Partizanai: Istorija ir dabartis

VAIDEVUTIS

Z. RAULINAITIS

(Tęsinys)

Avarai

Po hunų imperijos suirimo, atsiradusią rytų Europos stepėse politinę tuštumą netruko užpildyti nauja jėga. Bėgdami nuo savo giminaičių turkų spaudimo, jų rasės tauta, avarai, kartais vadinami pseudoavarais, iš Kaspijos pakraščių pasistūmėjo į Dunojaus žemupį ir į Panoniją (562 m.). Be savos žemės ir gyvulių bandų, jie, žūt būt, turėjo gyventi iš plėšimų ir karo. Todėl jų valstybinė organizacija buvo grynai karinė. Jų pagrindinis ginklas buvo lankas, tik didesnis kaip hunų ir tolimo našumo. Jų j ietys irgi buvo sunkesnės, nes avarai vartojo balno kilpas.¹⁷

Giminingi hunams, šie klajokliai buvo toki pat narsūs kariai ir taip pat žiaurūs. Jie netruko sugriauti (558 m.) baltų pašonėje besikuriančią slavų — antų valstybę, kartu su jais nustumdami ir bulgarus į pietus. Su a varų smūgiu Balkanų pusiasalis prisigrūdo bulgarų ir slavų.² Lombardai spruko nuo avarų į Italiją (568 m.). Vidurinė Europa, nuo Karpatų iki Dunojaus ir iki rytinių Alpių virto dykuma, kurioje siautė avarų raiteliai.⁴ Kai kurie istorikai šiuo laikotarpiu žymi antikinio pasaulio pabaigą.

Didelė gi dalis slavų kilčių, kurios nepasuko į Balkanus, pradėjo trauktis nuo avarų smūgio padnieprio stepėmis į vakarus ir į šiaurę. Toks jų judėjimas vyko per ištisą VI ir VII amžius. Pagrindinis jų smūgis kaip tik ir teko baltams. Spaudžiami iš rytų nuolatinių Azijos klajoklių įsiveržimų, o iš pietų slavų veržto, rytiniai baltai neatlaikė savo pozicijų, nors ir stengėsi išsilaikyti savo senosiose tėvų žemėse. Jie ten vedė nesibaigiančias kovas su slavais, kurias tebeliudija piliakalniai ir ginklai randami kapuose. Skaitlingų slavų svoris pasirodė per sunkus ir baltams teko pamažu trauktis į šiaurės rytus ir į vakarus, Baltijos pakrančių link. Į jų plotus daugelyje vietų įsiveržė slavai. Jie nuolat plėtė savo užimtas vietas ir suskaldė baltus, dalį jų atkirsdami nuo bendro kamieno. Manoma, kad iš įsiveržusių slavų ir vietoje pasilikusių baltų mišinio susidarė gudų tauta.³

Avarų galybė, tačiau, neilgai truko. Jie pradėjo žlugti kai po 626 m. jiems nepavyko paimti apgultą Konstantinopolį. Netruko iš jų išsivaduoti pavergtos slavų kiltys. Čekų ir moravų kiltys, franko Samo vedamos, net sukūrė savo valstybę. Apie VII amž. vidurį jau visi slavai buvo nusikratę avarų žiauraus jungo ir todėl laisvi ir nevaržomi plėtė savo veržtą į baltų žemes.

Avarų staigus pasirodymas ir iškilimas, nors ir trumpam, į galybę yra įdomus karinis reiškinys. Taip staigiai įsivyravo jie ne vien tik savo karingumo dėka ir tuo metu žlugusios hunų galios. Jų staigaus karo lauke iškilimo priežastis G. Vernadskis aiškina taip: “Nors avarų kariuomenė ir nebuvo skaitlingesnė, tačiau ji buvo stipresnė kaip bulgarų. Viena iš avarų viršeniškumo priežasčių galėjo būti kad ir toks, rodos, menkniekis kaip avarų raitelių vartotos balno kilpos”.²

Nors odinės balno kilpos jau gal buvo kiek žinomos skitams, tačiau jos buvo vartotos tik atskirais atvejais. Metalinės kilpos buvo pradėtos vartoti sarmatų ir jau buvo žinomos hunams (Vengrijoje), tačiau, išviso, metalinės balno kilpos Europoje paplito masiškai tik po avarų pasirodymo.² Atrodo, jog avarai galutinai įtikino Europos raitelius, jog kilpos karo lauke yra būtinybė.

Nėra jokių davinių, kurie rodytų, kad avarai būtų suėję į tiesioginį kontaktą su aisčiais. Tačiau vienas epizodas, kuris ta linkme neaiškiai rodo, vertas atpasakoti.

