Tremties Trimitas
Redaguoja — š.P. Petrušaitls, 1561 Holmes Av., Racine, Wise.
PRAKAITUOTAS POILSIS
Karštos prakaituotos dienos, ar maloni vandenų vėsuma, nesustabdė besiplečiančios šauliškos veiklos, nors paprastai vasaros ir atostogų metu tam sąlygos labai palankios.
Centro valdyba posėdžiavo, aptarė ir paruošė planus Visuotinam atstovų suvažiavimui, įvykstančiam rugsėjo 6 d. Čikagoje, po trumpo poatostoginio laikotarpio.
“Nepriklausomai Lietuvai” šaulių leidinio bendradarbiai kaip tik tuo metu prisiuntė daugiausiai medžiagos knygai. Kai kurie, kaip LŠST garbės nariai Aleksandras ir Sofija Mantautai net dėl to tikslo išsižadėjo sveikatai reikalingų poilsinių atostogų prie Atlanto.
Redakcinė komisija taip pat prakaitavo palaikydama ryšius su bendradarbiais, paruošdama medžiagą ir perduodama ją spaustuvei.
Š. Ant. Gintneris surinko daug vertingos medžiagos, š. Alf. Valatkaitis praleido jau nemažai valandų taisydamas pirmąją korektūrą, knygos administratorius š. K. Žilėnas net labiau žilstelėjo, besirūpindamas lėšomis. Aiškiau matysime, ką veikė redaktorius, kai knyga bus skaitytojų rankose.
Tuo pačiu laiku įsisteigė naujas šaulių padalinys — Los Angeles Šaulių Būrys, kurio priešakyje atsistojo ilgametis, patyręs ir nuoširdus šaulių veikėjas kpt. Osvaldas Žadvydas, “Nepriklausomai Lietuvai”, “Tremties Trimito” ir kitos lietuviškos spaudos bendradarbis.
Tenka nuoširdžiai sveikinti naująjį šaulių padalinį, jo narius - steigėjus ir viltingai tikėti, kad tikrai prie Ramiojo vandenyno pakrančių, kur sparčiai plečiasi lietuvių kolonijos, išaugs tvirtas ir drausmingas šaulių vienetas, stiprinąs lietuviškąjį veikimą šauliškąja dvasia, kurios idėidėjinis pagrindas glūdi šūkyje: Nepriklausomai Lietuvai!
“Nepriklausomai Lietuvai” leidinio medžiaga jau surinkta ir spaustuvėje tvarkoma. Knyga greitai išeis iš spaudos, tačiau dar nebus ant stalo per LŠST visuotiną atstovų suvažiavimą rugsėjo 6 d., kaip leidėjai buvo užsibrėžę, nes ne visi bendradarbiai laiku spėjo paruošti straipsnius.
Redakcinė komisija yra gavusi rašinių, liečiančių grynai šaulių mortologiją. Toji medžiaga bus perduota V. Pūtvio monografijos redakcinei komisijai, nes monografijoje numatomas šaulių mortologijos skyrius.
Į “Nepriklausomai Lietuvai” knygos bendradarbių šeimą papildomai įsijungė: gen. St. Raštikis, P. Dirkis, plk. J. Vėgėlis, Br. Pupalaigis, sav.-kūrėjas P. Pleskevičius, Br. Utenis, J. Jaškauskas. J. Tijūnas, Ant. Impulevičius, V. Tamošiūnas, Em. Petrauskaitė, Stp. Jakubickas, Br. Keturakis, Eug. Izokaitienė, J. Juodvalkis, St. Banelis, J. Stulgys, Pr. Tamkus, J. Stašaitis, K. Kodatienė, M. Maksvytis ir J. Petrulionis.
PASISEKUSI JŪRŲ ŠAULIŲ IŠVYKA Į WISCONSINĄ
Birželio 27 d. Wisconsino DLK Kęstučio kuopos šauliai surengė Joninių nakties šventę, kurioje dalyvavo ir Čikagos jūrų šaulių gen. T. Daukanto vardo kuopos atstovai.
Čikagiečiai jūrų šauliai atvyko iš Čikagos į Kenošos uostą savo 3 laivais, atsiveždami bendrai apie 18 dalyvių. Dar keletas čikagiečių važiavo automobiliais. Kenošos uoste svečius pasitiko Wisconsino šaulių kuopos atstovai, o laivams jie jau buvo parūpinę iš Kenošos jachtklubo patogias krantines prisirišti nakčiai. Visus svečius nugabeno šeimininkai į pikniko vietą, kur jau laukė paruošti stalai. LŠST centro v-bos p-kas Jonas Gied-rikas pasveikino visus atvykusius žodžiu.
Trumpai atsakė jūrų šaulių valdybos narys G. Valentinas. Po to sekė programa prie laužo, o vėliau šokiai.
Visus svečius Wisconsino šauliai išsidalino apnakvydinimui, o sekančią dieną visus vėl atvežė prie laivų, šeimininkams buvo aprodyti laivai: jie tapo pavažinėti ir pavaišinti, kad nors dalinai atsilyginus už šiltą ir draugišką priėmimą.
Visi Čikagos jūrų šauliai laimingai grįžo į savo uostą, turtingi įspūdžiais ir patenkinti kelione, nes oras ir ežeras buvo idealūs tokiai, palyginus, tolimai vandens kelionei. Tarp Kenošos ir Racine iš vienos pusės ir Čikagos jūrų šaulių iš kitos pusės, atrodo, užsimezgė draugiški ryšiai, kurie ir ateityje nenutrūks, bet stiprės.
Tokio pobūdžio vandens kelionė organizaciniais laivais gali būti pirmoji visoje Amerikos lietuvių istorijoje, nors tai dar nėra patikrinta.
Gili padėka priklauso visiems Kenošos ir Racine šauliams, o ypatingai v-bos pirmininkui V. Kažemėkaičiui ir v-bos nariui M. Tamulėnui.
Tuo tarpu Čikagos jūrų šauliai ruošiasi iškyloms ir suinteresuoti prašomi susisiekti su valdyba dėl smulkesnių informacijų.
Mes, jūrų šauliai, prisijungiame prie bendro liūdesio, kuomet sužinojome, kad jūrinės idėjos puoselėtojas, Lietuvos pajūrio sūnus, buriuotojas ir vandens entuziastas Stasys Vainoras, kuris taip rėmė jūrų šaulių atsteigin o idėją, po netikėtai trumpos ligos atsiskyrė su šiomis jūromis ir dabar buriuoja po dausas. Reiškiame gilią užuojautą jo šeimai ir “Naujienų” re-dekcijos sąstatui, netekus šeimos galvos ir redakcijos nario. Atsisveikinu taip, kaip jis su savo vienminčiais atsisveikindavo: Gero Vėjo!
Myk. Maksvytis
ĮSTEIGTAS LOS ANGELES ŠAULIŲ BŪRYS
šių metų birželio 26 dieną, šaulio Osvaldo Žadvydo iniciatyva buvo įsteigtas Los Angeles šaulių būrys. Nors būrys tik pradėjo tvarkytis vidaus organizacijos reikalais, tačiau šiuo laiku pagrindinis uždavinys — rinkti prenumeratą LŠST Centro valdybos leidžiamai knygai “Nepriklausoma Lietuva”.
