Kronika
GINKLAS IR VIENYBĖ
Kariuomenės atkūrimo minėjimas — tai tautos ryžto, kovingumo dvasios ugdymo didžioji proga. Ta proga visi turime atnaujinti savo priesaiką, mus visus įpareigojančią iškovoti Lietuvai laisvę.
Vergija nėra amžina, šių dienų vykstanti kova tarp tautų pavergėjų ir laisvojo pasaulio rodo, kad laisvosios tautos dar nėra nusistačiusios kapituliuoti prieš imperialistinį komunizmą. .. Tos kovos rezultate mes šventai tikime susilaukti laisvos Lietuvos.
Lemtinguose laisvės kovų momentuose svarbiausioje rolėje visada būdavo lietuvių ginkluotoji jėga — kariuomenė ... Ir Mindaugas nebūtų apjungęs atskirų kunigaikštijų ir sukūręs Lietuvos valstybės, jei greta diplomatijos, nebūtų vartojęs ginklo jėgos ... Ir atsikuriančios Lietuvos 1918 - 1920 metais Nepriklausomybės karas buvo laimėtas ne mūsų beatsikuriančių silpnučių ministerijų kabinetuose. Tą karą laimėjo mūsų ginklas — kariuomenė...
Taikos metu kariuomenė tapo tautos patriotų mokykla, šių dienų mūsų tautos didvyriai -— partizanai ne savaime iš dangaus nukrito. Jie yra nepriklausomybės laikotarpio karta, išaugę, išsimokslinę, kariuomenės eilėse subrandinti ir ginklą vartoti išmokyti. Dalis tos pačios kartos išeivijoje dirba ir aukojasi ir remia visas pastangas šių dienų laisvės kovoje.
Kultūringų Europos tautų su virš 100 milijonų gyventojų yra išduoti imperialistinio komunizmo terorui ir per 25 metus tos baisios vergijos laisvasis pasaulis, nei Jungtinės Tautos nieko konkretaus nepadarė tai vergijai pašalinti. Čia natūraliai kyla logiška išvada, kad Europos vergijos palaikymu ir įamžinimu yra užinteresuotas ne tik Kremlius, bet ir komunizmo simpatikai — įtakingi politikai atsakingose pozicijose Londone, Paryžiuje ir Vašingtone. Vartai į pavergtos Europos laisvės rytojų atsidarys tik tada, kai JAV atsisakys nuo pragaištingo sanbūvio su komunistiniais rėžimais ir išties nuoširdžią draugiškumo ir pagalbos ranką visoms komunizmo pavergtoms tautoms ...
Jei ilgai reikės laukti laisvės, tai mūsų tautos gyvybei gresia didelis pavojus. Tėvynės šauksmas mus įpareigoja aktyviai jungtis Lietuvos laisvės sąjūdin. Tam negailėkime nei darbo, nei pastangų, nei pinigo .. . Gerai suprantama, kad be pinigų jokia rimta platesnė ir sėkmingesnė veikla yra neįmanoma.
Laisvajame pasaulyje gyvenantys lietuviai, jei būtų visi Lietuvių Bendruomenės nariai ir mokėtų į metus bent po 1 dol. solidarumo mokestį, kasmet susidarytų šimtatūkstantinis kapitalas lietuvybei ugdyti ir laisvės kovai vesti... Tad lėšų klausimą galime lengvai išspręsti, visi tapdami Lietuvių Bendruomenės ir Lietuvių Fondo nariais. Juo greičiau įsijungsime į LB ir LF, tuo greičiau pradės atgimti lietuvybė. Kartu ir laisvės kovos pastangos pagyvės.
Ištraukos iš plk. A. Rėklaičio paskaitos, skaitytos Lietuvos kariuomenės atkūrimo minėjime Čikagoje, lapkr. 21 d., ir Philadelphijoje, lapkr. 27 d. 1965m.
Clevelando ramovėnų grupė: I eiI. skyriaus vald.: sekr. A. Lūža, pirm. V. Knystautas, vicepirm. A. Mikoliūnas, plk. V. Braziulis, L. Lecknickas, parengimų vad. K. Gaižutis, F. Eidimtas, ižd. Pr. Mainelis. V. Pliodzinsko nuotr.
PIETŲ AUSTRALIJA
Pietų Australijos Ramovės sk. valdyba su vėliavom; iš k. ižd. Norkūnas, vėl. asist. Račiūnas, Vyčio Kr. vėliavos neš. L. Vasiliūnas, sk. pirm. mjr. Petkūnas, sk. vėliavos neš. Bernaitis, sekr. Mormukonis, vėl. asist. Pridotkas.
Sekmadienį, lapkričio 28 d., L.V.S. Ramovės P. Australijos skyriaus valdyba suruošė Lietuvos kariuomenės minėjimą. Minėjimas prasidėjo 11 val. Šv. Kazimiero koplyčioje pamaldomis, šv. mišias už Lietuvos laisvę kovojusius ir žuvusius karius, partizanus, ir šaulius užprašė Ramovės valdyba. Mišias aukojo ir pasakė šventei pritaikytą pamokslą kun. P. Dauknys. Šv. Kazimiero bažnytinis choras, vad. V. Šimkaus, giedojo lietuviškas mišias.
