Partizanai: Istorija ir dabartis

PIRMAISIAIS 2 PĖST. PULKO METAIS

Ats. Mjr. PRANAS MAČIULIS

(Tąsa)

Iš karto supratau, kad nenuraminsiu, tad įsakiau viršilai išrikiuoti kuopą ir pranešti kar. Ginčui, kad mano įsakymu vestų kuopą kartu su pulku. Įsakiau pastatyti sustiprintą sargybą prie ginklų sandėlio, o pats nuėjau į karininkų valgyklą, kurioje radau tą patį bičių avilį zirziant, kaip ir mano kuopoje. Iš batalionų vadų valgykloje buvo tik vienas, būtent kar. Laurinaitis. Pasikalbėję su juo nutarėme, kad vis dėlto pulką reikia nuvesti tvarkingai. Kar. Laurinaitis sutiko nuvesti pulką. Žygis įvyko tvarkingai. Tą pačią dieną kar. Glovackis grįžo pulkan. Buvo aišku, kad mūsų dienos Panemunėje suskaitytos. Kar. Glovackis pasidarė atsargesnis ir politiniais šūkiais daugiau nebesišvaistė. Savo gerbėjus, savanorius, perdavė saugumui. Buvo jų tarpe keletas ir paprastų vyrukų. Aš gi, savo kulkosvaidininkų neišdaviau. Vėliau pasiunčiau juos. į Karo Mokyklą. Taip baigėsi pirmieji neramumai 2 p. pulke 1919 metų balandžio mėn.

ŽYGIS PRIEŠ BOLŠEVIKUS

Gegužės mėnesio viduryje, jau po priesaikos, pulkas gavo įsakymą vykti frontan. Šančių rampoje pasikrovėme į vagonus tokioje sudėtyje: Pulko Štabas, kar. Glovackis, adjutantas kar. Gricius, jo padėjėjas kar. Dabulevičius;

I    batalionas — kar. Matiejūnas-Valevičius, trys kuopos, maždaug 200-250 vyrų kuopoje;

II   batalionas — kar. Jonas Laurinaitis, sudėtis maždaug ta pati, kaip ir I bataliono; III batalionas — kar. Petruitis, sudėtis maždaug tokia pat, kaip ir pirmuose batalionuose (kuopų vadų ir jaunesniųjų karininkų jau ne visų pavardes prisimenu, tad jų nerašau nė vieno); naujai suformuota ūkio dalis kar. Vimerio vadovaujama, kulkosvaidžių kuopa — kar. Mačiulis su 16 sunkiųjų kulkosvaidžių, trys jaunesni karininkai, 186 kareiviai ir 64 arkliai; raitų žvalgų komanda — kar. Jonas Budrys su 40 vyrų ir arklių; ryšių komanda — kar. Bronius Draugelis su apie 60 vyrų, telefonais, kabeliu ir 6 arkliais. Tokios maždaug sudėties pulkas apleido Panemunę.

Lietuvos kariuomenė atmuša bolševikų kavalerijos puolimą ties Alunta (1919. V. 31)

Iš P. Bliumo rinkinio

Panemunėje liko IV batalionas, kar. Butkaus vadovaujamas, ūkio dalis, kar. Šalkausko, vadovaujama ir mokomoji kuopa — kar. Kauno vadovaujama. Šios likusios dalys į pulką nebe-atvyko ir iš jų vėliau buvo suformuotas atskiras Marijampolės batalionas, vėliau pavadintas 6 pėstininkų pulku.

Apie antrą valandą p.p. pajudėjome iš Šančių rampos ir apie 7 valandą, per Kaišiadorius, pasiekėme Kėdainius. Nakvojome vagonuose, o 7 vai. rytą pradėjome žygį prieš bolševikus Panevėžio link.

Kėdainiuose prie pulko prisijungė vienas artilerijos būrys su dviem patrankomis, kar. Smito vadovaujamas.

