A.A. Gen. št. plk. I. E. Kraunaitis
A.A. GENERALINIO ŠTABO PULKININKAS
I. E. KRAUNAITIS
Izidorius Edvardas Kraunaitis, gimęs 1899 m. spalio 7 d. Šešolkių dvare, Širvintų apylinkėje, buvo vienas iš nedaugelio įžymių karinių mūsų tautos asmenybių. Jis buvo šarmus raitininkas ir didelis žirgo mylėtojas, turėjo ypatingų būdą, platų karinį žinyną, nepaprastą energiją, neramią dvasią su kūrybiškumo ir žygdarbiškumo polėkiais, buvo pareigingas ir darbštus karys, sumanus, veržlus karinis vadas — nepaprasta karinė asmenybė. Svarbu tokios asmenybės ypatybes, darbus ir nuopelnus Lietuvos kariuomenei panagrinėti.
Kaip ilgametis velionies draugas, bendradarbis ir buvęs jo vyresnysis, turėjau gerų progų jį arčiau pažinti. Teko daryti jam ir tam tikros įtakos, tačiau visuomet juo žavėjausi. Man atrodo, jog tokią asmenybę ugdyti daug padėjo šie veiksniai:
1) kilminga prigimtis — iš senosLietuvos bajorų šeimos;
2) skautybė,
3) karinės mokyklos Lietuvoje ir Prancūzijoje.
Tautinis atgimimas ir skautiškas tarnavimas Tėvynei
1918 - 19 metų žiemą man teko mokytis Vytauto D. gimnazijoje Vilniuje. 1918 m. rudenį vokiečių okupuotame Vilniuje įkūriau lietuvių skautų bei skaučių draugovę ir jai vadovavau. Buvau vienintelis skautininkas. Naujas skautiškasis sąjūdis žavėjo lietuvių jaunuomenę ir ketino plisti po visą Lietuvą. Buvau susidraugavęs su vienu lenkų skautų draugininku, kuris buvo nuoširdus lietuvių bičiulis. Pasiryžau jieškoti talkininkų tarp aplenkėjusių lietuvių skautų. Tas lenkų draugininkas kartą nusivedė mane į slaptą Vilniaus lenkų vyr. amžiaus skautų sueigą, kur buvo vykdomi karinės rikiuotės, taikymo ir durtuvų veiksmai, naudojant karinius šautuvus. Slankiodamas po visą didžiulę salę, stengiausi nugirsti lietuviškų pavardžių ir klausinėjau, ar nėra “litwinų”. Tokių ten nesuradau. Apie tokią lenkų skautų paruošti papasakojau pirmojo mūsų krašto apsaugos ministerio adjutantui kar. A. Juozapavičiui. Jis labai stebėjosi dėl tokio lenkų “įžūlumo” Lietuvos sostinėje ir tapo lietuvių skautų rėmėju: atsilankė mūsų sueigoje, pasakė patriotinę kalbą ir paaukojo 100 vok. markių. Tuomet Vilniaus lenkų skautams vadovavo generolas Wejtko (galbūt Vaitkus?), kuris 1919 m. sausio 1 d., daugiausia iš jų, sudarė du lenkų legionus (pulkus) ir buvo užėmęs Vilnių, bet po kelių dienų buvo raudonosios rusų kariuomenės nublokštas Lenkijon.
1918 m. lapkričio 20 d. ateina pas mane 19 metų jaunuolis su lenkų paskautininko uniforma bei ženklais ir prisistato: Izidor Edward Krew-nicki - Krewnajtys. Lenkiškai paaiškino: lenkų skautininkai jam sakė, jog lietuvių draugininkas buvo atvykęs net į slaptą lenkų skautų sueigą, jieškodamas lietuvių kilmės skautininkų. Pareiškė norą persikelti į lietuvių skautų draugovę ir eiti jam pavestas pareigas. Besikalbant, jis pasisakė, jog, būdamas lenkų gimnazijos mokiniu bei skautu nuo 1915 m. rudens, kartą, 1917 m., nuvyko į lietuvių koncertą Maskvoje. Lietuviškos dainos ir koncerto pabaigoje giedamas Lietuvos Himnas padaro jam gilų įspūdį, sukrėtė ir vertė įsisąmoninti, jog antroji jo pavardė yra lietuviška ir jis pats yra ne lenkų, o lietuvių bajoras. Pradėjau puoselėti tokį jo nusiteikimą, pasiūliau vartoti tik vieną pavardę — Kraunaitis ir padėjau lavintis lietuvių kalboje. 1918 m. lapkričio 20 d. Kraunaitis buvo paskirtas draugininko ir vėliau tuntininko padėjėju, žiemos pabaigoje pirmąjį lietuvių tuntą Vilniuje sudarė skautų Vytauto d-vė (80 narių) ir skaučių Birutės d-vė (40 narių) — 120 skautų bei skaučių nuo 10 iki 20 metų amžiaus.
Pradžioje skautai ir skautės su nepasitikėjimu žiūrėjo į šį “lenką”, bet greit jį suprato ir pamėgo. Mano paprašytas, gimnazijos direktorius M. Biržiška, nepaisydamas griežtų lenkų gimnazijos direktoriaus protestų, mokslo metų vidury priėmė Kraunaitį į 6 klasę, kur Izidorius buvo pasodintas greta manęs lietuviškiems mokslo įvardams versti bei aiškinti. Šis aplenkėjusių bajorų sūnus stropiai mokėsi savo protėvių kalbos. Greit kalbėdamas, kartais supykindavo matematikos mokytoją, kai, pradėjęs lietuviškai spręsti teoremą lentoje, išrodymą baigdavo lenkiškai. Tas sukeldavo juoko. Kraunaitis nuostabiai greit lietuvėjo. Kaip ir daugelis atlietuvėjusiu, jis subrendo ne šiaip sau lietuviu, o dideliu Lietuvos patriotu. Lenkų skautijai ir tautai tai buvo didelis nuostolis.
1918 m. lapkričio 1 d., nuvertus kaizerio valdžią Vokietijoje, Lietuvos Tarybos rūmai buvo papuošti ką tik nustatytomis Lietuvos vėliavomis: dviem tautinėm trispalvėm abipus durų ir valstybine Vyčio vėliava stiebe. Lietuviai skautai, eidami gimnazijon ar grįždami, sustodavo pasigėrėti šiomis vėliavomis. Kraunaitis su meile žvelgdavo į šiuos Lietuvos idealų simbolius ir pagerbdavo skautiniu saliutu. Kartą būrys jaunesnių lenkų skautų, neįstengę šių vėliavų nuplėšti, triukšmavo ir akmenimis išmušė kelis L. Tarybos rūmų langus. Po šio įvykio prie L. Tarybos rūmų buvo pastatyta garbės sargyba, kurią ėjo pirmieji Lietuvos kariuomenės kūrėjai - savanoriai. O už tokį vandališką darbą Kraunaitis galutinai nutraukė santykius net su savo asmens draugais — lenkų skautais ir skautininkais.
Paskautininkis Kraunaitis buvo man didelis ramstis tolimesnėje veikloje. Jis buvo įgijęs visus skauto patyrimo laipsnius, buvo drausmingas, energingas ir gana griežtas, žiūrėjęs skautiško pareigingumo įvairiausiais atvejais. Mudu dažnai pasitardavoin, nustatydavom skautiško veikimo programą, sueigų darbotvarkę, pamainom dėstėme skautamokslį, vedėme vadovų kursus (kas savaitę), d-vės sueigą (kas savaitę), kasdien atsilankydavom skilčių sueigose, kur stebėdavom skiltininkų, gebėjimą mokyti ir vadovauti. Jų nepatyrimas ar klaidos vėliau būdavo pataisomos vadovų kursuose. Pertraukų metu tarp pamokų Kraunaitis vienam, aš — antram gimnazijos rūmų augšte stebėdavom skautų ir skaučių elgesį, o išdykėlius sutvarkydavom. Nežiūrint tokios priedabos ir griežtumo, skautų ir skaučių eilės nuolat tankėjo. Mokytojai pastebėdavo nuoseklų mokinių skautėjimą ir tai pareikšdavo klasėse.
Mudu su Kraunaičiu itin sustiprinom karinių skautamokslio dalykų dėstymą, k. a.: rikiuotė, topografija, signalizacija, slaptaraščiai, stebėjimas, žvalginėjimas, karinis raportavimas, pirmoji pagalba, karinio pobūdžio žaidimai ir kt. Įvedėm mankštą — grupinę ir su prietaisais. Įvairios komandos, rikiuotės ir kiti veiksmai buvo vykdomi “žaibo greitumu”. Lėti ir nepaslankūs ūkininkų vaikai darėsi judrūs, drausmingi, tvarkingi. Skautybės metodais jie buvo auklėjami ir parengiami veiksmingai tarnauti Dievui, Tėvynei ir Artimui.
