioje prezidentas buvęs labai išsigandęs ir viską būtų sutikęs padaryti. Atrodė, sukilimo vadai nebuvo vieningi ir neturėjo plano ką, atskirais atvejais, turėtų daryti. Kai prezidentui paaiškėjo, kad jis paliekamas savo vietoje, o daromos tik pastabos dėl kaikurių pakaitų, prezidentas pasidarė nesukalbamas.

Dalis sukilėlių, ta proga, siūlė prof. A. Voldemarą grąžinti vyriausybėn. Prezidentas jo grįžimą valdžion griežtai atmetęs.

A. Voldemaro Kaune tuo laiku nebuvo. Sukilėlių eilėse nebuvo asmens, kuris imtųsi iniciatyvos ir atsakomybės. Gen. Kubiliūnas neturėjo aiškaus nusistatymo, ką daryti. Tai laikau jo, karo vado, silpniausia puse. Kaip žinome, jis daugiausiai ir nukentėjo.

Laikas bėgo. Pradėta skubėti, nes buvo jau šviesu ir neužilgo turėjo pradėti eiti darbininkai į darbą ir valdininkai į tarnybas. Reikėjo sukilimą greitai baigti. Buvo jaučiamas nerviškumas. Aviacijos gen. št. plk. ltn. Narakas, rūkydamas

Pasiruošimai prieš pakylant.

Lietuvos karo lakūnai Rotterdame 1934 m. birželio 28 d. Viduryje gen. A. Gustaitis ir Lietuvos gar-brs konsulas dr. W. Penn.

pypkę, skubiai vaikščiojo vyr. štabo prieangyje. Niekas nebepranešinėjo apie padėtį.

Apie pradžią šeštos valandos automobiliu atvažiavęs gen. Kubiliūnas pranešė, kad sukilimas baigtas ir liepė kareivius, kurių kieme buvo gana daug, vesti į kareivines. Tačiau niekas nieko nedarė — lūkuriavo, nes atrodė, kad jis sukilimui jau nevadovavo. Netrukus atvažiavo aviacijos mjr. Pyragius su husarų pulko vadu gen. št. plk. ltn. Bačkum ir pranešė, kad sukilimas yra baigtas — susitarta. Prezidentas prižadėjęs nieko nebausti ir liepė grįžti į kareivines. Tada kareiviai pradėjo rikiuotis grįžimui.

ATSKRIDO VOLDEMARAS

Apie 6 val. pėsčias atėjau aviacijos ramovėn, kur radau daug karininkų, grįžusių iš sukilimo. Visi sėdėjo aplink stalą valgomajame kambaryje. Nuotaika buvo įtempta. Niekas nekalbėjo. Mjr. Pyragius, išėjęs iš svečių kambario, pranešė, kad svečių kambaryje yra atskraidytas A. Voldemaras. Netrukus jis atėjo pas karininkus. Buvo gerai nusiteikęs, nors nesiskutęs ir gana blogai apsirengęs. Su visais iš eilės pasisveikino, paduodamas ranką ir, rodos, laukė geros žinios, bet niekas netarė nė žodžio. Neilgai pabuvęs valgykloje vėl grįžo į svečių kambarį ir ten mjr. Pyragius ir mjr. Špokevičius jam paaiškino apie padėtį. Tada jis pasakęs: “Dabar vežkite mane į kalėjimą”. Apie jo buvimą ramovėje buvo telefonu pranešta vyr. štabui. Iš ten gautas įsakymas pristatyti jį į vyr. štabą. Jį išvežė mjr. Pyragius ir mjr. Špokevičius.

