APIE "PARTIZANUS" IR "BANDITUS"

Kpt. O. Žadvydas savo laiške “Kariui” (1965 m. No. 1) palietė klausimą terminologijos, kurią vartoja komunistinė ir laisvo pasaulio spauda ir kuri komunistų taikoma visiems tiems, kurie drįsta priešintis raudoniesiems pavergėjams. Į paliestą klausimą verta atkreipti dėmesį, ypač sustotina ties sąvokomis: partizanas — banditas ir sušaudymas — nužudymas.

Tuo metu, kai patys komunistai tų terminų taikyme yra itin nenukrypstantys, nuoseklūs ir atkaklūs, laisvo pasaulio spauda, ne taip jau retai ir mes su ja, anuos žodžius vartoja neapdairiai ir dažnai, perdaug nesirinkdama, kartoja komunistinius terminus. Taip sovietų spauda mūsų partizanus kitaip nevadina kaip žudikais, banditais, partizanų dalinius —- banditų gaujomis, prievolių gyventojams uždėjimą — plėšimais, partizanų vykdomas bausmes -— žudynėmis. Maža to, jie sugeba nelaimingiesiems, patekusiems į jų vad. “teisingumo organus”, įdėti į lūpas tuos savus terminus. Pavyzdžiu tegu būna kad ir ši (viena iš daugelio) knygelė “Archyviniai dokumentai apie nacionalistų antiliaudininkų veiklą” 1961 m. LTSR Mokslų Akademijos leidinys. Štai kaip kalba tardomieji:

— “Vėliau aš (Birbilas Antanas, banditinis slapyvardis “Baltušis”) sudariau tris banditų grupes ... Kiekviena banditų grupė turėjo... (p. 44).

—    “.. .mūsų banditų gauja”... (p. 48).

—  “būdamas banditų gaujos vadovas. ..” (p. 46).

—    “Todėl aš įsakiau savo banditams” ... (p. 47).

—    “... mano banditai jį nužudė” (p. 47).

—“Be nurodytų banditinių užpuolimų, mano banditai plėšdavo vietos gyventojus” (p. 49).

O koks karštas noras skandinti save:

—    “Noriu dar pažymėti štai ką... Be to, noriu papasakoti tokį faktą”, (p. 91).

—    “Be to aš užmiršau papasakoti... (p. 91) ... Aš pamiršau papasakoti” (p. 92).

Ir toliau:

-— “1945 m. balandžio mėn. aš (Sabaliauskas Albinas, banditinis slapyvardis “Morkuška”) savo noru įstojau į kontrrevoliucinės nacionalistinės organizacijos LLA “Vanagų” banditinę rgupę” (p. 55.

— “... už buržuazinės - dvarininkinės santvarkos, smetoninio režimo arba “savanoriškos” Lietuvos sukūrimą” (p. 55).

— "... 1945 metų paskutinėje gegužės mėnesio dekadoje banditas Vincas Šapas pranešė banditui Birbilui”... (p. 59).

Niekas jau šiandien netikti į tų “prisipažinimų” nuoširdumą. Netelpa galvoje, kad kaltinamieji, aiškiai žinodami, jog juos laukia neišvengiama mirtis, taip uoliai ir užsidegę vadintų save banditais, plėšikais, šnipais, žudikais, išdavikais. Mums bent nepaslaptis sovietiški tardytojai ir jų tardymo metodai. Neveltui rusų emigracija turi sovietiško tardytojo padėjėjams specialų terminą “tielomechanik” — kūno apdirbėjas, o vinims po nagais varymą — “šaltas” ir “šiltas manikiūras”. Užtat ir nesistebime, tik giliai liūdime ir užjaučiame, kai kaltinamieji, dažnai stiprios valios ir karšto pasišventimo asmenys, vadinamame “teisme”, lenktyniaudami ir užspringdami, skuba prisipažinti visus kaltinimus ir tuos, kuriais nekaltinami ir per visą “teismo” eigą paklusniai vadina save ir savo veiklą tik tais terminais, kuriuos tardytojas (per kūno mechanikus) įvarė jiems į smegenis. A K (Armja Krajovva) — lenkų pasididžiavimas, net ir pačių vokiečių pripažinimu didvyriškai kovojusi prieš vokišką okupantą, vos tik raudoniesiems įžygiavus į Lenkiją pradėta jų vadinti nacių pakalikais, kolaborantais, fašistais, teroristais ir pan. AK vadovybė, raudonųjų draugų pakviesta “deryboms”, kelyje klastingai suimta ir vėliau teisiama Maskvoje, ne kitaip save vadino.