1919 m. sausio pradžioje mudu suorganizavom slaptą skautų aktyvistų Tėvynės Tarnybos būrį, kurį sudarė apie 20 vyr. amžiaus skautų, šie jaunuoliai dažnai naktį po visą rusų okupuotą Vilniaus miestą išplatindavo iš Kauno gaunamus Vyriausiojo Lietuvos Gynimo Komiteto atsišaukimus lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis, rinkdavo duomenų apie okupantų rusų kariuomenės dalinius, jų sudėtį, ginklavimą ir nuotaikas, nuostolius kautynėse prieš Lietuvos kariuomenę ir kt. Šios karinio pobūdžio žinios būdavo suteikiamos Lietuvos kariuomenės Vyriausiojo štabo žinių skyriaus valdininkui, kuris atgabendavo minėtus atsišaukimus. Jis pranešdavo apie laikinosios Lietuvos vyriausybės žygius (k. a.: Karo Mokyklos įsteigimą, vyrų mobilizaciją ir kt.), kurias vietoves mūsų kariuomenė jau išvadavo ir pan. Tokias džiuginančias naujienas mūsų skautai ir skautės paskleisdavo visuomenėje. Kraunaitis buvo itin įsidegęs ryžtu kuo greičiau įstoti į Lietuvos kariuomenę ir dalyvauti kautynėse dėl Lietuvos Nepriklausomybės.
Žinios apie Lietuvos kariuomenės pradėtus puolimus 1919 m. vasario mėn. džiugino ne tik Vilniaus lietuvius, bet ir visus miesto gyventojus. Kraunaičiui ir man besvarstant skautų pasiruošimą tokiam istoriniam momentui tunto štabo posėdy, kilo sumanymas: mūsų kariuomenei pasiekus Vilniaus apylinkių kalnelius, Gedimino pilies bokšte iškelti lietuvišką Trispalvę. Lietuvos bažnytinių rūbų siuvėja pradėjo siūti vėliavą. Gedimino kalną saugojo keli ginkluoti rusų kareiviai. Pasak padavimų, iš pilies kalno ėjo iškasas žemyn po miestu ir į užmiestį. Iškaso angą pilies kalne Kraunaitis ir aš tyrinėjom ir planavom, kaip šiuo iškasu ateiti į kalną. Vieną dieną Kraunaitis, skautas A. Penkaitis, tunto adjutantas Aloyzas Valušis (vėliau gen. štabo pulkininkas) ir aš sulindom į iškaso angą priemiesty. Kurį tarpą nuėję plačiu, išmūrytu ir vingiuojančiu iškasu, radom geležinę sieną, kuri kelią užstojo. Bandėm prasikasti aplink tą sieną, bet ištisos dienos pastangos buvo bergždžios. Be to, sumanėm, mūsų kariuomenei artėjant prie sostinės, susprogdinti du ar tris geležinkelio tiltelius tarp Vilniaus ir Naujosios Vilnios, kad okupantai negalėtų išvežti Lietuvos bei jos gyventojų turto. Piroksilino žadėjo parūpinti Lietuvos Nepriklausomybės šalininkas lietuvis komisaras (vėliau Lietuvos kariuomenės karininkas). Kraunaitis, Valušis ir aš išžvalginėjome numatytus tiltelius ir apylinkes — prieiti ir atsitraukti po sėkmingo darbo.
Tačiau šie du žygiai mums neteko įvykdyti, nes netrukus okupantų karo komendantas buvo įsakęs suimti Kraunaitį ir mane. Matyti, susekė mūsų pogrindžio veiklą. Tad mums atėjo laikas per frontą vykti į Lietuvos kariuomenę. 1919 m. kovo 15 d. prieš auštant, liūdesio pilnomis akimis atsisveikinom su Vilniaus katedra ir Gedimino pilies bokštu tolumoje ir pėsti leidomės į tolimąją kelionę. Kauno link žygiavo 4 skautai: Kraunaitis, Ruzgys
(lankęs liet. mokytojų seminariją), Valiušis ir aš. Daktarė Aldona Čarneckaitė (vėliau Birutienė) per savo seserį skautę Jadvygą (Grigienę) suteikė vieno patikimo ūkininko adresą pafrontėje. Jos nurodytais keliais daug vilniečių savanorių (ir skautų) nuėjo; už šiuos ir kitus patriotinius žygius ji vėliau buvo apdovanota Vyčio Kryžium be kardų.
Eidami iš Vilniaus į Lentvarį, miške pastebėjome sunkvežimį, po kuriuo palindę ašį taisė du rusų kareiviai. Kraunaitis mus sustabdė prie krūmų ir pareiškė: "Ši mašina labai reikalinga Lietuvos kariuomenei”. Ir pasiūlė nugalėti ir surišti kareivius, o sunkvežimį paslėpti miško gilumoje; ji pasiims atžygiavusi mūsų kariuomenė. Kraunaitis vilkėjo trumpais (dvarininkų) kailiniukais ir kelnėmis išpūstais šonais (galifė) su tvarsčiais, o akis buvo per galvą baltu tvarsčiu aprišta; Valušis turėjo trumpus ūkininko kailiniukus ir medines klumpes; aš — su akiniais (pensnė). Tokia jaunų vyrų išvaizda perdaug kreipė kitų dėmesį. Apsvarstę Kraunaičio pasiūlymą, nutarėm nerizikuoti. Tarp krūmų apėję aplink sunkvežimį, ėjom toliau.
Sniegas kaikur jau tirpo, kelias buvo klampus. Jokio maisto neturėjom. Atsargiai perėjom per Trakų miestelį, žvalgydamiesi, ir miestelio pakrašty sustojom pas ūkininką. Atsisėdom prie lango, kad galėtume sekti gatvę į miestelį, ir pradėjom kramtyti sudžiūvusią juodą duoną, pienu užgerdami. Dar nepavalgę, pastebėjom iš miestelio atbėgant kelioliką rusų kareivių su šautuvais. Mes greit išbėgom iš namo ir per klampius daržus bei laukus, per purvyną ir sniegą, nubėgom beveik kilometrą už kalnelių, rusams iš paskos tebešaudant. Mes visi 4 buvom skautai, sportininkai, geri bėgikai ir pasiryžėliai savanoriai. Tad rusų kareiviai mūsų nepasivijo, nors ir buvom uždusę, o Valušio kojos buvo klumpių pritrintos iki kraujo.
Turėjau vokišką žemėlapį ir kompasą, kuriais teko naudotis, kad išvengtume gyvenamųjų vietovių. Niekur neklausinėdami kelio, sutemus atvykom pas dr. Birutienės nurodytą ūkininką. Paskutinę valandą paskirti mūsų pavaduotojai skautų vadovai nutarė visą Vytauto d-vės iždą 300 vok. markių skirti mūsų kelionės išlaidoms. Už ketverių vyrų pervežimą per frontą ūkininkas norėjo didesnio atlyginimo. Tačiau mes turėjom iš viso tik 300 v. markių. Pagaliau, jis sutiko. Tą pat naktį mes
Eil. husaras I. E. Kraunaitis 1919 m.
4 sugulėm į ūkinį vežimą, ir buvom uždengti šiaudais ir rugių maišais. Naktį važiuojant per kaimą, kur stovėjo rusų pėstininkų kuopa su keliais sunk. kulkosvydžiais, sargyba sustabdė, ūkininkui pasisakius, jog važiuoja į malūną, kareiviai ėmė durtuvais badyti rugių maišus, mums nuoširdžiai maldaujant Dievo pagalbos, ir pagaliau leido toliau važiuoti. Kraunaičio ir Valušio kailinukai ant nugaros buvo durtuvų subadyti. Auštant laimingai pasiekėm Žaslius, kur mūsų 2-jo pėstininkų pulko kuopos vadas kar. Sprangauskas (vėliau generolas) pavaišino gerais pusryčiais, nuoširdžiai ir su savo nuolatiniu sąmoju pasikalbėjo su mumis ir parūpino pastotę nuvažiuoti į Kauną.
1919 m. kovo 18 d. pirmiausia nuvykau į Vyr. štabo žinių skyrių ir suteikiau naujausių žinių apie padėtį Vilniuje, lietuviškų atsišaukimų įtaką, rusų kariuomenės sudėtį bei nuotaikas Vilniuje, skubotą maisto, rakandų ir dirbtuvių mašinų gabenimą Rusijos gilumon ir kt. žinių skyriaus viršininkas kar. Žilinskas, susirašęs šias žinias ir atsakymus į eilę klausimų, Lietuvos kariuomenės vadovybės vardu padėkojo Vilniaus lietuvių skautams už didvyrišką tarnavimą Tėvynei ir reikšmingą pagalbą Lietuvos kariuomenei. Apie tai išgirdę mano 3 draugai džiūgavo, kad Vilniaus lietuvių skautų veikla buvo naudinga ir karinės mūsų vadovybės įvertinta. Po to, tą pat dieną, visi 4 savanoriai įstojome į 2-jį husarų eskadroną.