Po to, laikas nuo laiko, buvo suiminėjami ir išvežami karininkai, dalyvavę sukilime, į VI fortą. Suėmimai ir tardymai vietoje tęsėsi apie dvi savaites. Tardymams aviacijoj vadovavo 2 p. pulko vadas plk. Čaplikas, kuris sukilime nedalyvavo. Mano žiniomis, prieš sukilėlius veikė jo žmona: laiveliu naktį persiyrusi Nemuną, prikėlė Karo mokyklos viršininką gen. št. plk. J. Jackų. Pastarasis prikėlęs kariūnus, mėgino iš Panemunės veržtis į Kauną. Ant Panemunės tilto viename ir antrame gale stovėjo tankai. Viename jų (arčiau Panemunės) prie kulkosvaidžio buvo aviacijos mokyklos kursantas ltn. J. Balčiūnas. Jis vedė derybas su karo mokyklos viršininku ir nepraleido kariūnų per tiltą į Kauną. Kariūnai, užėmę pozicijas prie Nemuno, išbuvo iki sukilimo pabaigos.

A. Voldemaras “Anbo VI” buvo atskraidintas iš Zarasų į Kauno aerodromą kpt. Garolio.

A. Voldemaro išvaduoti Zarasuose iš policijos priežiūros, automobiliu buvo nuvažiavę mjr. inž. Jakštys, kpt. J. A. ir ltn. A. Pupelis. Policija jiems nesipriešino. Iš jų nukentėjo mjr. inž. Jakštys. Kiti, kaip vykdę aviacijos viršininko įsakymą, buvo išteisinti.

Taip blankiai praėjo aprašomasis sukilimas, neturėjęs aiškaus plano ir gero vado.

SKRIDIMAS Į EUROPOS VALSTYBES

1934 m. vasarą po sukilimo buvo įvykdytas skridimas trimis “Anbo IV” lėktuvais į Švediją, Angliją, Prancūziją, Italiją ir Sovietų Rusiją. “Anbo IV” buvo brig. gen. A. Gustaičio konstrukcijos žvalgybos lėktuvai. Tais laikais jie buvo laikomi geros kokybės. Lėktuvai buvo viensparniai ir turėjo galingą devynių cilinderių motorą, oru aušinamą. Lėktuvo didžiausias greitis — apie 400 km į valandą. Kylant, prabėgimą turėjo neilgą, todėl didelio aerodromo jiems nereikėjo. Pats skridimas buvo daromas reprezentacijos tikslu. Jų išskridimo dieną aš buvau aerodromo budėtoju. Aerodrome tą dieną buvo išrikiuoti vienoje eilėje, neseniai Prancūzijoje pirkti, naikintuvai “Devoitin”. Už jų stovėjo paruošta skridimui grandis — trys “Anbo IV” lėktuvai. Jų išlydėti buvo atvykę min. pirm. pareigas einąs teisingumo min. St. Šilingas ir krašto apsaugos min. gen. Šniukšta. Juos pasitikęs atraportavau apie padėtį aerodrome. Atėjęs aviacijos viršininkas atraportavo apie lėktuvų pasiruošimą skristi. Visi nuėjome arčiau išskrendančių lėktuvų.

Skridimo įgulas sudarė: 1. aviacijos viršininkas plk. inž. Gustaitis — vedančio lėktuvo pilotas, žvalgas kpt. J. Namikas (žuvęs). 2. kpt. J. Liorentas pilotas, žvalgas ltn. R. Marcinkus (žuvęs). 3. ltn. J. Mikėnas, pilotas ir mechanikas J. Rinkevičius. Prieš išskrendant, ilgesnę kalbą pasakė min. Šilingas ir labai trumpai kalbėjo gen. Šniukšta. Kaip šiandien atsimenu jo pasakytus žodžius: “Garbingai skriskit — laimingai grįžkit”. Atsisveikinę įgulos nariai sėdo į lėktuvus ir visi drauge pakilo. Skridimas pavyko pagal gen. Šniukštos pasakytus žodžius, jo linkėjimus.

“LITUANICOS I” SKRIDIMAS PER ATLANTĄ

Garbingas skridimas “Lituanicos I” nepilnai pavyko. Pilotai, atsargos kpt. Stepas Darius ir Stasys Girėnas, 1933 m. liepos mėn. 17 d. perskrido Atlantą, bet netoli Lietuvos, Vokietijoje, prie Soldino žuvo. Jų įsigytas lėktuvas, šešių vietų “Balança”, buvo pritaikintas skristi per Atlantą.

