LIETUVOS KARIUOMENĖS PIRMIEJI ŽYGIAI IR KARIŲ NUOTAIKOS

KAZYS ALIŠAUSKAS

Mes atsimename kas dėjos
Laisvės dar kovos metu,
Už laisvos šalies idėją
Mes visi kartu, kartu. . .

(Lietuvos kariuomenės karių mėgiama daina)

Šiais metais lapkričio 23 dieną sukanka 45 metai nuo Lietuvos kariuomenės atkūrimo Vilniuje. Tą dieną išėjo pirmas įsakymas kariuomenei; štai tas istorinis dokumentas:

Apsaugos Ministerijai įsakymas
N. 1

Lapkričio 23 d. 1918 m. Vilnius

Steigiu Apsaugos Tarybą iš šių asmenų: pulkininko Chaleckio, papulkininko Nastopkos ir papulkininko daktaro Nagevičiaus.

Pulkininką Kubilių skiriu Apsaugos Ministerijos Štabo Viršininku.

Pulkininką Galvidį - Bykauskį skiriu vadu pirmojo pulko, steigiamojo Alytuje. Jam įsakau tuojau pradėti priruošiamąjį darbą ir pasirinkti sau reikalingą kadrą.

Apsaugos Ministeris
Prof. A. Voldemaras

Štabo Viršininkas
Pulkininkas J. Kubilius

Faktinai kariuomenė buvo pradėta anksčiau organizuoti, bet šis įsakymas buvo pradžia sistemingo darbo kariuomenės organizacijos srityje. Lapkričio 23 d. buvo priimta laikyti kariuomenės sukaktuvių diena. Pirmą kartą ji turėjo būti minima 1919 metais, bet tuo laiku kariuomenė buvo labai užimta fronte kovose su bermontininkais. 1920 m. lapkričio mėn. pasikartojo tos pačios sąlygos, vyko kovos su lenkais, tad švęsti, bei platesnio mąsto minėjimus ruošti, nebuvo progos. Įspūdingesni kariuomenės šventės minėjimai vyko tik nuo 1921 metų.

Šiuo kartu platesnės Lietuvos kariuomenės apžvalgos neberašysiu, esu parašęs 40 m sukaktuvių proga. (Žiūr. 1958 m. lapkričio mėn. KARYS Nr. 9). Nebekartosiu ištisai kas ten buvo parašyta. Paliesiu tik keletą mažiau žinomų arba visai nežinomų būdingesnių bruožų iš Lietuvos kariuomenės gyvenimo pradžios, kovų su rusų bolševikais laikotarpio.

PRADŽIA BUVO LABAI SUNKI

Kai Tautos Taryba 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje paskelbė Lietuvą Nepriklausoma valstybe, Lietuvos krašto gyvenimo sąlygos buvo sunkios ir pati Tautos Taryba buvo suvaržyta vokiečių okupacinės valdžios. Vasario 16 d. Akto paskelbimas buvo nepaprastos drąsos veiksmas. Vokiečių okupacinė valdžia jautėsi visiška krašto šeimininkė. Ji Lietuvą galvojo prijungti prie Vokietijos, todėl apie savos kariuomenės steigimą viešai negalima buvo nei užsiminti.

1917 - 1918 m. Lietuvoje buvo daugybė plėšimų. Tautos Tarybai tai buvo žinoma, nes ji gaudavo daugybę skundų. Vokiečių žandarmerija, kurios buvo mažai ir kurioje tarnavo daugumoje seniukai, ar karo invalidai, vengė su plėšikais kovoti. Plėšikų tarpe buvo daug pabėgusių iš vokiečių nelaisvės rusų karių. Taryba sumanė įsteigti kaip galima skaitlingesnę miliciją, įtraukiant kaip galint daugiau iš Rusijos sugrįžusių lietuvių karių. Ta milicija, vėliau reikalui esant, būtų buvusi branduoliu būsimąjai Lietuvos kariuomenei. Tačiau iš šio sumanymo nieko neišėjo, vokiečiai nesutiko leisti lietuviams organizuotis ir patiems gintis nuo plėšikų. Tad plėšikai ir toliau siautė Lietuvoje, dažnai degindami žmonėms padus.