Ramovėnai pamaldose dalyvavo su savo ir Vyčio Kr. vėliavomis. Pamaldos baigtos chorui sugiedant “Apsaugok Augščiausias”. Į pamaldas žmonių susirinko neperdaugiausiai.
4 val. p. pietų Lietuvių Namų salėje, įvyko oficialioji ir meninė minėjimo dalis. Minėjimą atidarė ir programos išpildymui vadovavo Ramovės sk. pirmininkas mjr. Petkūnas. Atidaromajam žody trumpai priminė apie Lietuvos kariuomenės atkūrimą; paprašė minutės atsistojimu pagerbti žuvusius už Lietuvos laisvę. Pirm. V. Petkūnas pareiškė apgailestavimą, kad adelaidiškiai lietuviai taip neskaitlingai susirinko į minėjimą (vargu ar buvo 100 žmonių) ir klausė: kur jie? — Išvyko laivu iškylauti!
Paskaitą tema: Mintys apie Nežinomą kareivį, skaitė V. Radzevičius; paskaitą paruošęs naudodamasis literatūra ir Nepriklausomybės kovų dalyvių — majorų V. Petkūno, Pyra-
Scenos vaizdelis: gail. sesuo, stud. D. Viliūnaitė ir nežinomas kareivis—ram. J. Jaunutis
giaus ir kitų kovotojų atsiminimais. Davė aiškių to laiko vaizdų iš Nepriklausomybės kovos laukų, didvyriškų pergalių prieš gausesnį ir geriau ginkluotą priešą.
Po paskaitos prasidėjo meninė dalis. K. Rudzinskas pianinu išpildė Schuman-Liszt’o Dedication. Jauniausių deklamuotojų - dainininkių kvartetas: Rūta, Dalia, Irena ir Audrė Bielskytės, deklamuojant, dainuojant ir vyriausiai iš jų, palydint pianinu, išpildė: “Ar žinot tą šalį”, “Mes sugrįšime į Tėvynę” ir “Lietuvos gėlelė”. Tai labai gerai progresuojantis jaunų sesučių kvartetas.
Po 10 min. pertraukos buvo tęsiama toliau meninė dalis. Z. Kučinskas padeklamavo “Vėjas iš rytų”. Scenoje vaizdelį išpildė D. Viliūnaitė—gailestingoji seselė, J. Jaunutis—nežinomasis sužeistas kareivis ir choras Lithuania (iš juostelės). Buvo pavaizduota: miške seselė deklamuodama tvarsto sužeisto nežinomo kareivio galvą ir jis miršta jos rankose. Tolumoje girdisi giesmė už žuvusius karius. Tūkstančiai lietuvių panašiai mirė nuo bolševikų kulkos ir niekas nežino jų vardų ir jų kapų.
Toliau, jaunas studentas A. Zamoiskis—baritonas, solo atliko liaudies dainą ir “Oi greičiau, greičiau” — St. Šimkaus, akompanuojant pianu jaunai studentei N. Masiulytei. P. A. Zamoiskis yra buvusio P. Australijos Ramovės skyr. valdybos pirm. sūnus. Tai būsimas lietuvis dainininkas, kuris jau nekartą yra pasirodęs su savo gana stipriu balsu.
Pabaigai, su aiškiu įsijautimu, J. Venclovavičius padeklamavo Augustaitytės - Vaičiūnienės “Neužmiršk”. Minėjimas baigtas Lietuvos Himnu.
Programa buvo trumpa, bet labai gerai paruošta ir labai gerai atlikta. Buvusiem minėjime, nevienam, iškrito ašara ir nevienas prisiminė sunkius praeities gyvenimo vargus ir ašaras. Ištikrųjų čia labai daug darbo ir vargo buvo įdėta Ramovėnų valdybos, vadovaujant mjr. V. Pet-kūnui. Labai gaila ir labai apgailestautina, kad tą dieną dalis adelaidiškių suruošė laivu iškilą. Apie įvykstantį kariuomenės minėjimą, lapkričio 28 d., jau buvo paskelbta prieš du mėnesius. Ne paslaptis, kad Adelaidėje yra tokių, kurie nepadeda lipdyti, bet stengiasi išardyti.
L. VasiliūnasBOSTONO NEMUNO TUNTAS
Lietuvių Jūrų Skautijos Nemuno tuntas 1965 m. lapkr. mėn. 6 d., iškilminga sueiga, atžymėjo savo veiklos 4 m. sukaktį.
Šiais metais tuntas sustiprėjo narių skaičiumi, kuris siekia apie 50 jūrų skautų-čių. Ypač žymiai padidėjo sesių valtis, be to, baigiamas suformuoti sesių gintarių židinys. Keturių metų bėgyje, tuntas skleisdamas jaunimui Lietuvos, jūrinės valstybės, mintį, paruošė 14 jūrų budžių, išugdė buriuotojų, narų ir kit. Nemuno tuntą, reikalui esant, nuoširdžiai remia JAV laivynas.