Vilniaus lietuvių skautų bei skaučių tuntas daug nusipelnė Lietuvai ir mūsų kariuomenei. Iš jo išsivystė Lietuvos Skautų Sąjunga, šis tuntas sunkiose okupacijų sąlygose išugdė Lietuvai 120 idealistų, kurie vėliau reiškėsi kaip visuomenininkai, kultūrininkai, kovotojai dėl Lietuvos laisvės ir jos gynėjai. Šio tunto veikloje brendo nepavergiami ir nepalaužiami idealistai lietuviai ir lietuvės: 1) 11 skautininkų-kių; ištisa eilė mokytojų, gydytojų, žurnalistų bei redaktorių; kun. K. Juška, buvęs karo kapelionas; profesoriai: J. Kuprionis ir S. Sužiedėlis; istorikai dr. K. Jurgėla ir S. Sužiedėlis; Užsienių reikalų ministerijos pareigūnai V. Čečeta, J. Grigienė, Vyt. Stašinskas (dabar Lietuvos konsulas New Yorke), dr. P. Vileišis (dabar žymus JAV LB organizatorius ir veikėjas); apie 30 šaulių partizanų; 15 karininkų, šio tunto auklėjimo darbe Kraunaičio vaidmuo buvo labai reikšmingas, o jo nuopelnai, išugdžius Lietuvai tokį gausų idealistų būrį, yra akivaizdūs. Kaip patyrėm, Vilniaus lietuvių skautų tunto veikloje atsispindėjo tautinė romantika ir didvyriškumas. Ir tautiškai atgimęs bei nusistatęs Kraunaitis buvo lietuvis patriotas romantikas su didvyriškais polėkiais. Vėliau, tarnaudamas kariuomenėje, jis nenutraukė ryšio su mūsų skautija: 1920 m. buvo pakeltas į skautininko laipsnį, 1920-22 m. buvo Kauno skautų instruktorius, o 1939-40 m. — Lietuvos Skautų Sąjungos Kauno tuntų rajono vadas. Už nuopelnus šiai organizacijai 1933 m. buvo apdovanotas skautų Lelijos ordinu.
Taigi, į Lietuvos kariuomenę Kraunaitis atėjo ne kaip koks eilinis
naujokas, bet kaip taurios dvasios žmogus, veržlus patriotas lietuvis, išėjęs skautiškąją mokyklą su plačiu skautamoksliu, drausmingas vyras, mokąs rikiuotę ir gerai komanduoti, įgudęs kūno kultūros ir karinio jaunuomenės rengimo vadovas, puikus skautų vadas ir jau nusipelnęs Lietuvos kariuomenei. Be to, jo kelias į kariuomenę buvo sunkus, dygliuotas, pilnas pavojų.
Karinė tarnyba ir dalyvavymas kautynėse
1919 m. kovo 18 d. įstojęs į 2-jį husarų eskadroną, Kraunaitis kaip eilinis raitininkas dalyvavo visose eskadrono kautynėse ties šiom vietovėm: 1) išbloškiant rusų kariuomenę — Pajautiškės, Žasliai, Alanta, Utena, Daugailiai, Nausėdai (Novosiolkai?), Viensavas, Degučiai, Salakas, Zarasai, Smalvos, Turmantai, Štainenzee, Grencenas, Kalkūnė; 2) išbloškiant Bermonto kariuomenę — Radviliškis, Šiauliai. Už sumanumą ir šaunų vadovavimą žvalgų jojai, ar skyriui, Kraunaitis buvo pakeltas jaunesniuoju puskarininkiu, o už narsumą apdovanotas Vyčio Kryžium su kardais. Jam ir kitiems narsiems husarams vyr. karo vadas gen. Žukauskas šio ordino ženklus 1919 m. įteikė kautynių metu ties Dauguva, priešo artilerijos sviediniams aplink sproginėjant.
1920 m. pabaigoje Kraunaitis baigė Karo Mokyklą ir buvo pakeltas į leitenanto laipsnį, o 1922 m. baigė Augštuosius Karininkų Kursus. 1925 m. pasiųstas į Prancūziją, kur baigė karo mokyklą Sant Cyr’e ir augštąją kavalerijos karininkų mokyklą Saumur’e 1927 m., karo akademiją 1937 m. Visas šias 5 karines mokyklas baigė pirmuoju.
Baigęs K. M-lą, ltn. Kraunaitis buvo paskirtas į husarų pulką, kurį iš įvairių fronto barų surinko ir tvarkė plk. P. Plechavičius. 1921 m. Kraunaitis buvo pulko ryšių komandos viršininkas, o 1923-24 m. — kulkosvaidžių eskadrono vadas, ištobulinęs tokio eskadrono organizaciją.
1923 m. sausio — kovo mėnesius ltn. Kraunaitis savanoriu praleido Klaipėdos krašte, vadovaudamas sukilėlių raitininkų būriui ir dalyvaudamas kovose dėl Lietuvos pajūrio išlaisvinimo. Sausio 9 d. jis su savo būriu jojo pietinės sukilėlių rinktinės prieky. Visi vilkėjo civiliniais rūbais ir buvo apsiginklavę karabinais ir kardais. Ties Tilžės tiltu budėjęs Klaipėdos krašto vokiečių žandarų ir prancūzų kareivių dalinys, pamatęs taip apsirengusių, ginkluotų ir raitų vyrų būrį, paleido šautuvų ugnį. Šaudymas tęsėsi. Staiga apšaudomi, raitininkai ištraukė kardus, pasilei-
Kavalerijos štabo v-kas, kpt. Kraunaitls 1929 m.
do zovada pro zvimbiančias kulkas ir veikiai užėmė priešininko poziciją be jokių aukų betkurioj pusėj. Iš žandarų ir prancūzų Kraunaitis atėmė tiktai šaudmenis. Po tokios staigmenos, žvalgydami apylinkę tamsoje, raitininkai atsidūrė Tilžėje. Nusipirkę kaikurių daiktų ir išbuvę Tilžės mieste apie 3 valandas, jie sugrįžo per tiltą ir, vokiečių žandarų pagarbiai palydėti, nujojo toliau. Su savo būriu Kraunaitis nuo Tilžės tilto veikiai nužygiavo panemune, užėmė Smeltę, nuginklavo prancūzų pėstininkų būrį, kuris buvo apkasus išsikasęs ... kapinėse, ir dalyvavo prefektūros puolime Klaipėdoje. Čia žuvo jo raitininkas Simonavičius. Tokiose aplinkybėse Kraunaitis susipažino ir net susidraugavo su keletu prancūzų karininkų, su kuriais vėliau drauge lankė karines mokyklas Prancūzijoje.
1923 m. pavasarį grįžęs Kaunan ltn. Kraunaitis buvo pašauktas į Vyr. štabą. Kariuomenės vadas gen. Žukauskas rūsčiai išbarė jį “Už išvyką su žirgais į Tilžę, nors ir be uniformos”. Po to, išklausęs raportą apie staigmeną panemunėje ir raitininkų drausmingumą bei mandagumą ypač Tilžės mieste, generolas pareiškė: “Na, tai gerai. Viskas bus užmiršta. Bet antrojo Vyčio Kryžiaus, kuriam buvai pristatytas, tamsta negausi”. Keliolikai metų praėjus, dimisijos gen. Žukauskas buvo pakeltas Garbės Ulonu; šį sumanymą iškėlė tuometinis ulonų pulko vadas mjr. Kraunaitis, kuris iškilmingai įteikė generolui aktą ir specialiai pasiūtą uniformą.
1927 -1934 m. ir 1937 - 1939 m. Kraunaitis buvo kavalerijos štabo viršininkas, 1934 - 1937 m. — ulonų Lietuvos Kunigaikštienės Birutės pulko vadas, 1939 - 1940 m. -— husarų etmono Janušo-Radvilos pulko vadas. Be to, kaip lektorius jis dėstė: Karo mokykloje — kavaleriją ir pritaikomąją taktiką 1927 - 34, Vytauto Didžiojo Augštojoje Karo Mokykloje (karo akademijoje) — kavaleriją 1939 - 1940 m. Be to, visą kavalerijos taktiką dėstė Karo aviacijos puskarininkių mokykloje ir policijos mokykloje. Lektūra buvo antraeilės jo pareigos. (Bus daugiau)
GEN. ŠTABO PULKININKO I. E. KRAUNAIČIO LAIDOTUVĖS
1955 m. Sofija ir Izidorius Edvardas Kraunaičiai įsigijo gražią vasarvietę Catskill kalnuose — Andes, N. Y. Darbovietėje sužalojęs dešinę ranką 1950 m., Kraunaitis jos nebevaldė. Pastaruoju metu buvo sunkios ligos palaužtas, virškinimas visai sutrikęs, nugara sukalkėjus ir beveik 1 metus negalėjo nei atsikelti, nei apsiversti lovoje. Baisios ligos iškankintas ir aprūpintas paskutiniais šv sakramentais, š. m. birželio 30 d. mirė. Palaidotas Andes, N. Y. kapinėse Amerikos nepriklausomybės šventėje, liepos 4 d.
Plk. I. E. Kraunaitis nuo 1949 m. buvo Amerikos Lietuvių Legiono 1-jo Dariaus - Girėno posto narys ir nuo 1950 m. — LVS “Ramovės” New
Yorko skyriaus narys, pirmininkas 1950 - 55 m. ir garbės pirmininkas. Todėl šios dvi karo veteranų organizacijos paskubom surengė iškilmingas laidotuves, kuriose dalyvavo keliasdešimt legionininkų ir ramovėnų — daugiausia Lietuvos karininkai ir puskarininkiai, su žmonomis arba tik jų žmonos, kurių vyrai negalėjo atvykti dėl darbo. Jie visi automobiliais ar autobusais keliavo po kelis šimtus km. į laidotuves. Tai rodo, kaip jie velionį gerbė ir mylėjo.
