Kronika
Niagaros pusiasalio ramovėnai parade
NIAGAROS PUSIASALIS
Niagaros Pusiasalyje yra St. Catharine’s miestas, turintis 84,000 gyventojų. Jame rugsėjo 28 d. įvyko taip vadinamas 12-sis vynuogių derliaus paradas, kuriame pirmų kartų dalyvavo ir ramovėnai, su gražiai užrašytu plakatu “The Canadian - Lithuanian Veterans’ Assoc. ‘Ramovė’ of Ontario”. Plakatą nešė dvi lietuvaitės tautiniais rūbais pasipuošusios ir žavingai atrodančios: P. Grigaitytė ir B. Bogušytė. Atidengta sporto mašina A. Daugėnas vežė Joaną Juozaitytę iš Toronto, kuri nepaprastai gražiai atrodė savo tautiniuose rūbuose ir su kaspinu per petį, ant kurio matėsi užrašas “Miss Lithuania”. Jai asistavo dvi vienuolikos metų mergytės su gėlėmis: M. Grigaitė ir V. Butkutė.
Paskui sekė ramovėnų vėliava su šešiolika vyrų rikiuotėje. Visi jie buvo apsirengę tamsiais rūbais su beretėmis, ant kurių ryškiai atsispindėjo tautinių spalvų skydai. Šj paradą dienraštis “The St. Catherines Standard” savo vedamajame aprašė, kaip didžiausių iki šiol buvusių, kurio stebėti 80 tūkstančių žmonių minia susirinko iš viso Nagaros Pusiasalio ir kitų vietovių. Parade dalyvavo 105 grupės iš Toronto, Hamiltono, Buf-falo ir kt. Lietuvių grupei buvo paskirta 72-ra vieta, prie škotų orkestro, kuris palengvino žygiuoti keletu valandų užtrukusioje eisenoje. Mūsų grupei vadovavo J. Alonderis. Tautinių spalvų skydus prie berečių pagamino V. Alonderienė. Jiems už tai reiškiame nuoširdų ačiū.
Tas pats laikraštis patalpino mūsų gražuolės nuotraukų su prierašu: “In colorful native costume Jo-Ann Juozaitis of Toronto rodė in convertible as Miss Lithuania”. Šis paradas buvo filmuotas ir jau rodytas per II TV stotį rugsėjo 29 d. 2:30 v. popiet, ir dar bus rodomas Amerikoje ir kitur. Paradas pavadintas “Niagara Grape Festival”.
Po visų eisenų, iškilmių ir vaišių pas anglus, vyko vaišės ir lietuvių tarpe parado dalyvių pagerbimui. Buvo pagerbta ir J. Juozaitytė, atvykusi iš Toronto į St. Catherines garsinti ir atstovauti mūsų kenčiančios Tėvynės vardą. Neveltui skambėjo Ilgiausių metų garsai ir gražiausi padėkos linkėjimai dalyvavusiems parade.
Paliekame dėkingi tėv. B. Mikalauskui, O.F.M. už salę, kurioje galėjom surengti vaišes. Ir visiems kitiems, prie parado prisidėjusiems tariame nuoširdų ačiū. Padėka priklauso ir D. Grant Landry, kuris vadovavo paradui ir leido dalyvauti lietuviams, tuo pagerbdamas kad ir mažų naujųjų kanadiečių lietuviškų grupę.
Ir pabaigai primename visiems ir maloniai prašome visų paremti mus savo dalyvavymu sekančiame Lietuvos vardo garsinime mūsų ruošiamoje Kariuomenės minėjimo šventėje, kuri įvyks lapkričio 23 d. 111 Church St., St. Catherines, Ont., Canadian Legion Hali, kanadiečių mėgiamiausioje salėje.
Ramovėnų valdyba
CHICAGOS RAMOVĖNAI
Š. m. spalio 20 d. Jaunimo Centre įvyko poatostoginis Chicagos ramovėnų susirinkimas. Buvo atvykusių ir iš tolimesnių vietovių. Susirinkimo dalyviai užpildė gan nemažų Augšt. Lituanistinės mokyklos klasę. Susirinkimo darbotvarkė buvo įvykdyta sklandžiai su atsidavimu ir gyvu susidomėjimu. Susirinkimą atidarė sk. pirm. dail. A. Rūkštelė, perskaitydamas tradicinį “Tėvynės Prisiminimų”, dalyviams susikaupus stovint. Po to pirm. perskaitė pastaruoju metu mirusiųjų Chicagos ramovėnų sąrašų. Mirė: ltn. Antanas Markevičius, kpt. Vaclovas Žukas ir Pranas Linkus. Mirusieji buvo pagerbti atsistojimu ir susikaupimo minute.
Pasidžiaugdamas gausiu dalyvių atsilankymu pirm. toliau susirinkimų vesti ir jam pirmininkauti pakvietė kolegą K. Ališauską, sekretoriauti kolegą V. Garbenį.
Perskaičius ir priėmus praėjusio susirinkimo protokolų, sekančiu darbotvarkės punktu ėjo A. Rėklaičio paskaita apie Maskvoje pasirašytą atominę sutartį. Ji buvo su dideliu dėmesiu išklausyta. Susirinkimo pirmininkas K. Ališauskas prelegentui pareiškė nuoširdžią, padėką, pabrėždamas, kad paskaita aktuali ir gerai paruošta. Prašė ir ateityje panašias paskaitas ruošti. Ir kiti paskaitos reikalu kalbėję pripažino jos aktualumą. Buvo pageidauta, kad ši paskaita nepaliktų tik Chicagos ramovėnams žinoma. Siūlyta, kad ji būtų paskelbta spaudoje, o Lithuanus žurnale tilptų jos vertimas anglų kalba.
Toliau sekė KARIO premijos įteikimas LVS Ramovės centro valdybos pirm. prof. S. Dirmantui už jo straipsnį “Narūnas - ne Vobanas...”, tilpusį KARY 1962 m. vasario mėn. nr. Premiją — čekį 30 dol., įteikė dail. A. Rūkštelė, trumpai iškeldamas profesoriaus nuopelnus mūsų tautai. Nepriklausomybės laikotarpyje profesorius yra išvaręs plačią ir gilią vagą tautos kultūros, mokslo ir apsaugos dirvonuose. Nors profesorius yra sulaukęs gilaus amžiaus, bet jis dar ir šiandieną yra energingas ir pajėgus, o savo dvasia jaunas. Jis yra ne tik ramovėnų pirmininkas. Jis stovi ir kitų daugelio organizacijų priešakyje ir veikliai yra įsijungęs į jų darbą. Jis yra ne tik mums vyresniesiems ryžto ir darbo pavyzdžiu. Tokiu pavyzdžiu jis gali būti ir mūsų jaunimui, nes jo darbai, mintys, energija ir dvasia dvelkia jaunatve. Skyriaus pirm. pabrėžė, kad skirta profesoriui kukli premija už jo straipsnį turi tik simbolinę prasmę. Ja norima tik atžymėti profesorių kaip nepailstamą spaudos darbininką - veteraną. Prof. S. Dirmantas, priimdamas premiją, pareiškė padėką KARIO štabui, premijų komisijai ir visiems ramovėnams, kurie savo pasišventimu, darbu ir auka palaiko KARĮ tinkamame lygyje ir, nors simbolinėmis premijomis, stengiasi jį tobulinti. Profesorius pasakė, kad premija suteikė jam didelį dvasinį sustiprinimą. Jos medžiaginė vertė jam — antraeilis dalykas. Todėl prie gauto premijos čekio jis pridėjo dar 30 dol. iš savo pensininko kišeniaus ir pinigus — viso 60 dol. — įteikė centro valdybos iždininkui K. Oželiui, sakydamas: “ši
premija ir tokios pat sumos mano asmeniška auka skiriama mūsų lietuvių karinei spaudai remti”. Šį profesoriaus kilnų žestą susirinkimas sutiko gausiu plojimu, tuo būdu jam išreikšdamas nuoširdžią padėką ne tik už tą auką, bet ir už jo nuolatinį bendradarbiavimą savo rašiniais KARYJE ir kitoje mūsų spaudoje.