Į žuvimo vietą buvo nuvykęs aviacijos viršininkas brig. gen. inž. Gustaitis. Jo nuomone, žuvimo priežastis, pirmoje vietoje, buvęs blogas oras. Soldino apylinkėje tą naktį, smarkiai griaudžiant, lijo lietus. Naktis buvusi tamsi. Augščio (altimerto) rodyklė galėjusi suklaidinti pilotus. Altimetras yra barometras, tik jo rodyklė rodo oro slėgimą, paverstą į augščio metrus. Juo augščiau, tuo slėgimas mažėja, ir rodyklė atitinkamai rodo augštį metrais. Keičiantis vietai ir krintant oro slėgimui, keičiasi rodyklės parodymas. Jo nuomone, pilotai į tai nebuvo pakankamai atkreipę dėmesį. Skridimas debesyse yra visai aklas. Pilotas nemato nei dangaus, nei žemės, todėl turi skristi pagal instrumentų rodymą. Augščio rodyklė galėjo rodyti didelį augštį, o iš tikrųjų, skrido labai žemai. Pirmasis susidūrimas buvęs su medžiais, o paskui, su žeme. Benzino buvo paėmę apie 8900 km. atstumui ir jo nebuvo pristigę. Lėktuvas neturėjo radijo siųstuvo, todėl lakūnai skrido niekam nieko nepranešdami; parašiutų, kad neapsunkintų lėktuvo, taip pat neturėjo. Lėktuvo likučiai buvo atvežti į Kauną ir patalpinti Karo muzėjuje. Tai buvęs 18-tasis transatlantinis skridimas aviacijos istorijoje.

“LITUANICA II”

1935 m. rugsėjo 21 d. skridimą per Atlantą pakartojo lakūnas Feliksas Vaitkus, Amerikoje gimęs ir augęs lietuvis. Buvo augšto ūgio, liesas. Jo lėktuvas buvo gana geras; motoras oru aušinamas, žvaigždėtas, apie 600 arklio jėgų galingumo. Aplink motorą buvo uždėta oro prašliuožimo skarda. Lėktuvas viensparnis, sparnai sujungti su liemeniu, dengti fanera; propeleris metalinis, kintamo žingsnio. Skridimo greitis — apie 210 km. į valandą. Žvalgo sėdynėje buvo įtaisyti benzino bakai. Pilotas į savo sėdynę turėjo įėjimą per viršų sparno, iš priešakio.

Skrisdamas, F. Vaitkus kryptį laikė radijo pagalba, susitaręs su Švedijos radijo siuntimo stotimi. Skrendant viskas buvo pilnoje tvarkoje, tačiau po 22 val. skridimo lakūnas jautėsi taip pavargęs, kad nutarė, pamatęs žemę, neatsižvelgiant į nieką, tūpti. Benzino būtų pilnai pakakę atskridimui į Kauną. Priskridęs Airijos krantus, tūpė and ganyklos. Lakūnas buvo pavargęs, o lėktuvas tūpimui ant ganyklos nebuvo tinkamas, nes tupia dideliu greičiu ir pasiekęs žemę ilgai rieda. Taigi, jis kiek pariedėjęs, apvirto ir lėktuvą gerokai aplaužė. Pats sakėsi, tik su kirvuku, paskolintu iš piemens, galėjo išlįsti iš sėdynės. Jis pats liko visai sveikas. Kiek pailsėjęs Airijoje, Vaitkus laivu atplaukė į Klaipėdą, o iš ten lėktuvu “Anbo IV” buvo atskraidintas, rodos, plk. ltn. Januškevičiaus į Kauną.

Kauno aerodrome F. Vaitkus buvo sutiktas vyriausybės narių, organizacijų ir šiaip didelės minios. Į minią jis prabilo lietuviškai. Kalbėjo trumpai, nes lietuviškai kalbėjo silpnai ir senoviškai.

Jam pagerbti Karo aviacijos ramovės (Fredoje) salėje buvo surengtas balius. Į balių jis atvyko su žmona, kuri buvo atplaukusi iš Amerikos laivu.