Laidotuvių išvakarėse atvykę du lietuviai kunigai laidojimo įstaigoje pravedė rožines pamaldas. Karstą per miestelį kelis kvartalus iš laidojimo įstaigos į šv. Onos bažnyčią nešė ir per pamaldas bažnyčioje pamainom garbės sargybą ėjo šie ramovėnai: plk. A. Sperauskas, mjr. A. Kirkyla, mjr. L. Virbickas, kpt. V. Alksninis, kpt. J. Liaukus, kpt. Z. Raulinaitis, iš Kanados atvykęs ltn. K. Kalendra ir kiti.
Ramovėnų dalyvavimą laidotuvėse suorganizavo “Ramovės” New Yorko skyriaus p-kas kpt. V. Alksninis, o ramovėnų garbės sargybas tvarkė ilgametis velionies draugas mjr. A. Kirkyla, kuris su kpt. J. Liaukum atvežė ir Lietuvos husarų pulko karininkų vardu, prie karsto padėjo gražų vainiką. Karstą lydėjo Amerikos, Lietuvos ir Amerikos Lietuvių Legiono vėliavos, kurias nešė uniformuoti legionininkai: Dariaus - Girėno posto vadas A. Kaimas, prof. K. Kepalas ir J. Kundrotas.
Prieš uždarant karstą, velionies mokslo ir veiklos draugas uniformuotas legionininkas kpt. P. Jurgėla api-
Plk. Kraunaičlo karstas ramovėnų ir bičiulių nešamas į bažnyčią. Priekyje A. L. Legiono vadas kpt. P. Jurgėla.
brėžė plk. Kraunaičio darbus, žygius ir nuopelnus Lietuvai, vadovavo gedulo eisenai ir apeigoms prie kapo. Miestelio gatvėje amerikiečiai smalsiai žvelgė į nematytas gražias šilkines Lietuvos ir lietuvių veteranų vėliavas. Tokios vėliavos, uniformuoti karo veteranai, karsto nešimas perilgą gatvės pastraipą, gausus nuliūdusių palydovų būrys amerikiečiams ženklino, jog į amžinojo poilsio vietą lydimas karo veteranas ir nepaprastas žmogus.
Prie kapo jautrias kalbas pasakė New Yorko ramovėnų vardu kpt. V. Alksninis, husarų karininkų vardu mjr. A. Kirkyla, Vyčio Kryžiaus kavalierių vardu mjr. L. Virbickas, Itn. K. Kepalas, poetė Ealčiūnienė - Audronė, perskaičiusi savo sukurtą ir velioniui skirtą eilėrašti, velionies draugas husaras Itn. IC. Kalendra, karinės spaudos bendradarbių vardu KARIO redaktorius kpt. Z. Raulinaitis, JAV lietuvių bendruomenės vardu plk. J. Šlepetys ir dr. Plechavičius, kuris perdavė telefonu pareikštą savo brolio generolo P. Plechavičiaus gilią užuojautą našlei ir šeimai. Visi kalbėtojai jausmingai išreiškė nuoširdžią užuojautą poniai S. Kraunaitienei, kuri labai mylėjo ir, berods, dvejus metus slaugė bejėgį ir daug iškentėjusj savo vyrą, per paskutinius kelis mėnesius beveik visai nemiegojusi. Graudžių atsisveikinimo kalbų metu karstas buvo uždengtas Lietuvos vėliava, kuriai plk. Kraunaitis buvo visą savo gyvenimą ištikimas, ir kurios idealui buvo pašventęs visą savo sveikatą, energiją, didį karinį žinyną ir valingumą.
Po gedulo iškilmių, S. Kraunaitienė visus laidotuvių dalyvius pakvietė į savo namus ir pavaišino įvairiausiais užkandžiais.
Kas rytą ir kas vakarą ji aplanko netoliese supiltą kapą, kur pasimeldžia ir net pasikalba su savo vyru, laimingo ir nelaimingo gyvenimo draugu. P. J.
Plk. Kraunaitis savo raitelių priekyje (kairėje)
A. A. GENERALINIO ŠTABO PULKININKAS
I. E. KRAUNAITIS
Petras Jurgėla
(Pabaiga)
Literatiniai darbai
1925 m. buvau techniškasis KARDO redaktorius. Ltn. Kraunaitis tuomet lankė prancūzų karo mokyklą. Laišku paskatinau jį bendradarbiauti karinėje spaudoje. Jis atrašė, jog straipsnių rašyti nemoka. Dar kartą paraginau, pažadėjęs pagelbėti. Pagaliau jis ryžosi. Tiktai pirmuosius du ar tris jo straipsnius turėjau taisyti; perrašytus atidaviau spaudai, o originalus pasiunčiau jam — pastudijuoti taisymus. Po to jis nuolat bendradarbiavo karinėje spaudoje. Rašinėjo daugiausia apie kavaleriją, žirgą, raitininko rengimą ir apie kitus kavalerijos ir bendrus kariuomenės reikalus. Pirmas jo rašinys buvo išspausdintas 1925 m. KARDE. Nuo 1926 m. rašinėjo KARDUI, KARIUI ir MŪSŲ ŽINYNUI. Rašydavo sklandžiai, gyvai, įdomiai, gražiu savitu stiliumi.
Surinkęs apsčiai medžiagos, daugiausia iš kavalerijos dalinių bylų ir iš pokalbių su kavalerijos karininkais, paruošė Nepr. Lietuvos kavalerijos pirmojo dešimtmečio apžvalgą: įkūrimas, mokymas, ginklavimas, dalyvavimas kautynėse. Atskirais straipsniais ji buvo paskelbta 1928 metais KARY, KARDE ir M. ŽINYNE ir leidiny “Savanoris 1918-1920”, 1929.
1929 m. kpt. Kraunaitis drauge su kitais 3 karininkais, Lietuvos karinės spaudos atstovais, aplankė, berods, visus latvių kariuomenės pulkus, karinę vadovybę ir Latvijos prezidentą, stengdamiesi sudaryti glaudesnius santykius tarp Lietuvos ir Latvijos ginkluotų jėgų.
1934 m. majoras Kraunaitis buvo paskirtas KARIO Redakcinės Kolegijos nariu kavalerijos reikalams.
Kpt. Kraunaitis, pradėjęs dėstyti Karo mokykloje, paruošė pirmąjį kavalerijos vadovėlį lietuviu kalba — “Kavalerijos vadovėlis”, 250 psl.. Kuro mokyklos šapirografuotas leidinys
1927 m. Generalinio štabo pulkininku būdamas jis paruošė kavalerijos statuto antrąją dalį — “Kautynės”, 544 psl., 1938, 10,000 egz.
Jis davė apsčiai ne tik mokslinių, apžvalginių ar pamokančių straipsnių ir vadovėlių, bet ir karinės beletristikos. Ir vis apie kavaleriją. Jis pirmas ir daugiausia davė beletristinių tikrovės vaizdelių iš Nepriklausomybės karų, pasirašydamas slapyvardžiu “Senas gusaras”. Jo apysakėlės buvo išspausdintos: 1926-
1928 m. KARY — Fronto nuotykis, Raitininko laiškas, Tarp apkasų, Linksmų gusarų būrys, Kavalerija, pirmyn!, Tarp priešų, Velykos fronte; 1928 m. NAUJAM ŽODY — Karo lauke. Apysakėlė Priešo užnugary buvo išspausdinta KAM leidiny Laukėm ir susilaukėm — Laisvės keliais, 1934, kurio buvo išleista 10,000 egz.
Kadangi autorius pasirašydavo slapyvardžiu, skaitytojai nežinojo, jog tai yra Kraunaičio kūryba. Šią beletristiką jis teikė lankydamas karines mokyklas Prancūzijoje ir jau būdamas kavalerijos štabo viršininku, — atseit, atsidėjęs mokslui ir štabo darbui. Tačiau tie išgyvenimai, nuotykiai ir žygiai Nepriklausomybės kovų metu jam buvo mieli, brangūs, gyvi atminty. Tose apysakėlėse jis vaizdavo 2-jo husarų eskadrono kovos veiksmus, minėjo vietoves ir įvardijo šauniuosius husarus, kurie veik visi, kaip ir jis pats, buvo apdovanoti Vyčio Kryžium su kardais (k. a., eilinis Ant. Starkus, dabar gydytojas JAV-ėse). Todėl tai yra istorinė medžiaga apie Nepriklausomybės karus. Be to, šios apysakėlės atskleidžia lietuvių sumanu—>o, judrumo, atkaklumo ir kovingumo bruožus. kurie siejosi su šūkiu “Lietuvos kavalerija, pirmyn!”.