Po to sk. valdybos pirmininkas padarė smulkų pranešimą apie rengiamą kartu su birutininkėmis, atkurtos Lietuvos kariuomenės 45 metų sukakties minėjimą, minėjimas įvyks š. m. lapkričio 23 d. tokios programas: pamaldos Jėzuitų koplyčioje, po pamaldų pagerbimas žuvu:iųjų prie paminklo Jaunimo Centro sodelyje, po to akademinė dalis Jaunimo Centro didžiojoie salėje ir vakare toje pat salėje pobūvis - rautas.
Darbotvarkės pabaigoje buvo kalbėta ir apie Lietuvių Fondą. Paraginti visi ramovėnai jungtis į fondą nariais. Iškelta fondo reikšmė ir svarba. Buvo primintas LF Tarybos laiškas, išsiuntinėtas visiems ramovėnams fondo vajaus reikalu. Susirinkimo pirmininkas pasidžiaugė to laiško puikiu turiniu ir pareiškė vilti, kad ramovėnai nepaliks fondui abejingi. Dail. A. Rūkštelė pareiškė, kad valdyba dės pastangas kodaugiausiai ramovėnų įjungti į fondo narių eiles ir atkurtos Lietuvos kariuomenės 45 metų sukakties minėjimo proga juos visus pristatyti visuomenei. Tai graži ir girtina iniciatyva. Pageidautina, kad panašiai padarytų ir kiti ramovėnų skyriai.
A. R.
DĖMESIO VERTAS REIKALAS
Čikagoje spalio 6 dieną buvo minima Vilniaus Diena. Minėjimas įvyko Jaunimo Centro patalpose. Jo organizatoriai buvo gerai pasiruošę, tad ir minėjimas praėjo labai gražiai.
Minėjimo metu kalbėjo Lietuvos generalinis konsulas dr. P. Daužvardis. Bendrai tariant, mūsų čikagiškių konsulas dr. P. Daužvardis visuomet gražiai kalba, jam niekad netrūksta gilių bei prasmingų minčių. Ši karta jis pasakė ypatingai įdomią kalbą, į kurią reikia atkreipti dėmesio ir jos mintis įgyvendinti mūsų gyvenime.
Gerb. konsulas kalbėjo maždaug taip: Kovoje dėl Vilniaus dalyvavo visi lietuviai, nežiūrint į tai, kur jie gyveno. Šioje kovoje jie vadovavosi šūkiu: “Mes be Vilniaus nenurimsim!”. Trumpas, aiškus, visiems suprantamas šūkis ūmai nuteikdavo visuomenę. Tolesnėje savo kalboje konsulas pabrėžė, kad mes jau keliolika metų vedame kovą dėl Lietuvos išlaisvinimo, bet panašaus šūkio šiai kovai neturime. Reikia tokį šūkį surasti. Tokia buvo konsulo kalbos pagrindinė mintis.
Savaime aišku, kad tokį šūkį nėra lengva surasti, bet reikalas yra gyvas ir svarbus. Panašūs šūkiai neužmirštami, jie, tartum, elektrizuoja klausančius ir nuteikia pasiryžimui bei kovai. Turi būti tik trumpi, suprantami, paprasti bei konkrečiai nusakanti siekiamą tikslą. Dėl jo paprastumo gali kiekvienas lietuvis prie tokio šūkio sukūrimo prisidėti, ir kas jo širdžiai bei dvasiai patinka parašyti ir pasiūlyti.
Tad siūlau, kad mūsų organizacijos imtųsi iniciatyvos ir sudarytų atatinkamą komitetą, paskelbtų, kur tokius projektus siųsti. Surinkę juos, parinktų vieną iš geriausių ir paskelbtų visuomenei. Darbo čia nebūtų daug.
Manau, kad tokiu būdu galima būtų lengiausiai įvykdyti šią kilnią bei gražią gerb. konsulo mintį.
Kazys Ališauskas
Iš “Deutsche National Zeitung”, Nr. 18, 1963, m. gegužės mėn.
. .. Estų dalis, 921 šaulių pulkas, iš 1100 vyrų, įskaitant ir karininkus, kuris ties Velikije Lūki pasidavė silpnoms vokiečių jėgoms, buvo vienas iš tų raudonųjų vienetų, kurie buvo prievarta komunistų sumobilizuoti. Visai kitoki buvo savanorių estų, taip vadinami, policijos batalionai ir paskutinėmis karo dienomis prievarta sumobilizuotas estų pasienio apsaugos pulkas (9), kovojęs vokiečių pusėje. Anie vyrai, raudonajam teroro režimui traukiantis, 1941 m. vasarą buvo sumobilizuoti, net prievarta išgabenti į Rusiją. Radę gerą progą, Velikije Luki apylinkėse kapituliuoti, jie tikėjosi galėsią sugrįžti į savo, vokiečių išvaduotą, tėvynę. Tą viltį jiems dalinai ir pavyko įgyvendinti. Grįžę, dauguma jų, savanoriais stojo vėl kovon, šį kartą prieš bolševikus. (Dr. I. Arens, Stockholmas, Švedija).
Kūrėjui - Savanoriui
Plk. JONUI VARIAKOJUI
mirus
Dienraštis “Draugas” š. m. lapkričio 2 d. paskelbė labai liūdną žinią: “Pranešame giminėms, draugams ir pažįstamiems, kad 1963 m. spalio 31 d. staiga mirė plk. Jonas Variakojis, buvęs susisiekimo ir krašto apsaugos ministeris. Kūnas pašarvotas Petkaus Marquette koplyčioje 1533 W. 71 St. Laidotuvės įvyks pirmadienį, lapkričio 4 d.; iš koplyčios 10 val. ryto bus nulydėtas į kapines. Nuliūdę lieka žmona, sūnūs, brolis ir giminės”.
Ši staigi ir nelaukta žinia sukrėtė, manau, ne tik mane vieną, bet visus a. a. plk. Jono Variakojo draugus ir pažįstamus. Ir, štai, stovime prieš žiaurią realybę: netekome vieno iš žymiausių mūsų Laisvės kovos veteranų.
Dar š. m. rugsėjo pabaigoje jis man rašė, kad kartu su žmona ir sūnumis, automobiliu padarė gražią kelių dienų kelionę po Wisconsino kraštą. Džiaugėsi, kad turi gerus sūnus, kurie rūpinasi tėvais, kasmet juos pavėžina keletą dienų po įdomesnes apylinkes, kas mėnesį materialiai šelpia.
Plk. J. Variakojis gyveno nuosavuose namuose, ant upės kranto, tris mylias atstu nuo St. Charles, Ill. (Valley View). Turėjo nuosavą valtį ir mėgdavo ja paplaukioti. Gyvenimo sąlygomis buvo patenkintas, tik Tėvynės sunkus ilgesys jį labai slėgdavęs, ką nekartą savo laiškuose man jis pareikšdavo. Retkarčiais jis nuvažiuodavo į svarbesnes iškilmes, ar suvažiavimus Čikagon, bet dėl sunkaus susisiekimo, jis dabar greičiau pavargdavęs, todėl ir iš Ramovės cenro valdybos turėjęs pasitraukti.