Kaip pernai, taip ir šiais metais, pirmas dvi savaites rugpjūtyje, Nemuno tuntas stovyklavo puikioje Tėvų Pranciškonų sodyboje Kennebunkporte, Maine. Šiais metais stovyklai vadovavo (ramovėnas) j. b. v. v. Br. Kovas ir j. skt. M. Manomaitis. Šalia stovyklos, aikštėje, su vėliavų stiebais, buvo įrengtas laivo denis, kur jūrų skautaitės buvo pratinami kariškoje formoje atlikti jiems-joms paskirtus uždavinius. Stovyklos vartus puošė Vytauto prie Juodųjų Jūrų paveikslas. Stovyklą lankė savi ir svetimi, gyrė jos grožį ir tvarką. Nesigailėdami ilgos kelionės, stovyklą aplankė garbingi svečiai, t. y. vyr. j.skt. Ed. Vengianskas ir j. skt. Tėv. J. Raibužis iš Čikagos. Tris dienas, kartu su jūrų skautais, stovyklavo Bostono ramovėnų skyriaus pirmininkas ltn. Br. Utenis, kuris pravedė j. skautams šaudymo rungtynes. Naručio laivo j. sk. šaudė iš 22 kalibro šautuvo ir pasiskirstė vietomis sekančiai: 1. A. Senuta, 2. P. Duoba, 3. A. Utenis, 4. J. Kriaučiūnas, 5. R. Gavelis, o Nevėžio laivo jūrų jauniai — bebrai su oriniais šautuvais gerai sušaudė: V. Izbickas, V. Steponaitis, Ar. Bajerčius ir G. Gavelis.
Nemuno tunto jūrų skautai atstovavo L. J. Skautiją lapkričio 13 d. didžiajame lietuvių jaunimo žygyje New Yorke į Jungtines Tautas, reikalaudami Lietuvai atstatyti nepriklausomybę.
Nemuniečiai jūrų skautai-tės visuomet stengiasi skaitlingai dalyvauti, vėliavų lydimi, Lietuvos kariuomenės atkūrimo šventės minėjimuose.
Nemuno tuntui 2,5 metų sėkmingai vadovauja j. paskt. P. Jančaus-kas, o tunto naujas kapelionas yra kun. A. Janiūnas.
L.J.S. Nemuno tuntas stovykloje Kennebunkport, Maine. Jūros Dienos proga eisena nuleisti jūron vainiką pagerbiant žuvusius jūrų skautus ir žuvusius už Lietuvos laisvę.
GEN. MYKOLO VELYKIO GARBINGA GYVENIMO PABAIGA
Savo metu spaudoje buvo plačiai paminėta paskutiniojo Lietuvos Krašto Apsaugos ministerio gen. Vitkausko mirtis. Pereitą pavasarį keliaudamas po Šveicariją sutikau vieną seną pažįstamą kaunietį, kuris pasakojo man apie pirmojo faktinojo Lietuvos Krašto Aps. ministerio generolo M. Velykio gyvenimą ir garbingą kankinio mirtį rusų okupuotoje Lietuvoje. (Prof. A. Voldemarą laikyčiau tik nominaliai buvus pirmuoju Kr. Aps. min.).
Liet. Enc. randame apie generolą Velykį šias žinias: “Velykis Mykolas (1884 Panevėžio aps. 1956 m. pasimirė Sibire) generolas. Mokėsi Panevėžyje. 1909 m. baigė Vilniaus karo mokyklą ir tapo karininku. Ilgą laiką dirbo karo administracijos ūkio srityje. I pas. karo metu dalyvavo kovose su vokiečiais ir austrais. 1918 m. grįžo į Lietuvą. Į Lietuvos kariuomenę stojo savanoriu 1918 m. spalio mėn. Vilniuje (specialiai pakviestas). Pradžioje dirbo krašto apsaugos komisijoje ir pasireiškė pareigingumu ruošdamas įvairius projektus kariuomenei organizuoti. Antrame M. Sleževičiaus ministrų kabinete 1918.XII.24 - 1919.III.12 krašto apsaugos ministras. Vykdė kariuomenės organizacijos darbą iš savanorių, steigdamas naujų dalių užuomazgas, kurios vėliau išsivystė į batalionus ir pulkus. 1919 m. balandžio mėn. važinėjo Lenkijon kaip krašto apsaugos ministerijos narys ir parsikvietė gen. S. Žukauską. 1919.V.29 - X.7 d. vyriausiojo (generalinio) štabo viršininkas . . . 1927.II pakeltas generolu Itn. išeinant atsargon”.
Apie tolesnį M. Velykio gyvenimą pasakotojas suteikė man sekančias žinias. — Apie 1937 m. M. Velykis įsteigė Kaune, Kęstučio g. 4 nr. likerių fabriką “Stumbras”. Pasakotojas gyveno netoli jo ir gerai pažino jį ir jo šeimą.