Pulkui dar tebebūnant vagonuose, Panevėžio bataliono kariai atvedė į pulko štabą suimtą vyrą, civiliškai apsirengusį. Įtartas šnipinėjimu. Kar. Glovackis tuojau paskyrė karo lauko teismą. Teismo pirmininku buvo kar. Laurinaitis, nariais: kar. Draugelis, aš ir du puskarininkiai. Viso penki žmonės. Sekretoriumi buvo kar. Aglinskas, kuris liko nuolatiniu karo lauko teismo sekretorium. Teisiamasis pasisakė esąs lietuvis ir III rusų bolševikų korpo vyriausias politrukas. Tai liudijo rasti pas jį dokumentai, o be to, ir jis pats prisipažino. Jo pavardė buvo Vitkauskas. Tuomet mes nežinojome, kad jis yra brolis karininko Vitkausko, tarnavusio Lietuvos kariuomenėje mobilizuotu. Teisiamasis arogantiškai papasakojo, kad jis atėjęs pasižiūrėti, kas čia dedasi. Mat, jam esant lietuviu, joks pavojus negrėsė, nes ir ginklo jis neturėjo. Pirmininkui užklausus Vitkauską, ką jis būtų daręs su surinktomis žiniomis. Teisiamasis atsakė, jis viską būtų pranešęs savo viršininkams. Jo manymu, Kėdainiuoe buvo labai mažai lietuvių ir, greičiausiai, rusai būtų puolę Kėdainius ir juos paėmę. Teisiamasis pridėjo, jog naujos dalys tik dabar atvyko ir tebėra vagonuose. Jo manymu, jei dabar rusai pultų, tai esančios vagonuose dalys būtų lengvai išsklaidytos ir visas karo grobis atitektų rusams. Toks ciniškas jo aiškinimas, žinoma, paveikė teismo narius. Teismas priėjo vieningos nuomonės ir pasmerkė jį sušaudyti. Tą patį vakarą teismo sprendimas buvo ir įvykdytas, ten pat Kėdainių geležinkelių stoties sandėlyje. Teismo sprendimą vykdyti buvo kviečiami savanoriai. Jų atsirado tiek daug, tad paėmė tik iš eilės dešimts žmonių.

Nakčiai buvo išstatytos stiprios sargybos, kad rusų puolimo atveju ne taip jau lengvai būtumėm išsklaidyti. Kitos dienos rytą, eidami iš abiejų pusių Nevėžio upės, pradėjome žygį Panevėžio link. I batalionas keliu Surviliškis — Upytė — Panevėžys, II batalionas — lauko keliais iki Airiogalos ir nuo Airiogalos vieškeliu į Panevėžį, III batalionas lauko keliais — Airiogala — Velžių dvaras. Pulko štabas žygiavo vieškeliu už I bataliono. Kulkosvaidžių kuopos trys būriai buvo pasiųsti į batalionus, aš gi, su vienu būriu prisijungiau prie pulko štabo.

Šiame žygyje bolševikų pasipriešinimas buvo sutiktas prie Surviliškio. Mūsų baterijai iššovus keletą sviedinių ir vienam sviediniui pataikius į kleboniją, kur tuo metu valgė pietus visa bolševikų vadovybė, bolševikai išbėgiojo ir sustojo tik prie Subačiaus. II batalionas atvyko į Panevėžį, nesutikęs bolševikų. III batalionas sutiko gana rimtą pasipriešinimą prie Velžių kaimo. Bolševikai ten atkakliai gynė tiltą per Nevėžį ties Velžių kaimu.

Bolševikus pasisekė išvaikyti vienai mūsų kuopai perbridus per Nevėžį ir užėjus jiems iš užpakalio. Velžių laukuose buvo nukauti trys mūsų kariai ir 6 sužeisti. Pulko štabas su I batalionu, pernakvojęs Surviliškio miestelyje, iš ryto pradėjo žygį į Panevėžį per Upytę. Nesutikdami priešo, žygiavome skubiai. Vietos gyventojai kaimiečiai sutikdavo mus visus su pienu, duona, dešromis, kumpiais ir sūriais. Laukai atrodė dar nedirbami ir šlapi, kur-ne-kur ant kalniukų buvo jau pradžiūvusios dirvos. Nakvojome Upytėje ir apylinkės kaimuose.

Iš raitų žvalgų pranešimo žinojome, jog II batalionas nesutinka pasipriešinimo. Tik III sutiko pasipriešinimą prie Velžių. Rytojaus dieną pradėjome žygį į Panevėžį gan vėlai. Žinojome padėtį, tad neskubėjome. Už Panevėžio gelžkelio stoties kaimuose stovėjo Panevėžio batalionas. Panevėžys buvo paliktas 2 p. pulkui apsistoti. Panevėžyje žmonės sutiko mus su gėlėmis; buvo labai graži pavasario diena, šeštadienis. Štabas ir dauguma vyresniųjų karininkų apsistojo viešbutyje.

Miesto karo komendantu jau buvo paskirtas kažkoks nelietuvis karininkas. Jis net nekalbėjo lietuviškai. Šis komendantas jau pradėjo suiminėti, ne tik įtartus bolševikų simpatikus, bet net ir garbingus lietuvius.

Antrasis karo lauko teismas.Rytojaus dieną, tai buvo sekmadienis, datos nebepamenu, buvau iššauktas pas pulko vadą. Vadas man įteikė sąrašą karo lauko teismo narių ir įsakė dar šiandieną išnagrinėti bylą prieš dr. Maželį ir dr. Kuzmą, kurie yra laikomi daboklėje, miesto komendanto žinioje. Teismo sudėtis buvo tokia: pirmininkas kar. Mačiulis, nariai: kar. Budrys, kar. Semašenka ir du puskarininkiai (pavardžių nebepamenu), teismo sekretorius kar. Aglinskas. Per kar. Aglinską surinkau visus teismo narius 4 val. po pietų į komendantūrą, kur užėmiau vieną kambarį.