1918 m. liepos mėn. Tautos Taryba, būdama rimtai susirūpinusi kariuomenės kūrimo reikalu, slaptai nuo vokiečių sudarė Apsaugos Komisiją iš pirmininko St. Šilingo ir narių S. Banaičio, dr. Aleknos ir plk. Kubiliaus. Vėliau ši komisija buvo papildyta. Naujoji Apsaugos komisija tuojau ėmėsi darbo. Visą Lietuvą ji padalino į 10 ar 12 karinių sričių, kiekvienai jų turėjo būti paskirtas karinės srities viršininkas, kuris vietoje turėjo rūpintis karinės jėgos organizavimu. Apsaugos komisija taip pat svarstė uniformos klausimą ir kitus susijusius su krašto apsaugos organizacija reikalus. Tačiau visas tas darbas negalėjo praktiškai tuo laiku pasireikšti. Buvo stoka lėšų, veikla suvaržyta, tik vėliau kai kurie Apsaugos komisijos sumanymai turėjo praktišką reikšmę.

Laikui bėgant sąlygos keitėsi. 1918 m. spalio mėn. vokiečiai jau buvo įsitikinę, kad karo nelaimės, tad atleido varžtus. Spalio 10 d. Tautos Taryba įsakė Apsaugos Komisijai konkrečiai pradėti kurti savo kariuomenę. Apsaugos Komisija pradėjo per laikraštį “Lietuvos Aidą” kviesti karininkus į Vilnių, kad stotų savanoriais į kuriamos kariuomenės eiles.

Lygiagrečiai su Apsaugos Komisija spalio mėn. pradžioje (oficialiai gruodžio 1 d.) Vilniuje įsikūrė Literatūros Komisija, kuriai pirmininkavo karininkas J. M. Laurinaitis. Šios komisijos darbas turėjo praktišką reikšmę. Buvo parašyta ir išleista “Pėstininkų rikiuotės komandos ir terminai”. Šiuo leidiniu kariuomenė tuoj ėmėsi naudotis. Kai kurios iš šių komandų bei terminų išsilaikė iki paskutiniųjų Lietuvos kariuomenės gyvavimo dienų, kai kurios komandos ir terminai buvo pakeisti.

Spalių mėn. pabaigoje ar lapkričio pradžioje Tautos Taryba pasivadino Valstybės Taryba. Pirma šiuo vardu vadintis neleido vokiečiai, dabar jau vokiečių varžymų nebuvo paisoma.

Lapkričio 11 dieną buvo sudaryta pirmoji Lietuvos valstybės vyriausybė su prof. A. Voldemaru priešakyje, kuris drauge buvo ir krašto apsaugos ministeris. Tuo laiku krašto apsaugos ministerio valdžioje, Vilniuje buvo apie 20 lietuvių karininkų. Lapkričio 23 dieną, išleidus pirmąjį įsakymą kariuomenei, lietuvių karininkų skaičius buvo žymiai didesnis, nes kasdieną atvykdavo į Vilnių karininkai, kurių dauguma ten ir pasilikdavo. Tiksliai nustatyti karininkų bei karių skaičių nepavyko. Vilniuje, Krašto Apsaugos Ministerijos valdžioje, organizavosi gudai, kurie gruodžio mėn. pradžioje persikėlė į Gardiną. Tenka pasakyti, kad lapkričio ir gruodžio mėn. gudai kariai viršijo skaičiumi lietuvius karius, t. y. gudai turėjo daugiau savanorių negu lietuviai. Vėliau 1919 m. būklė pasikeitė, lietuvių savanorių skaičius pradėjo smarkiai augti, tuo tarpu gudų skaičius didėjo tik iš lėto.