192S m. KARDE Nr. 13-14 “Senas gusaras” aprašė "Lietuvio sapną”, kuriame buvo pavaizduotas atkaklus lietuvių - lenkų karas, Vilniaus ir Gardino išvadavimas, lenkų nugalėjimas ir milžiniškas lietuvių triumfo paradas ties Gedimino kalnu. Paskutinė rašinio eilutė apibūdina kovingą Kraunaičio veržlumą: “Deja, tai buvo vėl tik sapnas” ... šis vaizdelis, paskelbtas karininkų laikrašty, įtaigojo, jog lenkų pagrobtajam Lietuvos kraštui atgauti naudingiausias būtų tik trumpas karas, kur svarbiausią vaidmenį tegali atlikti gausi ir gerai parengta kavalerija, judriausia ir smogiamoji ginklo rūšis. “Lietuvio sapne” buvo apsčiai pateikta įvairių patriotizmo ir įsipareigojimo pavyzdžių, užuominų, paskatų eiliniams ir vadovaujantiems lietuviams, tikslu kelti kovingą nuotaiką, veržlumą, didesnį pasitikėjimą mūsų tautos galiomis ir tvirtesnę viltį Vilniui atgauti. Be to, pažymėtina, jog kpt. Kraunaitis jau 1928 metais buvo 1) sukūręs (kad ir sapno pavidale) karo veiksmų projektėlį plačiajam Zarasų - Vilniaus-Gardino - Augustavo frontui; 2) nurodęs puolimo kryptis; 3) pateikęs lietuviams tada dar naują idėją — “žaibinio” karo žygio metmenis. Aplamai, šis “Lietuvio sapnas” buvo paskleidęs naujų minčių kariškam lietuvių tautos rengimui ir Vilniaus karo žygio planavimui.
Lietuviškoje Enciklopedijoje jis rašinėjo apie kavaleriją ir žirgą.
1938 m. gen. št. plk. Kraunaitis sumanė ir buvo karinės vadovybes įgaliotas paruošti ir redaguoti stambų veikalų apie Lietuvos raitininkų žygius ir asmeninius jų pasižymėjimus Nepriklausomybės karuose, o taip pat surinkti dainas, pasakas, priežodžius bei patarles apie raitųjų žygius ir žirgų. Jau buvo surinkęs apsčiai medžiagos pirmajam tokio pobūdžio veikalui. Deja, dėl Lietuvos tragedijos šis darbas nebuvo užbaigtas.
Veikla Karo Mokslų Draugijoje
Karo Mokslų Draugija (laisvas sambūris) buvo įsipareigojusi tyrinėti karybą, karinę istoriją ir karo mokslo žinias platinti visuomenėje, o ypač jaunuomenėje, šis darbas buvo sunkus ir nesėkmingas; trūko darbininkų ir ypač entuziastų. KMD veikla buvo sugyvinta, kai 1927 m. rudenį d-jon įstojo kpt. Kraunaitis, kuris tuoj buvo išrinktas į KMD centro valdybą. Nuo 1927 m. lapkričio 22 d. iki 1928 m. rudens jis buvo c. valdybos sekretorius, vėliau c. valdybos narys. Būdamas centro v. sekretorium jis dažnais ir gyvais bendraraščiais išjudino d-jos skyrių veiklą, įjungė daugiau karininkų d-jon, pateikė paskaitų temas ir skatino uoliai skleisti Lietuvos jaunuomenėje karinę mintį bei nusiteikimą. Pradžioje kai kurių mokyklų vedėjai nenorėjo KMD paskaitininkų net įsileisti mokyklon. Bet jau po pirmos paskaitos mokytojai ir mokiniai pradėjo domėtis krašto gynimo reikalu.
KMD c. valdyba prašė kariuomenės štabo viršininką tarpininkauti, prašant švietimo ir žemės ūkio ministerius paskirti visose gimnazijose ir kitose mokyklose po vieną valandą savaitėje karinio jaunuomenės rengimo programai. 1929 metais tai buvo padaryta. Šis sąjūdis vėliau buvo gerai organizuotas. Toks sąjūdis buvo pradėtas Latvijoje 1926 m., o Estijoje 1925 m. Lietuvoje Kraunaitis buvo toji dinaminė jėga, kuri suorganizavo talkininkus ir būsimus karinio jaunuomenės rengimo vadovus.
KMD c. valdyboje Kraunaitis 1930 ar 1931 metais iškėlė reikalą Lietuvai, Latvijai ir Estijai pasikeisti karininkais geresnei tarpusavio pažinčiai ir sėkmingam bendradarbiavimui. C. Valdyba tuo tikslu kreipėsi į karinę vadovybę, kuri šiam reikalui pritarė ir susitarė su Latvija pasikeisti tarpusavio ryšių karininkais stažui atlikti. Tai buvo praktikuojama per eilę metų.
Nepaprastas raitininkų organizatorius, auklėtojas ir vadas
Būdamas kavalerijos štabo viršininku, kpt. Kraunaitis paruošė raitininkų rengimo programą, mokymo instrukcijas ir pratimų planą kavalerijos ir šaulių Sąjungos raitininkų daliniams, o vėliau ir teritorinių dragūnų daliniams. To dėka raitininkų rengimas buvo suvienodintas ir gerai organizuotas visuose trijuose kavalerijos pulkuose. Kraunaitis pirmas susirūpino žirgų auginimu ir jų veislės gerinimu Lietuvoje. Šiuos reikalus jis iškėlė 1928 m. KARDE, kur taip pat apibrėžė Lietuvos kavalerijai ir šiaip kariuomenei reikalingų arklių tipą. Ilgainiui vyriausybė šiuos reikalus patenkino.
1932 m. Gaižūnų paligone mjr. Kraunaitis vadovavo kavalerijos daliniui stabdomose kautynėse prieš puolantį pėstininkų batalioną. Buvo pakviesti ir svetimų valstybių karo atstovai. Sovietų Rusijos karo atstovas ypatingai domėjosi mūsų kavalerijos parengimu ir savo susižavėjimą viešai reiškė.
1922 m. buvo surengtas 1,000 kilometrų žygis, kuriame dalyvavo: du kavalerijos kariūnų kadro ir aspirantų eskadronai; husarų pulko mokomasis eskadronas, kulkosvaidininkų bei technikos eskadronų ir tiekimų daliniai su orkestru, — iš viso apie 900 raitininkų. Žygis truko 19 dienų, kasdien jojant po 71 km. Jo tikslas buvo: 1) aplankyti Nepriklausomybės karo laukus; 2) išbandyti naujus, Lietuvoje pagamintus kulkosvaidžių vežimus, gurguoles, pakinktus, balnus, smulkią raitininko ir arklio aprangą; 3) atlikti tam tikrus pratimus, laikant ryšius su aviacija; 4) išbandyti raitininkų ištvermę ilgame žygyje ir užgrūdinti juos lauko gyvenime. Vežimai buvo išbandyti, greitai važiuojant per akmenuotus ir nelygius laukus, ir pan. Šį darbą husarai puikiai atliko, kapitonui A. Kirkylai vadovaujant, žygis buvo visais atžvilgiais sėkmingas ir labai naudingas kavalerijos darbo tobulinimui. Jį sumanė, suorganizavo ir jam vadovavo mjr. Kraunaitis, o jo padėjėju buvo mjr. Valušis.
Kūno Kultūros Rūmų direktoriaus plk. gyd. A. Jurgelionio paskatintas, mjr. Kraunaitis 1933 m. sausio 24 d. suorganizavo Vytijos štabą tikslu atgaivinti senovės lietuvių mėgiamą sportą — jojimą ir žirgo meilę. Apie Vytijos uždavinius ir darbą Vytijos vadas Kraunaitis rašė KARY nr. 13-34. Kiekvienam apskrity buvo sudarytas specialus komitetas ir paskirtas raitininkų rinktinės vadas. Raitininkai - ūkininkai sudarė vieno ar kelių kaimų grandį ar skyrių. Valsčiaus grandys ir skyriai — valsčiaus šimtinę. Visos apskrities šimtinės — rinktinę. Vytijos štabas greit išsiuntinėjo jojimo taisykles ir instrukcijas: kaip veikti, organizuoti raitininkų lenktynes ir žygius, kaip prižiūrėti arklius. Iki 1933 m. balandžio mėn. buvo išleisti 7 statutai. Klaipėdos krašte buvo surengti jojimo kursai, kuriuos baigė 30 mokytojų, o Kaune — rinktinių vadų suvažiavimas. 1933 m. vasaros pabaigoje Vytija turėjo jau 21 rinktinę, kurias sudarė daugiau kaip 200 šimtinių! Vytija buvo mokoma taisyklingai joti, balnoti ir kinkyti arklį, jį prižiūrėti ir gydyti, auginti gerą, gražų ir sveiką arklį, tinkamą jojimui, važiavimui, arimui ir akėjimui, ūkininkus tokių svarbių dalykų mokyti nebuvo įsipareigojusi nei viena kita organizacija, mokykla ar valdžios įstaiga. Vytijos sąjūdis per pirmuosius 8 mėnesius jungė per 20,000 vyrų su savo žirgais! Ramiu metu jokia kita organizacija Lietuvoje taip sparčiai neaugo.