Apie savo sveikatą rašydamas, sakydavo, jog laikosi neblogai ir džiaugėsi, kad, anot jo žodžių, “senoji gvardija” dar gyvuoja, tik žmonos širdis “kaprizinasi”. Pasirodo, kad ir jo širdis buvo netvarkoje ir dėl to, kaip žinome, jis, staiga, ir mirė.
Paskutiniais savo gyvenimo metais jis veltui laiko neleido. Rašė savo atsiminimus apie 4 p. p.; apie tai jis man taip gegužės 6 d. laiške rašė: “Siunčiu 1922 m. Lietuvos kariuomenės dalių vadų ir įstaigų viršininkų nuotrauką (laikraščio iškarpą. R. L.), prašydamas, jei atsiminsi, parašyti vardą, pavardę ir užimamąją vietą, ir man grąžinti. Šią nuotrauką norėčiau įdėti į savo knygutę (Atsiminimai apie 4 p. p.), kurią dar šiemet norėčiau baigti rašyti ir atiduoti į spaudą”.
Malonu girdėti, kad velionis savo atsiminimus baigė rašyti dar prieš savo staigią mirtį ir jie bus KARIO išleisti. Tai džiugi žinia, nes tie plk.
J. Variakojo atsiminimai praturtins mūsų Laisvės kovų istoriją, o jų autorius paliks sau brangų paminklą.
Pirmą kartą su a. a. plk. J. Variakoju teko susitikti ir susipažinti dar 1918 m. gruodžio pabaigoje, kai įteikiau (buvau tuo metu Kr. aps. ministerijos adjutantas) jamKrašto Aps. ministerio raštą, kuriuo jis buvo skiriamas Panevėžio karo srities viršininku. Nuo to laiko prasidėjo plk. J. Variakojo aktyvus darbas ir kova už laisvę Lietuvai, už 16 Vasario Nepriklausomybės Akto įgyvendinimą.
Plk. J. Variakojo nueitas garbingas gyvenimo kelias buvo galimas tik todėl, kad velionis buvo neeilinė asmenybė. Jis buvo gabus organizatorius, narsus ir sumanus karys, geras administratorius, didelis patriotas ir malonaus būdo žmogus.
Dėl a. a. plk. Jono Variakojo mirties giliai liūdi ne tik jo šeima ir giminės, bet ir mes, visi jo bičiuliai, o taipgi, tikiu, ir visi kiti, kurie tik pažino šviesios atminties plk. Joną Variakojį.
R. Liormanas
LIETUVOS LAISVĖS KARYS
A. A. plk. Jonui Variakojui prisiminti
Kazys Ališauskas
Spalio 31 d. St. Charles, Ill., miesto ligoninėje, širdies liga mirė pulkininkas Jonas Variakojis, Lietuvos nepriklausomybės kovų veteranas, žinomas 1919-21 metais geras organizatorius ir vadas. Jam buvo lemta įvykdyti labai daug svarbių uždavinių kovoje su bolševikais, bermontininkais ir lenkai
Velionis gimė 1892 m. gegužės 20 d. Rinkuškių km., Biržų valsčiuje ir apskrityje. Gimnaziją baigė Estijoje, Pernau mieste 1913 m. Baigęs gimnaziją buvo sugrįžęs į Lietuvą, betrudeniop išvyko į Petrapilį ir pradėjo studijuoti teisę. Iš trečio kurso buvo mobilizuotas į rusų kariuomenę. 1916 m., baigęs Vladimiro karo mokyklą, buvo pasiųstas į austrų frontą, kur kautynių metu buvo sužeistas. Rusų armiją demobilizavus, atvyko į Voronežą ir aktyviai reiškėsi Lietuvių karininkų sąjungos veikloje.
Vadovauja moksleiviams
1918 m. kovo mėn. Variakojis drauge su L. Noreika ir karininku K. Škirpa buvo deleguotas į Lietuvą — Vilnių, painformuoti Lietuvos Tarybą Vilniuje apie Lietuvių Tarybos Rusijoje veiklą ir bendrai apie lietuvių būklę Rusijoje bolševikų perversmui įvykus. Kelionė buvo labai sunki, varginga, bet visi trys per mėnesį laiko pasiekė Vilnių.
Šį uždavinį atlikęs, jis trumpą laiką gyveno Vilniuje. Neužilgo Lietuvos Taryba J. Variakojį paskyrė savo įgaliotiniu į Oršą, grįžtančių iš Rusijos pabėgėlių reikalų tvarkyti. Oršoje išbuvęs keletą mėnesių, 1918 m. rudenį jis grįžo į Vilnių. Gruodžio pabaigoje savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę. Gruodžio 29 d. buvo paskirtas Panevėžio apsaugos viršininku. Nuo šios dienos ir prasidėjo J. Variakojo sunkus ir atsakingas darbas. Panevėžyje J. Variakojis išbuvo vos keletą dienų, jam teko pasitraukti, nes miestą grasė užimti rusų bolševikai. Suspėjo tik išplatinti vyriausybės skelbimus ir surinkti keletą savanorių. Iš Panevėžio pasitraukė 1919 m. sausio 8, naktį, turėdamas 11 savanorių ir keletą šautuvų. Pamažu traukėsi į Kėdainius. Po penkių dienų žygio, atvyko į Kėdainius. Būryje tada buvo jau apie 90 savanorių. Į būrį stojo savanoriais Panevėžio gimnazijos vyresniųjų klasių moksleivių (daugumoje buvo ateitininkai). Kėdainiuose stovint savanorių skaičius nuolatos augo. Vasario pradžioje teko sudaryti dvi nors ir nedideles kuopas. Tačiau karininkų buvo vos tik trys. Be karininko J. Variakojo buvo kar. K. Dragunsvičius, kar. Mikoliūnas ir karo vald. Kregždė, kuris tvarkė panevėžiečių ūkio reikalus. Jiems trūko ginklų, rūbų, šaudmenų ir t.t., tačiau jų moralė buvo labai augšta. Ypač daug reiškė moksleivija, kurią J. Variakojis labai vertino, pasitikėjo ir leisdavo pasireikšti kovoje su bolševikais. Iš Kėdainių buvo atliekama daug žvalgomųjų ekspedicijų į priešo užimtas sritis. Esant mažam karininkų skaičiui, šių ekspedicijų dalyviai ir vadai būdavo moksleiviai. Pamenu šių vardus: P. Babickas, Gegžna, J. Černius, A. Pabedinskas, Taruška, J. Piragius, L. Valkūnas, M. Kareiva, Melys, J. Vėbra ir daug kitų (rašau iš atminties).
Kėdainių kautynės
Kėdainiuose karininkas J. Šarauskas organizavo vietinį apsaugos būrį. Abu vadai susitarė veikti bendrai. Tuo laiku iš Vilniaus per Ukmergę atvyko bolševikų 2 šaulių pulkas ir užėmė Šėtos miestelį. Bolševikų pulko vadas ir komisaras pareikalavo užleisti jiems Kėdainius be jokių sąlygų. J. Variakojis atsakė neigiamai. Bolševikų ultimatumą į Kėdainius atvežė kunigas, Šėtos vikaras. Kad jis nepabėgtų ir ultimatumą tikrai pristatytų, bolševikai Šėtoje suėmė įkaitais Šėtos kleboną ir dar keletą lietuvių.