Karininkas Aglinskas labai aimanavo, sakydamas: “Dievuli, tokius žmones teisti ir, ko gero, dar jūs, bedūšnikai, galite nuteisti”. Raminau jį, sakydamas, jog žiūrėsime teisybės. Nustatytu laiku nuėjus Komendantūron radau susirinkusius visus teismo narius ir pilną kambarį pašalinių, miesto ligoninės tarnautojų, su gailestingomis seselėmis priešakyje. Jų buvo penkio ar šešios. Jos beveik visos buvo dirbusios gailestingomis seserims rusų caro armijoj, tad buvo drąsios. Įėjus man kambarin, kar. Aglinskas pranešė, kad teismo pirmininkas atvyko. Sesutės puolė į mane prašydamos ir aiškindamos, kad gydytojai per visą bolševikų okupaciją Panevėžyje buvo, ne tik geri žmonės, bet tiesiog angelai. Šiaip taip išprašiau ligoninės personalą iš teismo kambario. Kar. Aglinskas perskaitė kaltinimus prieš gydytojus.

Kaltinimo medžiagoje nebuvo nieko rimto, apart suvedimo asmeninių sąskaitų. Ypatingai gydytojus kaltino vaistininkas Laurinaitis. Jo žodžiais, bolševikų okupacijos metu gydytojai įsakė iš vaistinės konfiskuoti daug vaistų. Prie bylos buvo pridėtas vaistų sąrašas ir net jų kainos. Teismui susipažinus su kaltinimo medžiaga, įsakiau įvesti kaltinamuosius. Gydytojai atrodė rimti ir išblyškę. Dr. Maželis net iš lengvo virpėjo. Dr. Kuzma laikėsi stipriau. Teismo tardymo metu paaiškėjo, kad gydytojai buvo nuolatiniai Panevėžio miesto gyventojai, turėjo draugų ir priešų. Dr. Kudzma prisipažino ir paaiškino, kad jam, kaip chirurgui, prisidėjo daryti keletą operacijų sužeistiems bolševikų kariams. Dr. Maželis paaiškino, kad jis yra vien moterų ligų specialistas, tad jam prisiėjo daugiausia turėti reikalų su moterimis. Apie konfiskavimą vaistų iš Laurinaičio vaistinės jis girdįs, čia teisme, tik pirmą kartą. Vaistų ligoninėje visuomet trūkdavo, o geresnių niekuomet ir nebūdavo.

Teismui paaiškėjo, kad gydytojai yra nekalti ir nutarė juos paleisti. Be to, perspėjo, kad einant kovoms su bolševikais, jie negali iš miesto išvykti be milicijos žinios.

Nebuvau visai tikras ar kar. Glovackis su teismo sprendimu sutiks ir tvirtins. Tačiau jis su teismo sprendimu sutiko ir jį patvirtino. Taip pasibaigė antrasis karo lauko teismas pulke ... Vėliau, man asmeniškai šiek tiek prikaišiojo kar. Laurinaitis, kad į jo pusbrolio vaistininko skundą nebuvo atsižvelgta.

Pasivijus ūkio daliai pulką Panevėžyje, pakeitus žmonėms suplyšusius batus ir apsirūpinus karo reikmenimis ir maistu, pulkas pradėjo žygį Subačiaus link. III batalionas, stovėjęs Velžiuose, pradėjo žygį kovos tvarkoje, II batalionas žygiavo paskui III batalioną, I batalionas ir pulko štabas, per Pajeslio dvarą, keliais per kaimus ir miškus, netoli nuo geležinkelio linijos, žygiavo Subačiaus stoties link. Prisiartinus apie 10 km. prie Subačiaus, gavome pranešimą, jog III batalionas sutiko Subačiaus miestelyje ir kaimuose į dešinę nuo miestelio, bolševikų pasipriešinimą ir net bolševikų mėginimą daryti priešpuolius.

Išaiškinus padėtį ir išžvalgius barą, rytui auštant, II batalionas, kar. Laurinaičio vadovaujamas apėjo Subačiaus miestelį iš pietų, per krūmus, vietiniams vadovams vedant, ir pradėjo puolimą. Bolševikai stipriai gynėsi, jie net pradėjo priešpuolį prieš III batalioną, ypač prieš septintą kuopą, kuri pradėjo krikti. Grėsė bolševikų prasilaužimas per mūsų kovos linijas. Tada, Laurinaitis pasiuntė šeštą kuopą apeiti bolševikus iš užpakalio. Šeštai kuopai tas pilnai pavyko. Priešas, pajutęs apsupimą, pakriko ir išsibėgiojo, palikdami keturius kulkosvaidžius, keletą vežimų, dvi lauko virtuves ir kelioliką belaisvių.