1940 m. rusams Lietuvą okupavus ir pravedus rinkimų bei prisijungimo prie SSSR komediją, komunistinė Lietuvos vyriausybė pradėjo nekilnojamojo turto nusavinimus. Buvo nusavintas ir M. Velykio likerių fabrikas. Paprastai bolševikai savininkus visiškai pašalindavo. Norėjo taip pasielgti ir su M. Velykių. Tačiau darbininkai jį labai mylėjo ir griežtai pasipriešino. Jiems reikalaujant, Velykis buvo paliktas fabriko vedėju. Dėl savo vertingų kvalifikacijų ir populiarumo darbininkų tarpe, M. Velykis išvengė pirmos deportacijos bangos ir laimingai išlaviravo tose pareigose ligi vokiečių-rusų karo.
Atėjus vokiečiams, M. Velykis atgavo savo fabriką ir kaip šefas sėkmingai varė toliau darba, nors dažnai turėdavo “nusilenkti” įvairiems vokiečių pareigūnams ir likeriais nuo jų atsipirkinėti.
Artinantis antrajam komunistų antplūdžiui, kai prasidėjo masinis lietuvių bėgimas, M. Velykis išgyveno didelių svyravimų laikotarpį. Savo susirūpinimus neslėpdavo nuo patikimų kaimynų, kurių nevienas rengėsi pasitraukti. Reikia žinoti, kad M. Velykis buvo vedęs rusę ir pirmosios okupacijos metu buvo užmezgęs korespondenciją su jos artimaisiais. Pasitikėdamas tais ryšiais ir ta aplinkybe, kad pirmųjų deportacijų metu liko neišvežtas, o, be to, jausdamasis, kad ir po to nieku komunistams nenusidėjo, M. Velykis, po ilgų svarstymų, nutarė pasilikti.
Iš tikrųjų, sugrįžę komunistai jo fabriką vėl nusavino, bet vėl paliko jį fabriko vedėju. Netrukus atvažiavo iš Odesos jo uošvė ir svainė, ir apsigyveno pas jį Panemunėje. Svainė gavo mokytojos tarnybą. Užsimezgė platesni ryšiai su augštesniais okupantų sluogsniais. Velykius dažnai aplankydavo augštesnieji rusų karininkai ir pasigardžiuodami sriaubė jo likerį, o įkaušę, išsiplepėdavo, kad žino apie jo eitas augštas pareigas. Susirado jų tarpe net iš M. Velykio rusų tarnybos laikų pažįstamų karininkų, kurie įsigėrę, ramindavo jį, kad jam nieko pikto neatsitiks ir kad jie jį visuomet užtars.
Bet partijai nepakako turėti sąžiningą likerių fabriko direktorių. Ji užsigeidė M. Velykį, visuomenei žinomą garbingos praeities asmenį, į-traukti į valdžios aparatą. M. Velyki pradėjo lankyti nekviesti svečiai. NKVD pareigūnai ir prikalbinėjo jį užimti vietą valstybės tarnyboje. Buvo siūlomos jam įvairios augštos pareigos ir primygtinai pabrėžiama, kad jo atsisakymas bus laikomas nepritarimu komunistinei tvarkai.
M. Velykis labai sunkiai išgyveno tuos spaudimus, nes gerai suprato, kad iš jo reikalaujama parsidavimo. Jiems dar permaža buvo, kad jiems parsidavė paskutinis Lietuvos Krašto Apsaugos ministeris. Jie norėjo ir jį priversti tapti Judu. Tokiam darbui generolas Velykis nebuvo linkęs. Jis ilgai vilkino ir atsisakinėjo. Todėl, gal po okupacijos pusmečio, jis buvo pašalintas iš fabriko vedėjo pareigų, suimtas ir pasodintas į Kauno kalėjimą. Ten jis buvo ilgai kalinamas ir nuolat tardomas. Nežinia, ar komunistai negalėjo suformuluoti jam jokio kaltinimo, ar gelbėjo jo žmonos ir pažįstamų rusų pastangos, bet generolui Velykiui nebuvo iškelta jokia byla. Bene 1944 m. jis buvo ištremtas į Sibirą. Iš jo namų buvo išgrobta daug turto, bet žmonai su jos motina ir seseriai-mokytojai buvo leista pasilikti ten pat gyventi. Ir po to jas lankydavo karininkai ir NKVD-istai ir pavaišinti, ramindavo jas, kad generolui nieko pikto neatsitiks ir jis greitai bus grąžintas. Nepasitikėdamos tiems pažadams, jos dažnai važinėdavo į Vilnių ir net į Maskvą, kad jį išvadavus, bet niekas negelbėjo. Pasakotojas buvo girdėjęs, kad generolas tremtyje buvo priverstas dirbti sunkius darbus stovyklose ir kad jis ir ten vis dar būdavo tardomas ir kankinamas.