Atsakymas buvo tuoj surašytas ir pasirašytas augštų pareigūnų ir su augštais titulais. Tai buvo padaryta todėl, kad bolševikai suprastų, jog mūsų jėgos yra didelės. Atsakymas buvo įteiktas kunigui vikarui, kuris tuoj nuvežė ir įteikė bolševikams.
Rusų bolševikų 2 šaulių pėstininkų pulkas buvo suorganizuotas dar Rusijoje, Pskovo apylinkėje. Teturėjo apie 1 000 kovotojų, artileriją ir nedidelį dalinei} raitelių. Šis pulkas buvo išsidėstęs Šėtos apylinkėje. Tuo laiku iš šiaurės, per Radviliškį — Baisogalą artėjo Kėdainių link, dar ir 41 pėstininkų bolševikų pulkas. Grėsė pavojus.
Kėdainiuose tebestovint, savanorių skaičius kasdien vis didėjo. Vasario mėn. pradžioje Panevėžio apsaugos būryje buvo apie 120 kovotojų ir Kėdainių apsaugos būryje apie 80. Jiems, tačiau, trūko ginklų, rūbų ir šaudmenų. Maistu aprūpindavo vietos gyventojai — valstiečiai. Kėdainių įguloje tada buvo tik 4 karininkai, drauge su įgulos viršininku kar. J. Variakoju. Tačiau moralinė nuotaika, kaip sakyta, buvo labai gera.
Vasario mėnesio pradžioje sklido gandai ir buvo gaunamos žinios, kad bolševikai ruošiasi pulti Kėdainius. Tuo laiku įvyko dar ir nelaimė. Būrelis kareivių - savanorių nuvyko į Arvistavo dvarą šiaudų. Ten jie buvo netikėtai bolševikų užpulti ir šeši iš jų paimti į nelaisvę. Kėdainių įgulos vadams parūpo sužinoti patekusių į nelaisvę likimą ir patirti daugiau žinių apie bolševikų puolimo planus, šį uždavinį pasisiūlė atlikti kareivis Bičkus.
Savanoris Bičkus karo metu tarnavo rujų kariuomenėje ir pateko į vokiečių nelaisvę. Karui pasibaigus, grįžo iš nelaisvės ir tuoj stojo savanoriu į Panevėžio apsaugos būrį. Vadai po kurio svyravimo, kad Bičkus nežūtų, leido jam vykti žvalgybon. Bičkus, persirengęs savo belaisvio uniforma, išvyko. Nuvyko į Šėtą, ten buvo bolševikų suimtas ir tardomas brigados štabe. Per tardymą pasisakė, kad grįžtąs iš vokiečių nelaisvės į savo namus prie Ramygalos. Į Kėdainius iš Vokietijos atvažiavęs traukiniu. Skundėsi, kad yra labai pavargęs ir nori valgyti. Komisarai ilgai žiūrinėjo Bičkaus belaisvio dokumentus, svyravo ir nežinojo, ką daryti. Galop pasiūlė tarnauti raudonojoje armijoje. Bičkus sutiko, bet prašėsi paleidžiamas kelioms dienoms į namus. Susitarė. Kadangi buvo naktis,
Bičkus buvo apnakvindintas namuose, kuriuose buvo bolševikų ryšių centrinė. Ten Bičkus gulėjo drauge su raudonarmiečiais, bet nemiegojo. Per sieną jis išgirdo pasikalbėjimą ir keiksmus, kad 3 colių patrankoms prisiuntė 6 colių sviedinius. Kiek vėliau iš tolesnių pasikalbėjimų sužinojo, kad mūsų belaisvius įsakyta pasiųsti į Vilnių. Galop paskutinė svarbesnė žinia, kurią Bičkus nugirdo: buvo įsakyta tuoj puolimą vykdyti, neatidėlioti, nežiūrint, kad gauti sviediniai netinka.
Bičkus gulėjo ir nerimavo, galvojo, kaip jam kuo greičiau ištrūkti iš Šėtos ir pasiekti Kėdainius. Anksti rytą atsikėlė ir prašėsi praleidžiamas pro sargybas. Gavo palydovą, kuris palydėjo Ramygalos link.
Pasisjutęs pagaliau laisvas, pasuko Kėdainių link ir per miškus, jam težinomais takeliais, suvargęs atvyko į Kėdainius.
Visa tai, ką sužinojo, tuoj pasakė J. Variakojui. Apie tą laiką į Kėdainius atvyko iš Ukmergės viena lietuvaitė, gailestingoji sesuo, kuri taipogi pranešė, kad bolševikai ruošiasi pulti ir užimti ne tik Kėdainius, bet ir Kauną. Žinios sutampa, vadinasi, jos yra tikros. Tuo metu Kėdainių įgula iš Kauno gavo šautuvų ir kelis tūkstančius šovinių. Negavo kulkosvaidžių, kurių labai norėjo gauti. Tačiau, vis viena ryžosi gintis, nesitraukti.
Vasario 7 dieną bolševikų 2 šaulių pulkas pradėjo Kėdainių puolimą. Anksti rytą, kai tik puolimą pajuto, panevėžiečių apsaugos būrys pastojo jiems kelią, užimdamas poziciją prie geležinkelio, kairiajame Nevėžio upės krante. Bolševikai į juos paleido stiprią ugnį, bet panevėžiečiai nesitraukė. Tuomet bolševikai pradėjo supti Kėdainių miestą. Užėmė Juodkiškių dvarą ir Aigulių kaimą, norėdami užkirsti lietuviams kelią iš Kėdainių į Kauną ir apeiti Kėdainių miestą iš pietų pusės. Čia jiems kelią pastojo Kėdainių apsaugos būrys, kuris užėmė poziciją Kėdainių miesto pietų pakrašty. Priešas sustojo puolęs, vyko aštri šaudymosi dvikova. Bolševikai šaudė iš patrankų, kulkosvaidžių ir šautuvų. Lietuviai tik iš šautuvų, nes kulkosvaidžių ir artilerijos neturėjo. Abi pusės stovėjo vietoje, savo pozicijose.
Povilo Lukšio žygis
Kad bolševikai neužimtų kelio, einančio iš Kėdainių į Kauną, buvo pasiųstas Povilas Lukšys su 9 vyrais į Paobelės dvarą. Jis labai gerai pažinojo šią vietą. Užėmęs Paobelės dvarą ir pasitaręs su savo vyrais, nusprendė pulti bolševikų sparną Algulių kaime. Bolševikų nepastebimi priėjo prie kaimo Obelės upės krantais. Tuoj puolė priešą, šaudydami iš šautuvų ir svaidydami granatas. Bolševikai tuoj pasitraukė iš Algulių kaimo. Tai pastebėjo Kėdainių priemiestyje esantieji savanoriai. Visi kaip vienas šoko priešą persekioti. Priešas buvo priverstas pasitraukti ir iš Juodkiškių dvaro. Tokiu būdu Kėdainių miesto apėjimas buvo likviduotas. Tuo laiku, kai lietuviai užėmė Aigulių kaimą, iš Kauno aerodromo atskrido 2-3 vokiečių lėktuvai. Manydami, kad Aigulių kaimą vis dar laiko užėmę bolševikai, jie numetė į kaimą keletą bombų. Tačiau mūsiškiams žalos nepadarė. Lėktuvai nuskrido toliau į rytus ir sekančias bombas metė į mišką, kur buvo bolševikai. Pavakarėje šaudymas aptilo, bolševikai pamažu traukėsi. Tą dieną vakarop į Kėdainius atvyko nedidelis vokiečių dalinys.
