GERBKIME GARBINGĄ PRAEITĮ IR GARBINGUS VADUS
PRANYS ALŠĖNAS
“Lietuvą ir lietuvius mylėjau, bet sentimentus jiems jau iškalbėjau savo raštuose— prašom pasiskaityti ir bus vistiek, ar aš tebesu ar nebesu.”
Iš Vaižganto testamento.
Pro laiko dulkes žvelgdami atgalion, daug prisimename, o dar daugiau išskaitome istorijos puslapiuose apie didžiai garbingą mūsų tautos praeitį, o taip pat — apie garbinguosius mūsų praeities ir dabarties, kaip karinius, taip ir kultūrinės srities, vadus.
— Praeitis tautos ir valstybės gyvenime — niekad nenustoja buvusi ir dabartimi. — Šitai prieš dvidešimt penkeris metus yra pabrėžęs plk. A. Butkevičius, tuometinis 8 p. K.K. Vaidoto pulko vadas.
Šis autorius — ir dar daugiau reikšmingų minčių anuomet išdėstė, straipsnyje “Praeitis ir ateitis”, leidinyje, pavadintame “7 šimtai”, išleistam 700 m. Saulės mūšio sukakties proga.
Jis teigė, jog jeigu Lietuva kryžiuočių antplūdžiams, prasidėjusiems XIII šimtmety, nebūtų įstengusi atsispirti, nebūtume sulaukę nepriklausomos Lietuvos laikotarpio. Taipogi — jei vėliau tauta nebūtų sulaukusi Daukanto, Valančiaus, Basanavičiaus ir kitų šviesuolių bei jųjų organizuotų knygnešių kadrų — “Aušra” nebūtų surinkusi nei savo 300 skaitytojų. O be “Aušros” ir “Varpo” — tikrai nebūtų atgijusi Lietuva. Nes kas gi kovai būtų pažadinęs susnūdusią lietuvių dvasią? Taigi, tuomet iš didingos ir galingos praeityje Lietuvos — tik vardas būtų belikęs, o sentėvių krauju ir prakaitu nušlakstytose dirvose, lietuviškoj žemėj, — būtų ištisai, be jokios pertraukos, šeimininkavęs barzdotas atėjūnas, maskolis. Gi naginėtas lietuvis — būtų gal klajojęs rūkuose, net savąjį vardą pamiršęs, nė to dvidešimtmečio nepabuvęs laisvas.
Tiesa, šiandien ir vėl nebeturim laisvės. Ir vėl mūsų Tėvynė pavergta. Ji pavergta to paties maskolio-ruso, nesvarbu, kad jis pirmiau buvo “baltas”, dabar — “raudonas”. Vienok mūsų pozicija nūdien — yra daug stipresnė, negu anuomet. Kodėl? Todėl, kad mes, dvidešimtmetį išbuvę laisvi ir nepriklausomi, įgavome savimi daugiau pasitikėjimo, stipriau supratome ir įsisąmoninom laisvės vertę, todėl ir mūsų kova laisvės link — pasidarė tvirtesnė, sąmoningesnė ir brangesnė.
Tiesa, esame nedidelė tauta, bet ne skaičiuje — tautos ateitis, tik jos sąmoningume. Mažutė graikų tauta — paliko nemirštamą vardą nasaulio istorijoj, o josios dvasios turtais — tebeminta ir nūdienis, pasakytume, toks išpuikęs pasaulis. Tačiau ir toji, taip dvasiškai galinga, graikų tauta — ilgiems amžiams buvo netekusi politinio savarankiškumo, vergavo daug tamsesnėms už save tautoms. Ir kodėl? Todėl, kad nors buvo šviesi, bet nesuprato vienybės reikšmės, kad pešėsi ir kovojo tarpusavy, kad nesusitelkė po viena stipria vadovybe.
Ilgi vergijos amžiai — pakeitė ir tautos būdą, nuslopino kuriamąją tautos iniciatyvą, nes vergo būklė — niekad nebuvo pakenčiama kūrėjui. Tautos suneštasis kultūros lobynas, nepapildomas, neatnaujinamas, netekęs gyvenamojo meto dinamiškumo — apkerpėja, pradeda trūnyti ir atsiduoti senienomis.
O praeitis — turi būti gyva dabartyje, nes atitraukta nuo realiojo šių dienų gyvenimo — pamažu ji nustoja savo reikšmės.
Taip buvo su mažyte, bet itin gaja graikų tauta. Vienok ir mūsoji mažytė Lietuvėlė ir josios tėvynainiai — anuomet šimtmetį su viršum buvo netekę laisvės. O dabar — po dvidešimties laisvės ir nepriklausomybės šviesių ir brandžių metų — Lietuvoj vėl gili ir ilga, viską kaustanti, žiema, anot amžinos atminties Vaižganto. Šisai kūrėjas, teigdamas tai, turėjo galvoje caro priespaudos laikmetį, kuris, reikia pasakyti, nors buvo ilgesnis už dabartinįjį, bet — lengvesnis. Niekas taip žiauriai ir rafinuotai neengė Lietuvos, kaip raudonasis bolševizmas.