Apie 1946 m. gen. Velykis buvo atvežtas į Lietuvą tolesniems tardymams ir pasodintas į Šilutės koncentracijos stovyklą. Galima manyti, kad jis vis dar buvo gundomas priimti atsakomingas pareigas komunistų aparate, bet nepalūžo ir sąmoningai pasirinko kankinio gyvenimą. Apie gen. Velykio gyvenimą Šilutės koncentracijos stovykloje pasakotojas buvo girdėjęs, kad generolas buvo su savo likimu apsipratęs, buvo išmokęs staliaus amato, o laisvalaikiu dirbdavo iš faneros kalendorių viršelius bei užsiiminėdavo panašiais “rankdarbiais”. Tas rodo, kad jis dar nebuvo dvasiniai palaužtas, tai komunistams neliko nieko kito, kaip jį vėl išsiųsti į Sibirą. Tik 1956 m., taigi sulaukus 72 m. amžiaus, generolui Velykiui buvo leista grįžti į Lietuvą. Tačiau atvažiavus į Vilnių, iš susijaudinimo, gavo širdies smūgį ir mirė ten net nepasimatęs su šeima. Jo žmona, gavusi telegramą, nuvyko į Vilnių ir parvežusi jo kūną, palaidojo Kauno kapinėse. Šie sunkūs išgyvenimai palaužė ir jos sveikatą. Ji netrukus apsirgo ir už pusmečio taip pat pasimirė.
P. Gudelis
EUROPOS LIETUVIŲ STUDIJŲ SAVAITĖS — REZISTENCIJĄ STIPRINANTIS VEIKSNYS
P. GUDELIS.
Pavydėtina padėtis tų lietuvių, kurie gyvena didesnėse kolonijose, arčiau susibūrę ir gali pasireikšti patys arba bent dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Blogiausiai tuo atžvilgiu stovi Vokietijos lietuviai. Susibūrus į tremtinių stovyklas, trumpam laikui sužibo jų kultūrinė veikla. Tačiau emigracinėms komisijoms atrinkus visus pajėgesnius, stovyklose pasiliko tik senesnieji ir ligoniai, kurių daugumas tebesėdi ten, kur audra juos nubloškė.
Vienintelę Vokietijos lietuvių veiklos pažibą sudaro Studijų Savaitės, į kurias susirenka sąmoningiausias elementas ne tik iš Europos, bet atvyksta svečių net ir iš užjūrių. St. savaičių iniciatoriai ELFr. Bičiuliai, rengia jas, pradedant 1954 m., kasmet vis naujoje vietoje, kad supažindinus platesnę visuomenę su jų siekiais.
Nuo pat pradžios jų programas užpildė tautinės, krikščionijos ir rezistencijos kėlimo paskaitos. ELFr. Bičiuliams ilgainiui atėjo talkon ateitininkų sendraugių ir studentų sąjungos, skautai ir ev. jaunimo ratelis. 1962 m. studijų savaičių globą
XII Studijų savaitės dalyviai: apačioje iš k. stud. R. Baliulis, vidury su popieriais rankose prof. J. Eretas, greta ir augščiau — solistė J. Liustikaitė. Kairėje ant laiptų prie turėklų P. Gudelis (šviesiais plaukais), dr. A. Šležas, mjr. J. Černius. Augštai viduryje — dr. Z. Ivinskis. Deš. pakrašty — plk. J. Lanskoronskis, augščiau jo rašyt. R. Saplis ir ev. kun. J. Stanaitis.
Fr. Skėrio nuotr.
perėmė PLB krašto valdyba. Paskutinės dvi studijų savaitės, 1964 m. vienuoliktoji ir 1965 m. dvyliktoji, į-vyko Huettenfelde, Vasario 16 gimnazijos patalpose.
XII studijų savaitės bendroji tema buvo “25 metai lietuvių pasipriešinimui”. Reikia atsiminti, kad Europos lietuviai skursta dėl spaudos stokos. Vienintelis Anglijos lietuvių leidžiamas savaitinis “Europos Lietuvis“ neaprėpia visų lietuvių gyvenimo reikalų. JAV dienraščius arba kelis kartus per savaitę išeinančius laikraščius, dėl jų brangumo, maža kas te-prenumeruoja. Todėl galima sakyti, kad Vokietijos lietuviai apie rezistencinę veiklą labai mažai ką težino. O čia tie reikalai ištisą savaitę buvo visapusiškai nagrinėjami.
Apžvalgos aiškumui sugrupavau tas paskaitas kitaip, negu jos iš eilės vyko. Pirmajai grupei skirtinos dvi istoriniai apžvalginės paskaitos: min. St. Lozoraičio “Nuo Atlanto Chartos iki pavergtųjų tautų savaitės” ir dr. K. Čeginsko “Lietuvių kovos ir pastangos atgauti Tėvynei laisvę”.