Tolesnis puolimas ir Povilo Lukšio žuvimas
Tuoj prasidėjo pasitarimas su vokiečiais. Vokiečiai sutiko veikti bendrai, pulti priešą ir paskolino lietuviams keletą kulkosvaidžių. Nežiūrint didelio šalčio ir nuovargio, savanorių nuotaika buvo gera. Mūsų nuostoliai buvo nedideli, vos keletą sužeistų per ištisą kautynių dieną.
Naktį į vasario 8 dieną, buvo vedama žvalgyba, išaiškinti kur yra priešas. Vieno tokio žvalgų būrelio viršininku buvo Povilas Lukšys. Kai vasario 8 d. anksti rytą P. Lukšys su savo žvalgais priėjo prie Taučiūnų kaimo, buvo netikėtai bolševikų užpultas ir nukautas. Tai buvo pirmoji auka karo lauke, kovoje dėl tėvynės laisvės. Vėliau toje vietoje buvo pastatytas paminklas.
Vadai susitarė dėl tolesnio puolimo. Priešas buvo puolamas toliau. Be didesnio pasipriešinimo bolševikai pasitraukė į Šėtą ir sustojo gintis. Vasario 10 dieną J. Variakojis, susitaręs su vokiečiais, puolė bolševikus ir užėmė Šėtos miestelį. Bolševikai pasitraukė į Bukonis ir Ukmergę.
Paaiškėjo, kad tuo laiku bolševikai puolė ne tik Kėdainius, bet ir Jonavą, Kaišiadoris, Jiezną ir Alytų. Norėjo apsupti ir paimti Kauną, ir tuo padaryti galą Lietuvos vyriausybės veiklai. Jiems nepavyko, vienur su didesniu, kitur su mažesniu pasisekimu jie buvo atremti ir priversti pasitraukti. Pasitraukę buvo ramūs bet labai akylus ir atsargūs. Suprato ir pajuto, kad su lietuviais kariauti nėra taip lengva, kaip bolševikų komisarai pasakojo ir laikraščiai rašė.
J. Variakojo žygis į Panevėžį
Vasario, kovo mėnesiais į Panevėžio apsaugos būrį stojo daug savanorių. J. Variakojis būrį pertvarkė į batalioną. Buvo sudarytos kuopos ir batalionas vadinosi “Panevėžio batalionu”. Iš Kauno gavo daugiau ginklų: šautuvų, kulkosvaidžių ir šovinių, todėl pasiryžo atlikti didesnį žygį. Kovo 27 dieną staiga puolė bolševikus ir užėmė Panevėžį, žygis pavyko labai gerai, bet tai atliko jis vienas su savo batalionu. Sparnai buvo neapsaugoti, tad bolševikai pradėjo supti Panevėžio miestą. J. Variakojis vikriai pasitraukė. Saugumo sumetimais pasitraukė kitu keliu, negu kad puolė. Iš Panevėžio J. Variakojis pasitraukė paskutinis ir vos nepakliuvo bolševikams į nelaisvę.
Ukmergės užėmimas
Pasitraukęs į Kėdainius, batalionas truputį pasilsėjo ir apsitvarkė. Balandžio mėn. pabaigoje vyriausias karo vadas generolas S. Žukauskas J. Variakojui įsakė: pereiti į Jonavos apylinkę ir pasiruošus pulti ir užimti Ukmergę. Ukmergė buvo užimta gegužės 3 dieną. Ukmergės užėmimui buvo sudarytos 4 voros, bet puolimą vykdant teko išskirti dar ir penktąją vorą. Puolimas vyko sėkmingai, tuo laiku J. Variakojis turėjo savo valdžioje ne tik kulkosvaidžių, bet net ir artilerijos. Šiame žygyje mums talkininkavo vokiečiai, Saksų savanorių batalionas. Užėmęs Ukmergę, karininkas J. Variakojis pasiuntė su kuopa kareivių karininką K. Dragunevičių į Širvintas. Karininkai K. Dragunevičius išvijo bolševikus iš miestelio ir užėmė jį. Širvintose K. Dragunevičius susitiko su lenkais. Susitikimas buvo draugiškas, pasikalbėjo ir susitarė bendrai veikti. Gegužės 9 dieną, bendrai veikdami, puolė ir užėmė Giedraičius, šį uždavinį įvykdžius, J. Variakojis gavo įsakymą grįžti atgal į Kėdainių apylinkę ir ruoštis tolesniam bolševikų puolimui. Buvo suprasta, kad teks vėl pulti ir paimti Panevėžį.
Panevėžio paėmimas ir tolesnis bolševikų puolimas
Gegužės 18 d. prasidėjo didysis bolševikų puolimas, vyriausiam karo vadui gen. S. Žukauskui vadovaujant. Į frontą buvo sutelktos visos Lietuvos kariuomenės dalys, kokias tik tuo laiku lietuviai turėjo. Į Ukmergės barą atvyko 1 pėst. pulkas, į Panevėžio barą atvyko 2 pėst. pulkas. Gegužės 18 dieną buvo įsakyta puolimą pradėti. J. Variakojis draug su 2 pėst. pulko III batalionu gegužės 19 d. užėmė Panevėžį. Užėmus miestą, buvo išstatyta sargybos, norima buvo duoti kariams pailsėti. Tačiau bolševikai puolė ir vėl privertė pasitraukti. Atlikus jėgų pertvarkymą, buvo puolama antru kartu ir Panevėžys buvo atsiimtas. Užėmus Panevėžį, buvo tęsiamas puolimas ir gegužės 31 d. buvo užimtas Kupiškis.
J. Variakojui su savo batalionu teko veikti kairiajame sparne. Kai bolševikai buvo išvyti iš Lietuvos teritorijos, teko pereiti į Latviją. J. Variakojis išvadavo Subatą, Bebrinę ir Ilukšto apylinkę. Latvių kariuomenės dalinys, kuris veikė J. Variakojo kairiajame sparne, buvo mažas ir silpnas. Tad J. Variakojui tekdavo nuolatos budėti ir saugotis, kad bolševikai neprasiveržtų pro latvių dalinį ir neapeitų mūsų kariuomenės sparną. Latviai tuo laiku turėjo mažai kariuomenės, dauguma jos kovojo su bolševikais dešiniajame, t. y. šiauriniame, Dauguvos upės krante.
J. Variakojis buvo labai pareigingas ir darbštus. Nuolatos dieną ir naktį budėdavo ir sekdavo priešą ir savųjų budrumą, užtat jo vadovaujamame daliny niekuomet nebūdavo netikėtumų, t. y. nelauktų užpuolimų.
Kovos su bermontininkais
Bolševikus išvijus iš Lietuvos, Panevėžio batalionas buvo perkeltas į Panevėžio miestą. Iš Panevėžio jis buvo pasiųstas į frontą prieš bermontininkus.
Kovoje su bermontininkais J. Variakojis gavo įsakymą 1919 m. lapkričio 21 d. pulti ir užimti Meškučius. Puolimą vykdant ir užimant Meškučius ir Kryžių kalną (į pietus nuo Meškučių), traukiniu iš Mintaujos į Šiaulius pravažiavo Bermondt-Avalovas, kuris vos nepakliuvo 4 p. pulkui į nelaisvę. Tik skubus vokiečių šarvuočio atvykimas Bermondtą išgelbėjo.
