PARTIZANŲ DVASIOS AIDAI
PRANYS ALŠĖNAS
Kas yra partizanai? Tai mūsų, Lietuvos karių, tikri kraujo broliai. Jie, kaip ir anų laikų kariai — kūrėjai - savanoriai, krauju rašo šiurpų istorijos tarpsnį, jie dėjo (ir sudėjo!) savo gyvybes ant Tėvynės laisvės aukuro. Tik, deja, dėl priešo didelio brutalumo, neišpasakytai didelio viršijimo skaičiumi ir ginklavimosi technika — jie sudėjo aukų už Tėvynės laisvę perdaug, nes žuvo beveik visi, kiek tik jų buvo, kovos lauke (geriau pasakius, miškuose).
Jų mirtis, savaime aišku, — nenueis niekais. Likiminė lemtis atmokės Tėvynei už jų aukas. Tas laikotarpis, miško brolių ir Tėvynės laisvės kovotojų laikotarpis — bus įrašytas į mūsų istorijos lapus aukso raidėmis. Jų pralietas kraujas ir kapais nusėta Lietuvos žemė — išdaigins, išaugins ir subrandins Tėvynės laisvės vaisių.
Mūsų poetai jau kuria ir toliau kurs ryžto ir augštų įsipareigojimų epą, kuris turės paskatinančios galios Tėvynę mylėti ir už ją aukotis kartų kartoms. Jų kūryba, tikėkimės, išsivystys į suomių liaudies epo, “Kalevalos”, formą, kuri anų mūsų kaimynų dvasią uždegė iki herojinės narsos ir pasiaukojimo tėvynės laisvę ginant nuo raudonųjų pabaisų.
Štai prieš mano akis nedidutė knygelė. Joje daug širdį veriančių posmų. Ji — itin reikšminga, verčianti žmogų susimąstyti. Pavadinimas — “Rūda ir Rauda”. Tai poezija iš pavergtos Lietuvos ir Sibiro tremties, Tėvynės kūrinių serijos pirmasis leidinys, 1961 m., 38 pusl, leidykla Už žmogaus laisvę. Neparašyta nei kur ta leidykla veikia, nei kas jos vadovas ar vadovai, bet tas ir nelabai svarbu. Svarbu, kas knygelėje rašoma.
Pradžioje knygutės — atspaustas Leidėjų žodis, kuriame sakoma, jog šis leidinys ir serija, kurią jis pradeda, nėra paprasti: nepaprastas tačiau, esą, ir mūsų gyvenimo metas. — Šventa tiesa!
Tolimesniuose įžangos išvedžiojimuose teigiama, jog jų tikslas lietuviuose, kur jie bebūtų, išsaugoti lietuvių tautą ir kultūrinį jos gyvastingumą. O šis metas — nepaprastas metas mūsų tautai — ir išeivijoje, ir Tėvynėje.
Leidinėlio tikslas — noras surasti skaitytoją kūrybiniam žodžiui, kuriam gresia pavojus niekad neišvysti dienos šviesos.
Leidinėlyje sutelkti eilėraščiai ir dainos — iš Sibiro ir pavergtos Lietuvos, pasiekę Vakarų pasaulį įvairiausiais keliais ir kanalais.
Viename iš paskutiniųjų viršelio puslapių — leidėjai atspaude citatas iš Žmogaus Teisių Deklaracijos, pripažintos beveik visų Jungtinių Tautų, įskaitant ir Sovietų Sąjungą. Deja, Sovietų S-ga, kaip daugelį kitų savo parašų ir įsipareigojimų, taip ir šį pastarąjį — sumindė purvinomis kojomis . . .
Dar prieš leidinėlyje skalbiamus poezijos tekstus, atspaustas kitas rašinys, pavadintas: “Nepaprasta antologija”, vykusiai nusakąs skeliamos poezijos atsiradimo procesą ir kūrėjų anapus geležinės uždangos impulsus bei akstinus. Po šiuo straipsniu pasirašęs “skaitytojas”.
Straipsnyje sakoma, jog šioj trumpoj antologijoj neužsimojama parodyti Tėvynėje besireiškiančics politinės išraiškos visumos. Tai esama tik labai nedidelės dalies kūrybos ir tai — vėlyvesnės, nes joje nepaliesti nuo 1945 m. išspausdintieji eilėraščiai ir stalčiuose besislepia “profesionalų poetų” kūriniai, neįtilpstą į oficialiai nustatytus okupantų rėmus.
Šioje knygelėje, kaip šiame žodyje rašoma, ir kaip justi beskaitančiam, poezija sukurta daugiausia ne “profesionalų”, bet, galima sakyti, “liaudišku stiliumi” — spontaniškai išsiliejusiųjausmų pagalba. Ją kūrė visi tie, kuriuos prislėgė sunki okupanto letena pavergtoj Tėvynėj arba ištrėmime — Sibire.