Min. St. Lozoraitis plačiai papasakojo apie aliantų valstybių visišką nepasiruošimą Hitlerio agresijai sutramdyti ir didelį jų neapsižiūrėjimą, remiant paskiau tokį pat grobiką, jų pusėn kovoti persimetusį, Staliną. Vaizdžiai nušvietė 1941 m. Atlanto Chartoje paskelbtus tautų laisvės idealus, kuriuos 1943 m. pasižadėjo remti ir Stalinas, vėliau užgrobęs pusę Europos, galima sakyti, aliantams pritariant. Nors jie tai pervėlai suprato, bet įsteigę Šiaurės Atlanto pakto organizaciją, sustabdė tolesnę SSSR ekspansiją. JAV ne tik nepripažįsta Baltijos valstybių pagrobimo, bet yra vienintelė valstybė, remianti pavergtųjų tautų atstovų — emigrantų pastangas atgauti laisvę. Nuo 1957 m. JAV kasmet skelbiamos pavergtųjų tautų savaitės.
Turėdamas prieš akis dabartinę pasaulinę padėtį, ministeris daro išvadą, kad mes negalime nustoti vilties. Pirmiausia dėl to, kad po karo pasaulis dar nėra priėjęs prie tvarkos; ore kabo dar įvairūs galimumai. Galingiausiai reiškiasi žmonijos laisvės troškimas. Kultūriniai atsilikusios 36 Afrikos valstybės atgavo laisvę. Ją pasieks ir pavergtos Europos tautos. Nors jau suėjo daugiau, kaip 20 m., bet laisvasis pasaulis dar nepamiršo jų pavergimo, nes Pavergtųjų Tautų Taryboje susibūrę tautos sėkmingai skelbia savo reikalavimus.
Dr. K. Čeginskas pirmiausia konstatavo, kad visų mažųjų tautų likimas yra panašus. Jos turi nuolat kovoti prieš didžiųjų tautų grobuoniškus tikslus. Lietuvių tauta senovėje pakėlė daug kovų dėl laisvės, o pati net ir savo didžiausios galybės laikotarpyje nebuvo kitų tautų engėja. Po to, plačiai papasakojo apie paskutines kruviniausias visuomenės kovas prieš okupantus vokiečius ir rusus, vadovaudamasis Sūduvio studija “Vienų vieni”.
Sekančiose dviejose paskaitose buvo gvildenamas tautinio atsparumo reikalingumas apskritai, pasaulinės kultūros ir krikščionijos požiūriu. Prof. J. Eretas skaitė “Mažųjų tautų ir valstybių reikšmė”. Jei Europa laikoma vakarų kultūros lopšiu, turime būti dėkingi tai aplinkybei, kad joje gyveno daugelis mažų tautų ir galėjo laisvai vystyti savitas kultūras. Pati gamta buvo tam palanki. Vidutiniškas klimatas skatino europiečių darbingumą. Pats kontinentas suskirstytas į natūralius, nedidelius plotus, kuriuose galėjo susikurti mažos valstybės.
Konkrečiai apsistodamas prie Lietuvos likimo, prof. Eretas randa, kad ji jau pergyveno tris stadijas: 1) Galingąją Vytauto monarchiją, 2) uniją su Lenkija ir 3) Nepriklausomos Lietuvos respubliką. Reikia rengtis prie būsimos ketvirtosios Lietuvos, federacijoj su Baltijos ir gal net su Skandinavijos valstybėmis. Kadangi pavergtoje Tėvynėje nieks negali tuo rūpintis, tai ši pareiga gula ant emigraciios. o ypač ant jaunosios kartos. “Naujoji aušra jieško naujų aušrininkų”, baigė gerb. prelegentas savo paskaitą.
Vyskupas dr. P. Brazys savo paskaitoje įrodinėjo tautinio atsparumo reikalingumą, pasiremdamas Kristaus mokslu. Kristus paskelbė laisvę ir lygybę, tai ir visi nelaisvės veiksmai yra priešingi Dievo valiai. Kadangi laisvė ir lygybė geriausiai pasiekiamos nepriklausomoje tautinėje valstybėje, tai visi krikščionys privalo tuos idealus siekti. Turime atminti, kad jau žlugo nacizmas ir fašizmas. Nors komunizmas dar tebetriumfuoja, mes neturime nei rezignuoti, nei pasiduoti panikai. Pats Kristus pakėlė dideles kančias, bet per jas nugalėjo mirtį. Nors lietuvių tauta yra daug kentėjusi, bet ji yra išgyvenusi ir didelės garbės laikus. Tikėkime, kad Dievas geriau mato ateities kelius.
Pabrėžęs reikalingumą emigrantams kovoti dėl pavergtos tautos išlaisvinimo, vyskupas kreipėsi į jaunimą, kviesdamas jį dalyvauti visuomeninėje veikloje. — Nevengti politikos ir partijų, nes jos tiek pat reikalingos valstybei, kaip įvairūs sąnariai mūsų kūnui. Šalia vienybės reikia ir drąsos. Tik lepšiai ir mūsų priešai kalba apie atsargumą. Atminkime, kad persekiojimai išaugina atsparumą. Tik kovodami sustiprinsime savo jėgas.