Kovos su lenkais
1920 m., kai prasidėjo karas su lenkais, J. Variakojis buvo Vilniuje. Jisai sakydavo, kad žinia apie Suvalkų sutarties pasirašymą ir jos sulaužymą atėjo tuo pačiu laiku. Tai lyg perkūnas trenkė iš giedro dangaus. Vilniaus miestą saugojo du pėstininkų batalionai (vienas 4 pėst. pulko ir vienas 9 pėst. pulko). Generolui S. Žukauskui įsakius, J. Variakojis iš Vilniaus miesto tuoj pasiuntė dar vieną batalioną. Tad Vilniaus
miestą gynė: 3 pėstininkų batalionai, 1 raitelių eskadronas ir 1 lauko baterija. Kiek vėliau prisijungė kitos kariuomenės dalys. J. Variakojo nuomone Vilniaus miesto mes apginti negalėjome, nes sutelkti daugiau jėgų trumpu laiku nebuvo įmanoma. Mūsų kariuomenės dislokacija neatitiko aplinkybėms, kurios susidarė gen. Želigovskiui Vilniaus miestą užpuolus. Tad J. Variakojis su 4 pėst. pulku, kaip ir kitos Lietuvos kariuomenės dalys, iš Vilniaus miesto pasitraukė.
Pasitraukė į šiaurę, Širvintų kryptimi. Spalio ir lapkričio mėn. vyko kautynės su puolančiais lenkais dešiniajame Vilijos upės krante. Kovotojų eilės retėjo, buvo kuopų, kurios teturėjo vos 20 kovotojų. 1920 m. lapkričio 17 d. lenkai vykdė savo didįjį ir paskutinį puolimą; lenkai privertė 2 pėst. pulką iš Giedraičių ir 7 pėst. pulką iš Širvintų pasitraukti, tačiau J. Variakojis su 4 pėst. pulku liko tvirtai stovėti Musninkų bare. J. Variakojis ne tik sugebėjo atremti lenkų puolimus, bet dar perėjo puoliman ir privertė kai kuriose vietose lenkus pasitraukti. Reikia pastebėti, kad dešiniajame 4 pėst. pulko sparne buvo natūrali kliūtis, Vilijos upė, kurią Variakojis vykusiai išnaudodavo.
Kovoms dėl Lietuvos laisvės pasibaigus, J. Variakojis 1921 m. buvo paskirtas III-čios karo apygardos štabo viršininku. 1926 m. pradžioje, pablogėjus sveikatai, pasiliuosavo iš kariuomenės. Gyveno Ššešuolėliuose, Ukmergės apsk. 1928 m. buvo susisiekimo ministeriu, vėliau — krašto apsaugos ministeriu. 1930 m., pablogėjus sveikatai, pasiliuosavo ir grįžo gyventi į Šešuolėlius.
Ryškus asmuo karių tarpe
Už aktyvią veiklą kovoje dėl Lietuvos laisvės, velionis buvo apdovanotas dviem Vyčio kryžiaus ordinais (4 ir 5 laipsnio). Latvių vyriausybė apdovanojo “Lačplėšio” ordinu, nes 1919 m. laike karo su bolševikais, J. Variakojis išvadavo nuo bolševikų Subatą, Bebrinę ir Ilukštą. Šios sritys vėliau atiteko latviams.
1944 m. plk. Variakojis apleido Lietuvą ir išvyko į Vokietiją. 1949 m. emigravo į JAV. Gyveno St. Charles miesto apylinkėje. Paskutiniais gyvenimo metais atsidėjo atsiminimų rašymui apie 4 pėst. Lietuvos karaliaus Mindaugo pulką. Kruopščiai rinko žinias, pribraižė daug braižinių, vaizduojančių kovų eigą su priešu, pririnko daug foto nuotraukų. Rašyti baigė, bet nesuskubo išleisti. Išleisti turėtų “Kario” redakcija, su kuria buvo taręsis.
Velionis buvo kuklus, berašydamas atsiminimus, kuriuos man jau teko skaityti. Apie savo ministeriavimą pamini tik poroje eilučių. Visas rašinys — tai kova su Lietuvos priešais. Jis ne sau garbės troško, bet Lietuvai, savo tėvynei.
Palaidotas buvo lapkričio 4 dieną, Čikagoje Lietuvių Tautinėse kapinėse. Palydėti į amžino poilsio vietą susirinko didelis būrys žmonių. Buvo daug ramovėnų -— ginklo ir kovos draugų. Tikybines apeigas atliko kunigai A. Trakis, St. Neimanas ir P. Dilys. Ramovėnų vardu atsisveikinimo kalbą pasakė gen. M. Rėklaitis, Lietuvos evangelikų reformatų kolegijos vardu kalbėjo Viktoras Karosas. Visuose laidotuvių dalyviuose buvo matomas gilus susikaupimas ir gailestis, kad laidojamas vyras, daug nusipelnęs Lietuvai.
Ilsėkis ramybėje!
Pirmūnams išeinant
A.a. aviacijos majorą VYTAUTĄ JABLONSKĮ palydint
Retėja eilės Lietuvos kariuomenės veteranų, retėja pirmūnų, savanorių-kūrėjų, liudininkų Lietuvos prisikėlimo ir kovų dėl laisvės eilės; retėja eilės ir jaunesnių, dažnai tik vidurio amžiaus pasiekusių. Tas yra liūdna ir nuostolinga, nes tą laisvės kovų laikotarpį mūsų istorikai nėra dar pilnai apšvietę. Reikia labai sveikinti Ramovės centrinės valdybos pastangas tuos laikus aprašyti, nušviesti kariuomenės kūrimosi sąlygas ir kovas, nes dar keleri metai ir jau gali būti per vėlu tai tinkamai atlikti.
Šį kartą paminėsime a. a. aviacijos majorą Vytautą Jablonskį, kūrėją -savanorį ir naujo ginklo — Lietuvos karo aviacijos vieną iš pirmūnų. Tam ginklui beveik neturėjome lietuviškų kadrų ar kiek padoresnio lėktuvo naujųjų kadrų apmokymui. Ir vistiek mūsų aviacija atsirado ir dalyvavo kovose dėl nepriklausomybės. Atsitiko tai tik todėl, kad netrūko jaunų veržlių, ryžtingų ir atkaklių entuziastų, norinčių būti ir kautis lakūnais. Taip 1919 m. ankstyvą pavasarį atsirado Karo aviacijos mokykla, o tų pačių metų gruodžio 16 d. buvo išleista jos pirmoji laida, davusi apie trisdešimt naujų aviatorių.
Įdomus buvo tų jaunų aviatorių gyvenimas dar tik kūrimosi stadijoje. Jie dirbo ir kartu mokėsi. Visą laiką veikė visokį kursai, kuriuose jie buvo klausytojai, dažnai ir lektoriai, išstudijavę kokį nors aviaciją liečiantį klausimą. Samdomieji instruktoriai - svetimtaučiai, daugiausia vokiečiai, buvo gan naudingi, taip pat ir jų nurodymai. Tačiau trūko lėktuvų, nes buvo tik keli — pirkti iš vokiečių. Jaunieji lakūnai rinko likusiuose iš karo įvairiuose vokiečių sandeliuose sudaužytų lėktuvų dalis, jas remontavo ir montavo sau skraidymo aparatus. Jei kam nepasisekdavo, tai ir lėktuvo neturėdavo. Skrisdami j frontą jie tenkindavosi ir lėtais, neginkluotais mokomais lėktuvais. Nestebėtina todėl, kad dėl tokio veržlumo, pokario metais greitai atsirado įvairūs specialistai, moderniškos dirbtuvės ir savo konstrukcijos lėktuvai (Dobkevičius, Gustaitis su serija “Anbo” ir kt.) Mūsų aviacijos atsiradimas, veikla, augimas ir įvairūs nuotykiai yra reikalingi istoriko. Jie duotų gerų temų ir mūsų beletristams.