I batalionas, be didesnių susirėmimų, užėmė Subačiaus geležinkelio stotį. Šis Subačiaus bolševikų stipresnis pasipriešinimas Lietuvos ribose buvo paskutinis.

Toliau žygiavome per Šimonis — Kamajus — Ragelius, iki Antazavės — Aleksandravėlės — Eglaitės ruožo, be jokio pasipriešinimo. Šiame ruože sutikome bolševikus, tad apsistojome ilgesniam laikui. Pulko štabas sustojo Pakrevnio dvare. Išžvalgę ir išaiškinę padėtį, pradėjome naują žygį ir pasiekėme Suvieko-Inturkės-Antalieptės ruožą. Pulko štabas apsistojo Aleksandravėlėje. Užėmėm barą nuo geležinkelio linijos iki Antalieptės, apie 7 km. ilgio. Pulke tuo laiku buvo apie du tūkstančiai kovotojų su 14 kulkosvaidžių ir dviem patrankomis.

Šiame žygyje bolševikai mažai priešinosi ir skubiai traukėsi Zarasų link, palikdami net savo gurguoles ir virtuves. Gurguolės buvo II bataliono atkirstos ir kartu su jų tarnyba pateko į mūsų pulko rankas. Vėliau atvykę gyventojai nuo Dusetų ir net nuo Subačiaus atpažino savo arklius. Atlikus formalumus, ūkininkams arkliai buvo grąžinti. Sutikus rimtesnį priešo pasipriešinimą Suvieko-Inturkės-Antalieptės ruože apsistojome, nes mūsų jėgos buvo per silpnos, rusai gavo naujus pastiprinimus: latvių bolševikų šeštą ir devintą pulkus.

Tame ruože išbuvome apie tris savaites. Ties Suvieko bažnytkiemiu stovėjo šešta kuopa, kar. Krikščiūno vadovaujama. Kuopa buvo užėmusi tarp ežerų ir balų perėjimus augštumose. Iš priešakio bolševikai kuopos pulti negalėjo. Pasikvietė talkon Suvieko rusus stačiatikius, kurie lietuviams buvo nepalankūs. Tie vietiniai rusai pervedė bolševikus per pelkių brąstas ir puolė šeštą kuopą naktį iš užpakalio. Netikėtai užpulta kuopa išsibėgiojo. Karininkas Krikščiūnas net vienmarškinis ir apatinėmis kelnėmis per ežerą išplaukė. Šis įvykis buvo pirmutinis ir skaudus pulko pralaimėjimas.

Radome keturius mūsų karius nukautus ir apiplėštus, nutraukti buvo net ir marškiniai. Aštuoni kariai nebegrįžo, matyt, bolševikai paėmė juos į nelaisvę. Netekome 2 kulkosvaidžių, 2 vežimų, lauko virtuvės ir 7 arklių. Karininkai ir kareiviai neteko savo drabužių, daiktų ir kuprinių, 22 šautuvų, o kai kurie, net batų.

Bolševikai po to laimėjimo įsidrąsino, gavę pastiprinimą, pradėjo puldinėti mūsų dalinius didesnėmis jėgomis. Mūsų augštesnioji vadovybė įsakė atsitraukti į Dusetų ežero — Aleksandravėlės-Eglaitės ruožą. Pulko štabas grįžo į Pakrevnio dvarą. Mano kulkosvaidžių kuopos gurguolė ir IV būrys su rezervu apsistojo Pakrevnėlių palivarke.

Trečiasis karo lauko teismas.Vieną dieną gavau pulko vado įsakymą su teismo narių sąrašu. Įsakyta sušaukti karo lauko teismą ir išnagrinėti bylą prieš Smolskį, kuris laikomas suimtas pulko štabo žinioje. Rytojaus dieną sušaukiau karo lauko teismą šios sudėties: pirmininkas — Kar. Mačiulis, nariai: kar. Budrys, kar. Semašionka ir du puskarininkiai. Sekretorius — kar. Aglinskas. Diena buvo graži. Neturint laisvų kambarių Pakrevnio dvaro name, pastatėme stalą ir 6 kėdes kieme po liepa. Teismo sekretorius kar. Aglinskas perskaitė kaltinamąjį aktą prieš Smolskį. Kaltinimai lietė daugiausia senus caro laikus, kad Smolskis esąs cicilikas, bedievis, raginęs žmones neklausyti caro valdžios, nemokėti mokesčių ir daužyti degtinės parduotuves. Šis skundas buvo pasirašytas apie 100 žmonių. Kitas skundas, su parašais apie 20 žmonių, buvo jau bolševikų okupacijos laikų. Esą Smolskis sakęs prakalbas bolševikų iškilmių metu, kad dabar atėjusi darbo žmonių valdžia, ateiną nauji laikai ir žmonėms būsią gera gyventi. Dar vienas raštas buvo su Kamajų parapijos klebono parašu, kad Smolskis esąs bedievis, bažnyčios nelankąs ir girdėjęs, kad per jo kaltę bolševikai sušaudė Ilūkšto kleboną kunigą Budrį. Teismo apklausinėjimo metu paaiškėjo, kad Smolskis yra Kamajų miestelio ūkininko sūnus. Tėvai turi Kamajų miestelyje 28 dešimtines žemės, kad jis baigęs Paryžiuje universitetą, iš Maskvos universiteto, už 1904-1906 metų neramumus, buvo pašalintas ir caro žandarų gaudomas. Įsitikinimo jis esą socialdemokratas, prieš Lietuvą niekuomet neveikęs ir labai džiaugtųsi, kad Lietuvai pasisektų apginti nepriklausomybę. Dėl kunigo Budrio sušaudymo nesąs kaltas.