Karai pasaulyje siautė ir siautės. Jie, anaiptol nepasibaigs, kol pasaulyje nepasibaigs ir žiaurioji neteisybė. Nūdienis pasaulis — vėl stovi prieš hamletiškąjį klausimą: “Būti ar nebūti?” Kitaip sakant, pasiduoti žiauriajai (deja, pačių Vakarų išugdytai) raudonųjų bangai ir leistis užliejamai — ar pasipriešinti nežmoniškajam komunizmui? . ..
Istorijos puslapiai — labai aiškiai surašyti. Reikia tik mokėti juos skaityti ir perprasti. Ateities įvykių gausoj — išliks tik tie, kurie bus išsiauginę aštresnius dyglius ir bus sąmoningesni tautiškai.
Kas belieka mums daryti?
Tai labai realus ir aktualus nūdienis klausimas. Į tai atsakant, reikėtų pabrėžti, kad, mums, ypač laisvuose kraštuose gyvenantiems lietuviams, kuriems niekas netrukdo būti lietuviais, lietuviškai galvoti ir lietuviškai veikti, svarbiausia — reikia niekad, o niekad neužmiršti mūsų tautos garbingos praeities, nes praeitis — dažniausia esti dabarties mokytoja, o taip pat — neužmiršti savųjų vadų, kaip mirusių, taip gyvų tebesančių. Iš jų patarimų — likusių raštuose (jų kūryboj) ir istorijos puslapiuose atžymėtų — turime semtis stiprybės ateities kovai dėl Tėvynės laisvės ir jos šventų idealų.
Šiemet gyvename Maironio metų supami. Tad, naudokimės ir gyvenkime Didžiojo Atgimimo Dainiaus poezijoj išsakytų idealų dvasia.
Turime ir dar daug, o daug vardų, kurie Lietuvai ir lietuviams yra begalinės reikšmės, tai: Basanavičius, Kudirka, Vaižgantas ir dešimtys, bei šimtai kitų, kurie — prisimenant juos ir jų darbus — daug ištvermės ir stiprybės gali suteikti mūsų kovai dėl Tėvynės laisvės.
O turime ir dar gyvų savo tautinių ir kultūrinių vadų, visokeriopos veiklos veteranų, peržengusių 70-ties metų (ir dar daugiau) slenkstį. Jų tarpe dar tebėra ketvertas gyvų Nepriklausomybės Akto signatarų: Biržiška, Kairys, Šaulys, Klimas. Be to, ir visa eilė kitų — buv. valstybininkų bei plunksnos darbo veteranų, kaip: Krupavičius, Skipitis, Kirša, Mikuckis ir dar daugiau jų, čia pavardėmis neišminėtinų. O ar dažnai prisimename juos? Ar tinkamai pagerbiame juos senatvėje, tiek daug dirbusius ir nuveikusius mūsų tautos labui? Deja.
Esą, Atėnų respublikos garsus, garbingas ir neužmirštamas valstybininkas, Aristidas, gyvenęs 530-468 metais prieš Kristų, sėkmingai gynęs respubliką nuo išorinių priešų, išmintingai ir garbingai tvarkęs ir rikiavęs reikalus viduje, kovodamas su savanaudžiais (kurių ir anuomet netrūko). Deja, ta kova — nepatikusi jiems ir pavykę sukiršinti tautą prieš Aristidą. Sušauktas susirinkimas, padaryti nutarimai Aristidui iš tėvynės ištremti. Per susirinkimą, žinoma, pasipylę daug kalbų, šmeižtų ir neužtarnautų kaltinimų. Balsuotojams buvusios išdalintos molinės šukės, ant kurių, norintieji Aristidą ištremti, turėję užrašyti jo vardą ir šukę įmesti į urną.
Per šiuos balsavimus prie paties Aristido, (nepažįstant jo), priėjęs vienas apysenis prasčiokas ir paprašęs, kad ant šukės užrašytų: “Aristidas”.
Aristidas to prasčioko paklausęs: “Ką blogo padarė Aristidas, kad balsuoji už jo ištrėmimą?”
Prasčiokas atsakęs: “Aristidas man tai nieko blogo nepadarė. Bet aš vis girdėjau ir girdžiu, kad Aristidas ten gero padarė, kitur gero padarė, kiti kitaip, o dar kiti — nei šiaip, nei taip. Bet vis tik Aristidas ir Aristidas ir man tai nusibodo” . ..
Aristidas išpildęs jo prašymą, užrašęs savo vardą ant jo šukės. Tokių ir panašių balsuotojų atsiradę daug ir buvę nubalsuota Aristidą ištremti iš tėvynės. Bet ištrėmę — greitai jo pasigedo . ..
Apsižiūrėkime, ar, kartais, ir mes nesielgiame su savo tautos vadais taip, kaip kadaise pasielgė atėniečiai su Aristidu? . ..