Leidinį užsiprenumeravo: J. Bričkus, J. Grikavičius, dr. J. Jurgilas, K. Karuža, V. Kazlauskas, K. Kučinskas, A. Norbutienė, J. Petrikas, A. Razu-tis, B. Šimkienė, O. Žadvydas. Prenumeratos rinkimas tęsiamas, šaulių gretos nuolat gausėja. O.Ž..
Wisconsino gubernatorius J. W. Reynolds Wisconsino Lietuvių Dienoje su tautinių šokių šokėjais
SVETIMIEMS NUĖJUSIO TARNAUTI PORTRETAS
Iš okupuoto Vilniaus atklydęs “Kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais komiteto laikraštis” (taip dabar oficialiai pradėtas vadinti “Tėvynės Balsas”), kurio pardavimo kaina pažymėta 1 kapeika, bet kuris į užsienius brukamas neprašomas ir nemokamai, savo 38 numeryje paskelbė, kad Vilniuje nuo širdies priepuolio gegužės 7 d. mirė prof. Bronius Pranskus-Žalionis.
Kas pokario metais pasekdavo iš okup. Lietuvos ateinančius leidinius ir knygas, dažnai galėdavo rasti ir B. Pranskaus pavardę. Jis ne tik pats rašė komunistinio turinio raštus, bet dažnai pridėdavo savo įžangas ir įvadus ir į seniau išleistus Lietuvos rašytojų veikalus, juos naujai spausdinant, viską stengdamasis tempti ant komunistinio kurpalio (K. Donelaitį, Žemaitę, V. Kudirką, J. Biliūną ir kt.).
Įdomu pasekti šio svetimiems nuėjusio tarnauti žmogaus kelią, žmogaus, užsikrėtusio kenksmingomis idėjomis jau pačioje jaunystėje, ir dirbusio visą gyvenimą prieš savo tautą ir savo valstybę.
Anot “Tėvynės Balso”, B. Pranskus-Žalionis, kurio tikroji pavardė iki 1923 m. buvo Vaclovas Anskaitis, gimė 1902 m. spalio 11 d. Juodupėnų km., Žaliosios vls., Vilkaviškio aps. Mokėsi Vilkaviškio, Vilniaus ir Voronežo lietuvių gimnazijose. Besimokydamas Voroneže 1915 m. įstojo į J. Janonio įsteigtą marksistų kuopelę. 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1921 m. baigė Marijampolės gimnaziją. Dar gimnazijoje bebūdamas, 1920 m. Marijampolėje suorganizavo slaptą komjaunimo kuopelę, o tų pačių metų rugpiūčio 24 d. Vilkaviškyje buvo išrinktas visos Užnemunės (ar Suvalkijos) rajono komiteto sekretorium. 1921 m. balandžio 28 d. už komunistinę veiklą buvo suimtas, bet po poros mėnesių paleistas. Veiklus komjaunuolis V. Anskaitis, po to, buvo paskirtas visos Lietuvos komjaunimo centro biuro nariu ir pradėjo leisti slaptą laikraštuką “Jaunasis Komunistas”. Komunistų partija, susidūrusi su sunkumais leisti komunistinę spaudą Lietuvoje, nutarė jos leidimą perkelti į užsienius. Tam tikslui V. Anskaitį, 1922 m. liepos 2 d., išsiuntė į Karaliaučių, kur jis savo darbą ir pradėjo. Tačiau jo komunistinė veikla nepatiko ir vokiečiams — jie jį rugsėjo 6 d. suėmė ir grąžino į Lietuvą. Kiek pasėdėjęs kalėjime, jis buvo paleistas už užstatą. Komunistų partijos patartas, jis tada movė per “žalią sieną” į Rusiją ir 1923 m. balandžio 30 d. atsidūrė Maskvoje.
Būdamas Maskvoje įstojo į Maskvos universitetą, kurio literatūros skyrių baigė 1929 m., o po to pats pradėjo dėstyti lietuvių literatūrą Vakarų tautų mažumų komunistiniame universitete (buvo ir toks!), kuriame dirbo iki 1936 m. Rusai jam suteikė profesoriaus titulą 1934 m.
Jau nuo 1917 m. pradėjo rašinėti komunistinio turinio eilėraščius ir vaizdelius, kuriuos siuntinėjo į Anglijos “Rankpelnį”, bei į Amerikoje einančius “Laisvę” ir “Vilnį”. Atsidūręs Rusijoje, toliau rašinėjo, bet, kad nebūtų žinomas, savo pavardę pakeitė į Bronių Pranskų, o kartais pasirašinėjo ir Žalioniu. Savo bolševikinės poezijos dar spausdino “Skarde”, “Mūsų Skarde” ir “Darbininkų Atstove” (“Skardą”, tur būt, slaptai įgabentą, yra tekę matyti raudonais viršeliais). 1932 m. Minske išleido eilėraščių rinkinį “Audringosios jėgos”. Minske, kaip žinoma, buvo leidžiama ir daugiau įvairios komunistinės literatūros, kurios dalis įvairiais slaptais keliais pasiekdavo ir Lietuvą (mūsų pasienio policija nekartą jos sučiupdavo gabenant ištisais pundais). 1931 - 37 m. redagavo žurnalą “Priekalas”, kuriame paskelbė daug literatūros tyrinėjimo straipsnių.
Nors kad ir kaip atsidėjęs dirbo komunistinių idėjų platinimui, vis-tiek savo duondaviams neįtiko ir, anot “Tėvynės Balso”, “vaisingas B. Pranskaus kūrybinis darbas ištisiems 8 metams buvo nutrauktas asmenybės kulto laikotarpiu” ir jam teko pasėdėti “tėvelio” Stalino įsteigtoje kurioje nors Sibiro darbo stovykloje nuo 1939 iki 1947 m. Paleistas iš Sibiro, grįžo jau į bolševikų užimtą Lietuvą ir toliau dirbo literatūros mokslo srityje. 1956 m. jis buvo visiškai “reabilituotas”. Parašė dar porą kitų knygų — “Į ateitį šviesią” 1959 m. ir “Kovų poemos” 1961 m.
A. Beržinis
STATISTIKOS NAUDINGUMAS
Net pavienis asmuo, pravesdamas paprasto veikimo statistiką, gali pasitarnauti valstybei, taipgi ir istorijai. Neveltui kai kurios iš senųjų valstybių, net prieš penketą tūkstančių metų, tuo įdomavosi. Tiesa, kiti tos statistikos bijosi, tad ją “pagerina”, kad pakėlus visuomenėje geresnes nuotaikas.
Dirbant Los Angeles fizinį darbą, man buvo mįslė, kodėl po darbo jausdavausi išvargęs? Po ilgesnio galvojimo, nutariau suskaičiuoti, kiek į dieną padarau žingsnių - žingsnelių. Pagal tą be abejo derinasi ir rankų judesiai, taipgi ir viso kūno judesiai. Ir — pats nustebau: suskaičiavau, kad prie intensyvaus darbo į valandą darau apie 2,240 žingsnelių. Kai darbo mažiau — tik 1760 žingsnelių. Taigi, į dieną padarau apie 13,000-16,000 žingsnelių. Todėl neteko stebėtis, kad grįžus po darbo, vos suskumbu perskaityti laikraščio straipsnių antgalvius. O juk namuose irgi darbo užtektinai, ir dar reikalinga anglų kalbos pasimokyti. Muzikos reikalams tegalėdavau pašvęsti vos apie 4 valandas į savaitę. Tad prie tokių apystovų negalima buvo sukurti ko nors didesnio.