(bus daugiau)

PIRMAISIAIS 2 PĖST. PULKO METAIS

Ats. Mjr. PRANAS MAČIULIS

(Tąsa)

Tą dieną buvo sekmadienis. Jis buvo Ilūkš-te sušaukęs socialdemokratų susirinkimą, bet Ilūkšto komunistai tą susirinkimą išvaikė ir jį patį norėjo suimti, tik draugų padedamas pasislėpė. Du jo vienminčius suėmė ir išvežė į Daugpilį. Kunigą Budrį sušaudė. Teismo pasitarimo metu paaiškėjo, jog sušaudytas kun. Budrys yra tikras mūsų teismo nario kar. Budrio brolis, tad kar. Budrys reikalavo, jo brolio mirties kaltininko, Smolskio, mirties. Tokiai būklei susidarius, Smolskio mirties bausmės klausimą teko spręsti balsavimo keliu. Prieš Smolskio mirtį pasisakė keturi teismo nariai ir tik vienas už jo mirtį. Buvo aišku, jog be bausmės Smolskio palikti negalima, nes štabas jo nepaleis. Pasiūliau teismui nubausti Smolskį trims metams sunkiųjų darbų kalėjimo, tikėdamas, kad nusiuntus Smolskį į Panevėžį, jo draugai išsirūpins jį išvaduoti.

Su šiuo mano pasiūlymu teismas sutiko, net ir kar. Budrys nesipriešino. Tad išėjo, kad karo lauko teismas vienbalsiai nutarė nubausti Smolskį trims metams sunkiųjų darbų kalėjimo. Pulko vadas kar. Glovackis su šiuo karolauko teismo sprendimu nesutiko. Šį teismą jis paleido ir paskyrė naują, persvarstyti bylą prieš Smolskį. Po kelių dienų naujos sudėties karo lauko teismas, kar. Laurinaičiui pirmininkaujant, susirinko antrą kartą svarstyti Smolskio bylą. Bet ir šis antrasis karo lauko teismas nerado Smolskį baustiną mirtimi ir patvirtino pirmojo karo lauko teismo sprendimą. Taigi du karo lauko teismai nepasmerkė Smolskio mirčiai. Buvo dar daugiau karo lauko teismų, bet aš jau juose nebedalyvavau, nes po Smolskio bylos, visokiais būdais, stengiausi nebepapulti į teismo sudėtį.

Pulkui stovint vietoje, o štabui Pakrevnio dvare, buvo gauti nauji pulko etatai. Nauja buvo tiktai, kad, vietoje vienos kulkosvaidžių kuopos, bus trys, prie kiekvieno bataliono po kulkosvaidžių kuopą iš trijų būrių po keturius kulkosvaidžius būryje, arba viso dvylika kulkosvaidžių kuopoje. Taigi batalionas kulkosvaidžiais sustiprėjo. Anksčiau mūšio metu batalione buvo tik keturi kulkosvaidžiai, dabar — net dvylika: kiekvienai pėstininkų kuopai net po keturis kulkosvaidžius. Taigi su naujais etatais kulkosvaidžių ugnis sustiprėjo tris kartus. Taipgi prie pulko buvo priskirta visa artilerijos baterija, kar. Geigos vadovaujama. Kulkosvaidžių centras stovėjo Pakrevnėlio palivarke, apie vieną kilometrą nuo Pakrevnio dvaro.

Tvarkyti naujus etatus, parenkant žmones, apmokant juos, išgaunant naujus ginklus, arklius ir vežimus, užėmė daug laiko ir darbo. Apie pulko štabo gyvenimą nebuvo laiko patirti, retai kada ten lankydavaus, daugiausia turėjau reikalų su ūkio dalimi. Štabe gyvenimas ėjo savo keliu.