Tarp 592 m. ir 595 m. Bizantijos imperatorius Maurikijus vykdė karo žygius prieš Rytų Europos barbarus. Vieno tų žygių, nukreipto prieš avarus ir slavus, metu, imperatoriui su kariuomene žygiuojant pagal Marmuro jūros krantus (3-4 dienų atstume nuo Heraklėjos — senovės Perinto), jis susidūrė su žmonėmis iš tolimos šiaurės, tariamais slavais. Apie tai rašo VII a. istorikas Teofilaktas Simokata:

“Kitą dieną imperatoriaus asmens sargybiniai paėmė nelaisvėn tris žmones iš slavų kilties, neturėjusius su savim jokio geležinio ginklo, ar kokio nors kito karinio įrankio. Imperatorius ėmė juos klausinėti, kokios jie kilties, kur jiems likimo lemta gyventi ir dėl kurios priežasties jie atsirado romėnų srityse. Jie atsakė, kad yra slavų kilties, kad gyvena Vakarinio Okeano pakraštyje, kad kaganas (avarų valdovas) atsiuntė pas juos pasiuntinius tikslu surinkti karinių jėgų ir kartu atsiuntė garbingų dovanų jų kilties valdovams. Dovanas jie priėmė, bet sąjunginę pagalbą atsakė, primygtinai nurodydami, kad atstumų tolumas jiems sudaro keblumų, o juos pačius pasiuntė kaganui įkaitais, lyg ir norėdami įrodyti, kad ta kelionė trunka penkiolika mėnesių. Tačiau kaganas užmiršdamas visus įstatymus liečiančius pasiuntinius, nusprendė visais būdais sunkinti jų sugrįžimą. Jie, gi, buvo girdėję, kalbėjo belaisviai, kad romėnų tauta ir turtingumu ir žmonių meile yra, taip sakant, garsiausia. Dėlto apgavę kaganą, jie pasirinko patogų momentą ir pasišalino į Trakiją. Kankles jie nešioja dėlto, kad nepratę apjuosti savo kūnus geležiniais ginklais — jų šalis nežinanti geležies ir todėl taikiai ir be maištų slenka jų gyvenimas, kad jie groja kanklėmis, nes nemokyti yra trimituoti triūbomis. Tie, kuriems kariniai dalykai yra nežinomi, aišku, kalbėjo jie, tuo labiau turi atsiduoti muzikiniam užsiėmimui. Išklausęs jų pasakojimo, imperatorius susižavėjo jų kiltimi ir tuos pačius barbarus, į jo rankas patekusius, jis maloniai priėmė ir pavaišino. Nusistebėjęs jų kūnų didumu ir sąnarių gražumu, jis nukreipė juos i Heraklėją.”¹⁹

Kad romėnai paėmė nelaisvėn ne tris slavus, aiškėja jau iš belaisvių turėtų muzikos instrumentų—kanklių. Neatskirdami tų įvairių šiaurės tautų vieną nuo kitos, jie jas laikydavo arba germanais, arba sarmatais, arba slavais. Tačiau, slavai tuo metu buvo avarų sąjungininkai ir kovojo prieš Bizantiją, taigi imperatorius nebūtų paleidęs savo priešininkų. Tie trys kanklininkai aiškiai atstovavo kokią tai kitą, romėnams mažai pažįstamą tautą, kuri dar nebuvo paklususi avarų ir, svarbiausia, gyveno prie Vakarinio Okeano, tai yra, prie Baltijos jūros. O tais laikais ten gyveno baltų kiltys, bet ne slavai, kurių ten tais laikais dar nebuvo. Todėl galime spėti, kad tie trys kanklininkai, pasprukę iš avarų kagano rankų, yra buvę ne kas kitas o trys aisčiai, galimas dalykas, vaidilos, pasiųsti pasiuntiniais pas avarus, kaip gudresni ir išmintingesni svarbiai politinei misijai atlikti.

Baltai ginasi slavų spaudžiami

Pramokę karinio meno iš hunų, avarų ir karinio patyrimo kovose su Bizantija, slavai lėtai, tačiau be atvangos ir sėkmingai veržėsi į baltų gyvenamąsias žemes. Gyva baltų kilčių prekyba su suomių kiltimis, IV a. pasiekusi augščiausią laipsnį, staiga apie 400 m. nutrūko. Kai kurios pilys - gyvenvietės baltų srityse buvo paliktos, kai kurios jų rodo gaisro ir sunaikinimo žymes. Išlikusiose žymu medžiaginės kultūros kritimas. Tai ženklai, rodantys kokia nelaimė ištiko rytines baltų kiltis, ištiktas slavų veržto.¹⁶

Romėnai puola slavų “vagenburgą”

