Partizanai: Istorija ir dabartis

GUSARO ATSIMINIMAI

PRANYS ALŠĖNAS, Kanada

Ach, kas gali būti žmogaus gyvenime gražesnio, prisimintinesnio, pakeliui į senatvę, kaip jo jaunystė? Nėra nieko, kas jaunystės grožį atstotų, kas tų dienų prisiminimus nugramzdintų visiškon užmarštin...

Rašantis šiuos žodžius, štai grįžta mintimis atgal net ištisą ketvirtadalį šimtmečio, dvidešimt penkeris metus, kad, nors trumpais bruožais, atkurtų visa tai, kas įvyko tuomet, jo gusaravimo laikais, Kaune, Žaliakalnyje.

Tai buvo 1933 m. pavasaris. Buvau šaukiamųjų į kariuomenę naujokų sąrašuose. Tais metais buvo šaukiami į kariuomenę karinės prievolės atlikti, kaip mėgdavom “pasididžiuodami” sakyti, “stebuklingų 1911 m.” gimimo vyrai, kaip ąžuolai...

Raitųjų lenktynes Kauno hipodrome.

Apačioje: Jaunieji ūkininkai jteikia gusarams šautuvus 1938 m. Viduryje kpt. Andriūnas. V. Augustino nuotr.

Kaip kita didelė dauguma naujokų, taip ir aš, nors, kartu, prisibijojome, bet slapta mintyse puoselėjom viltį, kad, vis dėlto, būtų gera patekus tarnauti į kavaleriją, gražu būtų panešioti raudonas kelnes ir raudoną kepurę (gusarų uniformą) arba — mėlynas kelnes su baltais lampasais ir baltą kepurę (ulonų uniformą), žvilgančius pentinus prie batų ir aštrų kardą prie šalies. Kuris jaunuolis nemėgsta blizgučių?...

Tuomet Lietuva ir teturėjo tuos du kavalerijos (raitelių) pulkus:    1-mąjį DidžiosiosLietuvos Etmono Kunigaikščio Jonušo Radvilos gusarų ir 2-rąiį Kunigaikštienės Birutės ulonų pulkus. Gusarai turėjo pasirinkę savo buveine Kauną, o ulonai — Alytų. Tik kiek vėliau — dar buvo įsteigtas Dragūnų dalinys, daug mažesnis už pulką, kuris apsistojo Tauragėje.

Taigi, nors daugelis to meto žaliūkų puoselėjo viltis tapti kavaleristais, tačiau daug mažiau jų galėjo pakliūti į raitelius, negu į pėstininkus.

Naujokų Ėmimo Komisijos turėjo nuostatus ir jais vadovaudamosios parinkdavo naujokus kavalerijai, nes į tuos dalinius priimamieji turėjo atitikti tam tikrus kūno sudėties reikalavimus.

Raitininkų parengimas reikalavo daugiau pastangų iš paimtųjų naujokų, nes jie turėjo praeiti nevien pėstininkų apmokymo rikiuotės ir kitų pratimų kursą, bet ir raitelių. Bet to, kavaleristui privaloma netik savęs priežiūra, bet dar ir žirgo. Raitininkai turėdavo išmokti netik gerai joti ir laikytis balne, tarytum ant suolo, bei karinių taktinių veiksmų, bet ir sportinę jojimo mankštą kultivuoti, kaip: voltižiruotę, rykščių kirtimą, per kliūtis šokimą ir t.t.

Taigi, 1933 m. pavasarį ir šių eilučių autoriui buvo dilema: kas būsiu? raitininkas, pėstininkas ar kitų kurių dalių karys?

Komisijai apžiūrėjus ir patikrinus mediciniškai bei kitais atžvilgiais — užgirdau jos sprendimą: “Priimtas ir skiriamas į 1-mąjį gusarų pulką”...

“Ach,” — lengvai, o, kartu, ir sunkiai atsidusau — “vadinasi, teks panešioti raudonas kelnes, raudoną kepurę, pentinus ir kardą, teks prisijodinėti gusarų pulko šauniais žirgais, bet... ir vargo nemaža teks pakelti”... Tačiau, nieko kito nebeliko laukti, kaip išvažiavimo dienos.