Šioje antologijėlėj — trys skyriai: “Už Uralo, žemės galo”, “Kruvinieji metai” ir “Laukimo metai”.
Mums, Lietuvos atsargos kariams, nūn išblaškytiems plačiame pasaulyje, be abejonės, labiausiai dominantieji punktai — partizanų eilės-na įpinti. Iš tų punktų — šiek tiek čia cituosime ir aptarsime.
Motulei, bebraukiančiai veidu riedančią karčią ašarą, sėdant prie Kūčių stalo, žuvęs sūnus — partizanas — palikęs šiuos širdį veriančius posmus:
“Tu neverk, motule, kad prie Kūčių stalo
Viena kėdė šiemet jau stovės tuščia,
Kas nelauš iš rankos tau baltos plotkelės
Mano vieton šiemet padėk eglės šaką
Lietuvos eglyno, kuris globė mus,
O prie jos uždeki Kūčių stalo žvakę,
Ir sūnaus artumas atgaivins namus”. . .
Taigi, ir pernai nors sūnus laužė su motina plotkelę, bet, deja, “... irgi slapčia”. O šiemet— nebėra jo gyvųjų tarpe. Jo kėdėn — prašoma padėti eglės šaką, “Lietuvos eglyno, kuris globė mus” .. .
Toliau, štai, eilėraštyje “Gegužėle” — posmai užsklendžiami tokiais širdį draskančiais žodžiais ir tokiu tragišku klausimu:
“Tie upeliai ir šaltiniai
Žiedais kraujo pražydės,
Ak, Lietuva motinėle,
Ar ilgai kentėt reikės?. . .”
Taigi, ar ilgai ... ar ilgai? Nes vargas, skurdas slegia kraštą, o visa aplinkuma — “kraujo žiedais pražydusi” . ..
Žilvino sukurtam eilėraštyje “Partizanai” atiduodama duoklė Lietuvos laukų geltonkasei mergaitei, paaukojusiai savo gražiąsias gyvenimo dienas ant Tėvynės laisvės aukuro. Į ją kreipiamasi:
“Atsimeni, baltais rūbeliais obelaitės,
Lyg seserys, dažnai su tavimi kartu . ..
O tu buvai maža, išdykusi mergaitė
Ir broliams pradalgiais atnešdavai pietų.
Taigi, ir sesuo lietuvė — nuo brolio lietuvio — niekad nesiskyrė: ir laisvėj, ir vergijoj. Laisvėj — ji nešdavo laukų lauknešėlį, beariančiam ar šieną plaunančiam brolučiui, o karo metu — jam nešė šovinius, žinias apie priešų dislokaciją arba frontuose tvarstė brolučių žaizdas. .. Neretai ir pačios kovojo, su ginklais rankose, kol, pagaliau, — šūvis iš priešo pusės ir paskutinis atodūsis:
“Aš, broliai, išeinu . . . Palaistykite gėles ...”
O brolių atsakas į tai?
— Ne, gėlės neužtrokš, tu jas krauju pagirdei,
Ir žemė niekados gėlių tau negailės,
Nes tu atidavei jai partizanės širdį,
O ji— bus ateities gražiausioji gėlė .. .
O “Kariūnas” štai kaip eiliuoja apie “Partizano dalią”:
“Toks melsvas vakaras, paskendęs pusnyne,
Ir krenta sniegas— o toks lengvas, tokspurus.
Kur eisimešį vakarą, jaunyste mano,
Jei šiam pasauly—artimo jau nieko neturiu”...
Kaip matome, partizanai dažnai buvo vieniši. Jų artimieji — dažniausiai ištremti, kovos draugų — didžiuma žuvusi .. . Todėl ir aimana: “Jei šiam pasauly — artimo jau nieko neturiu...” Ir kas jam belieka?
“Tik juodos naktys— seserys klajūnopartizano,
Tik automatas prie širdies ir ošianti giria. .
O jų gimtiniai lizdai — išdraskyti, išdeginti:
“Šimtas žingsnių tiktai bepaliko
Lig svajoto kampelio brangaus—
O jei visa išdegę, išnykę,
Anei aido, kad būta žmogaus?-”
Be abejonės, tai dažna situacija, kai partizanai slinkdavo savo namučių link —
“Baigias šilas. Dar liko kalnelis,
O nuo jų— bus matyt ir namai,
Dar pro beržą, pro epušę žalią-
Virpa, daužosi širdis neramiai”. . .
Ach, gana! Pacitavau šiek tiek posmų iš poezijos, liečiančios partizanus. Kaip matome, tai gera pradžia, tai lyg įžanga į senovinę karžyginę poemą — epopėją. Savaime aišku, ji neužsibaigs tik šiais punktais, kurių net šiame leidinėlyje yra gerokai daugiau ir kuriuos reikia lietuviams perskaityti.