Čia jis kalbėjo irgi gana trumpai: trūko žodžių išsireikšti ir kalbėjo labai senoviška tarme. Jo žmona nelietuvė, lietuviškai kalbėti nemokėjo. Baliuje ją išvedęs šokti valsą, turėjau vargo: susikalbėti negalėjau, o šokti mums nesisekė. Turėjau jieškoti išeities. Sukomandavau šokti su figūromis. Taigi, ir draugams daviau progos šokti su ja valsą.

Ta proga lakūnas F. Vaitkus buvo apdovanotas plieno sparnų garbės ženklu. Jo lėktuvas vėliau buvo atvežtas į Kauno karo aviacijos dirbtuves ir pagrindinai atremontuotas. Jis buvo pritaikytas skristi keturiem žmonėm. Kaip netinkamas skraidyti mūsų sąlygomis, lėktuvas nebuvo vartojamas. Jau man esant trečioje eskadrilėje Šiauliuose buvo atskraidintas į Šiaulius ir patalpintas 3-čios bombonešių eskadrilės angare. Daugiau juo niekas nebeskraidė. Mano žiniomis, už jį krašto apsaugos ministerija lakūnui F. Vaitkui sumokėjo 100,000 litų. Netrukus F. Vaitkus su žmona grįžo į J.A.V. Jis mirė 1956 m. liepos 23 d. Wiesbadene, Vakarų Vokietijoje, jo kūnas buvo parvežtas Amerikon.

"Lituanicos I ir II" palyginamoji lentelė

LATVIŲ LĖKTUVAS APLANKO MŪSŲ AVIACIJĄ

1935 m. pavasarį Latvijos karo aviacijos lengvųjų bombonešių “Šmolik” firmos (žvalgybos) grandis buvo atskridusi pas mus į Kauną. Kaip jau rašiau, mūsų aviacija turėjo Čekoslovakijoje, pirktų “Šmolik” firmos naikintuvų eskadrilę, latviai tuo pat metu, ten pat, buvo įsigiję bombonešių eskadrilę. Kaip mūsų naikintuvai, taip ir jų bombonešiai, buvo jau pasenę. Neaišku, kodėl jie jais pas mus skrido, matyt, geresnių tada dar neturėjo. Tuo metu mūsų lėktuvai “Anbo IV” ir “Devoitin” buvo nepalyginamai geresni.

Jiems atskrendant, sugedo vieno lėktuvo motoras, todėl tas lėktuvas, atsilikęs nuo kitų dviejų, vėliau atskrido ir tūpė Kauno aerodrome. Tupiant įvyko nelaimė. Aerodrome ūkininkai buvo prisipjovę šieno. Sena moteris aerodromo pakraštyje grėbė šieną. Sugedęs lėktuvas tūpdamas ne pagal taisykles, nepastebėjo grėbėjos, sudavė sparnu jai per galvą vietoje ją užmušdamas. Mačiau, kaip ji, išmetusi grėblį, sugriuvo.

Toks, nevisai vykęs, vizitas neilgai truko: mūsų mechanikams sutaisius motorą, tą pačią dieną jie grįžo į Latviją.

KARO AVIACIJOS DALINIAI ŠIAULIUOSE (ZOKNIUOSE)

Keturi kilometrai nuo Šiaulių, Radviliškio link, buvusio Zoknių dvaro laukuose, buvo įsikūrusi karo aviacijos Šiaulių įgula. Ją sudarė:

3- čia bombonešių grupė, susidėjusi iš 3-čios ir 4- tos eskadrilių; 5-ta naikintuvų eskadrilė, apsaugai sargybų kuopa — vadas kpt. Gudynas; aviacijos remonto dirbtuvės —viršininkas kpt. J. Ulpa (miręs), jam išėjus atsargon kpt. Radvenis (Heidrikis); grupės štabas ir foto laboratorija — vedėjas kpt. V. Žižys (miręs Australijoje). Įgulos viršininkas ir 3-čios grupės vadas —    plk. ltn. J. Liorentas. Penkta naikintuvų eskadrilė atsikėlė iš Kauno 1938 m.; jos vadas buvo mjr. J. Adomaitis.