Apie slavų, staiga, pakilusį karingumą ir jų kariavimo būdus V ir VI amž. turime liudijimą iš istoriko Prokopiaus, kuris 554 m. parašė imperatoriaus Justiniano karų istoriją, ir iš imperatoriaus Maurikiaus “Strategikono” VI amž. gale. (Paskutiniu metu manoma, jog “Strategikono” autorius yra nežinomas Maurikijaus amžininkas). Šiame pastarajame, nors ir perdėtai, yra sakoma: “Sklavėnų ir antų kiltys panašios savo gyvenimo būdu, teise ir savo meile laisvei; nieku būdu neįmanoma jas pavergti ar paversti priklausomom”.⁵ (Sklavėnais vadino slavų kiltis gyvenusias prie Dunojaus ir toliau į rytus iki Dniestro, o antais — kiltis gyvenusias į rytus nuo sklavėnų). Tų laikų rašytojai kalba apie slavų kiltis dar didžiumoje gyvenančias klajoklių pobūdžio gyvenimą, nors dalis jų jau vertėsi žemės darbu ir gyvulininkyste. Pagal Jordanį, pas sklavėnus “vietoj miestų tik balos ir miškai”.

Prokopius rašydamas apie slavus, sako, jog juos nevaldo vienas valdovas. Pas juos yra demokratija. Jie gyvena vargingose bakūžėse, išsimėtę ir dažnai keičia gyvenvietes. Į mūšį jie eina pėsti nešdami mažus skydus ir svaidomas jietis, nedėvi jokiais šarvais. Kai kurie jų nedėvi nei švarkais, ar apsiaustais, vos tik strėnas apsisiautę. “Jie kalba barbariškai ir toki atrodo. Tačiau jie yra augšti, labai stiprūs ir rausvi. Jų maistas esąs paprastas, blogai paruoštas, o jie patys nuolat randasi giliame purve. Tačiau jie nėra pikti, ar niekšingi, greičiau nepavojingi ir negudrūs”. Maurikius dar prideda: jie veda plėšikų gyvenimą. Priešus puola miškuotose, siaurose vietose, ar raižytoje vietovėje. Jų karys būna ginkluotas dviem lengvom svaidomom jietimis, lanku ir nuodingom strėlėm, kai kurie jų turi skydus. Jie nevartoja jokios kautynių rikiuotės.

VI    amž. kalbėdami apie slavus, rašytojai pas juos dar nemini raitelių, tada jie, atrodo, kovodavo dar pėsti. Tačiau kasinėjant antų gyvenvietes yra randama žąslų ir kitų arklio aprangos dalykų (Chctomelio gyvenvietė).⁵

VII    a. rašytojas Teofilaktas Simokata savo “Istorijos” VII knygos II skyriuje paduoda vaizdą vieno slavų ir romėnų susidūrimo, iš kurio matyti tipingas slavų kovos būdas, vartojamas ginantis:

Prisiplėšę grobio Romos valdomoje srityje prie Juodosios jūros, slavai grįžo į savo kraštą veždamiesi grobį vežimuose ir varydamiesi belaisvius. “Kai tik barbarai pajuto besiartinančius romėnus ir buvo jų pastebėti, jie tuoj puolėsi žudyti belaisvius. Visi vyriškos giminės ir žydinčio amžiaus belaisviai buvo užmušti. Kadangi išvengti susidūrimo su romėnais barbarai negalėjo, tai sustatę vežimus, jie padarė iš jų lyg ir įtvirtintą stovyklą, kurios pačiame viduryje patalpino moteris ir vaikus. Prisiartinę prie getų (taip senovėje vadino šituos barbarus), romėnai nesiryžo stoti į artimą kovą su jais: jie bijojo jiečių, kurias barbarai svaidė į jų arklius, pasilipę augščiau ant tų jų įtvirtinimų. Tada tos dalies viršininkas (jo vardas buvo Aleksandras) romėnų gimta kalba įsakė romėnams nusėsti nuo arklių ir pėstiems stoti į pavojingą kovą su priešais. Ir, štai, romėnai nusėdo nuo arklių ir priėjo prie įtvirtinimų svaidydami ir atmušdami jiečių smūgius. Tokiu būdu į kovą įsitraukė ir viena ir kita pusė. Tada, kažkuris iš romėnų, įsibėgėjęs ir įtempęs visas savo jėgas, užsikorė ant vieno iš vežimų, surištų į vieną tvirtovę su kitais, ir taip saugojančių barbarų kariuomenę, ir po to, stovėdamas ant jo, pradėjo kapoti kalaviju visus, kurie tik prie jo prisiartindavo. Čia barbarus ištiko neišvengiama pražūtis — romėnai sugriovė jų įtvirtinimus. Praradę viltį išsigelbėti, barbarai išžudė ir likusią dalį belaisvių. Puldami ir paspartinę smūgį, romėnai įsiveržė, deja, per vėlai ir su vargu, į įtvirtinimų vidų ir sunaikino ten rastus barbarus.”¹⁸

Norėdami atlaikyti slavų agresiją, baltai stengėsi uždaryti visus priėjimus į savo kraštą. Tam tikslui jie statė tankų tinklą pilių savo žemių pakraščiuose, svarbiose kryžkelėse ir prie didžiųjų kelių į krašto gilumą — upių.