VILNIAUS MIESTO GYNIMAS

Lapkričio mėn. pradžioje bolševikai pradėjo žygį į Lietuvą, Vilniaus miesto link. Vokiečiai traukėsi. Valstybės Tarybai ir vyriausybei tai buvo žinoma, todėl kai susidarė pirmoji Lietuvos vyriausybė, plk. Nastopka buvo paskirtas eiti rytų fronto vado pareigas. Jis dirbo, rinko žinias, ruošė projektus, bet jokios realios jėgos neturėjo. Iš atliktų veiksmų yra žinoma tik kad priešas buvo žvalgomas. Lapkričio 23 d. plk. Nastopka buvo paskirtas Krašto Apsaugos Ministerijos Rikiuotės skyriaus viršininku. Vilniaus miestui ginti ir, be abejo, rytų fronto vado pareigom eiti, buvo paskirtas karininkas V. Galvydis-Bykauskas, kuris veikiai persikėlė į Alytų.

Priešas, nors ir pamažu, bet vis artėjo prie Vilniaus miesto. Gardine buvo įsikūręs gen. Falkenhayn, vokiečių X armijos ir rytų fronto vadas. Jam rūpėjo pro pietinį Lietuvos kraštą ištraukti vokiečių armiją iš Ukrainos į Rytprūsius. Lenkai per savo teritoriją vokiečių nepraleisdavo. Pas gen. Falkenhayną buvo kreiptasi ir lietuvių delegacijos. Delegacijoje iš karininkų dalyvavo karininkas B. Giedraitis. Gen. Falkenhaynas maloniai priėmė delegaciją, bet kuo nors pagelbėti atsisakė. Atvirai prisipažino, kad negali padėti dėl kariuomenėje demoralizacijos.

1918 m. gruodžio 15-16 d.d. rusų bolševikai pasiekė Lietuvos teritoriją. Savos kariuomenės turint labai maža, buvo aišku, kad Vilnių teks apleisti. Prisipažinkime, jog buvo lietuvių tarpe asmenų, kurie galvojo, kad teks net ir Lietuvą palikti. Žinoma, jie klydo.

Į GARDINĄ —AR Į KAUNĄ?

Gen. Kondratavičius, kuris lapkričio 21 ar 22 d. buvo paskirtas krašto apsaugos viceministeriu, siūlė Lietuvos kariuomenės kūrimosi centrą perkelti į Gardiną. Prieš Kalėdas, apie gruodžio 21 ar 22 d., jisai ruošėsi šiam reikalui duoti atatinkamą įsakymą, žodžiu jis yra, maždaug, taip pasakęs: “Gardine susiorganizuosime ir paskui per Vilnių žygiuosime Maskvos link”. Šalininkų keltis į Gardiną buvo ir daugiau, ne vien tik gen. Kondratavičius. Kai kurie Valstybės Tarybos ir vyriausybės nariai taipgi buvo už tai, kad keltis ne į Kauną, bet į Gardiną. Dabar yra savaime aišku, kad tai būtų buvusi klaida, nors vėliau šią klaidą ir būtų buvę galima atitaisyti, tačiau būtų sugaišta daug brangaus laiko. Perdaug Gardino šalininkų kaltinti ar smerkti negalima, nes jie turėjo ir savo argumentus. Reikia suprasti tuometines sąlygas bei susidariusią situaciją. Tuo laiku Kauno vokiečių įguloje buvo pasireiškęs stiprus spartakistų (komunistų) judėjimas, tuo tarpu Gardino įgula buvo žymiai ramesnė. Gardine buvo vokiečių X armijos štabas, todėl suprantama buvo, kad vokiečiai Gardiną stengsis kiek galint ilgiau išlaikyti. Į Gardiną jau buvo persikėlę gudai, kurie ten tęsė savo dalinių formavimą. Tai buvo teigiamos aplinkybės. Neigiamos aplinkybės buvo šios: Gardine ir jo apylinkėje lenkų gen. Ivaškevičius organizavo lenkišką diviziją: Gardino miestasyra Lietuvos pasienio krašte, iš jo buvo blogas susisiekimas bei susižinojimas su visa Lietuva.