Pulkas, stovėdamas vietoje, persiorganizavo, pašalino trūkumus, gavo naujų papildymų žmonėmis ir ginklais, ypač kulkosvaidžiais ir rugsėjo mėnesį pradėjo galutiną žygį — išvyti bolševikus iš Lietuvos.

Apie rugsėjo mėnesio vidurį gavau įsakymą perkelti ūkio dalį į Obelių miestelį ir dvarą, o pačiam, skubiai vykti pulko štaban. Pulką pasivijau Rotenze Dvare jau Latvijoj, kur gavau įsakymą tučtuojau suformuoti mokomąją kuopą. Gavęs į mokomąją kuopą man pageidaujamus karininkus ir puskarininkius, per porą dienų jau turėjau apie porą šimtų vyrų kuopoje su keturiais jaunesniais karininkais. Prasidėjo mokslas, kuris tesėsi neilgai, nes prasidėjo Kalkūnų puolimas, bandant persikelti per Dauguvą ir užimti Daugpilį. Mokomoji kuopa gavo barą į kairę nuo Kalkūnų ir laikyti ryšį su Panevėžio bataliono daliniais, kurie žygiavo iš Ilūkšto Dauguvos upės link.

Žygį pradėome švintant. Apie 9 vai. ryto perkirtome geležinkelį Kalkūnai-Eglaitė ir apie 12 val. jau buvome prie Dauguvos upės. Bolševikų gurguolės traukėsi iš Kalkūnų per abu tiltus (vienas geležinkelio). Mokomos kuopos baras tiltų nesiekė. Atidengę šautuvų ir kulkosvaidžių ugnį bolševikams žalos nepadarėme, nes mūsų ugnis jų nesiekė. Artilerija apšaudė dar tebesilaikančias bolševikų jėgas Kalkūnuose. Už kokių poros valandų prasidėjo masinis bolševikų atsitraukimas iš Kalkūnų. Mūsų artilerija permetė ugnį į tiltus, bet sviediniai krito daugiausia į vandenį. Į tiltus pataikė vos keletas sviedinių. Keletas mūsų kuopų norėjo įkandin bolševikų pereiti tiltus, bet buvo sutiktos stiprios bolševikų kulkosvaidžių ugnies. Nuo mėginimo teko atsisakyti. Tiltai, be nedidelių sužalojimų, liko sveiki. Lietuva nuo bolševikų buvo laisva.

Mūsų dalis prastovėjo prie Dauguvos keletą dienų, nors bolševikai iš Daugpilio tvirtovės mus ir apšaudė artilerijos ugnimi, bet jų šaudymas buvo labai netaiklus, kad mums jokios žalos nepadarė. Latviai pradėjo, antroje pusėje Dauguvos, pulti Daugpilį iš šiaurės, o lenkai gi pradėjo pulti iš pietų. Mūsų pulko prie Dauguvos jau nebebuvo. Pakeitus mūsų pulką Panevėžio batalionu, atvykome į Panevėžį. Panevėžyje galutinai suformavau mokomąją kuopą. Pasikeitė pora jaunesniųjų karininkų, kuriems mokomojoje kuopoje pasirodė per sunku. Iš viso buvome penki karininkai: keturi būrio vadai ir aš — kuopos vadas. Rikiuotės pamokos buvo vedamos aikštėje prie rusų cerkvės, taktikos — miesto laukuose, statutų ir rašybos — klasėse, buvo dėstoma šiek tiek Lietuvos istorijos ir dar Lietuvos geografijos.

ŽYGIS PRIEŠ BERMONTININKUS

1919 metų spalio mėn. pulkas gavo įsakymą žygiuoti į Šeduvą, ten apsistoti ir laukti tolesnio įsakymo. Ūkio dalis ir mokomoji kuopa liko Panevėžyje. Apie lapkričio mėnesio vidurį gavau įsakymą persikelti su mokomąja kuopa į Šaduvos dvarą, kuriame radau ir pulko štabą. Lapkričio mėn. 18 dieną, pulkas gavo įsakymą pradėti žygį prieš bermontininkus ir užimti Radviliškį ir Šiaulius. Pulko kairėje, tai yra pietų pusėje, buvo pirmasis, ar penktasis pulkas. Mūsų dešinėje, tai yra šiaurės pusėje jokių dalinių nebuvo. Gavęs divizijos operatyvinį įsakymą, 2 p. pulko vadas pik. Glovackis davė tokį įsakymą:

I batalionas, majoro Motiejūno-Valevičiaus vadovaujamas, žygiuoja vieškeliu Šeduva-Karčiamos kaimas-Radviliškis-Šilėnai-Zoknių aerodromas-Šiaulių geležinkelio stotis. II batalionas, majoro Laurinaičio vadovaujamas, žygiuoja keliais (palikdamas Radviliškį pietų pusėje) Aleksandrijos dvaras — Šiauliai. III batalionas, kapitono Petruičio vadovaujamas, žygiuoja keliais Šeduva — Ginkūnų dvaras ir Gubernijos geležinkelio stotis. Ten susiriša su II batalionu Šiauliuose. Mokomoji kuopa, majoro Mačiulio vadovaujama, žygiuoja Šeduvos miestelis-Karčiamos kaimas kryptimi. Ten apsistoja atsargoje ir laukia tolesnio įsakymo. Perrišimo punktas, šovinių atsargos ir pulko štabas apsistoja Karčiamos kaime. Pradėti žygį lapkričio 20 d. 6 vai. ryto.