Kaip jau minėta, tokių senų baltiškų piliakalnių yra vakarinėje ir vidurinėje Rusijoje, Polocko, Mogilevo ir Slucko srityse. Baltams vis stabdant tą slavų antpuolį piliakalnių grupės atsirado Minsko ir Maladečinos apylinkėse ir į pietus nuo Nemuno augštupio.⁶

Visoje šių dienų Lietuvos teritorijoje priskaitoma daugiau kaip 1000 piliakalnių. Jų didelė dalis yra rytinėse ir pietinėse Lietuvos srityse, taigi yra statyti prieš slavus. Dabartinės Latvijos teritorijoje archeologai nustatė viso 321 piliakalnį. Iš jų 186 yra į rytus nuo Dauguvos, tai yra, irgi prieš rytų priešą — slavus. Tuo tarpu Estijoje surasta tik apie 160 piliakalnių.³ Neveltui, todėl, Lietuvai tinka piliakalnių krašto vardas.

(Bus daugiau)

VAIDEVUTIS

Z. RAULINAITIS

(Pradžia KARIO Nr. 6)

“Apytikriai, dviejų šimtmečių bėgyje (VI-VII amž.) slavai užima visą rytinę ir vidurinę šiandieninės Gudijos dalį, pavergdami ten ligi tada gyvenusias latvių - lietuvių gentis, žinomas mums iš piliakalnių su taip vadinama, ‘brūkšnine keramika’”,⁵ rašo sovietų archeologai. Maždaug tais pat laikais ilgieji slavų pilkapiai pasirodo prie Lovat, ežero Ilmenio srityje, prie Desnos ir Okos.⁵ Vėlesni rusų metraščiai pažymi, kad Ilmenio ežero srityje slavai įsiterpė į ugro-suomių gyvenamas sritis ir buvo apsupti ten beveik iš visų pusių svetimomis kalbomis kalbančių tautų: čūdų, ižorų, vesų. Ilmenio sritis nepriklausė senųjų slavų kilčių gyvenamoms vietoms, čia slavai tepasirodė tik I tūkstantmečio pirmojoje pusėje.⁵

Slavų stumiamos latvių gentys pradeda spausti ugro-suomių gyventojus, varydamos juos šiaurėn į dabartinės Estijos plotus. Nuo tų žilos senovės laikų kilusi estų ir latvių nesantaika truko šimtus metų ir dar nesibaigė net XIII amžiuje,³ apie ką kalba jau vėlesnės, istorinių laikų kronikos.

Latvių istorikas F. Balodis mano, kad V amž. gale kilusi gotlandiečių invazija iššaukė pirmą bandymą organizuoti valstybę Lielupės lygumoje Žiemgalių krašte (Semigalia).⁷Tačiau suspaustos iš rytų slavų veržto ir iš šiaurvakarių — gotlandiečių, latvių gentys VI amž. gale neteko žymios teritorijos juostos rytuose. Sustiprėjusį latvių pasipriešinimą rodo patobulėjusi tuo metu pilių statyba, įmantriai vartojant medžio ir supiltų žemių terasas.⁷

Smolenske įsitvirtinusi slavų kiltis krivičiai bandė siekti Polocką prie Dauguvos. Latviai dar ir šiandien, pagal juos, tebevadina rusus krievi. Naugardo slovėnai, savo ruožtu, palaipsniui veržėsi į latvių ir estų žemes, kol apie VIII amž. naugardiečiai užėmė latvių Pleskavą, pavadindami ją Pskovu, o Estijoje, prasiveržę pro ingrų žemes, užėmė Eastborgą, kuris gavo Izborsko vardą. Toj, maždaug, riboje ir nusistovėjo slavų —baltų tradicinė siena.

Toks spaudimas į baltų rytines žemes nenutrūko ištisus 10 šimtmečių. O tas aziatų Drang nach Westenteko atlaikyti estams, latviams ir lietuviams. “Toms trims mažoms tautoms teko atlikti tikroji Rytų Europos civilizacinė misija”.³

Baltų gyventuose plotuose, piliakalniuose ir kapinynuose yra randami tipingi baltų siauraašmeniai kovos kirviai ir I tūkstantmečio pradžios ir vidurio. Rytų lietuvių V - VIII amž. pilkapiuose, išskyrus jiečių antgalius, jie yra ryškiai tipingi radiniai.⁶ Mėgiamiausias, tačiau, tais laikais baltų ginklas, atrodo, buvo jietis sumoviniu antgaliu, kartais net su 35 cm. ilgio ašmenimis ir dažnai su papuošta mova."