Trečioje paskaitų grupėje buvo nušviesta veidmainiška SSSR politika ir jos brutalūs veiksmai, siekiant sunaikinti pavergtąsias mažas tautas, tarp jų ir lietuvius.
Prof. dr. Z. Ivinskis paskaitoje “Pabaltijo ir SSSR santykiai 1917-1918 m.”, pirmiausia, apgailestavo, kad nors Pabaltijo tautos priklauso vakarų kultūrai ir nuo amžių tarnavo užtvara nuo Rytų, tačiau didžiosios vakarų valstybės neparėmė nuoširdžiai jų kovos dėl nepriklausomybės. Po karo surasti dokumentai patvirtino mūsų senus patyrimus, kad aliantai labiau rėmė ne mažas tautas, bet “baltuosius” generolus, trokšdami atstatyti nedalomąją Rusiją. SS SR greitai suprato tai ir paskubėjo suardyti bendrąjį frontą, sudarant su Pabaltijo valstybėmis taikos sutartis ir pripažįstant jas nepriklausomomis valstybėmis. Vėliau paaiškėjo, kad tie pripažinimai buvo daromi su Lenino užpakaline mintim “ne na vieki” (ne amžiams), o kitų tik apribojant penkiais metais. Tačiau jos išsilaikė net 20 metų, kol SSSR, slaptomis kombinacijomis su Hitleriu, jas pasmaugė.
Labai kruopščiai buvo parengta kun. dr. J. Vaišnoros paskaita — “Tautiškumo problema sovietinėj teorijoj ir praktikoj”. Iš pačių komunistų raštų žinoma, kad komunizmas nepripažįsta tautų, tik “visų šalių proletarus”. Nors SSSR kūrėjas Leninas 1917 m. revoliucijos metu melagingai skelbė tautoms laisvo apsisprendimo teisę, bet iš tikrųjų jis buvo tam priešingas. Tai patvirtino siųsdamas raudonarmiečius prieš nepriklausomomis pasiskelbusias Pabaltijo ir kitas valstybes.
Taip pat veidmainiškai įrašyta SSSR konstitucijoje visų jos respublikų lygybė prieš įstatymus. Tuo tarpu baudžiamasis kodeksas baudžia už separatistinę veiklą. SSSR kūrė ir be skrupulo naikino mažų tautų respublikas, deportuodama bei išsijodama jų gyventojus po Sibirą.
Baisiomis priemonėmis stengiasi SSSR išsklaidyti bei sumaišyti tautas, kolonizacijos būdu sudarant jose svetimtaučių daugumą. Prisidengdama melagingais brolybės šūkiais, išsiunčia jaunuomenę į “savanoriškus” darbus “broliškoms” respublikoms, o į jų vietą atgabena “specialistų” rusų mases. Pvz., Vilniaus fabrikuose jau dirba 41 tautos atstovai. Norima prijungti prie Lietuvos rusų kolonizuotą Kaliningrado sritį. Tuo būdu Lietuvoje iš karto sumažėtų lietuvių nuošimtis iki 56.
V. Banaitis savo paskaitoje “Sovietinė ūkio politika Pabaltijyje”, panaudodamas oficialiose SSSR statistikose paskelbtus duomenis įrodė, kaip piktadariškai ji išnaudoja pavergtas Pabaltijo valstybes. Jų ekoniminio gyvenimo lygis, po 25 m. nuo jų pavergimo, dar nepasiekė nepriklausomybės laikais turėto lygio. SSSR apiplėšė buvusią Lietuvos gyventojų, ūkininkų, didžiumą, suvarydama juos į kolūkius. Iš kolūkių atima žemės ūkio produktus žemesnėmis už gamybos išlaidas kainomis, o miestiečiams pardavinėja juos šimteriopai brangiąu.
SSSR nuolat giriasi pakėlusi tose valstybėse pramonę. Tačiau ta pramonė kuriama ne vietos žaliavoms perdirbti, bei vietos gyventojų gerovei kelti, bet tam, kad vietos darbo jėgų perteklių nuodugniau panaudojus plačiosios SSSR reikalams. Iš už tūkstančių km gabenama anglis ir naugės, kad pavertus jas į SSSR reikalingas mašinas. Tačiau dideles transporto išlaidas turi padengti Lietuva, nes SSSR, atsiimdama prekes, temoka Lietuvai nuostolingas viso
SSSR vidurkio kainas. SSSR vyriausybė supranta ir net spaudoje viešai pripažįstama, kad Pabaltijo valstybės galėtų tas žaliavas arčiau bei pigiau įsigyti vakaruose ir tuo būdu turėtų pelno iš tos gamybos. Tačiau tam reikėtų pripažinti jų savarankiškumą, kas nesuderinama su komunistų politika.