Šiaulių (Zoknių) aerodromas buvo didžiausias ir geriausias Lietuvoje. Jis tiko skraidymams visuose metų laikuose. Aerodromo paviršius ir podirvis buvo žvyro sudėties, todėl rudens metu nepašlapdavo, o pavasarį greitai išdžiūdavo. Kiek blogiau būdavo sausą vasarą: žolė išdžiūdavo ir lėktuvams kylant ir leidžiantis kildavo daug dulkių. Pakilimo takų nepriklausomos Lietuvos laikais visuose aerodromuose nebuvo.

Zoknių įguloje buvo šie pastatai: Šiaulių miesto kryptimi stovėjo 4-tos ir 5-tos eskadrilių angarai; 4-tos ir 5-tos eskadrilių personalui — du namai; grupės štabo ir fotolaboratorijos namas; lėktuvų remonto dirbtuvė; sargybų kuopos kareivinės ir prie geležinkelio, einančio į Radviliškį, tolokai (apie 800 m.) stovėjo didžiulis gelžbetoninis 3-čios eskadrilės angaras su priestatu eskadrilės personalui.

3-ČIA BOMBONEŠIŲ ESKADRILĖ

Trečios eskadrilės angaras buvo didžiausias Lietuvoje. Jame tilpo ne tik eskadrilės lėktuvai, vadinami “Ansaldo”, bet ir keletas kitų: “Lituanica II”, du dviejų motorų anglų firmos, šešių vietų mokomieji bombonešiai — “Haveland” vadinami, vienas “LVS” ir vienas “Albatros”. Du paskutiniai buvo dar Didžiojo karo ir buvo vartojami, šaudant į oro taikinį, marškų vilkimui. Eskadrilėse būdavo 10-14 lėktuvų. Eskadrilės lėktuvai “Ansaldo” buvo pirkti Italijoje 1926 m. Lėktuvų amžius yra apie 10 metų, todėl “Ansaldo” buvo jau pasenę ir buvo numatyta juos pakeisti užpirktais Prancūzijoje lengvais bombonešiais “Murau” tipo. Lietuvą užplūdus bolševikams, jų prisiuntimas buvo sulaikytas.

Lėktuvo “Ansaldo” didžiausias greitis — apie 180 km. į valandą. Perskridimo greitis apie 140 km. į valandą. Ore galėjo išbūti apie šešias valandas. Lėktuvas buvo dvivietis, viensparnis, neturėjo nei oro nei žemės stabdžių, buvo ginkluotas dviems suporintais žvalgo kulkosvaidžiais ir vienu piloto kulkosvaidžiu; visi buvo “Vickers” firmos. Piloto kulkosvaidis sinchronizuotas su motoru, todėl šaudė pro propelerį. Motoras “V” formos”, šešių cilinderių, vandeniu aušinamas, 560 arklio jėgų galingumo, benzino sunaudodavo apie 90 ltr. į valandą.

Eskadrilės karininkų personalą sudarė:

1. esk. vadas mjr. Masys Petras — žvalgas, 2. eks. vado padėjėjas kpt. Žilys Juozas — pilotas, ėjo esk. technikos karininko pareigas, 3. kpt. Tindžiulis A. — žvalgas (žuvęs), 4 ltn. Molis A. — žvalgas, 5. ltn. Bieliauskas — žvalgas, 6. ltn. Navaitis (Navickas) — žvalgas (birželio 14 d. išvežtas į Rusiją), 7. ltn. Bakšys — žvalgas, 8. ltn. Strazdas — pilotas, 9. ltn. Norkus — pilotas (žuvęs).

Eskadrilėje buvo dar 4-6 puskarininkiai pilotai ir 2-4 puskarininkiai šauliai. Lėktuvą aptarnavo ir atliko smulkų remontą 5-6 mechanikai, civiliniai tarnautojai ar puskarininkiai ir vienas puskarininkis — eskadrilės ginklininkas.