V amžiui yra būdinga, kad beveik visi kapai turi ginklų Įkapių: “Žemdirbys karys, ginkluotas kirviu ir j ietimi, su skydu rankoje, arba, rečiau, karys — raitelis — štai, tipingas to meto kario vaizdas”.⁶ M. Gimbutienė savo naujausiame veikale The Balts,stebėdama tą vis gausėjantį raitelio aprangos reikmenų kiekį, randamą įkapėse, ypač sūduvių, lietuvių ir latgalių kapuose, spėja, kad, galimas dalykas, tų gerai ginkluotų raitelių pagalba baltai sustabdė slavų veržtą į savas žemes.¹⁶

Tų laikų jotvingų kapai dar toli siekia į pietus nuo Nemuno į šiaurinės Lenkijos teritoriją.

VAIDEVUČIO LEGENDOS ŠALTINIAI

Slavų veržtas, baltų kraštų apsupimas ir baltų kilčių prispaudimas prie Baltijos jūros, ne tik atsispindi archeologiniuose radiniuose ir vietovardžiuose. Jis yra minimas svetimųjų istorikų raštuose ir jo atminimas yra išlikęs baltų legendose.

Nors ir svetimųjų užrašyta, šį laikotarpį (t. y. VI amž.) liečianti, yra išlikusi įdomi, graži ir mums ypatingai vertinga Prutenio ir Vaidevučio legenda. Ši legenda, mums lietuviams turi didelės reikšmės istoriniu, tautiniu, valstybiniu ir kitais atžvilgiais.

Į legendos vertę dėmesį kreipia ir latvių istorikas A. Spekke. Jis rašo, kad graikų ir romėnų literatūroje yra daug legendų, mininčių paslaptingą šiaurę. Visose jose eina viena pagrindinė tema apie šiaurės “barbarų” laimingą ir nerūpestingą gyvenimą. Spekke taip rašo: “Mes baltai galime įžiūrėti tam tikrą ryšį tarp mūsų senovės ir tų tolimų auksinių horizontų. Tai pasaka apie išmintingąjį Vaidevutį, aisčių karalių ir įstatymdavį, tokį, koks buvo Mozė hebrajams, ar Solonas graikams, ir apie jo ‘hiperborėjišką’ mirtį. Šios legendos chronologija kaip jis išvedama įvairiose XV ir XVI amžių kronikose, šiuo metu atrodo beviltiška, tačiau kai kurie būdingi bruožai rodo į giminystę su tam tikrais hiperborėjiškų legendų kompleksais”.⁹

Vaidevučio legenda svarbi yra ir kariniu atžvilgiu. Ji leidžia pažinti tų seniausių laikų mūsų baltų protėvių, šiuo atžvilgiu prūsų, kovas su slavais, kurie iš vakarų ir pietų pradėjo supti prūsų žemes ir ėmė į jas veržtis.

Nepriklausomoje Lietuvoje, mūsų istorijos vadovėliuose Prutenis ir Vaidevutis, pradžioje dar buvo pripažįstami Prūsų istoriniais valdovais. Bet vėliau, deja, istorikai juos iš vadovėlių ir iš istorijų pašalino. Kodėl? Mat, apsižiūrėjo, kad vokiečių autoritetingi istorikai atmetė šią legendą, lyg išgalvotą — netikrą.

Lietuvių geležiniai ginklai (V-VII a.): 1-5 —jiečių antgaliai; 6 — antskydis; 7 — peilis; 8 — akmeninis galąstuvas; 9 — akm. skiltuvas.