Man prisimena Kaunas. Būdamas kariuomenėje, turėdavau dažnai važinėti į Kaimą tarnybos reikalais. Sykį, 1920 m. pradžioje, buvau komandiruotas parvežti amunicijos. Nuvykus paaiškėjo, jog tą dieną buvo kažkokia šventė ir visos įstaigos uždarytos. Nuėjau į įgulos bažnyčią. Po pamaldų pasipylė žmonių į Laisvės Alėją. Sumaniau išnaudoti progą statistikai: suskaičiuoti, kiek ir kokiomis kalbomis žmonės kalba Kaune. Pradėjau eiti nuo Vilniaus gatvės. Ėjau Laisvės Alėjos viduriu, visai išpalengva. Nors ir nepatogu buvo, bet į talką paėmiau vienoje rankoje rožinį ir kitos pirštus, ir garsiai galvodamas ėjau. Kol nuėjau ligi Įgulos bažnyčios, gavau tokius rezultatus:
lenkiškai kalbančių suskaičiau 100 asm., rusiškai — 84, lietuviškai — 60, žydiškai — 30, vokiškai — 8. Dauguma praeinančių tylėjo.
Praslinkus 10 metų, vėl sumaniau tas žinias patikrinti. Gavau šiuos davinius:
žydiškai kalbėjo apie 20 asmenų, lenkiškai — 14. Kiti visi kalbėjo lietuviškai (išskyrus tuos, kurie praėjo tylėdami).
Berods tai būtų menkavertis dalykas, vienok tas duoda vaizdą, kaip Kaunas pasikeitė 10 metų bėgyje.
Dar vienas epizodėlis.
Prezidento Griniaus valdymo metu mūsų pulkas stovėjo Panemunėje. Gyvenau drauge su savo sesute. Prireikė indo. Pasitaikius progai, nuėjau į indų krautuvę, kuri buvo ant Vilniaus gatvės ir Laisvės Alėjos kampo. Parinkęs tinkamą indą, priėjau prie pardavėjos, klausiu kiek kainuoja. Nors aš buvau uniformoje, ji man gana arogantiškai atsako: “Aš po lietuviški neponimaju”. Po tokio atsakymo, indelį pasiėmiau į rankas ir einu pro duris. Nusigandusi pardavėja sušuko: “Ui, paloik tamšta!” Aš atsigręžęs sakau: “Juk tamsta lietuviškai nesupranti?”. Ji, lyg sumišusi, atsako: “Aš supranti, tik kal-biek negali”. Susikalbėjova. Sumokėjau. Kai man padavė suvyniotą indelį, sako paniūrom: “Ui, greitai ateis laikas, kad ir tamšte ir kiti išmoksi po rusiški”. Tuo tarpu, už sienos, girdėjosi pokalbiai rusų kalba. Matomai ten vyko koks susirinkimas.
3-me pėst. Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Vytauto Didžiojo pulke man teko eiti taipgi ir švietimo vadovo pareigas. Taigi teko mokslinti kareivius. Pastebėjau, kad 1920 m. atvykusių naujokų buvo nemažas skaičius bemokslių. Su jais teko pradėti nuo abc. Skaičiavome ant pirštų. Patikrinus naujokus 1923 m., analfabetų kaip ir neužtikau. Tiktai su aritmetika vis dar ėjo sunkokai, vis klausydavo ausis ištempę, ką kitas pasakys. Sykį paklausiau, kiek yra 13 ir 8? Kareivėlis mikčiojo, akimis ir ausimis vartė į šalis. Kažkas jam pasako: “Einikis”. (Vokiškai tai “21”, rusiškai “Očko”, t. y. azartinis lošimas). Tada ir jis drąsiai atsako, jog tai yra 21.
Mane prajuokino, kai po keletos pamokų užklausiau vieno naujoko kas bus Vytautas Didysis? Naujokas, lyg ir bijodamas, atsako: “Vytautas Didysis buvo 3-čio pėst. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulko vadas”.
Vienok šitie bernužėliai, nors ir silpnai išsilavinę, kovoje parodė nepaprastą drąsą ir drausmę, taipogi ir ištvermę, atsparumą ir pasiryžimą. Basomis kojomis vėlokai rudenį žingsniuodavo rikiuotėje per gruodą. (Intendantūroje nebuvo tada pakankamai avalinės, nei kitų dalykų, tekdavo man asmeniškai jodinėti po dvarui ir kaimus, kad gavus nupirkti batų arba pirštinių, o ypač balnų).
Kai skaitome Amerikos sukilimo istoriją, generolo G. Vašingtono kariai buvo tokioje pat padėtyje, ir turėjo tokią pat energiją, todėl ir laimėjo net prieš tokį galingą priešą kaip Anglija.
Į Eglaitę (rusiškai Eglovka) man tekdavo važiuoti vien tiktai tarnybos reikalais (veždavau arba amuniciją, arba algą). Liuosvakariais su karininkais išjodavome tikrinti sargybas. Antroje Dauguvos pusėje tada stovėjo bolševikai.
Vieno mano apsilankymo metu karininkas Kuncaitis (kuopos vadas) pasakojo tokį linksmą nuotykį.
Paliaubų metu bolševikų kariai, po keletą asmenų, dažnai tiltu per Dauguvą pereidavo į mūsų pusę pasižmonėti, pasimaitinti. Vieną sykį mūsieji sugalvojo pasitikrinti, kaip bolševikų kariai reaguoja į mūsų kariuomenės vadus. Iš anksto buvo susitarta su karin. Šocstaku, kad jis vaizduotų esąs pulko vadas, kuris atvyksta tikrinti pozicijų. Atėjus vėl bolševikams, mūsieji pranešė, kad neužilgo atvyks pulko vadas apžiūrėti pozicijų. Bolševikai, lyg pabūgę, klausia, ar jiems čia nebus pavojaus ? Mūsiškiai užtikrino, kad jiems nieko nebūsią, tiktai iie turėsią stovėti kairiajame sparne. Taip bekalbant, atjoja karin. Šostakas. Pagal komandą visi išsirikiuoja, drausmingai atiduoda pagarbą. Ir mūsų svečiai, pasakojo karin. Kuncaitis, irgi išsitempė, ir atidavė pagarbą pagal jų karinio statuto taisykles.
Kai karin. Šostakas išjojo, bolševikai ir vėl klausia mūsiškių, ar jiems nieko blogo nebus, kad jie atidavė pagarbą pagal savo statutą, nes nežinojo, kaip lietuviai kariai saliutuoja.
J. Bertulis
PASKAITA ČIKAGOS RAMOVÊNAMS
"žvilgsnis į ateities atominį pasaulį”. Tokia tema viešą paskaitą skaitė Purdue universiteto prof. dr. Zenonas Vytautas Rekašius š. m. birželio 14 d., Jaunimo Centre, Čikagoje. Paskaitą suruošė LVS Ramovės Čikagos sk. Nežiūrint į tai, kad buvo karšta diena, sekmadienis, ir kad tuo pat metu Jaunimo Centre vyko kitas parengimas, paskaitos pasiklausyti susirinko gražus būrys ramovė-nų, birutininkių ir mūsų plačios visuomenės atstovų su profesorium Ši-moliūnu priešakyje. Buvo ir jaunimo.