Kai tik buvo sužinota apie sumanymą keltis į Gardiną, lietuvių karininkų tarpe kilo ne-

Taip atrodė Laisvės Alėja Kaune 1919 m.

pasitenkinimas. Vilniuje, karininkų susirinkime, gruodžio 22 ar 23 d. buvo apie tai kalbama. Ypatingai karštai reikalą keltis į Kauną gynė karininkas R. Liormanas.

Gruodžio 23-24 d. susidarė nauja vyriausybė, iš eilės antroji, pirmininkaujant M. Šleževičiui. Krašto apsaugos ministeriu buvo paskirtas karininkas M. Velykis. Gen Kondratavičius nuo gruodžio 22 dienos nebepasirodė štabe ir iš Vilniaus išvyko. Jo sumanymas persikelti į Gardiną nepavyko ir, antra, jam buvo prikišama, kad jis proteguoja rusus, kurių daug priėmė tarnybon. Gen. Kondratavičius buvo senų pažiūrų generolas, rusų nuo gudų jisai nebeskyrė. Valstybės Taryba ir vyriausybė vis tik nutarė keltis j Kauną ir apie kėlimasi į Gardiną buvo pamiršta. Gardinas tapo gudų veikimo centru.

PASITRAUKIMAS IŠ VILNIAUS

Gruodžio mėn. 30 ir 31 d. Valstybės Taryba ir vyriausybė persikėlė į Kauną. Vilniuje pasiliko švietimo ministeris M. Biržiška, Lietuvos vyriausybės generalinis įgaliotinis. Iš formuojamų lietuvių kariuomenės dalių, 1 pėst. pulkas gruodžio 17 d. persikėlė į Alytų; 2 pėst. pulkas (5 asmenys) gruodžio 29 d. persikėlė į Kauną. Vilniuje pasiliko tik Vilniaus miesto komendantūra. Paskirtas Vilniaus miesto komendantu Liudas Gira susirgo, komendanto pareigas perėmė karininkas K. Škirpa, jo padėjėju bei adjutantu buvo karininkas P. Gužas. Vilniaus miesto gynimas nejučiomis perėjo Vilniaus komendanto karininko K. Škirpos žinion.

Vilniaus komendantūra per trumpą laiką padarė didelę pažangą. Jon buvo perkelta keletas karininkų ir 1919 m. sausio 1 d. joje buvo apie 100 karių. Komendantūra turėjo du lengvus kulkosvaidžius ir nežinomą skaičių šautuvų. Sustiprinti Vilniaus miesto komendantūrą, 1 pėst. pulkas iš Alytaus atsiuntė į Vilnių karininką Gerulaitį su 23 kareiviais ir 2 puskarininkiais. Tuo tarpu bolševikai artėjo prie Vilniaus ir puolė jį maždaug 2 divizijų jėgomis.

Vilniaus komendantūra darė tai, ką galėjo. 1919 m. sausio 1 d. Gedimino pilies bokšte iškėlė tautinę vėliavą, kurią ir saugojo.

Ištirti puolančias Vilnių bolševikų jėgas ir sudaryti joms kliūčių, buvo pasiųsta žvalgyba iš 20 kareivių karininkui Jakštui vadovaujant. Tačiau, sausio 5 d. Vilniaus komendantūra pėsčiomis pasitraukė į Lentvarį, iš kur traukiniu atvyko į Kauną.