Tuo keliu ėjo ir Vytautas Jablonskis. Gimęs 1898 m. vasario 16 d. Taline, Estijoje, kur jo tėvas, mūsų rašomosios kalbos kūrėjas, buvo prisiglaudęs, nes dėl persekiojimo už lietuvišką veiklą Lietuvoje gyventi negalėjo, 1917 m. jis baigė Martyno Yčo gimnaziją Voroneže, 1919 m. per kliūtis pasiekė Kaimą, stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, Karo aviacijos mokyklą, kurią baigė tais pačiais metais gruodžio mėn. 16 d. ir buvo pakeltas į leitenantus. Toliau jis ėjo tais pačiais keliais, kaip ir kiti lakūnai, dirbo ir mokėsi. Būdamas gabus kalboms, jis plačiai naudojosi svetima literatūra ir įgytomis žiniomis dalinosi su kitais. Jis buvo lakūnas ir žvalgas ir dalyvavo kovose su lenkais.
Kartą įvyko įdomus nuotykis, žvalgant lenkų pozicijas, Vytautas su žvalgu skrido silpnu mokomu lėktuvu. Netrukus lėktuvas buvo pažeistas ir teko nusileisti lenkų pusėje. Vytautas su žvalgu, išlikę sveiki, dangstydamiesi krūmais bėgo savųjų link, bet lenkai jau buvo arti. Pasislėpę neįtartinoj priedangoj, jiedu matė už kelių žingsnių jų bejieškančius lenkus, girdėjo jų keiksmus ir grąsinimus nulupti “litvinams” skūrą, tačiau nepastebėti abu lakūnai laimingai pasiekė savuosius.
1925 m. V. Jablonskis jau oficialiai skiriamas į aviacijos karininkų kursus dėstyti aviacijos istoriją ir oro fotografiją, kurią jis ypatingai mėgo. Tais pačiais metais jis siunčiamas į Prancūziją, į oro fotografijos kursus. 1927 m. vėl siunčiamas į Prancūziją į augštesnę karo aviacijos mokyklą. Baigęs ją eina įvairias pareigas tai eskadrilės vado padėjėjo, tai eskadrilės vado, o taip pat ir įvairiose kitose šakose. 1934 m. jis skiriamas oro fotografijos viršininku. Tose pareigose išbuvo iki 1940 m., kai rytų grobikas likvidavo mūsų ginkluotąsias jėgas.
Nežiūrint kokias pareigas jis ėjo, kasmet atlikdavo lakūnams nustatytus pratybos skridimus, o 1933 m. dalyvavo Gustaičio konstruotų ANBO IV lėktuvų “4-rių Ambukų” skridime per Pabaltijo valstybes, aplankant Latviją, Estiją, Suomiją ir Švediją.
Už sąžiningą tarnybą V. Jablonskis buvo apdovanotas: 1. D.L.K. Gedimino IV laips. ordenu, 2. Savanorio - kūrėjo medaliu, 3) Lietuvos Nepriklausomybės 10-ties metų sukaktuvių medaliu ir 4) Plieno Sparnų garbės ženklu.
Okupacijas jis praleido mokytojaudamas, dėstydamas matematiką ir svetimas kalbas. Kaip ir daugelis iš mūsų, 1944 m. jis pasitraukė Vokietijon, pasiekė Freiburgą, kur, karui pasibaigus, įsitraukė į visuomeninį gyvenimą, organizavo lietuvių komitetą ir ėjo jame įvairias pareigas. Vėliau perėjo į UNRą, po jos į IRO. Dėka jo takto ir gerų santykių su prancūzais, jis vykusiai gynė lietuvių ir kitų pabėgėlių reikalus, remdamas juos materialiai bei registruodamas juos dirbančiais ir taip padėdamas įsikurti ramiame Freiburge. Ypatingai jis buvo naudingas Meno mokyklos studentams lietuviams, kuriuos nuoširdžiai globojo.
1950 m. Vytautas atvyksta į Ameriką ir apsigyvena Clevelande, kur jau anksčiau buvo įsikūręs jo svainis su šeima. Tačiau čia prasidėjo nelaimės: išgyvena dvi akių katarakto operacijas, atsinaujina širdies negalavimai. Dėl širdies trombozės iš ligoninės išeina nedarbingas, o dėl silpno regėjimo lieka pririštas prie namų, nes be palydovo gatvėje jam buvo perdaug pavojinga.
Š. m. rugsėjo 25 d. dėl širdies smūgio jo gyvenimo siūlas nutrūko. Laidotuvėse dalyvavo, be žmonos ir giminių, didelis būrys draugų ir ramovėnų.
Palaidotas jis buvo ramovėnų tradicijomis. Karstą dengė mūsų trispalvė, ant šydo buvo išdėstyti garbės ženklai. Laidojimo apeigas baigiant, vėliava ir garbės ženklai buvo įteikti velionio žmonai.
A. a. Vytautas buvo malonaus būdo, aštraus proto, plačių žinių ir šviesus žmogus, žinodamas ir vartodamas septynias kalbas, jis plačiai naudojo įvairią literatūrą, mokslinę, politinę ir dailiąją. Turėjo savo nusistovėjusias pažiūras, noriai dalyvaudavo nuomonių pasikeitime, bet diskusijose buvo santūrus, niekuomet neužgaudavo oponento asmens kaip ir bendrai kitokio nusistatymo žmonių. Jo visuomet gera nuotaika, sveikas sąmojus, optimizmas ir pagarba žmogui davė jam daug draugų.
Lietuviškais klausimais jis visuomet gyvai domėjosi. Jo artimųjų nuomone, vargiai ar yra kokia lietuviška knyga, kurios jis nebūtų skaitęs, arba nebūtų žinojęs, kas dedasi išeivijoje ir kas bręsta.
Clevelando ramovėnai giliai užjaučia jo žmoną Eleną, tokiu atsidėjimu globojusią Vytautą, svainio Augino šeimą, taip šiltai atsiliepiančią apie mūsų “Vytulį”, ir artimuosius. Liūdi ramovėnai ir patys, nes jų rikiuotėje atsirado spraga, kurios jau niekas nebeužpildys.
K. Tallat-Kelpša
A.A. KPT. PRANAS KAZILIONIS – LINKUS
Š. m. spalio mėn. 23 d. buvo iškilmingai palaidotas Chicagos Tautinėse kapinėse kpt. Pranas Kazilionis - Linkus, miręs spalio 9 dieną. Jis mirė nuo kraujo plaučiuose išsiliejimo. Buvo gimęs 1907 m. sausio 23, kilęs iš Lizdeikių vienkiemio, Linkuvos valsč., Šiaulių apskr. Jis mokėsi Linkuvos, Šiaulių gimnazijose ir karo mokykloje Kaune, kurią baigęs 1927 m. buvo paskirtas tarnybai į 5 p. pulką.
Pulke jis ėjo įvairias pareigas: jaunesnio karininko, komandos v-ko ir kuopos vado. Be to, visą laiką vadovavo pulko ugniagesybos komandai, kuri pasižymėjo Kaune gaisrų gesinimuose. Kartą, užsidegus Pažaislio miškui ir gresiant sudegti Pažaislio vienuolynui, a. a. kpt. Kazilionis - Linkus sumaniai ir vikriai sukėlė pulko vyrus, baigusius ugniagesybos kursus ir kažkaip perplukdė juos per sraunų Nemuną be jokių laivelių, šlapi it ančiukai, jie nuskubėjo į gaisro vietą patys pirmieji, dar jokių kitų gaisrininkų komandos nebuvo, ir prasidėjusį gaisrą užgesino. Valstybės prezidentas už sumanumą ir drąsumą kpt. Pr. Kazilionį - Linkų apdovanojo Gedimino ordenu ir pripažino jį vienu iš geriausių kariuomenės ugniagesybos specialistų. Vėliau jis iš 5 p. pulko buvo perkeltas į II p. divizijos štabą, kur buvo paskirtas štabo adjutantu.