Atidarymo žodį tarė J. Rapšys, LVS Ramovės Čikagos sk. pirm., padėkodamas susirinkusiems už atsilankymą. Prelegentą dr. Z. V. Rekašių susirinkusiems pristatė A. Rėklaitis. Dr. Z. V. Rekašius yra gimęs 1928 m. sausio 1 d. Panevėžyje. Gimnaziją lankė Panevėžyje ir Mažeikiuose. Ją baigė Vokietijoje, Ingolstadte, kur buvo su tėvais apsigyvenęs, pasitraukus iš bolševikų okupuojamos tėvynės Lietuvos. 1954 metais Detroite baigė Wayne State universiteto technologijos fakultetą. Tame pačiame universitete 1956 m. įgijo Master of Science laipsnį ir 1956-57 metų laikotarpyje dėstė technologiją Detroito Technologijos institute. 1957-60 m. jis buvo Purdue universitete, Lafayette, Ind. čia dėstė būdamas instruktorium ir kartu ruošėsi doktoratui. Doktoratą apgynė 1960 m. Specializacijos sritis — automatinė kontrolė. Nuo 1960 iki 1963 dirbo Purdue universitete assistant professor laipsniu, o 1963 buvo pakeltas į associate professor laipsnį. Dabar dr. Z. V. Rekašius profesoriauja tame pačiame universitete, dėstydamas augštesnį automatinės kontrolės kursą. Praeitais metais buvo išleisti jo paruošti pirmieji trys doktoratai. Nuo 1959 vidurio iki šiol dr. Z. V. Rekašius yra parašęs 20 mokslinių rašinių, kurie yra patalpinti įvairiuose amerikiečių mokslo žurnaluose.
Prelegentas gyvu ir paprastu žodžiu, gražia lietuvių kalba, klausytojus supažindino su jėgos - energijos svarba šių dienų technikoje. Atominė energija netolimoj ateity pakeis iki šiol vartojamus energijos šaltinius — anglis, benziną ir pan. Susisiekimo srityje technika dideliais šuoliais žengia pirmyn. Traukinių susisiekimas išnyks. Jų vietą užims lėktuvai — ilgoms distancijoms, automobiliai — trumpoms distancijoms. Greitkeliais automobiliai vašiuos be vairuotojų, šoferių. Vairuotojas turės tik atvairuoti automobilį į greitkelį, čia įjungti jį į elektroninę juostą, kuri bus ištiesta greitkelio viduriu. Keleiviai galės automobilyje miegoti ar lošti kortomis. Suskambėjus skambučiui — ženklui, kad kelionė greitkeliu pasibaigė, vairuotojas turi vėl imti vairą ir toliau važiuoti, kur nori.
Tarpplanetinis skraidymas raketomis yra ateities klausimas. Gi aplinkui mėnulį galės skraidyti jau mūsų vaikai. Susisiekimui lėktuvais didėjant, didėja ir katastrofų skaičius, žmogus - pilotas turi stebėti kokį šimtą įvairių instrumentų, esančių prieš jo akis. Jis negali suspėti juos visus iškarto matyti ir žinoti, ką jie rodo. Sekundės pasivėlinimas gali reikšti katastrofą. Netolimoj ateity susisiekimas lėktuvais vyks be pilotų. Lėktuvai bus vairuojami nuo žemės iš centrų—aerodromų, elektroniškais įrengimais. Bepilotinis vairavimas bus labai tikslus. Susidūrimų tarp lėktuvų ore nebūsią.
Automatizacija — būdingas atominio amžiaus bruožas. Elektroninės kanceliariniam darbui mašinos daug įstaigų darbininkų išstūmė iš darbo. Tos mašinos tobulės ir jų pritaikymas praktiškiems reikalams didės. Jau yra sukonstruota mašina “mokytojas”. Mokiniai galės pamokas išmokti, naudodami tokias mašinas — "mokytojus”. Yra bandomas elektroninis “kompozitorius”. Jis jau dabar sukuria kūrinius, gal ne tokius tobulus kaip Beethoveno, bet šimtą kartų geresnius negu šių laikų “beetles” muzika. Yra nustatytas ir jau išbandytas principas, kad šviesa atpažįsta žmogų. Nedidelis aparatėlis įtaisytas namuose atstos užraktus. Kai savininkas prieis prie namo, durys pačios atsidarys, nenaudojant rakto. Bet, jei norės į namą įeiti svetimas žmogus, tai durys, žinoma, neatsidarys.
Prelegentas pažymėjo, kad geriamo (švaraus) vandens problema sudaro mokslininkams daug rūpesčio. Mat, industrija, kur vartojama daugybė į-vairiausių stiprių nuodingų chemikalų, nuodija upių, ežerų ir šaltinių vandenį. Apnuodintas vanduo kenkia ne tik žmogaus sveikatai, jis nuodija ir visus kitus gyvūnus. Jūros ir vandenynai ateityje bus tos vietos, iš kur žmonija gaus vandenį ne tik gerti, maistui gaminti, bet taip pat drėkinti sausus kontinentus, kaip pav. Afrikos Sacharą, Azijos ir Australijos dykumas. Vanduo iš jūrų ir vandenynų bus pumpuojamas ir filtruojamas specialių įrengimų ir vamzdžiais tekės ten, kur bus reikalinga. Susirinkusiųjų paskaita buvo išklausyta su didžiausiu dėmesiu. Po paskaitos prelegentas atsakinėjo į klausimus.
A. Rėklaitis
MANCHESTERIO SKYRIUS (Anglija)
Š.m. liepos mėn. 11 d. įvyko Dariaus ir Girėno minėjimas. Scenoje matėsi Dariaus ir Girėno portretai, skyriaus vėliava su Lietuvos ir Anglijos vėliavomis. Skyriaus p-kas K. Murauskas pradeda minėjimą, pakviesdamas Alf. Pilkauską skaityti paskaitą. Paskaitoje plačiai nupasakota apie skridimo pasiruošimą ir tragišką pabaigą, taipgi apie Darių kaip karį. T. Burokui vadovaujant 7 vyrai, vyrai ir moterys, ir seserų šne-lyčių duetas gražiai sudainuoja. Deklamuoja S. Karnauskas ir Jakubai-tytė. Tautinių šokių grupė (vadovė I. Šnelytė) puikiai pašoka. Sugiedojus Lietuvos Himną, prasideda šokiai, išgėrimai ir užkandžiai ramovėnų bufete. Čia pasikalba artimi ir kelis metus nesimatę tautiečiai. S. K.
•
ROCESTERIO, N, Y.
RAMOVĖNŲ VEIKLA
Gegužės mėn. 30 dieną ramovėnų būrys lankė ir pagerbė mirusių narių kapus. Tinkamą žodį prie kiekvieno kapo pasakė ramovėnai Vytautas Žmuidzinas, Raimundas Liormanas, Pranas Saladžius, ir val. Vitkus. Ant kiekvieno mirusio kapo buvo padėta gyvų gėlių, tautinės ir amerikietiškos vėliavėlės. Diena pasitaikė graži ir šiose lankymo iškilmėse dalyvavo ne vien šeimų nariai, bet ir gražus būrys ramovėnų bei artimųjų.