Tačiau ne visi mūsų istorikai pasidavė vokiečių istorikų sprendimui. Dr. J. Yčas savo rašinyje apie kronikininką Simaną Grunau (Vaidevučio legendos vieną iš pagrindinių šaltinių) galvoja atsargiau ir rūpestingiau. Jis rašo: “Dabar jau labai atsargiai apsieinama su šaltiniais ir senų laikų dokumentais; jie jau ramesniu ūpu kvočiami ir reikalui esant, ne ištisai, ne kaipo vienetas, en bloc, bet išskirstant juos į įvairias sudėtines dalis ir atskirai dalimis, autentiškai ir ištikimumo žvilgsniu kvočiami. Būtų klaida, jei mes, pasitikėdami anų laikų aštria ir destruktyvia kritika, kurio nors šaltinio klausimą išspręstą palaikytume, jei jis prie kitų metodų, jau kitomis pažiūromis kritikoje vyraujant, iš naujo nebuvo tų pačių vokiečių peržiūrėtas . . . per tai tokie palyginus turtuoliai (šaltiniais), kaip vokiečiai, gali ir nebranginti tokių veikalų, kur žinios daugiausia pasikartoja iš kitur arba, jei jų versmė nesusekta, kritikams išrodo prasimanytomis; jie gali praktiškai su tokiais šaltiniais visai be ceremonijų apsieiti ir juos beveik lauk išmesti, o mes, turėdami reikalą su tuo pat šaltiniu, turime, mums apie senovę žinių stokojant, kitaip, jei jame yra apie Lietuvos praeitį kas nors plačiau sakoma, pasielgti: būtent, kaip anoji Evangelijos našlė, pametusi savo skatikėlį, ir mes taip pat turime rūpestingai tarp to šaltinio pelų senovės grūdo jieškoti ... mes privalome turėti daugiau savarankiškumo ir savistovumo; neapsisprendę ir neatgavę nepriklausomybės istorijos srityj mes taip ir nesurasime savo tikros praeities ir jos vaizdas liks, kaip ir iki šiol, dulsvas, į rūkus panašus, be gyvybės ir beveik nerealus; per tai reikia, įvairius metodus vartojant, apgyvendinti tuos tyrlaukius ir tuštumas, kas padaryti svetimiesiems rašytojams labai ir rūpėti nerūpėjo. Kai kur tektų mums eiti net E. Renano keliais (Fueter, 595), keliant iš kapų numirėlius ir senovę gaivinant, jei tik mums netrūktų to Renano vaidentuvės ir intuicijos”...¹⁰

Dr. Yčas toliau taip rašo: “... niekas kitas, o tik Grunau paskleidė ir krivių krivaičių, ir jų Ramovės vaizdus ir apibūdinimus; taip pat jis suredagavo daug legendų iš mūsų praeities, pav. apie Brutenį ir Vaidevutį; tas pats G. mokėjo ir šiaip daug įvairenybių apie senovės stabmeldystę atpasakoti. Jis taip pat aiškiai jau XVI a. buvo pareiškęs apie artimą senprūsių su lietuviais giminystę, kada dar Starožytna PolskaM. Balinskio ir T. Lipinskio (Varšuvos 1886 m. laidos IV, 813) tam netikėdama, kategoriškai apie senprūsius tvirtina: Lud ten mówl językiem, polskim!” ¹⁰

Tačiau, pasirodo, užteko vokiečio istoriko Toeppeno, anot dr. Yčo, “netobulo” rašinio, 1853 m. parašyto, kurio istorinių šaltinių “perskubo-tai spręsta” kritika atstūmė mus nuo Vaidevučio ir Prutenio legendos. Ir “tas mums itin svarbus klausimas visiškai aiškiai nenušviestas” tebelieka ir po šiai dienai.¹⁰

Vienuolis domininkonas Simonas Grunau, pa sipriešindamas tendencingai ordeno šalininkų istoriografijai, kėlusiai tik ordino nuopelnus, nieko nemokėjusiai papasakoti apie senuosius krašto gyventojus, jų papročius, kilmę ir pan., parašė pirmą, ir savo laikais pagarsėjusią, Prūsų istoriją — Crónica und Beschreibung der Allerlust-lichenn Nuetzlichsten und Waren Historien des Namkunndigen Landes zu Prewssen.

Jei vertiname pirmąją Lietuvos istoriją, parašytą Strijkovskio, tai turėtume nemažiau vertinti ir pirmąją Prūsų istoriją, nes Grunau naudojo šaltinius, kurių daug jau yra žuvę.

“Neatsitiktinas tai dalykas, kad kaip tik domininkonas rašo prieš Prūsų Ordeną, kai šisai užvylė visą katalikų pasaulį, protestantų tikybą priėmęs. Kas, jei ne domininkonas, turėjo į tai pirmiausia reaguoti ir visą vokiečių Ordeno istoriją už tai į atsakomybę traukti. . ,”,¹⁰ komentuoja dr. Yčas.

Savo kroniką, skubiai redaguodamas. S. Grunau užbaigė 1526 m., t.y. pirmais metais po ordino atsimetimo nuo katalikų tikybos. Tuo tarpu, jis pradėjo ją rašyti dar prieš 1510 m. Iki savo gyvenimo galo jis tą kroniką keletą kartų perredagavo.

Nebūdamas perdaug mokytas, tik paprastas vienuolis, Grunau gyveno su liaudimi, jos tarpe, todėl gerai pažino ją, jos papročius, padavimus ir legendas. Tačiau jis buvo daug skaitęs ir rašydamas naudojosi ir istoriniais šaltiniais. Svarbiausias jo šaltinis yra buvusi Prūsų vyskupo Kristijono kronika, kuri dabar yra jau žuvusi.