Jaunosios Lietuvos Sąjungai pradėjus organizuoti savo raitininkų vienetus ir, be to, Kraunaitį pasiuntus į Paryžiaus karo akademiją, 1935 m. Vytija buvo panaikinta ir jos vietoje įsteigta žirginio Sporto Sąjunga. Grįžęs iš Prancūzijos, Kraunaitis 1937 m. buvo išrinktas ir vėliau perrenkamas žirginio Sporto S-gos pirmininku. Jis organizavo žirginio sporto šventes, kurios sutraukdavo daug dalyvių ir žiūrovų. 1938 m. rengiant pirmąją Tautinę Olimpiadą Lietuvoje, Kraunaitis, ŽSS p-kas, buvo pakviestas į T. Olimpiados Komitetą ir vadovavo olimpinėms raitininkų varžyboms. Daugiausia jo rūpesčiu ir pastangomis buvo įrengta Lietuvos jojykla (hipodromas), kur įvykdavo raitininkų pratimai, varžybos ir žirginio sporto šventės.
Aplamai, idėjiniais savo polėkiais, aktualių reikalų iškėlimu, savo pamokomis karinėse mokyklose, kūrybiniais ir organizaciniais darbais kavalerijoje, Vytijoje ir žirginio Sporto Sąjungoje jis perteikdavo nepaprastą savo meilę Tėvynei Lietuvai, Vyčiui, žirgui, o tokia meile gebėdavo ir kitus lietuvius uždegti. Man atrodo, jog niekas kitas tiek daug neprisidėjo prie Lietuvos vyrų vytiškos dvasios atkūrimo bei išugdymo ir raitininkiško jų parengimo, kaip plk. Kraunaitis.
Besimokydamas Lietuvos ir užsienio karo mokyklose, jis pasižymėjo gabumais moksle, o tas visas 5 mokyklas baigė pirmuoju. Antai, Paryžiaus karo akademijoje, be prancūzų, joje mokėsi D. Britanijos, Lenkijos, kitų Europos ir P. Amerikos kraštų, o taip pat JAV-bių karininkai. Berods, visi jie vėliau tapo generolais. Drauge su Kraunaičiu šią akademiją baigė dabartinis Brazilijos prezidentas gen. Bronco. Baigminių egzaminų metu karininkai atliko praktinį vadovavimą prancūzų kariuomenės daliniams. Kraunaitis savo išmanumu, greitu susivokimu įvairiose aplinkybėse, tikslingu sprendimu ir sėkmingu vadovavimu nustebino karo akademijos vadovybę ir kuršininkus. Jo vadovaujamas korpas (kelios divizijos) jo įsakymus bei taktikos uždavinius vykdė tiksliai, darniai ir taip sparčiai, kad net seni ir jauni akademijos lektoriai stebėjosi ir žavėjosi “klasikiniu vadovavimu”. Paryžiaus karo akademijos 1937 m. laidą, pirmuoju baigusio lietuvio vardas ir pavardė buvo iškalti akademijos garbės lentoje.
Apie tai patyrusi karinė Lietuvos vadovybė pasiryžo šio vado gabumus išmėginti 1937 m. manevruose. Generalinio štabo plk. ltn. Kraunaitis buvo paskirtas vadovauti sustiprintam “priešo” kavalerijos pulkui. Vadovybė nesutiko jam duoti ulanų pulką, kuriam jis vadovavo, bet paskyrė po du eskadronus iš husarų, ulanų ir dragūnų pulkų. Kraunaitis tokį mišrų pulką perorganizavo ir paskubom parengė nepaprastam žygiui. Su savo pulku jis apėjo mūsų kariuomenės sparną, paėmė vieno pulko štabą nelaisvėn, išsklaidė divizijos štabą, nukirto visą tiekimą, suardė užnugarį ir visą sparną. “Priešo” kav. pulko ltn. J. Liaukus paėmė nelaisvėn pulko vadą. šiuo "žai-biniu” žygiu buvo ryškiai parodyta, kaip judri priešo jėga galėtų suardyti Lietuvos gynimo sistemą. Tačiau tokią galimybę pavaizdavo ir taip pasireiškė lietuvio vadovaujami
Lietuvos raitininkai! Atsižvelgdama į manevrų pamoką ir į plk. Kraunaičio patarimus, karinė vadovybė tuoj pradėjo organizuoti teritorinius dragūnų eskadronus ir ypač susirūpino motorizuotais daliniais. 1937 m. vėl paskirtas kavalerijos štabo viršininku, plk. Kraunaitis tarp kitko vadovavo ir visos Lietuvos teritorinių dragūnų rengimui.
Karinė asmenybė
Kraunaitis visada būdavo optimistiškai ir kariškai nusiteikęs. Karinėje tarnyboje, būdamas dar eiliniu kareiviu ar jaun. puskarininkiu ir karininku, būdavo pareigingas, sumanus, darbštus. Dailiai ir tobulai atlikdavo visus rikiuotės, jojimo, džigitavimo, šaudymo, kirtimo ar dūrimo veiksmus. Ir džiaugdavosi, kai kiti karininkai, puskarininkiai ir eiliniai raitininkai tobulai šiuos veiksmus atlikdavo. Mokėjo šauniai vadovauti jojimo ir kovos pratimams. Be abejo, Lietuvos kariuomenėje buvo nemaža karininkų, kurie panašiai tokius veiksmus ar darbus atlikdavo. Tačiau Kraunaitis visose karinio darbo srityse ryškiai išsiskirdavo.
Dažnai iškeldavo įvairių ir naudingų sumanymų, kuriuos dažniausiai pats ir įvykdydavo. Jo idealizmas ir pasiryžimas buvo ugningas ir veiksmingas.
Nepriklausomo Lietuvos gyvenimo pradžioje eilė augštųjų kariuomenės viršininkų buvo nelietuviai, mobilizuoti. Ir nevisi jie buvo tinkami vadai. Ypač naujosios kartos karininkai džiūgavo, kai lietuviai brendo kariniais vadais ir tokiais pasireikšdavo. Vienas iš gabiausių karinių vadų buvo plk. Kraunaitis, iškilęs iš eilinių kareivių.
Pastebėjęs kokius trūkumus kavalerijos gyvenime bei mokyme, jis stengdavosi juos nušalinti arba atkreipdavo augštesnės vadovybės dėmesį į įvairius trūkumus ir reikalus. Kūrė lietuviškas tradicijas. Antai, 1939 m. paskirtas husarų pulko vadu, plk. Kraunaitis raitas pulko vėliavą perėmė iš raito plk. Labučio ir taip sukūrė naują mūsų kavalerijos tradiciją. 1939-40 metais jis vadovavo husarų pulkui, kuriame prieš 20 metų karinę tarnybą pradėjo eiliniu kareiviu.
Jam visada rūpėdavo stropus kavalerijos uždavinių vykdymas ir tobulas kasdieninis darbas, kad Lietuvos kavalerija karo laukuose būtų nenugalima. Savo žodžiu, raštu ir darbu jis siekdavo augšto idealo, kad Lietuvos kavalerija būtų tvirta savo morale ir Tėvynės meile, tinkamai parengta moderniam karui ir šiomis savo vertybėmis sau lygios neturėtų už Lietuvos ribų. Kad mūsų kavalerija, sumanių ir šaunių karininkų vadovaujama, galėjo būti nenugalima ir dargi pajėgti nugalėti didesnes pajėgas, Kraunaitis įrodė 1937 m. manevruose, vadovaudamas mišriam pulkui, kurio eskadronai atstovavo visiems trims kavalerijos pulkams.
Lietuvos Prezidentas su palyda Nepriklausomybės paminklo šventinimo iškilmėse Joniškyje 1929 metais. Iš k.: ats. kpt. B. Zaleskis (su barzda), kpt. P. Jurgėla, gen. P. Plechavičius, kpt. Kraunaitis, prezidentas A. Smetona, plk. O. Urbonas, gen. V. Grigaliūnas-Glovackis, plk. J. Laurinaitis, plk. Liutermoza, plk. Tumas, kpt. Šakmanas, plk. M. Kalmantas.
Pavyzdingai eidamas tiesiogines savo (kav. štabo v-ko ar pulko vado) pareigas, Kraunaitis tuo pat metu kavalerijos mokslą dėstė keliose mokyklose, uoliai bendradarbiavo karinėje spaudoje ir L. Enciklopedijoje, ruošė karinės literatūros kavalerijai ir statutus Vytijai, vadovavo 20, 000 vyčių sąjūdžiui ar žirginio Sporto Sąjungai ir Lietuvos Skautų Sąjungos Kauno tuntų rajonui.
Plk. Kraunaitis buvo vienas iš keleto iškilių karybos žinovų Lietuvoje. Karinė vadovybė ir šiaip karininkai jį laikė autoritetu kavalerijos dalykuose. Būsimus naujos kartos karininkus (kariūnus) ir būsimus karinius vadus (Vytauto Didžiojo Augštosios Karo Mokyklos kuršininkus) gerai supažindino su kavalerijos taktika ir su kavalerijos, judrios ir smogiamosios jėgos, vaidmeniu, ginant Lietuvos Respublikos teritoriją nuo grobuoniškų kaimynų. Būdamas kav. štabo v-ku, organizavo visų Lietuvos raitininkų rengimą, o būdamas ulanų ir husarų pulko vadu atliko praktišką vadovavimą dviem trečdaliams mūsų kavalerijos, tobulindamas jos darbą. 1937 m. pasireiškė klasikiniu vadovavimu: korpui — Prancūzijoje ir moderniam kavalerijos pulkui — Lietuvos kariuomenės manevruose. Tuo parodė, kaip žaibinio karo veiksmai reikia vykdyti.