Apie II ir III batalionų žygius nekalbėsiu, nes šie batalionai niekur nesutikdami pasipriešinimo nužygiavo vykdyti įsakymo.

Svarbiausias ir labai apgailėtinas įvykis atsitiko su I batalionu. Bermontininkai prieš Radviliškį buvo užėmę labai geras pozicijas ir buvo pasiruošę sutikti mūsų dalis. Už kokio kilometro nuo Radviliškiu gelžkelio stoties, į pietryčius, stovėjo augštas vėjo malūnas. Šį punktą bermontininkai užėmė ir įsistiprino, pastatė sunkiuosius kulkosvaidžius ir minosvaidžius. Priešais save jie turėjo kokių dviejų kilometrų lygumą. Lietuvių puolančios dalys per šį plotą jokiu būdu negalėjo pereiti. Šį malūną puolę, rodos, 1 p. pulko daliniai (nebeprisimenu), buvo bermontininkų suguldyti žemėn ir per visą dieną negalėjo pasistūmėti nė žingsnio. Antrasis bermontininkų atsparos punktas buvo miesto kapinės, kurios buvo šalia vieškelio už kokio pusės kilometro nuo miestelio, ant apvalaus kalnelio. Aplink kapines buvo lygumos, vadinamos žydų ganyklomis, krūmai ir miškelis prasidėjo už kokio pusantro kilometro nuo kapinių į rytus.

Gavę įsakymą apie pradedamą žygį, batalionų vadai painformavo savo dalinius.

I-jo bataliono vadas mjr. Valevičius vedė savo batalioną sudvejintomis gretomis, jodamas raitas savo bataliono priešakyje. Neišsiuntė jokios žvalgybos, jokios saugos. Bermontininkai prisileidę vorą apie du šimtus metrų iki kapinių, paleido į ją kulkosvaidžių ir minosvaidžių ugnį. Kilo panika ir sužeistųjų aimanos. Batalionas buvo paraližuotas. Drąsesnieji, sugulę į griovius pakelyje, atidarė ugnį į kapines, bet dauguma išsibėgiojo. Pats bataliono vadas buvo sužeistas, sutriuškintas kairiosios rankos kaulas. Du karininkai ir šešiolika kareivių užmušti vietoje, apie keturiasdešimts sužeistų. Kiek jų mirė vėliau neteko sužinoti.

Pulko štabas gerai žinojo, kad Radviliškyje yra bermontininkai ir maždaug kiek jų yra Šiaulių mieste ir Radviliškyje. Už per didelį nepaisymą karo taktikos negalėjo būti toleruojamas I bataliono vadas mjr. Valevičius. Jis, pasveikęs, nebegrįžo pulkan. Išėjo į atsargą.

Vėliau dirbo kaip apskrities viršininkas. Daugiausia nukentėjo 1 kuopa nuo kulkosvaidžių ugnies ir 3 kuopa nuo minosvaidžių ugnies. 2 kuopoje buvo pora vyrų sužeistų. Atvykus mokomai kuopai į Karčiamos kaimą, užėmėm keletą trobų iš vakarų pusės. Kitas palikome kitiems daliniams.

Už kokio pusvalandžio išgirdome stiprų minosvaidžių ir kulkosvaidžių šaudymą. Visa kuopa buvo išskleista ant kalnelio prieš kaimą Radviliškio pusėje. Laukiame pasekmių. Praslinkus pusvalandžiui pamatėme zovada atlekiant du raitelius. Aš stovėjau ant kelio ir laukiau jų prijojant. Prijojo mjr. Valevičius su savo pasiuntiniu ir sustojo.

—    Kas yra, Petrai? — paklausiau.

—    Žinai, Pranai, į mano bataliono vorą vokiečiai atidengė iš kapinių kulkosvaidžių ir minosvaidžių ugnį. Batalionas išblaškytas. Aš nevaldau kairės rankos —, atsakė mjr. Valevičius.

—    Jok į perrišimo punktą, jis čia pat kaime. Kaip galėjo atsitikti, kad vokiečiai galėjo į vorą šaudyti? — paklausiau.

—    Labai paprastai. Mes žygiavome nieko nemanydami, — atsakė mjr. Valevičius.

Pamatęs, jog jam per pirštus teka kraujas, patariau Valevičiui greičiau joti į perrišimo punktą, nes galėjo visas kraujas ištekėti.

