SAGA APIE ARĖJŲ TAUTĄ

VINCAS JONIKAS

1.

Lietuva, tu tėviškė Europos,
Paslaptie, per amžius užmiršta! 
Dar liepsnoji per kapus ir kopas 
Kaip arėjų nuotaika karšta—

Jau seniai, už pasakų, legendų
Ir šventų aukojimo dainų 
Baltijoje šviesi žemė skendo, 
Upės keitė tėkmę vandenų.

Saulė dingo. Bėgo gyvulėliai,
Žmonės mantą krovė skubinai. 
Susiūbavo ant verpetų sieliai, 
Pamojavo iškelti delnai.

Kas išliko, tam likimo lemta
Suvyniot nelaimę į žodžius, 
Apkabinti savo žemę šventą 
Ir pradėti vaisių iš pradžios.

2.

Kalnas buvo priebėga pirmoji
Marių tvano ištikto žmogaus. 
Ąžuolai, per amžius iškeroję,
Davė stogą, bičių ir medaus.

Ten Perkūnas pirmą ugnį kūrė,
Kad žmogus nešaltų ir žmona,
Kad vaikų sulauktų viso būrio
Ir tauta paliktų amžina.

Davė žmonai margą laimės juostą,
Ką sujuos, tas niekur nepražus. 
Žmogui— arklą, sidabru įskruostą, 
Kad pasaulis būtų vėl gražus.

Žmonės meilės priesaiką sulygo
Virš ugnies sunerdarni rankas, 
Apdūmojo naujo laiko žygį 
Gimto žodžio šventąja šneka.

3.

Žemė džiūvo, gyvuliai išalko
Po pirmosios potvynio žiemos. 
Pasisiūlė jau arklys į talką,
Traukė arklą, vežė vežimus.

Žmonės rugį sėjo žiemkentėlį,
Dievo duoną raugė namuose—
Su gaideliais pirm saulužės kėlė
Ir kantrybe švietė jų dvasia.

Žmonai baubė jau pritvinkus karvė
Pagelbos iš josios melsdama,
Už tai davė sūrio jai kaip šarvo,
Kad stiprėtų vis jauna šeima.

Jie pasėjo liną, tokį šventą,
Kad užtektų pluošto į valias
Ir giedojo, kaip linelis kentė,
Kol pavirto balta drobele.

5.

Jaunas kraujas, žygiųvis pasilgęs,
Laimės balso šaukiamas kentės— 
Nepabūgę jokio kelio ilgio 
Vis keliavo sūnūs iš genties.

Broliai ėjo tvert naujų dvarelių
Sau žemes apjodami žirgais, 
Laivužius ant juodmarių krantelio 
Statė vaizbai devyniais langais.

O seselės broliams, kur išvyko
Per giružę, per marias gilias, 
Siuntė upėm žiniąiš vainikų, 
Leido pirmas metų gėleles.

Taip anie, jotvingiai ir vykingiai,
Nugalėjo kalnus ir marias—
Tapo marių išlandos vaisingos
Palytėjus kirvį ir bures.

4.

Žmonės vis tvirčiau į darbą kibo,
Augo sūnūs, dukterys būriais.
Vis poškėjo statomos sodybos
Ir šnibždėjo klėtys vakarais.

Kartais traukė per maružę tinklus
Gintarėlio pilnus ir žuvies,
Kartais kalė gero plieno ginklus,
Jei kas turtais jų susižavės.

Laumės geros glaudė prie krūtinių
Kūdikėlius motinų dorų 
Ir tarnavo eidami lenktynių 
Darbininkams pulkas aitvarų.

Amžiai bėgo. Tryško kaip verdenė
Vis platesnė gyvasties srovė 
Ir pakalnėm dainos nusriuveno, 
Nuklegėjo pergalė žavi.

6.

Plačios buvo tos nausėdų galos,
Atžymėtos ąžuolų sveikų.
Dar prašnenka insėlos ir salos
Žodžiais tų nuskendusių laikų.

Žmonės amžiams pagerbė ir kalną
Nepamiršę potvynio baugaus. 
Mirusiuosius, jeigu nusipelno, 
Pakavojo vis arčiau dangaus.

Ten Perkūną šlovino už ugnį,
Šviesą, tiesą, ginklą nuo šalnos. 
Ant kalnelio prie marių bedugnių 
Degė liepsnos laimės amžinos.

Lietuva, likai to krašto vardas,
Žemės klodų pasaka slapta!
Taip užrašė arklas tau ir kardas
Ir nemirti ryžtantis tauta—