Šiems metams išrinkta nauja Ro-česterio skyriaus valdyba sekančios sudėties: val. Vitkus — pirmininkas, Ant. Burkūnas — vicepirmininkas, Vyt. žmuidzinas — kultūrinės veiklos ir parengimų vadovas, Mečys Pūčius — iždininkas ir Vyt. čypas — sekretorius.
Kontrolės Komisija: RaimundasLiormanas ir Vincas Wissman.
Valdybos adresas: Vytautas Čypas, 131 Portage St., Rochester, New York, 14621.
vt.
Lietuvos Šaulių Sąjungos Visuotiniam Atstovų Suvažiavimui, Čikagoje
— per LŠST Centro Valdybą
Brangūs Broliai Šauliai ir Sesės Šaulės,
Negalėdamas asmeniškai dalyvauti Tamstų suvažiavime, ryžtuosi nors šiuo žodžiu Jus pasveikinti.
Priimkite mano, kaip Nepriklausomybės kovų dalyvio, buv. rikiuotės karininko, o dabar ir seno šaulio, šiuos kelis širdies žodžius.
Sveiki, suvažiavę aptarti mūsų kovos kelią dėl Tautos laisvės!
Man tebėra atmintyje a. a. šaulių Sąjungos Kūrėjo Vlado Pūtvio žodžiai: “šauliškumas yra amžinas ir taip senas, kaip sena žmonijos istorija. šauliškumas eina lygiagrečiai su tautine sąmone: nubunda tautos sąmonė ir jos palydovas — šauliškumas”.
Tat, brangieji, mūsų kovos kelias į Laisvę — stiprinti tautos dvasią — pagal seną šaulių dėsni yra: ‘‘švieskis ir šviesk”. Tik apsišvietęs šaulys bus socialus, matys ir eis į laisvę tinkamu keliu. Šaulių Sąjungos eilėse buvo per 3000 mokytojų, tai beveik pusė visų Lietuvos mokytojų, siekėme visą Lietuvą sušaulinti — tat reikėjo ir visus mokytojus karinio darbo išmokyti. Buvome geroki pacifistai — nemėgome karo ir karinio darbo. Bet gyvenimas pamokė. Jei 1919 m. būtume turėję ne vieną gen. Žukauską, o kelis karo specialistus, gal būtume ir Vilniaus nepraradę. Bet grėsmei praėjus, pasilikę be sostinės, skundėmės kurčiam pasauliui, kad mes be Vilniaus nenurimsime.
Tik 1934 m. mums perkūnu trenkė vokiečiai: Sovietų Sąjungos pasiūlymą vokiečiams garantuoti Pabaltijo valstybių nepriklausomybę, vokiečiai atmetė.
Tai buvo 1934 m. balandžio 14 d. Klaipėdos krašte jau veikė vokiečių Neumanas ir Saasas. Lenkai Vilniaus krašte persekiojo mūsų brolius, net sustabdė tautinio komiteto veikimą. Mums pasiliko vienintelis kelias — sustiprintai ruoštis gintis nuo kaimynų.
Neužilgo ir patyrėme mūsų valstybei smūgius: iš lenkų — ultimatumą užmegzti diplomatinius santykius 1938 m., iš vokiečių — Klaipėdos krašto atplėšimą 1939 m. ir iš rusų — 1939 m. rudenį, pagal prievartą sudarytą paktą ir įvestas jų įgulas. Didieji plėšrieji kaimynai siautėjo, nebodami Tautų Sąjungos ...
Gyvenome sutemose: užgęso šviesa ir tiesa tautų santykiuose. Bet teisybė ir tiesa turi pabusti tautų sąžinėse. Ir mes, šauliai, tiesos jieškotojai, neužmiršome mūsų vėliavose aukso raidėmis įrašyto šūkio — ‘‘Nepriklausomai Lietuvai”. Priešas išvaikė mūsų būrius, brolius ištrėmė, daugelį išžudė, vėliavas sudegino, bet mūsų širdyse išliko gyvas šūkis — “Nepriklausomai Lietuvai”; jis išliko gyvas kartų kartoms.
Prisimindami mūsų kenčiančią Tėvynę, prisiminkime brolius partizanus, žuvusius ir mirusius jų vadus: gen. Pečiulionį, plk. I. Jankauską, plk. M. Mačioką, plk. ltn. inž. J. Vitkų ir kitus, paguldžiusius savo galvas už tėvynę nelygioje kovoje.
Anais laisvės laikais mums kelią rodė Sąjungos kūrėjas Vl. Pūtvis, pirmasis Garbės šaulys, valstybės kūrėjas A. Smetona ir kiti tautos didvyriai.
Žiauru, kai esame atskirti nuo savo tautos kamieno. Bet užtat turime laisvę dirbti, tautinę sąmonę ugdyti ir stiprinti, kad šaulių kovingumas augtų. Tegu kiekvienas lietuvis jaunuolis šarvuojasi mokslu. Tik ginkluotas lietuvis prasiskins kelią į Laisvą Lietuvą.
Šaulių vardas tebūna garbingas ir amžinas. Tat, dirbkime vienybėje su visais broliais lietuviais, tikėdami į Nepriklausomą Lietuvą!
Tiesa nugalės melą. Tikėkime!
Jūsų
plk. Pr. Saladžius, jau senas šaulys
Rochester, N. Y. 1964.9.6
Roma, 1964.9.1 Augštai Gerbiamas Ponas Pirmininke,
Labai dėkoju už malonų pakvietimą į Lietuvos Šaulių Sąjungos Tremtyje visuotinį atstovų suvažiavimą.
Sveikindamas suvažiavimo dalyvius, linkiu jiems sėkmingo darbo plečiant Sąjungos veiklą ypač jaunimo tarpe ir remiant Lietuvos nepriklausomybės atstatymo bylą.
Vykdydama principus, kuriais Vladas Putvinskis sukūrė Lietuvos šaulių Sąjungą, ji buvo tapusi viena populiariausių ir naudingiausių tautos organizacijų, šiandieną, mūsų kraštui esant sovietų okupacijoje, tie principai pasilieka galioje. Lygiu būdu jie sudaro tvirtą pagrindą Sąjungos įnašui į bendrą užsienio lietuvių darbą mūsų valstybės nepriklausomybei atstatyti ir lietuvybei saugoti bei ginti.
Pas. S. Lozoraitis Lietuvos Diplomatijos šefas
Lietuvos šaulių Sąjungos Visuotiniam Atstovų Suvažiavimui
Šį nepaprastą ir reikšmingą Lietuvos Šaulių Atstovų Suvažiavimą nuoširdžiai sveikinu žurnalo “Karys” štabo, jo bendradarbių ir savo vardu.
Ir Šauliai ir “Karys” yra gimę Nepriklausomybės kovų laukuose ir tremtyje atsikūrę, kad tęstų tautos tradicijas ir kovą už sugrąžinimą Lietuvai laisvės.
Šauliai ir kariai buvo neatskiriami bičiuliai praeityje. Dabar ir ateityje mūsų gretos turi būti dar labiau suglaudintos, atnaujintos ir sustiprintos, kad taptume pajėgesni mūsų visų bendram tikslui siekti — laisvės dienas mūsų tautai priartinti. Ta prasme “Karys” ir linki šauliams visokeriopos sėkmės.