Velionis buvo tylaus ir draugiško būdo, gailestingos širdies ir kiekvienam stengdavosi padėti. Be to, buvo labai jautrus Lietuvos vadavimo reikalui ir kasmet tam skirdavo — aukodavo ne vieną šimtinę dolerių. Jis taip pat buvo vienas iš uoliausių Vasario 16 gimnazijos rėmėjų. Išsirašydavo apie 15 laikraščių, žurnalų ir daug knygų.
Lietuvą ištikus okupacijai, jis buvo atleistas iš Lietuvos kariuomenės ir išvyko į gimtąjį kaimą Lizdeikius, kur ūkininkavo. Atseit, abi okupacijas, raudonųjų ir rudųjų jis praleido prie plūgo.
Pajutęs raudonųjų grįžimą, kaip ir dauguma, 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Iš karto buvo apsistojęs Tiuringijoje, iš kurios persikėlė į Bavariją, o iš ten 1948 m. emigravo į JAV ir apsigyveno Čikagoje. Sau pragyvenimą pelnė dirbdamas “Silver Cup” kepykloje. Darbas buvo priežastis ir jo ankstyvos mirties, nes vos 55 metų amžiaus sulaukęs, dėl nesveikatos, turėjo išeiti į pensiją. Būdamas pensijoje prisidėjo organizuoti lietuvių pensininkų sąjungą, kurios sekretoriumi išbuvo iki mirties. Taip pat jis buvo veiklus LVS Ramovės Čikagos skyriuje ir AL Bendruomenės narys.
Velionio Prano palaikai buvo pašarvoti Petkaus koplyčioje, Marquette Parke, kur kun. B. Sugintas atlaikė pamaldas. Buvo nulydėtas į Tautines kapines Čikagoje. Nors buvo darbo diena, bet velionio palaikus į kapines palydėjo didelis būrys giminių, ginklo draugų ir visuomenės atstovų.
Koplyčioje atsisveikinimo kalbą pasakė LVS Ramovės Chicagos skyriau atstovas plk. Ant. Rėklaitis, o kapuose — velionio artimas bičiulis ir lietuvių pensininkų sąjungos pirmininkas kpt. Povilas Dirkis. Jis, be to, dar išreiškė užuojautą velionio broliui mjr. Petrui Kazilioniui-Linkui, buvusiam Vytauto Didžiojo bataliono Sibire vadui, ir kitiems artimiesiems.
Pov. Dirkis
A.A. Itn. ANTANAS MARKAUSKAS
L.V.S. Ramovė, Suvalkiečių dr-ja, A. L. Bendruomenė ir Mokytojų s-ga neteko tauraus ir darbštaus visuomeninio veikėjo, a. a. Antano Markausko, kuris mirė leukemija 1963 m. birželio 1 dieną.
Velionis buvo kilęs iš Suvalkijos nuo Marijampolės. Mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje ir aspirantu Karo mokykloje Kaune. Atlikęs karo prievolę, perėjo dirbti į Švietimo ministeriją. Iš karto mokytojavo Garliavos pradžios mokykloje, o vėliau tapo perkeltas į Tabariškius mokyklos vedėju. Tabariškiuose drauge su žmona, irgi mokytoja, išmokytojavo iki pasitraukimo iš Lietuvos.
Būdamas mokyklos vedėju, organizavo kaimo jaunimą, ypač šaulius, kuriems visą laiką vadovavo. Buvo pavyzdingas šaulių būrio vadas, o Tabariškių šaulių būrys žymiai skyrėsi nuo kitų Kauno šaulių rinktinės būrių rikiuotėje ir šaudyboje. Už tai jis buvo apdovanotas Šaulių žvaigžde ir medaliu, kuriuos 1938 m. man, Kauno šaulių rinktinės administratoriui - karininkui, teko garbė velioniui įteikti.
Jo būrys 1941 m. sukilime aktyviai dalyvavo Kauno užmiestyje.
Iš Lietuvos jis pasitraukė 1944 m. į Vokietiją, kur išgyveno keliose stovyklose, dirbdamas Vyt. Didžiojo sargybų kuopoje. 1949 m. išemigravo į JAV ir apsigyveno Melrose Parke, kur suorganizavo lituanistinę mokyklą ir jai vadovavo. Aktyviai dirbo A. L. Bendruomenėje ir Balfe. Iš Melrose Parko persikėlė į Cicero ir tuojau įsijungė į Cicero apylinkę, kur išbuvo Bendruomenės sekretoriumi iki mirties.
Velionis, gyvendamas Cicero, taip pat aktyviai dirbo ir Suvalkiečių dr-joje, Mokytojų s-goje, Balfe ir LVS Ramovėje Chicagos skyriuje. Ypač sielojosi Lietuvos atvadavimo reikalais ir vis galvojo grįžti į numylėtą Lietuvą. Taip pat rūpinosi Suvalkiečių dr-jos reikalais, net būdamas ligoninėje vis kalbėjo ir troško, kad tos organizacijos 25 metų gyvasties jubilėjus pasisektų. Tačiau to jubilėjaus jau neteko sulaukti. Jis buvo darbo ir pareigos žmogus, kokių retai pasitaiko gyvenime. Visuomet būdavo optimistas ir kovotojas dėl lietuvybės ir darbininkas jaunimo lietuviško auklėjimo kelyje.
Velionis paliko žmoną Veroniką, mokytoją, ir du sūnus: Vaidotą-Antaną su šeima ir Vilulį — studentą. Velionis katalikiškomis bažnytinėmisapeigomis buvo nulydėtas į šv. Kazimiero kapines ir palaidotas, dalyvaujant gausiam būriui draugų ir artimųjų.
Pov. Dirkis
UOLAUS RAMOVĖNO LAIDOTUVĖS
Bad Zwischenahn (Vokietija). Š. m. lapkričio 23 d. iškilmingai palaidojo Justiną Pažeriūną. Laidojimo apeigas atliko vokiečių par. kunigas, dalyvaujant visai Bad Zwischenahn lietuvių bendruomenei ir kitų tautybių gyventojams. Žvakėse paskendusį karstą papuošė liet. bendruomenė', ramovėnų ir atskirų asmenų vainikai. Pažymėtina, kad Bad Zwischeahn nė vienose laidotuvėse nebūdavo tiek daug žmonių, kiek šiose. Jo kuklumas, draugiškumas ir tragiška mirtis labai sujaudino visus jo pažįstamus. Laidotuvių visais reikalai' labai rūpestingai pasirūpino bendr. pirmininkas P. Kazirskis.
A.a. Justinas Pažeriūnas buvo karštas lietuvis patriotas, uolus ramovėnas, nario mokestį buvo apmokėjęs už visus 1934 metus. Gimęs 1919 metais kovo mėn. 7 d. Šakių apskr. Liga sutrukdė jam išvažiuoti iš Vokietijos.
Ilsėkis, mielas Justinai, toli nuo savo brangiosios šalelės, kurią labai mylėjai ir buvai pasiryžęs ginklu rankose ją ginti, įstodamas į gen. Plechavičiaus rinktinę.
J. J.