GINKLAI

Pirmuosius ginklus lietuviams teko pirktis slaptai iš vokiečių kareivių. Gaunama buvo tik maži jų kiekiai. Kai kurie savanoriai atvykdavo su nuosavais ginklais. Tai buvo karo metu vokiečių ar rusų pamesti ginklai ir gyventojų paslėpti. Kai kurie iš jų buvo menkos vertės. Savaime aišku, kad tokiu būdu kariuomenės neapginkluosi. Vokiečiai buvo prašomi mums duoti ar parduoti ginklų. Tačiau dar Vilniuje Lietuvos vyriausybei besant, jie atsisakė ginklų duoti. Vilniuje vokiečiai, tačiau, ginklų davė lenkų legionieriams, tikėdami, kad lenkai apgins Vilnių nuo rusų bolševikų. Lietuviams jie buvo pažadėję duoti 400 šautuvų, bet ne kariuomenei, o milicijai ginkluoti. Dalis jų buvo gauta Vilniuje, kita dalis jau persikėlus vyriausybei į Kauną. Šiuos ginklus perėmė besikurianti mūsų kariuomenė. Persikėlus vyriausybei į Kauną, ginklų pirkimo pas vokiečius klausimas buvo sutvarkytas Berlyne ir iš jų buvo gaunami moderniški ginklai ir šaudmenys.

VOKIEČIAI

Vokiečių svarbiausias tikslas buvo Gardino saugumas, pro kurį ėjo vokiečių kariuomenės evakuacija iš Ukrainos. Lietuvių ir lenkų jėgos buvo per silpnos Vilniuje ir Vilniaus miesto neapgynė. Jau grėsė pavojus Kaunui ir Gardinui. Tuomet 1919 m. sausio 18 d. Maskvoje vokiečiai su sovietais pasirašė sutartį, nustatydami neutralę (demarkacinę) liniją. Lietuvoje ši demarkacijos linija ėjo pro Daugus, Stakliškes, Kaišiadoris ir toliau 10 km. į rytus nuo geležinkelio linijos Kaišiadorys, Jonava, Kėdainiai. Demarkacijos linija nebuvo smulkiai išryškinta, Tačiau šios sutarties bolševikai nesilaikė.

PERSIKĖLUS Į KAUNĄ

Lietuvos vyriausybei persikėlus į Kauną, darbo sąlygos nebuvo lengvesnės kaip Vilniuje. Slėgė tie patys rūpesčiai. Tačiau visa tauta sukruto dirbti, organizuotis ir gintis nuo priešų. Savanorių skaičius sparčiai augo. Ginklų gavimas buvo greitai sutvarkytas. Bendrai paėmus, iš tautų kovų dėl laisvės žinome, kad, kai tauta nustoja —praranda savo sostinę, gyvybės centrą, ji pakrinka, gyventojai praranda nuotaiką gintis bei kovoti ir gynyba greitai sugriūva. Taip nebuvo su Lietuva. Nežiūrint į tai, kad buvo pasitraukta iš Vilniaus, gyventojų nuotaikos ne krito, bet pakilo. Atsirado dar didesnis pasiryžimas dirbti, kovoti ir gintis.

Vilniuje įsisteigusi Kapsuko-Mickevičiaus komunistinė vyriausybė per savo agentus gaudavo žinias, kas darosi Kaune. Viename savo pranešimų Maskvai buvo maždaug taip rašoma: “Kaune ir visoje Lietuvoje vyksta nepaprasta sparta pasiruošimas kovai. Savanorių yra daug, kariuomenė organizuojama, ginkluojama ir mokoma. Savivaldybės jau suorganizuotos ir veikia. Vyriausybės įsakymai bei patvarkymai tiksliai ir griežtai vykdomi. Liaudis palaiko Lietuvos tautinę vyriausybę, jos nuotaikos griežtai antikomunistinės”. Pranešimas baigiamas su pastaba, kad greitu laiku susidarys labai rimta jėga ir nebus galima pasiekti Rytprūsių sienos.