Tomis visomis savo dvasinėmis vertybėmis, žiningumu, idėjiniais polėkiais, praktiniais mokymo ir lavinimo darbais ir, aplamai, idealiu vadovavimu plk. Kraunaitis labai daug nusipelnė Lietuvos kariuomenei ir ypač kavalerijos tobulinimui. Jis buvo apdovanotas Vyčio Kryžium su kardais, Gedimino ir Vytauto Didžiojo ordinais, L. kariuomenės Kūrėjo -Savanorio, M. Lietuvos Savanorio ir Nepriklausomybės medaliais ir Latvijos Nepriklausomybės medaliu.
Didvyriškos pastangos Antrojo didžiojo karo metu
1940 m. vasarą priešų pastangomis pakeistoji Lietuvos vyriausybė su J. Paleckiu prieky, žinodama Kraunaičio patriotizmą, stažą ir jo būdą, atleido jį nuo husarų pulko vado pareigų ir paskyrė Karo mokyklos inspektorium. Kai plk. Kraunaitis, atsisveikinęs su išrikiuotu pulku, pasuko eiti iš aikštės vidurio, labai susijaudinusių husarų eskadronai suglaudė savo sparnus ir užtvenkė jam kelią, nenorėdami skirtis su savo mylimu ir šauniu vadu. plk. Kraunaitis, taip pat susijaudinęs, įsakė savo adjutantams eiti pirmyn, o husarams sukomandavo: “Husarai, duokit kelią!”.
Plk. Kraunaitis neilgai buvo inspektorium Karo mokykloje, kurios viršininku buvo paskirtas rusų karininkas. Kaip įgudęs skautas - žvalgas, Kraunaitis 1940 m. pabaigoje prasiveržė per stipriai saugomą sieną ir įstojo į vokiečių kariuomenę, kur buvo vertėju ir patarėju vieno korpo štabe.
1941 m. vasarą didvyriško lietuvių tautos sukilimo dėka vokiečių kariuomenė gana greit perėjo per Lietuvą į rytus. Okupacinė vokiečių valdžia leido lietuviams suorganizuoti Lietuvos Apsaugos Dalinius — 23 batalionus, kurie veikė 1941-44 metais. LAD Vilniaus apygardos vadu buvo paskirtas plk. Kraunaitis. šią apygardą sudarė 11 batalionų, neskaitant naujokų mokymo bataliono ir tarnybų — apie 10,000 lietuvių karių. Kraunaitis ir kiti šių dalinių vadai slaptai laikė ryšius su Lietuvių Fronto štabu ir bendradarbiavo, kiek buvo įmanoma. LAD štabuose slaptai spausdinta lietuvių pogrindžio organizacijų atsišaukimai ir laikraštėliai. Vokiečių okupacinė valdžia matė Lietuvos vyrų veržimąsi į LAD, jų drausmingumą, buvo ištyrusi jų vadus, žinojo Kraunaičio karinį stažą bei orumą ir nuvokė jų visų siekimą Lietuvos nepriklausomybės. Todėl vokiečiai lietuvių dalinius laikė išblaškytus. Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos batalionai buvo išskirstyti po visą rytinę Lietuvą, o keletas jų buvo pasiųsti net į Lenkiją ir Ukrainą. 1944 m. plk. Kraunaitis su vienu savo daliniu iškėlė Gedimino pilies bokšte tautinę Lietuvos vėliavą, kurią 1919 m. rengėsi su lietuvių skautais ten iškelti. Šiuo žygiu jis įvykdė seną savo svajonę.
Nepajėgdami sulaikyti rusų kariuomenės slinkimą į vakarus, 1944 m. vokiečiai šiuos lietuvių dalinius įjungė į karo veiksmus. Atsitraukdami iš Lietuvos, vokiečiai iš LAD likučių sudarė sargybų ir darbo kuopas, kurias nukėlė į Vokietiją, Prancūziją ir kitus savo okupuotus kraštus. Taip svetimojo karo audra sužlugdė ginkluotas lietuvių pajėgas — LAD.
Sveikata ir ištvermė
1918 m. Vilniuje Kraunaitis man pasakojo, kaip jis, dar vaikas būdamas, kartą nuo stogo šoko ant šiaudų kupetos ir kietas šiaudas sužalojo jo akies lėliukę. Gydymas nieko negelbėjo, ir jis ta akimi neberegėjo.
1919 m. kovo 18 d. iš Vilniaus į Kauną atžygiavo skautai Kraunaitis, Ruzgys, Valušis ir aš. Sužinoję, jog veikia Karo aviacijos mokykla, pasiryžom jon įstoti. Mokyklos v-kas kar. Fugalevičius draugiškai pasikalbėjo su mumis, bet mokyklon negalėjo priimti Kraunaičio dėl sužalotos akies, o manęs dėl akinių. Nenorėdami skirtis, visi 4 nusprendėm įstoti į 2-jį husarų eskadroną, priskirtą prie atskiro Vilniaus bataliono. Eskadrono vadas kar. Laikūnas džiaugsmingai mus priėmė ir paskyrė į “inteligentų” (moksleivių) būrį. Bataliono gydytojas kar. J. Puodžiūnas, sužinojęs, jog mes esame skautai, mūsų sveikatos visai netikrino; vėliau jis buvo uolus skautų rėmėjas ir instruktorius. 1919 m. vasarą Kraunaitis dėl akies nebuvo priimtas į Karo mokyklą ir grįžo į 2-jį eskadroną karo laukuose.
1919 m. vasaros pradžioje generolas Galvydis - Bykauskas kartą iš tolo ilgai sekė mano vadovaujamos skautų draugovės rikiuotę ir kitus pratimus Vytauto kalne. Jam arčiau priėjus, skautai buvo greit surikiuoti generolui pagerbti. Gen. Galvydis pasveikino “sveiki, skautai”, pasakė patriotišką kalbą ir nuoširdžiai pasikalbėjo su skautais, linkėdamas, kad visas Lietuvos jaunimas pereitų per skautų eiles — “tuomet Lietuva tikrai nežus”. Tai buvo pirmoji mano pažintis su gen. Galvydžiu.
1919 m. gruodžio mėn. baigęs Karo mokyklą ir pakeltas į leitenanto laipsnį, aš kelis kartus prašiau Karo mokyklos v-ką gen. Galvydį priimti Kraunaitį Karo mokyklon išimties keliu dėl akies. Tikinau, jog Kraunaitis Vilniuj buvo puikus skautų auklėtojas ir vadas, yra narsus kovotojas, šaudo taikliau, negu daugis kitų kareivių, turi gabumų ir patyrimo vadovauti. Būdamas eiliniu, sėkmingai vadovavo žvalgų jojai ir skyriui, nekartą suteikė savo būrio vadui karininkui patarimų, kurias pozicijas ir kaip užimti ir t.t. Už narsumą apdovanotas Vyčio Kryžium su kardais. Skautus ir ypač kovotojus, gerus šaulius, labai mylėjęs gen. Galvydis pasirūpino, kad 1920 m. sausio mėn. Kraunaitis būtų priimtas į Karo mokyklą, kurios UI laidą jis baigė dargi pirmuoju.
Kariuomenės viršininkai ir šiaip karininkai, įskaitant gydytojus ir Kariuomenės teismo pareigūnus, be abejo, greit pastebėdavo dėmę Kraunaičio aky. Tačiau, žvelgdami į puikią atletinę jo figūrą, papuoštą Vyčio Kryžium, ir žinodami jo pasireiškimus, jie žavėjosi šia nepaprasta karine asmenybe. Karo ligoninėje gydytojas ant akies "nupiešė lėliukę”, kad balta dėmė būtų paslėpta. Ir niekas iš jų nematė reikalo bent patyrinėti, kas nusižengė naujokų bei Karo mokyklos kandidatų sveikatos tikrinimo taisyklėms. Kariuomenė tegalėjo būti tik dėkinga nežinomiems asmenims už suteiktą Kraunaičiui galimybę įstoti kariuomenėn bei Karo mokyklon ir tarnauti Tėvynei kardu rankoje. Tie asmenys, nusižengę taisyklių raidėms, buvo vertingų skautų mylėtojai: gyd. kar. J. Puodžiūnas ir gen. Galvydis. Pastarasis buvo nuoširdus krikščionis ir praktikuojąs katalikas; matyti, jo sąžinė buvo rami prieš Dievą ir Tėvynę. Vėliau plk. ltn. Puodžiūnas buvo gydytojas ulanų pulke, kuriam Kriaunaitis vadovavo.
Turėdamas tik vieną akį, Kraunaitis buvo labai pastabus (greit pastebėdavo net atskirų raitininkų klaidas ir kitokius trūkumus), taikliai šaudė ir kardu kapojo. Fiziškai buvo sveikas, stiprus. Dar beskautau-damas, mėgo sportą ir gerai atlikdavo įrankių mankštą (lygiagretėmis, žiedais, mediniu arkliu ir kt.). Karinėje tarnyboje turėjo daugiau progų mankštytis. Turėjo gerai išlavintus raumenis, “trikampę” krūtinę, dailią atletinę figūrą. Buvo fiziškai pajėgus ir ištvermingas.