Ta proga, šauliams ir sesėms šaulėms, reiškiama nuoširdi ir gili padėka už rodomą žurnalui “Karys” dėmesį ir teikiamą jam moralinę bei medžiaginę paramą.
Antanas Rėklaitis žurnalo “Karys” atstovas Čikagoje
“ŠVIESKIS IR ŠVIESK” KELIU
1964 m. rugpjūčio men., Viskonsino universitetas (University of Wisconsin, Madison, Wis.) suteikė Vytautui Janušoniui anglų kalbos ir literatūros magistro laipsnį. Naujasis magistras tęsia tolesnes studijas, siekdamas doktorato.
Vytautas gimė 1941 m. balandžio mėn. 24 d. Ukmergės mieste. Tėvų, sav. kūrėjo Povilo ir Juzės, globoje praleido karo audras ir tremties vargus, o vėliau kartu su jais pasiekė Amerikos krantus.
Baigė šv. Petro parapinę mokyklą Kenošoje, Wisc. Studijas pradėjo Viskonsino universiteto Kenošos skyriuje.
Iš pat jaunų dienų jis įsijungė į lietuvišką veiklą: dalyvavo Jadvygos Jarienės vaidintojų grupėje ir šoko tautinius šokius. Įstojo į DLK Kęstučio šaulių kuopą ir buvo išrinktas į jos valdybą. Ėjo jaunimo vadovo pareigas. Išvykęs studijuoti, šaulių nepamiršo.
Savo laiške iš 1964 m. rugsėjo 12 dienos, atsiųstame “T. T.” redaktoriui, pasisako:
“Stengsiuosi ir toliau neapvilti L. šaulių Sąjungos pasirinkto obalsio bei idealų”.
Tenka džiaugtis ir linkėti, kad lietuviškasis jaunimas, įsijungęs į šaulių eiles, ar ne, siektų mokslo viršūnių, kad galėtų šviesti kitus.
P. P.
Vytautas Janušonis
Dehli šaulių būrio komanda su laimėta taure. Iš k. į d. šauliai: P. Augaitis, St. Kairys, G. Rugienis, St. Augustinavičius B. Polianskis ir A. Šulcas.
Toronto Pūtvio šaulių kuopos pravestose Kanados šaudymo pirmenybėse, kurios įvyko 1964 m. rugpjūčio mėn. 2 d. Eden, Ont., geriausiai pasirodė Dehli šaulių būrio komanda, laimėjusi 1-mą vietą ir, tam tikslui S. Kondroto dovanotą, taurę.
Šaudyme pirmą kartą dalyvavo veiklūs Hamiltono medžiotojų klubo šaudytojai, kurie nors ir nebuvo pakankamai pasiruošę, tačiau pasirodė labai gerai.
Galima tikėtis, kad ateityje ir daugiau organizacijų susidomės šia sporto šaka.
— Jurgis Gelažiūnas buvo parvykęs iš Vak. Vokietijos vienam mėnesiui atostogų. Jurgis tarnauja J. A. V. armijoj nuo 1963 m.
— Algimantas Daukantas, atlikęs trijų metų karinę prievolę ir įsigijęs Finance Specialist laipsnį, apsigyveno New Yorke (90-26 210 Place, Queens Village, 28, N. Y.). Šį rudenį pradeda studijas St. John’s universitete.
Venecueloje, Valencijos mieste gyvenančių Margaritos ir Petro Neniškių sūnus lakūnas Petras Tautvilas Neniškis, 23 m., žuvo lėktuvo avarijoje liepos 27 d. Jaunasis lakūnas buvo labai vertinamas aviacijos vadovybės kaip gabus ir, baigęs lakūnų-kadetų mokyklų, buvo išskirtinai atžymėtas.
Po bendro apmokymo paskirti karu tarnybą atlikti šiose vietose: Algis Mockus — Texas valstybėje, Vitas Kurapka — Virginijos, Algimantas Kriščiūnas ir Jurgis Biknevičius — Oklahomos, Dangerutis Aukštikalnis — Pietų Vietname.
Inž. Raimundas Mišauskas, priklausęs parašiutininkų daliniui, turi Master Sargent laipsnį, išvyko skridimo ir oro judėjimo pratimams. Raimundo dalinys operuos netoliese San Francisco esančios bazės. Į Raimundo Mišausko dalinį yra patekęs ir Jokūbas Gražys iš Melrose Parko.
M. Karaška, aviacijos leitenantas, mėnesiui parvyko atostogoms pas tėvus į Cambridge, N. J. Po atostogų išvyksta į Europą.
Northeastern universiteto studentai Tomas Grigaliūnas iš Brooklyno ir Ramūnas Kalvaitis iš So. Bostono kartu su savo studijomis išeina ir karinio paruošimo kursą, kurį baigę, karinę tarnybą atliks karininkais. Juodu ir dar 9 studentai už pažangumą kariniuose moksluose apdovanoti pažymėjimais.
LŠST Visuotino Atstovų Suvažiavimo, įvykusio 1964 m. rugsėjo mėn. 6 d. Jaunimo Centre, Čikagoje, platesnis aprašymas tilps sekančiame “T. T.” numeryje.
Kpt. R. V. Paukštaitis, išbuvęs 2 metus Nato jėgose Europoje, gavo naują paskyrimą Kanadoje.
Antanas (Tony) Balta, 21 metų JAV aviacijos kareivis savanoris iš Čikagos, žuvo važiuodamas motociklu netoli New Orleans. Jis susidūrė su sunkvežimiu. Kūnas buvo atgabentas į Čikagą ir ten palaidotas.
U. S. Military Academy West Point baigė leitenanto laipsniu Juozas W. Simonis.
Adv. Rimantas Ivaška yra aktyvioj karo atsargoj, dabar jau kapitono laipsnyje. Gegužės gale jis buvo išvykęs į armijos vadų ir štabo kolegiją Leawenworth, Kan., tam tikram kursui išeiti.
Liudvikas Bužinskas, sūnus Valentino ir Vandos Bužinskų, gyvenančių Brighton Parke, yra baigęs Kelly gimnaziją ir jau metai tarnauja marinų korpe Kalifornijoje.
Romas Biliūnas, aviacijos kapitonas, šiomis dienomis išskrido į Pietų Vietnamą vieniems metams laiko. Prieš kiek laiko jis baigė Illinois universitetą ir gavo industrijos inžinieriaus laipsnį.
MIRUSIEJI
Ignas APYRUBIS, 64 m. amžiaus, gyvenęs Miunchene, Vokietijoje, mirė 1964 m. liepos 14 d. Velionis pastaruoju metu buvo PLB Miuncheno apylinkės valdybos pirmininkas. Anksčiau yra buvęs PLB V-jo krašto tarybos ir valdybos narys.
Stasys PAKALNIS, 63 m. amžiaus, gyvenęs Unterjettingene, Vokietijoje, Lietuvos kariuomenės savanoris, mirė birželio 13 d.
* * *
Knyga apie kovas dėl Lietuvos laisvės
Birželinių įvykių (sovietinių deportacijų ir lietuvių sukilimo 1941 m.) proga Vokietijoj pasirodė vokiškai dr. N. E. Sūduvio parašyta knyga vardu “Allein, ganz allein”. Widerstand am Baltischen Meer. Joje trumpai primenamos lietuvių kovos su rusais praeity, bet daugiausiai vietos paskirta lietuvių pasipriešinimui vokiečių, ypač sovietų okupacijų metais. Partizaniniam ginkluotam lietuvių pasipriešinimui ir pasyviai, lig šiol tebetrunkančiai, rezistencijai pavaizduoti autorius panaudojo įvairius lietuvių, sovietų, amerikiečių ir vokiečių šaltinius..