Savo kronikos prakalboje Grunau sako, jog prūsai, nors ir buvę pagonys, kada tai garbinę savus dievus ir neturėję labai augštos kultūros, tačiau istorijos turi būti prisiminti greta kitų žinomų tautų: asirų, makedoniečių ir romėnų, nes prūsai buvę karingi ir narsiai kovoję su priešais dėl savų dievų ir tikybos.¹⁰ Plačiau aprašęs mūsų kraštą, žmones ir jų papročius, senąją jų religiją (tai jis išlaikė mums krivius ir krivaičius ir Romuvos panteoną), Grunau pradeda Prūsų tautos istoriją nuo seniausių laikų — nuo VI amžiaus.

S. Grunau kronikos redaktorius Perlbachas pastebėjo, kad kai kurios žinios kronikoje, Toeppenui, jos kritikui, buvę nesuprantamos. Tačiau ištyrus naujus istorijos šaltinius, jos pasirodė esančios teisingos.¹⁰ Baigdamas, dr. Yčas tvirtina: “Su laiku, peržiūrėjus iš naujo jo kronikos vertę, teks kritikams suminkštinti ir kitus kaltinimus ir užsipuolimus ant kalbamojo rašytojo (Grunau)”.¹⁰

Antrasis žymus šaltinis, iš kurio žinome apie Vaidevutį, tai Luko Davido kronika. Gyvenęs maždaug tais pat laikais kaip ir katalikas Grunau, Davidas, perėjęs į protestantus, kai kur nesutinka su Grunau, tačiau, iš viso, jo kroniką laiko patikimu ir geru sau šaltiniu.¹⁰ Būdamas Grunau oponentas, Davidas turėjo gerą progą sukritikuoti jį, jei Grunau, anot Toeppeno, būtų jau taip, iš peties, melavęs ir išsigalvojęs visokių istorijų. Davidas to nepadarė, dar atvirkščiai, naudodamasis Grunau kronika, jis turėjo progą ją patikrinti, pats eidamas tiesiai į šaltinius. Voigtas mano, kad L. Davidas, taip kaip ir S. Grunau, yra pats skaitęs ir naudojęs Kristijono kroniką, jis, mat, kai kur patiekia daugiau smulkmenų ir už S. Grunau.

Be šių dviejų pagrindinių šaltinių yra žinomas dar ir seniau kiek rašęs Erazmas Stella, patiekęs gerokai mažiau duomenų apie Prutenį ir Vaidevutį. Jo patiektos žinios nevisos sutinka su Grunau paskelbtomis. Atrodo, jog ir Stella bus naudojęs įvairius pirminius šaltinius, gal skirtingus Kristijo kronikos nuorašus ar panašiai.

Iš šių trijų svarbiausių šaltinių apie Vaidevutį, aiškėja, jog seniausias dokumentas apie Prūsus ir jų istoriją bus, bene, dabar jau žuvusi, taip vadinamoji, Kristijono kronika. Daug istorikų abejoja, ar tokia kronika, iš viso, yra kada buvusi. Pirmasis Prūsų vyskupas Kristijonas buvo patekęs prūsams į nelaisvę, kurioje išbuvo apie penkeris metus, kol buvo išpirktas. Nelaisvėje būdamas, jis turėjęs progos pažinti juos iš arti, patyrinėti jų papročius ir sužinoti daug ką apie prūsų tautos praeitį. Išėjęs į laisvę jis, būk tai, parašęs kroniką, nupasakodamas seniausią Prūsų krašto ir tautos praeitį ir jų religiją. Didelė dalis tos kronikos ir buvo perimta S. Grunau ir L. Davido į jų kronikas. Grunau tą Kristijono kroniką vadina: Liber Filiorum Belial cum suis superstitionibus Brutice factionis incipit cum maesticia cordis.L. Davidas, kuris tai kronikai duoda kiek kitokį, tačiau panašų, vardą, sako, jog Kristijonas ją parašęs 1237 m. prieš pat savo mirtį.

Mūsų žymusis kalbininkas K. Būga, tyrinėjęs Grunau veikalą, taip atsiliepia apie jį: “Netikėtina, kad Grunau’as būtų išsvajojęs nesančią Christiano kroniką: tam padaryti permaža turėjo mokslo. XVI amžiuje kasžinkas buvo paleidęs į žmones vadinamąją Christiano, tikriau sakant, Pseudo-Christiano, kroniką. Iš tos kronikos sėmė žinias ne vienas Grunau’as; kiek vėlėliau ja naudojosi ir Bretkūnas. Pseudo-Christiano kronika, kad ir ne Christiano, pirmojo prūsų vyskupo, rašyta, nėra pilnai atmestina, nes joje tarp melo ir pramonių galime rasti vieną antrą teisingą žiniąapie senovės prūsų būdą ir tikybą. Be to, nevisos Grunau’o žinios apie prūsų būdą ir tikybą yra paimtos iš nelemtosios Pseudo-Christiano kronikos: daug žinių paeina iš žmonių padavimų. Regimai ant padavimo paremtos žinios apie kirvaitį ir Rikajotą”.¹¹