Nujojus mjr. Valevičiui, pakviečiau karininkus ir papasakojau kas atsitiko su I batalionu. Netrukus iš miško pradėjo rodytis bėgliai. Įsakiau savo vyrams neleisti jiems toliau bėgti, bet prijungti prie mūsų. Dauguma jų paklausė. Tačiau kai kurie taip buvo panikos pagauti, kad nenorėjo nė klausyti, net prisiėjo pavartoti jėgą. Pradėjo ateidinėti ir bataliono karininkai. Įsakiau jiems tvarkyti savo kuopas.

Apie šį atsitikimą su batalionu pranešiau pulko vadui. Gavau įsakymą sutvarkyti bėglius ir laikyti savo žinioje. Temstant pasiunčiau surinkti sužeistuosius ir nukautuosius. Iki vakaro susirinko beveik visi išlikę sveiki kariai. Apie 10 vai. vakaro gavau įsakymą su mokomąja kuopa ir I batalionu apeiti Radviliškį iš šiaurės ir rytą, su savo visomis jėgomis, pulti Radviliškio dvarą ir miestą iš vakarų pusės. Sušaukiau savo karininkus ir I bataliono kuopų vadus. Išstudijavę uždavinį iš žemėlapių, priėjome išvados, kad apeiti Radviliškį, einant keliais nuo Karčiamos kaimo iki Radviliškio dvaro, susidarys apie 18 kilometrų. Einant gi tiesiog, per laukus, — maždaug bus 10-12 kilometrų.. Nutarėme paimti kaime vadovus, gerai žinančius laukus ir apylinkes, ir eiti tiesiai per laukus iki paskutinio kaimo prieš Radviliškio dvarą, ten apsistoti ir duoti žmonėms porą valandų poilsio iki pradės aušti.

Vadovų kaime neprisiėjo imti, atsirado pora vyrų mūsų dalinyje, kareivių tarpe, kurie puikiai žinojo apylinkes ir nuvedė iki mūsų tikslo. Kaimą pasiekėme apie 2 val. nakties. Atrodė turtingai, dideli gražūs pastatai ir erdvūs gyvenamieji namai. Deja, pavadinimo nebepamenu. Apsistojome pas Radviliškio valsčiaus viršaitį. Jis pavaišino mus užkandžiais ir papasakojo, kad vakar dieną jis buvo miestelyje. Matė kaip girti vokiečiai vaikščioja apsikabinę žydelkaites, būdami išdidūs ir grasindami lietuviams. Viršaitis taip pat papasakojo, kad Radviliškio dvare yra sandėlininkas, pora raštininkų ir keliolika sargybinių. Prie dvaro pastatų galima prieiti beveik nepastebimai. Jeigu aš noriu, jis duos vadovą, kuris mūsų vyrus slaptai prives prie pat dvaro pastatų.

Šį viršaičio pasiūlymą mielai priėmiau ir juo pasinaudojau. Įsakiau 2-os kuopos vadui su kuopa, kaip mažiausiai nukentėjusiai nuo vakarykščio “pirties”, 6 vai. rytą paimti vadovą, išžvalgyti apylinkę ir stengtis užimti dvarą. Viską smulkiai pranešti man. Iki pranešimo kiti vyrai tegul ilsisi.

Apie 9 val. ryto gavau pranešimą iš 2-os kuopos vado, kad dvaras užimtas, tik kuopos viršila sunkiai sužeistas. Vokiečio mesta rankinė granata sprogusi prie viršilos kojų. Metęs granatą vokietis nukautas, kiti gi pabėgo į miestelį. Pastatai rasti pilni karinės medžiagos. Angaruose yra net 12 lėktuvų. Siunčia du vežimus prikrautus karinio turto ir prašo tolesnių nurodymų.

(bus daugiau)

ATITAISYMAS

Mano atsiminimuose, KARIO 3-čiame Nr. yra dvi stambios korektūros klaidos. Aprašant Vitkausko sušaudymą, pažymėta, jog jis buvo sušaudytas Kėdainių geležinkelių stoties sandėlyje. Ištikrųjų turi būti: “Tą patį vakarą teismo sprendimas buvo ir įvykdytas Kėdainių geležinkelio sodelyje.” Antroji klaida — kur kalbama apie pulko užimtą barą nuo geležinkelio linijos iki Antalieptės, apie 7 km ilgio. Turi būti:    ‘Užėmėm barą nuo Eglaitės geležinkeliolinijos per augštumas ir kaimus Antazavė, Antalieptė iki Dusetų ežerų, apie 60-70 km. ilgumo.”    Pranas Mačiulis 

Lietuvos kariuomenė atmuša bolševikų kavalerijos puolimą ties Alunta (1919. V. 31)

Iš P. Bliumo rinkinio