Klaidinga būtų manyti, kad studijų savaitės dalyviai turi progos tik pasisemti dvasiško peno klausydami gražių paskaitų. Pati aplinkuma duoda jiems galimybę pasijusti patekus į tikrą Lietuvos kampelį. Gimnazijos pastatai su prie jų prisišliejusiu parku atskirti nuo miestelio augštos mūro tvoros. Ramu, kaip seno dvaro sodyboje. Galima pragyventi ištisą savaitę vien su lietuviais bendraujant ir lietuviškai tekalbant. O priklausą įvairioms organizacijoms turi progos dalyvauti jų posėdžiuose. Vienas vakaras skiriamas “Tėvynės valandėlei”. Tautinės vėliavos nuleidimas vykdomas Karo Muzėjaus Nežinomo Kareivio pagerbimo apeigų muzikai skambant. Salėje dainuojamos partizanų dainos. Vaikučiai ir jaunimas deklamuoja eilėraščius. Kitą vakarą buvo surengtas puikus koncertas su žinomais solistais: J. Liustikaite, A. Vedeckaite ir L. Baltru.
Tikinčiųjų troškimams patenkinti buvo rengiamos lietuviškos pamaldos. Fotografas idealistas kun. J. Dėdinas demonstravo spalvuotus paveikslus iš Vokietijos lietuvių visuomeninio gyvenimo ir netgi garsinį spalvuotą gimnazijos filmą. Mėgėjai rado progos net keletą vakarų pašokti.
Bendravimu persisotinusiems JAV bei kitų šalių didmiesčių lietuviams visa tai tikriausia nesudarytų tokio didelio įspūdžio, bet per ištisus metus retai tesusitinkantiems Vokietijos lietuviams studijų savaitė yra tikra dvasinio ir tautinio atbudimo šventė. Kas joje bent kartą pabuvojo, jos jaukumą išgyveno, laukia sekančios studijų savaitės, kaip Velykų švenčių.
Iš k.: K. Šimėnas, dr. A. J. Kizelewicz, Amerikos Legiono Norwood’o, Mass, posto vadas, ponia E. Martyshius ir A. Tumas; stovi: James F. Walker, Bronius Kovas, Lawrence White, Povilas Tyla, Francis Novick ir Richard Weta.
(Eugene McLean Photo)
Parama prieškomunistinei kovai
Norwood’o, Mass. ALT’o sk. v-ba, remdama prieškomunistines kovas Vietname, Amerikos Legiono vietos postui įteikė piniginę auką, kuri per Legiono specialų fondą (Viet Nam Kelief Fund) bus persiųsta į Pietų Vietnamą. ALT’o sk. v-bon įeina 4 vietos Ramovės sk. nariai. Posto vadui, be to, buvo įteikta knyga “Lithu-ania, Land of Heroes” ir kitos literatūros rodančios lietuvių pastangas kovoje su komunizmu, (žiūr. nuotrauką 61 psl.)
A. a. Admin. Karin. teis.
VYT. MYKOLAITIS
1965 m. gruodžio 26 d. Philadelphijoje, po sunkios ir ilgos ligos, mirė buvęs Lietuvos kar. administracijos karininkas, teisininkas Vytautas Mykolaitis.
Velionis buvo gimęs 1903 m. kovo 18 d. ir kilęs iš Kaupiškių km., Vilkaviškio apskričio. Kuriantis Lietuvos kariuomenei, 1919 m. įstojo į artilerijos mokomąją kuopą — bateriją, kurioje ėjo karo valdininko pareigas. Po metų laiko buvo perkeltas toms pačioms pareigoms į gusarų pulką Kaune. Kadangi jau turėjo pagrindinį mokslo cenzą, tai pradėjo studijuoti Kauno universitete teisę. Išėjęs į atsargą, įstojo Teisingumo ministerijos tarnybon, iš pradžių būdamas ministerijos sekretoriumi ir tęsė studijas. Baigęs universitetą, buvo pervestas į teismų tarnybą..
Nepriklausomybės laikais šalia profesinio darbo velionis daug pašvęsdavo laiko organizacijos darbui, nes priklausė teisininkų dr-jai, ats. karininkų s-gai ir šaulių s-gai. Be to, bendradarbiavo spaudoje.
Pirmosios okupacijos laikais rusai atleido iš pareigų.
Išeivijoje begyvendamas irgi priklausė įvairioms lietuvių organizacijoms ir bendradarbiavo lietuvių spaudoje ir daug padėjo Kongresiniam Kersteno komitetui.
1965 m. gruodžio 29 d. jo palaikai buvo palydėti artimųjų, draugų ir pažįstamų į Resurrection kapus.
P. Dirkis
1966 sausio 22-23 Clevelande vykusios veiksnių konferencijos dalyviai posėdžių metu. Gale stalo Kanados L B Krašto Valdybos pirmininkas Antanas Rinkūnas.
Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Valdybos pirmininkas Juozas J. Bachunas (kairėje) ir Vyriausio Lietuvos išlaisvinimo Komiteto pirmininkas Vaclovas Sidzikauskas, V. Pliodžinsko nuotraukos