Knyga turi 134 psl. Išleista Europos Lietuvių Fronto Bičiulių ir dr. J. Kazicko lėšomis. Ji knygynuose nepardavinėjama. Kas norėtų ją įsigyti arba dovanoti pažįstamiems, turi užsisakyti pas A. Grinienę, 8 Mūnchen 54, Kristallstr. 8, Vokietija. Brošiūruotas egzempliorius kainuoja 6 DM (1.50 dol.), o kietais viršeliais 9 DM (2 dol.).
SVEIKINIMAS
Nepriklausomos Lietuvos gyvenimo istorinės žemės reformos ¡vykdytojas, to meto Žemės Ūkio ir Valstybės Turtų ministeris kunigas Mykolas Krupavičius, š.m. birželio mėn. 7 d., šventė 50 metų kunigystės sukaktuves. Ta proga, Lietuvos Kariuomenės Kūrėjų-Savanorių S-gos Centro Valdyba jį pasveikino šio turinio raštu:
Didžiai Gerbiamas Prelate!
Lietuvos Kariuomenės Savanorių -Kūrėjų Sąjungos Centro Valdyba, visų Nepriklausomos Lietuvos savano-rių-kūrėjų vardu, nuoširdžiai sveikina Tamstą penkiasdešimties metų Kristaus tarnyboje proga, linkėdama Tamstai Dievo palaimos ir stiprios sveikatos laimingai sulaukti ir deimantinio jubilé jaus. Savanoriai-kūrėjai reiškia Tamstai didelį dėkingumą už Nepriklausomoje Lietuvoje pravestą istorinę žemės reformą, kada daugelis tūkstančių savanorių tapo aprūpinti žeme, juos įgalinant sėkmingai įsikurti nuosavuose ūkiuose savarankiškam, laisvam ir laimingam gyvenimui.
Teikitės priimti ir mūsų asmenišką nuoširdų savanorišką pasveikinimą.
Centro Valdybos Pirmininkas (pas.) Antanas Avižienis.
Sekretorius: Matas Klikna.
Į tai Prelatas Mykolas Krupavičius atsakė šiaip:
Lietuvių Savanorių-Kūrėjų
Sąjungai.
Lietuvos Savanoriai - Kūrėjai taip yra sutapę ir susipynę su Lietuvos laisve ir nepriklausomybe, kad jokia jėga jų negalės atskirti. Nepriklausoma Lietuva— jų pagimdyta. Nei politikai, nei diplomatai be jų neįstengtų mūsų tėvynės laisvės apginti nuo gausių priešų. Už tokių idealistų patriotų ryžtą, pasiaukojimą ligi atidavimo savo kraujo ir gyvybių žemė atsilyginti nesugeba. Tai gali padaryti tik Augščiausiasis. .Aš buvau laimingas, kad man buvo pavesta bent simboliškai Lietuvos vardu tą padėką jiems pareikšti. Kiekvienas savanoris man buvo ir tebėra Lietuvio didvyrio vaizdas. Dėl to galit lengvai suprasti, kaip man brangus ir mielas buvo Jūsų pasveikinimas mano sukakties proga. Už jį labai iš širdies gilumos Jums visiems dėkoju.
Vakarų su Vašingtonu priekyj keliaklupsčiavimas prieš Maskvą gali toli nustumti mūsų karščiausius lūkesčius, o jie susilaukti to paties likimo, kokio susilaukė, ne savo kalte, Lietuva ir daugelis kitų kraštų. Amžius gal Jums neleis antru kartu stvertis kardo ar stoti prie patrankų, kulkosvaidžių ir šautuvų tėvynei laisvinti. Galim ir tėvynės nebeišvysti. Bet Jums darbo ir čia yra. Ir čia reikalingas Jūsų jaunatviškas ryžtas ir pasiaukojimas tėvynei. Ten tėvynėj bolševikas paglemžęs mūsų laisvę, nori ir lietuviškąją dvasią pasmaugti. Čia, laisvėje, mes patys smaugiamės ir purtomės lietuvybės. Čia Jūsų veiklos laukas: neatiduoti tų lobių, kuriuos atsivežėm iš tėvynės. Šiose aplinkybėse ir nuotaikose tai nelengvas darbas, bet padarykime ką galime. Laimėjome ten, Dievas duos— ir čion. Dieve padėk.
Jus augštai gerbiąs:
M. Krupavičius
1961,. VI. 17.
Mūsų KARIUI 45 metai
Spaudos didinga misija visais laikais buvo ir tebėra titaniška kova už visos žmonijos šviesesnį ir geresnį rytojų. Kitaip tariant, spauda buvo ir tebėra idėjinis kovos įrankis.
žinant, kokią jėgą turi spauda, yra aišku, kodėl kiekviena kultūringa tauta stengiasi turėti savą spaudą. O tautoje, arba valstybėje esamos politinės grupės, bei įvairios organizacijos, deda pastangas turėti savo spausdintus organus. Panašiais samprotavimais 1919 m. Lietuvos kariuomenės vadovybė įsteigė kariams žurnalą, kurio paskirtis buvo ir tebėra palaikyti gražias, tautines ir karines tradicijas, be kurių mes jau seniai būtume supilkėję ir paskendę svetimuose vandenyse.
Mūsų KARYS išsilaiko tik ant pasiryžėlių pečių, kurie nesigaili nei brangaus laiko, nei įdėto darbo. Jie lyg sekliai seka mūsų tautinį pulsą ir KARYJE su mumis dalinasi rūpesčiais, skausmais ir džiaugsmais. Jie nepriklausomos Lietuvos idealą skleidžia KARYJE ir, tuo būdu, yra nuolatiniai mūsų žadintojai. Kaip matome, KARYS dabar yra mūsų gyvybės, gajumo ir gyvybingumo palaikymo instrumentas. Suprantama, kad kuo geresnis muzikos įrankis, tuo jis geriau skamba. Taip yra ir su mūsų KARIU. Nežiūrint, kad dažnas laikraštis yra priverstas tarnauti ne vien tik tiesai, bet dirbti įvairiems kitiems tikslams, būtent: partijoms, finansų didžiūnams, valstybių režimams palaikyti, bei biznio tikslams, mūsų KARYS yra išvengęs visų tų pavojų ir žengia laisvu keliu jau 45-tus metus. Dar kas svarbu, kad KARYS yra vienintelis lietuviškas laikraštis visame pasaulyje karinio turinio ir toks išsilaiko jau 45 metai. Atseit, KARYS šiemet švenčia dvigubą sukaktį, būtent: 45-tuosius metus nuo įsteigimo ir 14-tus metus nuo atgaivinimo JAV. Čia prisideda ir trečia, kuklesnė sukaktis, tai 10 metų kai jis leidžiamas New Yorko ramovėnų.