4-TA BOMBONEŠIŲ ESKADRILĖ

Ilgą laiką ketvirtoji eskadrilė turėjo “Ansaldo” lėktuvus ir tik 1939 m. buvo pakeista aviacijos viršininko brig. gen. inž. Gustaičio konstrukcijos lėktuvais “Anbo 41”. Visi “Ansaldo” buvo atiduoti 3-čiai eskadrilei. “Anbo 41” tiko būti lengvais bombonešiais ir žvalgybos lėktuvais. Jie buvo dviviečiai, viensparniai (augštasparniai): tai patobulinti “Anbo IV”. Greitis lėktuvo siekė 400 km į valandą. Jų motorai buvo anglų firmos “Bristol Pegassus”, 960 arklio jėgų galingumo, oru aušinami, žvaigždėti, devynių cilinderių, dėl geresnio oro prašliuožimo turėjo metalinį cilindrų apgaubą. Lėktuvas buvo ginkluotas 4 kulkosvaidžiais: du piloto ir du, suporinti, žvalgo. Propeleris medinis, trijų menčių. Važiuoklė neįtraukiama, kaip ir visų anais laikais buvusių lėktuvų Lietuvoje.

Paskutiniu metu eskadrilė buvo šios sudėties:

1. Esk. vadas mjr. Šimkus Kazys — žvalgas, 2. esk. technikos karininkas kpt. V. Steponkus (Steponkevičius) — pilotas, 3. esk. techn. karininkas kpt. Brazys (Brazauskas) — pilotas, 4. esk. tech. karin. kpt. Karalius — žvalgas (ėjo grupės ūkvedžio pareigas), 5. esk. techn. kar. kpt. J. Seliokas — pilotas,, 6. kpt. A. Švarplaitis — žvalgas (žuvęs), 7. ltn. J. Karosas — žvalgas (žuvęs Šiaulių bombardavimo metu), 8. ltn. Kalasiūnas — žvalgas, 9. ltn. Aleksonis — žvalgas.

Eskadrilėje dar buvo 4-6 pilotai puskarininkiai, 2-3 šauliai puskarininkiai, 5-6 mechanikai, civ. tarnautojai ar puskarininkiai ir vienas puskarininkis — eskadrilės ginklininkas.

5-TA NAIKINTUVŲ ESKADRILĖ

Šios eskadrilės lėktuvai buvo vienviečiai, dvisparniai, anglų firmos “Gloster”. Tai greičiausi lėktuvai mūsų aviacijoje; jų greitis siekė virš 400 km. į valandą; buvo ginkluoti keturiais kulkosvaidžiais sparnuose. Motorai buvo oro aušinami, žvaigždėti ir buvo apie 850 arklio jėgų galingumo.

Eskadrilės sudėtis: 1. eskadrilės vadas mjr. J. Adomaitis, 2. eks. techn. karininkas kpt. Staugaitis Andrius, 3. kpt. J. Grindus, 4 kpt. St. Baipšys ir 5. ltn. K. Urbšaitis. Eskadrilėje dar buvo keletas pilotų puskarininkių, 5-6 mechanikai, civ. tarnautojai ar puskarininkiai ir vienas puskarininkis ginklininkas.

(Bus daugiau)

Gerb. KARIO Redaktoriui

Gerb. J. Žilys straipsnyje “Dvylika metų Lietuvos karinės tarnybos” (KARYS 1966 m. Nr. 1) pažymėjo, kad karo lakūnas ltn. Kvietinskas buvo palaidotas Kaune. Tikrumoje jis palaidotas savo tėviškės Sasnavos parapijos kapinėse. Laidotuvėse dalyvavau su 9 p.p. kuopa, kuri, leidžiant karstą į duobę, saliutavo. Pamaldos vyko senojoje medinėje bažnyčioje. Gedulingas pamaldas atnašavo, pamokslą pasakė ir į kapines lydėjo Sasnavos parapijos klebonas kun. Stanislovas Čėsna.

Šį faktą iškeliu, nes karo aviacijos kariai buvo laidojami Kaune ir turėjo savo skyrių. Dabar okupantas kapines panaikino, išnyko ir lakūnų kapų pėdsakai. Tačiau av. ltn. Kvietinsko palaikai ilsisi Sasnavos parapijos kapinėse.    O. Žadvydas