1927 m. vasarą per pratimus prancūzų kav. karininkų mokykloje arklys kojomis užkabino užtvarą ir išmetė Kraunaitį iš balno. Kraunaitis krito ant kietos žemės, o jo arklys, persivertęs ore, visu savo 500 kg. svoriu krito ant jo. Nepaisydamas to, Kraunaitis raitas dalyvavo pratimuose iki galo — dar keletą valandų. Prancūzų karininkai labai stebėjosi tokia lietuvio ištverme ir stipria valia. Ko tik nesutriuškintam Kraunaičiui teko keletą mėnesių gydytis. Grįžęs Lietuvon, Kraunaitis visą laiką buvo rikiuotės karininkas, dažnai jodavo ir atlikdavo visokeriopą mankštą. Tai visa grūdino jo sveikatą ir ištvermę. Dėl to ir energijos jam niekad netrūkdavo — tai liudija nepaprastas jo darbštumas įvairiausiose srityse.
Lietuvos Nepriklausomybės sužlugdymas, žiaurios rusų ir vokiečių okupacijos, nesėkmingos pastangos priešintis vokiečių okupac. valdžios reikalavimams tikslu išlaikyti LAD Vilniaus apygardos dalinius Lietuvos žemėje, trokštant juos panaudoti laisvės iškovojimui, ir tremtinio likimas labai slėgė Kraunaičio dvasią. Jis sunkiai išgyveno tautinę ir asmeninę tragediją, stengdamasis kitiems to nerodyti.
1949 m. atvykęs į JAV, su žmona Sofija, dirbo sunkų fizinį darbą. Kraunaičio dvasia atgijo, kai įsijungė į Amerikos Lietuvių Legiono Dariaus - Girėno postą ir į LVS Ramovės New Yorko skyrių, kurio pirmininku buvo 1950-1955 m. Dusyk dalyvavo gegužės 30 parade New Yorke, žygiuodamas D-G posto eilėse. Prašomas vadovauti postui parade, atsisakė. Vienbalsiai išrinktas posto vadu, atsisakė ir pasiūlė posto vadu vėl išrinkti P. Mikalauską, nes, girdi, “jis moka susirinkimus vesti”. Mikalauskas buvo 1-jo pėstininkų DLK Gedimino pulko jaun. puskarininkis. Tuo Kraunaitis parodė karo veterano nusiteikimą.
1950 m. darbovietėje jį ištiko nelaimė. Pastebėjęs sunkų maišą krintant nuo augštos lentynos, Kraunaitis staiga pasisuko per liemenį ir stengėsi pagriebti maišą, kad nekristų ant kitų darbininkų. Šios pastangos ištempė jo dešinės rankos raumens raiščius. Nežiūrint darytos operacijos ir ilgo gydymo, ta ranka nuolat menkėj o (atrofavosi) ir buvo sunkiai valdoma. Rentgeno nuotraukos rodė ir 1927 m. sužalotų plaučių žymes. Vėliau jis apsigyveno An-des, N. Y., kur su žmona įsigijo namus vasarotojams. Tačiau ir ten gyvenant sveikata nuolat menkėjo: karinėje tarnyboje sužalotas vienas plautis liko negyvas, sutriko kepenys ir virškinimas.
Nepalaužiamos dvasios karys
1949 m. pabaigoje iš D-G posto sueigos automobiliu nuvežiau kpt. S. Urboną ir plk. Kraunaitį į pastarojo butą. Čia besikalbant, Urbonas pranešė, jog 1950 m. pradžioje išleis neperiodinį KARĮ, o vėliau leis kiekvieną mėnesį. Tokios žinios nustebintas ir nudžiugintas, Kraunaitis pareiškė: “Tai gali padaryti tiktai Lietuvos kapitonas!”.
Amerikoje su Kraunaičiu man teko dažnai susitikti ir pasikalbėti apie Lietuvos ateitį. Kartą jis atskleidė savo susikrimtimą: “Kas su mumis, lietuviais — Didvyrių Žemės sūnumis, pasidarė? Politinė Lietuvos laisvinimo kova labai silpna: nėra sumanių ir energingų vadų, nėra nuoširdžios vienybės tarp buvusių politinių partijų. Tie vyrai, kuriuos pats Lietuvoje pažinojau kaip patriotus lietuvius ir šaunius karininkus, Amerikoje perdaug apsikrėtė materializmo dvasia, labai sucivilėjo, tingi per dideles šventes net Lietuvos vėliavą palydėti veteranų rikiuotėje ir parodyti kitataučiams. Ramovėnų susirinkimuose ir veikloje labai pasigendama Lietuvos karių dvasios, optimistiško nusiteikimo, pasiryžimo dirbti Lietuvos gerovei — tuo tarpu, be ginklo rankoje. Bendrai, mūsų veteranų organizacijos savo veikimu maža kuo skiriasi nuo piliečių klubų. Ir aš atvažiavau Amerikon numirti be jokios naudos Lietuvai. Labai gailiuos, kad nepasilikau Lietuvoje. Ten su mūsų partizanais būčiau galėjęs didvyriškus darbus atlikti. Ir mano mirtis raudonajai kariuomenei būtų labai brangiai atsiėjus”.
žinant šio vado patyrimą, sumanumą, pasiryžimą, organizatoriaus gabumus ir besąlyginį pasišventimą Lietuvai, nesunku numanyti, ką jis su Lietuvos partizanais būtų nuveikęs — dargi su kitų pavergtųjų tautų partizanais gal būtų sudaręs ir bendrą frontą.
Š. m. balandžio mėn. Kraunaitis man pasisakė, jog yra perskaitęs eilę knygų anglų kalba apie didžiųjų valstybių bei kitus II Didžiojo karo vadus ir jų atsiminimus. Besikalbant pabėrė stiprių kritikos pastabų apie juos. Tokios išsamios kritikos karybos atžvilgiu dar neteko girdėti. Atsakymai į kai kuriuos mano klausimus sukėlė dar didesnį smalsumą. Sutarėm: kai atvažiuosiu šią vasarą atostogų, surašysiu keletą pokalbių apie II D. karo vadus, o taip pat apie Nepriklausomos Lietuvos karo vadus. Didžio karybos žinovo, gen. štabo pulkininko Kraunaičio nuomonės ir kritikos tokiais klausimais, be abejo, būtų labai įdomu KARIO skaitytojams patirti. Dar prieš atostogas teko nuvykti, deja, jau į jo laidotuves, liepos 4 d.
1918 - 19 metais Vilniuje Kraunaitis nekartą pasisakė, jog norėtų mirti ne lovoje, o tiktai kautynių sūkury, kovojant už Lietuvą, šis narsus kovotojas 1919 m. su karabinu ir kardu ant mylimo savo žirgo dažnai skriejo pro priešo kulkų spiečius ir net sužeistas nebuvo. Ir mirė lovoje, baisios ligos iškankintas.
Prie kapo atsisveikindamas, kpt. V. Alksninis teisingai pasakė, jog Kraunantis buvo šviesus riteris ir vadas.
Redakcijos pastaba. Redakcija skatina gerb. skaitytojus duoti mūsų jaunimui pasiskaityti šiuos KARIO numerius apie velionį plk. Kraunaitį, kad patirtų, kokių didžių Tėvynės mylėtojų, kovotojų dėl jos laisvės ir vadų lietuvių tauta turėjo ir tebeturi.
Ponui Vaclovui Alksniniui
Lietuvių Veteranų S-gos “Ramovės”
New Yorko Skyriaus Pirmininkui
6151 56th Avenue, Maspeth, N. Y.
Didžiai Gerbiamasis:
Širdingai dėkoju Tamstai ir kitiems ramovėnams, kurie pasiryžo taip toli keliauti į mano brangaus vyro a.a. generalinio štabo pulkininko Kraunaičio laidotuves šių metų liepos 4 dieną.
Organizuotas ir gausus jūsų dalyvavimas, garbės sargyba prie karsto dažnom pamainom, karsto nešimas į tolimą šv. Onos bažnyčią, gražios apeigos ir jautrios jūsų atsisveikinimo kalbos prie kapo padarė laidotuves labai iškilmingas, patriotiškas, gedulingas. Toks jūsų žygis suteikė man didelės paguodos ir padarė gilų įspūdį ne tiktai visiems laidotuvių dalyviams, bet ir vietos gyventojams kitataučiams. Esu tikra, kad ir mano brangaus vyro vėlė pas Visagalį tokį jūsų žygį nuoširdžios meilės ir pagarbos ženkle džiaugsmingai įvertina.
Priimkite nuoširdžiausią mano dukters Aldonos bei jos šeimos padėką už išreikštą ginklo draugų pagarbą a.a. plk. Kraunaičiui, palydint į amžinojo poilsio vietą toli nuo jo numylėtos Tėvynės Lietuvos.
Su tikra pagarba
S. Kraunaitienė