Iš to išvada tokia, kad ir mes, laisvame pasaulyje esantieji, sąvokų taikyme turėtume savo griežtą nusistatymą, kaip ją turi ir laikosi mūsų pavergėjai. Visur ten, kur raudonieji nuleisdavo savo kovotojus ar diversantus savoje teritorijoje, sutinkame juos vadinti partizanais. Tą patį mastą taikykime ir savajai teritorijai. Lietuvoje ir visur ten, kur kraštai buvo raudonųjų jėga pavergti, kovotojai, tam pavergimui pasipriešinę, buvo ir yra partizanai, banditais gi buvo ir yra tie, kurie į laisvą kraštą neprašomi įsiskverbdavo ir dirbo pavergėjų įsakymu ir jų tikslams. Va, pav., kaip raudonieji yra pastabūs, kai kiti jiems moka tuo pačiu pinigu. Toje pačioje knygelėje skyriuje “Nauji dokumentai apie Pirčiupį”, redakcijos įvade rašoma: “Šio pranešimo autorius, matyti, nacionalistas — okupacinės valdžios pareigūnas. Tokias išvadas tenka daryti todėl, kad, aprašydamas Pirčiupio įvykius, jis vartoja buržuazinių nacionalistų terminologiją ir yra priešiškas tarybiniams partizanams, kuriuos vadina banditais”, (p. 133).

Lygiagrečiai su “partizanai” — “banditai” vakariečiai (dažnai ir mes su jais nusikalstame apdairumui) neskiriame ir kitų dviejų terminų, būtent “sušaudymas” ir “nužudymas”. Dažnai laisvas pasaulis bolševikų skerdynes, neapdairiai, vadina sušaudymu.

Net tokias skerdynes, kaip kad įvyko 1918 m. liepos mėn. Jekaterinburge, kur naktį rūsyje trys žvėrys čekistai išžudė visą caro šeimą, moterų, vaikų, tarnų neišskirdami, ir ne vien, kad išžudė, bet po to dar kirviais mėsinėjo ir degino, bolševikai, kaip nieko dėti, ir po šiąja diena tai vadina sušaudymu.

Tačiau tūkstančiai lenkų karininkų Katyno miške buvo išžudyti, nes tą kruviną pirtį sovietai stengiasi priskirti vokiečiams (pasaka, kuriai bolševikai ir patys netiki, bent jau kalbėti apie tai tikrai nemėgsta).

Jei Kražių 1893 m. įvykius vadiname skerdynėmis, tai kur kas labiau tas terminas tinka Pravieniškiams, Rainių miškeliui, Zarasams, Červenei. Tiesa, čia ir bolševikai su mumis vienodai vadina, nes jie teigia, kad tai vokiečių darbas. Bet, bendrai, jie stengiasi vietovių neminėti, apie Červenę gi nieko, iš viso, nesakoma, lyg jos niekad nebebuvo.

Bendrai gi visa ČK-GPU-NKVD-MGB praktika susijusi su rūsiu, kūno mėsininkais ir perdaug gerai šiandien laisvam pasauliui žinoma, kad tuos negirdėtus istorijoje žvėriškumus kas sąmoningai vadintų sušaudymu. O bolševikai visus kruvinus mėsinėjimus savo rūsiuose vadina sušaudymu ir tiek. Generolas P. Krasnovas (baltbanditas, pagal sovietų spaudą, patekęs bolševikams į nagus ir pakartas) viename savo romane vaizduoja tarnaitę, tapusią čekiste. Ji versdavo kiekvieną pasmerktąjį repečkomis lįsti po kėde, kurioje ji pati sėdėdavo išsižergusi, ir vos jo galvai pasirodžius, šaudavo į pakaušį, atydžiai sekdama, kaip ir kada išeis “dūšia” iš aukos. Bolševikuose vis vien tai buvo tik sušaudymas.

Būkime tad labjau apdairūs ir nepilkime vandens ant raudonųjų malūno, kartodami, tai jų terminus, tai vartodami savus.

AL. A.