Tokių pranešimų pasekmėje sovietų vyriausybė įsakė pulti, užimti Kauną ir likviduoti Lietuvos vyriausybę. Rusų Pskovo divizija, kuri buvo užėmusi Vilnių, pasivadino “lietuviška divizija” ir vasario mėn. pradžioje pradėjo vykdyti puolimą, nepaisydama demarkacijos linijos. Kautynėse prie Kėdainių, Jiezno ir Alytaus Pskovo divizijos puolimas buvo atremtas. Kauno miesto bolševikams nepavyko užimti.

NEBUVOME TURTINGI, BET VIENINGI

Tolesnėse kovose dėl Lietuvos laisvės vadai, kareiviai ir bendrai visa lietuvių tauta parodė didelį vieningumą, darbštumą, pasiaukojimą ir nepaprastą sąžiningumą. Patieksiu keletą pavyzdžių iš kovų su rusais bolševikais laikotarpio, kurie parodys anų laikų vadų ir, bendrai, lietuvių tautos nuotaikas kovoje dėl Lietuvos laisvės.

a) 1919 m. sausio 8 d. iš Panevėžio pasitraukė Panevėžio apsaugos būrys karininko J. Variakojo vadovaujamas. Pasitraukiant būryje buvo 11 savanorių. Po penkių dienų žygio, atvykus į Kėdainius, būryje buvo jau apie 90 savanorių. Bendrai, besitraukiančios kariuomenės dalys susilpnėja, nustoja nuotaikos, kartais visai pakrinka, gi tuometiniai lietuvių daliniai, atvirkščiai — sustiprėjo, pasiryžimas kovoti dar daugiau padidėjo. Kai vasario 7 d. bolševikai puolė Kėdainius, tai panevėžiečiai narsiai kovojo ir bolševikų puolimą atrėmė. Panašių atsitikimų yra ir daugiau.

b) 1919 m. rugpiūčio mėn. mūsų kariuomenė vykdė paskutinį bolševikų puolimą, istorijoje šis puolimas yra žinomas kaipo “Zarasų operacija”. I brigadai vadovavo karininkas Ladyga. Faktinasis brigados vadas gen. Liatukas tuo laiku buvo išvykęs atostogų. Kai tik sužinojo, kad prasidėjo puolimas, jis tuoj sugrįžo į frontą. Sugrįžęs į frontą rado Zarasus jau užimtus. Karininkas K. Ladyga sutiko savo viršininką gen. Liatuką su pranešimu. Painformavo apie padėtį fronte ir baigė sakydamas: “Dabar, tamsta generole, vadovaukite brigadai, aš grįšiu prie savo pareigų”. Į tai gen. Liatukas atsakė: “Ne, tamsta pradėjai, tamstai gerai sekasi, gerai žinai situaciją, tad tęsk toliau iki pabaigai. Aš tamstą remsiu”.

Taip ir buvo. Karininkas K. Ladyga vadovavo brigadai iki pasibaigė Zarasų operacija, o gen. Liatukas jį rėmė. Jiems už vis svarbiausia buvo bendras reikalas. Jų tarpe nebuvo pavydo.

c) Toje pat operacijoje rugpiūčio 29 d. 2 pėst. pulkas prie Šventės dvaro, netoliese Daugpilio, susidūrė su gan stipriomis bolševikų jėgomis. Kai kurios pulko kuopos buvo priverstos pasitraukti. Tuomet 2 p. p. vadas karininkas J. Laurinaitis parašė II bataliono vadui, kuris buvo pulko kairiajame sparne, raštą: pulti į priešo sparną ir nurodė vietą, į kurį tašką nukreipti smūgį. Į tai bataliono vadas karininkas K. Ramanauskas atsakė: “Aš jau taip darau. Esu pasiuntęs puskarininkį Milčių ir pats esu pakelyje jūsų nurodyta kryptimi”. Priešas buvo priverstas trauktis. Tai yra labai gražus vadų veiksmų darnumas, koks retai pasitaiko karo istorijoje.