KARYS nuo savo gyvavimo pradžios nepriklausomoje Lietuvoje buvo leidžiamas kas savaitę, o tik 1939 -40 m. laikotarpyje, kurį laiką, ėjo tris kartus per savaitę. Per tuos 21 metus tėvynėje Lietuvoje KARYS atliko didžiulį mūsų jaunuomenės švietimo, mokymo ir auklėjimo darbą. Buvo reikšminga ir tas, kad KARYJE galėjo nevaržomai pasireikšti spaudos darbininkais kiekvienas karys, nežiūrint laipsnio ar užimamos vietos. Jame rašė augšto rango karys, o greta jo rašė eilinis.
Rusams smurtu užėmus Lietuvą, 1940 m. liepos mėn. 5 d. KARYS buvo sustabdytas, o jo vietoje išleista “Karių Tiesa”, kuri neužilgo tapo pakeista “Raudonarmiečiu”. Tuo laikotarpiu žurnalo redaktoriais yra buvę: P. Ruseckas, V. Steponaitis, J. Laurinaitis, K. Kepalas, J. Petrėnas, Z. Kuzmickas, A. Majus, J. Tomkus, R. Burokas, T. Šakmanas, S. Kuizinas, J. Balčiūnas - švaistas, P. Jakštas, S. Urbonas.
Vokiečiams okupavus Lietuvą 1941 m., KARYS buvo atgaivintas ir nors prie labai sunkių aplinkybių, bet buvo leidžiamas iki 1944 metų.
Rusams antrą kartą užėmus Lietuvą ir daugeliui buv. karių pasitraukus į Vakarus, KARYS vėl buvo pradėtas 1944 m. pabaigoje leisti V. Vokietijoje. Iš V. Vokietijos, pradėjus lietuviams emigruoti į kitus užjūrių kraštus, o daugumoje buv. karių apsigyvenus JAV, KARYS vėl 1950 tapo atgaivintas. Pradžioje redaktorium ir leidėju buvo kpt. Simas Urbonas. Atseit, KARYS, su mažomis pertraukomis, jau eina 45-ti metai. Visa tai rodo, kad sukakties prasmė yra simbolinė ir mus įpareigojanti remti KARIO varomą darbą.
Dabartiniu KARIO leidėju yra L.V. S. Ramovės New Yorko skyrius, o svarbiausiais ir ilgamečiais darbuotojais yra redaktorius Zigmas Rau-linaitis ir administratorius Leonas Bileris. L.V.S. Ramovės Čikagos skyrius KARIO sukakties proga suorganizavo komitetą iš organizacijų: Ramovės, Krivūlės, Savanorių, Birutininkių ir Šaulių, kuris šiemet rugsėjo mėn. 6 d. Jaunimo centre suruošė pagerbtuves — koncertą su dainomis ir loteriją.
Pov. Dirkis
KARIUI PAREMTI KONCERTAS — VAKARIENĖ ČIKAGOJE
Ramovėnų, šaulių, savanorių - kūrėjų, birutininkių bei "Krivūlės” narių bendra talka buvo suruoštas koncertas — vakarienė KARIO naudai. Iniciatyva buvo ramovėnų. Ant jų pečių gulė ir dauguma darbų. Parengimas įvyko š. m. rugsėjo 6 d. Jaunimo Centre.
Atidarymo trumpą žodį tarė LVS Ramovės Čikagos sk. valdybos pirm. J. Rapšys. A. Rėklaitis, KARIO atstovas, susirinkusiems priminė šio parengimo tikslą, pabrėžė nelengvą KARIO kelią išeivijoje ir ragino susirinkusius parodyti KARIUI ne tik gerą savo širdį — moralinę paramą, bet šio vakaro kilnų tikslą paremti ir medžiaginiai, dalyvaujant loterijoje, užsiprenumeruojant KARĮ ir nusiperkant vieną kitą KARIO leidinį.
Solistė Genovaitė Peškienė padainavo keletą lietuvių ir kitataučių kompozitorių dainų bei arijų. Pianinu palydėjo Aldona Lukas. Šaulių šokių grupė “Aušra”, vadovaujama š. K. Ulevičiaus, nuotaikingai pašoko keletą tautinių šokių, šokiams akordeonu grojo Regina štipelytė - Stankevičienė. Pastaroji akordeonu gražiai pagrojo dar ir keletą dalykėlių solo. Meninę dalį pravedė ramovėnas K. Oželis. Jis, rengėjų ir vakaro dalyvių vardu, nuoširdžiai padėkojo visiems meninės programos išpildyto-jams ir vakaro dalyviams už atsilankymą.
Toliau sekė vakarienė, loterija ir šokiai. Šokiams grojo A. Ramonio orkestras. Dalyvavo virš 200 svečių. Turint galvoje ilgą savaitgalį (Labor Day), kada žmonės iš didmiesčio išvyksta, reikia laikyti, kad atsilankiusių skaičius buvo pakankamai didelis. Mat, tą pačią dieną ir toje pat vietoje vyko Lietuvos šaulių tremtyje atstovų suvažiavimas. Daug to suvažiavimo šaulių dalyvavo koncerte-vakarienėje. Reikia pažymėti, kad rengėjai šio vakaro ruošimą ir buvo suplanavę kaip tik tą pačią šaulių suvažiavimo dieną, nes tuo būdu tikėtasi susilaukti daugiau dalyvių — svečių. Neapsirikta, šio parengimo bendras įspūdis buvo labai geras. Jautėsi linksma, gyva nuotaika. čikagiečiai turėjo malonią progą pabendrauti su čia atsilankiusiais iš tolimesnių vietovių bičiuliais ir broliais šauliais. Iš nuotaikų susidarė įspūdis, lyg vakaro dalyviai sudarė vieną KARIO bičiulių šeimą, pasiryžusią, vienokiu ar kitokiu būdu, paremti KARĮ. Visi, be išimties, pirko bendrajai loterijai bilietus. Kiti davė asmeniškas KARIUI aukas. Vėl kiti KARĮ užsiprenumeravo. Buvo ir tokių, kurie įdomavosi KARIO štabo leidiniais ir juos pirko. Dr. L. Kriau-čeliūnas, dosnus visų lietuviškų reikalų rėmėjas, įteikė 12 dol. ir prašė už juos užprenumeruoti KARĮ dviem Lietuvos Laisvės kovų invalidams V. Vokietijoje. Kitas lietuvis patriotas — šaulys (pavardės prašė neskelbti) KARIUI įteikė 10 dol. auką. Gauta ir smulkesnių aukų.
Tačiau vakaro dėmesio centras buvo traukimas bilietų laimėti dail. A. Rūkštelės padovanotą paveikslą, 200 dol. vertės, ir B. Brazdžionio — radijo aparatą. Simas Velbasis, baleto mokyklos vedėjas Čikagoje, laimėjo paveikslą. Jis buvo nupirkęs iš A. Rėklaičio 10 loterijos bilietų. Simas Velbasis, priimdamas laimėtą paveikslą, dar įteikė 10 dol. auką KARIUI. Radijo aparatą laimėjo G. Mieželienė.
Kadangi parengimas buvo suruoštas tik KARIUI paremti, tai iš jo gautas visas grynas pelnas — 726.67 tam tikslui ir paskirtas. Visiems, kurie vienokiu ar kitokiu būdu prisidėjo prie šio vakaro organizavimo ir jo pasisekimo, KARIO štabas ir jo bendradarbiai reiškia nuoširdžią bičiulišką padėką.
A. Rėklaitis