VAIDEVUČIO KILMĖ

Nežiūrint Prutenio ir Vaidevučio, rodosi, lietuviškai skambančių vardų, legendos šaltiniai kildina juos iš svetur. Seniausias šaltinis, parašytas Erazmo Stellos, žino tik vieną Vaidevutį (Vidvu-tus Alanus)ir visai nemini Prutenio. Pagal jį, Romos imperatoriaus Valentiniano laikais, Prūsų kaimynai alanai, pakėlę ginklą prieš Romą buvo sumušti ir susijungę su gotais, po ilgų kelionių, atsidūrė Ispanijoje. Tik jų likučiai grįžo į senąsias savo sodybas. Tačiau po tokio pralaimėjimo likusieji namuose, ir sumuštų alanų grįžę likučiai, rado saugiau palikti senąsias sodybas ir su visa manta pasitraukti pas kaimynus Prūsus (Boru-siją), pavedant save jų globai.

“Ir jie prūsų neatstumti buvo, nes padaugėję tikėjosi lengviau visoms tautoms atsispirti galėsią, nes tuomet labjausiai germanų bijojo, kurie prie Vyslos vidurupio gyveno ir juos labai dažnai iš savo vietų, kurias turėjo užėmę, erzindavo,”²⁰ rašo Stella. Prūsuose begyvendami alanai susimaišė su vietiniais gyventojais ir išaugo tokia skaitlinga tauta, kad nesunkiai nugalėjusi visas gretimas tautas. Tačiau žmonių prieaugliui sparčiai kylant prasidėję vidaus nesantaikos ir tarpusavio kivirčai, dažnai pasibaigiant žudynėmis. Pagaliau, tauta nutarė įsivesti tvarką, susirinkusi išsirinkti valdovą — karalių. Čia Erazmas Stella patiekia garsiąją alano Vaidevučio kalbą: “Vaidevutis alanas, kuris kitus ir taurumu ir dvasios jėga pralenkė (didelę, mat, daugybę vergų turėjo, kuo irgi sau svetimose žemėse nemenką įtaką įgijo) tarė: ‘jei prūsai už savo bites nekvailesni būtumėte, dėl to, ką tarp savęs svarstote, nesantaikos jokios nebūtų. Jas, mat, karalių turint regite, kurio įsakymų klauso’. . .”²⁰ “Jo žodžiams visi didelį pakėlę triukšmą pritarė: ‘Taigi ar mums būsi Bioterus?’ kas jų kalba bičių karalių reiškia. Jis jų balso nepaniekinęs visų burna karalium pasveikintas buvo.”²⁰

Karalium išrinktas “alanas” Vaidevutis išleido eilę įstatymų drausminančių tautą ir tvarkančių valstybinę religiją. Jis ne tik buvo didelis įstatymdavys, tautos vienytojas, jis mokė prūsus ir praktiškų dalykų. Sakoma, jog jis juos išmokęs ir midų pasigaminti.

“Šituo ir kitkuo tą tautą sutvarkęs ir tikėjimą sustiprinęs Vaidevutis šį kraštą protingai ir ramiausiai valdė, jokių žygių į kaimynes tautas neleidęs ir jokių vėl iš jų nepatyręs nepatogumų.”²⁰

Mirus Vaidevučiui, pagal Erazmą Stellą, keturi jo sūnūs varžėsi dėl valdžios ir sukėlė daug tarpusavio kovų. Pagaliau, vyriausią sūnų Litalaną, iš motinos alanės gimusį, trys jaunesnieji, iš prūsės motinos gimę, privertė pasitraukti su jo alanais į senąsias alanų žemes, kur jie pasivadinę litalanais, arba litfanais, t.y., lietuviais. Likę trys broliai pasidalijo Prūsiją (Borusiją); jų vardai buvę Pomezamas, Galingas ir Natangius. Šie trys broliai, susidėję, dažnai darydavę plėšiamuosius žygius prieš savo kaimynus, ypač lenkus ir germanus. Jais jie tiek įkyrėjo pastariesiems, kad tie, pagalbon pasikvietę švedų valdovėlius, po daugelio metų kovų, prūsus nugalėjo.²⁰ (Petras Dusburgas mini 9 brolius iš Švedijos, kurie buvo vadinami Gamptai ir Hugoną, vadintą Potyre, kovojus prieš Prūsus. Žiūr. Z. R. “Galindai prieš Romą.”)

Tiek žinių apie Vaidevutį patiekia senesnis šaltinis rašytas Erasmo Stellos.

Kitaip Vaidevučio kilmę, o ypač Prūsų senosios valstybės susikūrimą ir jos santvarką vaizduoja kiti du šaltiniai.

(BUS DAUGIAU)