d) Karininkas A. Butkūras pasakoja, kai 1919 m. gegužės mėn. kariavome su bolševikais, jis su kuopa buvo sustojęs mažam poilsiui. Prie jo priėjo du vyrai, kaimiečiai ir tarė: “Esame šios vietos gyventojai, tarnavome rusų kariuomenėje, mokame ginklą naudoti, duokite mums šautuvus, mes patalkinsime jums išvyti bolševikus iš šio krašto”. Karininkas A. Butkūnas jiems davė šautuvus. Gerai pažinodami vietos apylinkę ir žmones, jie buvo geri talkininkai. Priešas pasitraukė ir buvo persekiojamas. Savaitei laiko praėjus, šie du vyrai priėjo prie kuopos vado, grąžino šautuvus ir prašė atleidžiami. Kuopos vadas jiems padėkojo ir paleido. Tai buvo savanoriai — talkininkai. Tokių savanorių — talkininkų buvo daug. Vieni iš jų talkininkavo su ginklu rankoje, kiti teikė žinias, tretieji tiekė maistą, šaudmenis, gabeno sužeistuosius ir t.t. Sutartinai dirbo vyriausybė, vadai, kareiviai ir visa tauta. Tad Lietuva ir tapo laisva.

KAIP DABAR TARP MŪSŲ?

Ar mes remiame vienas kitą kovoje dėl Lietuvos laisvės? Ar mūsų organizacijos ir pavieniai asmenys eina pagalbon viens kitam? Ar vienai organizacijai ar asmeniui pradėjus dirbti realų darbą Lietuvos labui talkininkaujame jiems? Ar kartais nėra tarpe asmenų ir organizacijų pavydo?

Būdami laisvi ir laisvame krašte, galime daug gero padaryti Lietuvos laisvinimo kovoje. Pasieksime greičiau ir gražesnių rezultatų, jeigu būsime vieningi. Tada ir mūsų draugai kitataučiai, matydami mūsų vieningo darbo teigiamus rezultatus, mus labiau respektuos ir daugiau mus parems mūsų pastangose dėl tautos laisvės. Tada ir mūsų tautos priešo agentams bus užkirstas kelias griaunamam darbui mūsų vieningose gretose.

LIETUVOS KARIUOMENĖS ATKŪRIMO 45 METŲ SUKAKTIES MINĖJIMAS BROOKLYNE

Lapkričio 23 d. 5 v.v. per "Lietuvos Atsiminim”, Radio Valandą” bus paminėta Lietuvos karioumenė. J. Rūtenis tam tikslui parašė vaidinimą “Karys ir Laisvė”, kurį išpildys aktoriaus K. Vasiliausko vadovaujama aktorių grupė.

Lapkričio 23 d. 7 v.v. Apreiškimo parapijos salėje, Brooklyne, įvyks iškilmingas Lietuvos kariuomenės atkūrimo 45 metų sukakties minėjimas. Minėjimo programoje: 1. Himnai, pirm. J. Šlepečio žodis; 2. svečio iš Clevelando, Juliaus Smetonos, paskaita; 3. muz. V. Mrozinsko vedamas New Yorko Vyrų Oktetas; 4. aktorė Toska Daubaraitė-Skabeikienė; 5. rašytojas Jonas Rūtenis. Programą praves Ramunė Vilkutaitytė. Minėjimo metu įvyks KARIO loterijos laimikių traukimas: dail. J. Juodžio du paveikslai, knygos ir KARIO prenumeratos.

Po programos bus vaišinamasi ir šokama grojant A. Starolio orkestrui. Įeinant aukojama 2 dol., uniform, kariams ir moksleiviams 1.50 dol.

Lapkričio 24 d. 11 vai. Apreiškimo bažnyčioje bus atnašaujamos mišios už žuvusius karius ir partizanus.

Minėjimą rengia L.V.S. RAMOVĖS New Yorko skyr.