Pagaliau, netruko prabėgti laikas, kuris darduodamas naujokams “pailsėti” po komisijos. Atėjo diena, kada prireikė išvažiuoti. Tai buvo 1933 m. gegužės mėn. 3 d.

Plentu traukė vežimai, prisėdę jaunų vyrų, Ukmergės link. Skambėjo jų dainos, lingavo Lietuvos kalneliais ir kloniais. Aidu kartojosi jų akordai žaliose Tėvynės giriose. Vieni traukė linksmas dainas, o kiti — gal pagal labai seną paprotį — tėvų ar senelių išmokinti —dainavo ir labai liūdnas dainas. Dainavo taip, kaip tuomet, kada lietuviai buvo imami į caro armiją ir siunčiami tūkstančius mylių nuo Tėvynės, kažkur prie Portartūro, kautis su “samurajais”... (Panašūs dalykai dedasi ir dabar mūsų Tėvynėje, prie raudonojo “caro”...).

Pagal tą tarytum “tradiciją”, ir Nepriklausomos Lietuvos naujokai, kaip anuomet “navabrancai”, — kai kurie traukė:

“Oi, Tu, Motin, Motin,
Kodėl nepagimdei manęs akmenėliu?
Kodėl nepastatei šalia vieškelėlio?...
Tai būčiau žiūrėjęs, kaip gusarai joja,
Gusarėliai joja, daineles dainuoja”...

O kiti, tarytum visiškai panašios gaidos refrenu, tik daug linksmesniais žodžiais, — vėl traukia ateities svajų posmą:

“Ant žirgo sėdėjau,
Pentinai žibėjo,
Prieš mane mergužėlė —
Kaip rožė žydėjo”

Ir taip — savo gerųjų tėvelių ir mamyčių išlydėti, sūriais ir kitais jų šeimininkavimo skanėstais apkaišyti, ligi Ukmergės pavėžėti savųjų arkliais, o nuo ten — siauruoju traukinėliu, taip pravardžiuojamai vadinamu “samavoru” — pasiekėm Jonavą. O iš ten, persėdę į visiškai “normalų” traukinį, atsidūrėme Kaune.

Štai, prieš akis ir didžiulis gusarų kareivinių rajonas, Žaliakalnyje. Išrikavo mūsų ypatingai margą naujokų minią į eiles, atvyko pulko eskadronų karininkai ir vachmistrai ir pradėjo mumis “dalintis”, skirstyti į eskadronus.

Pakliuvau į ryšių eskadroną, kuris, matyti, dėl savo mažesnės apimties pulke komanda buvo vadinamas. Galimas daiktas, pakliuvau tuometinio ryšių komandos vachmistro, Juozo Ališausko, dėka, kuris išgirdęs ir išskaitęs sąrašuose savo bendrapavardį, pavadino mane savo “pusbroliu” ir prašė komandos v-ką, ltn. J. Čėsną, kad mane į savo sąrašą įsirašytų.

Taip buvo ir padaryta. Tapau gusarų pulko nervų (ryšių) komandos maža dalelyte...

Iš vienos pusės buvau patenkintas, pakliuvęs į ryšių komandą, nes tenai turėjau nors vachmistrą bendrapavardį ir jo paties pasivadintą “pusbroliu”, bet iš kitos pusės — nelabai, nes pulko seni gusarai pilna burna kalbėjo, jog k-dos v-kas, ltn. J. Čėsna, besąs labai piktas ir nervuotas žmogus.

Iš pažiūros, atrodė, jog taip ir galėjo būti. Ltn. Čėsna buvo ne moderniųjų laikų, bet “seno rėžimo” karininkas, galimas daiktas, dar rusu armijos auklėtinis. Nedidelis ūgiu, asketiškai liesas, beeinąs visuomet dešinįjį petį atkišęs į priekį, o jo veide šypsnis — labai retas svečias...

Šiaip — gana gabus karininkas, geras raitininkas, nemaža premijų laimėjęs raitųjų “konkūruose”, tačiau, matyt, betruksiąs bendrojo anų laikų karininkams reikalaujamo išsilavinime. Tuomet visi galvojo, jog Čėsna ir paliks visam laikui tik leitenantu. Jo rašysena rodė jį esant labai stataus ir tvirto būdo—raidės— tarytum tvoros statiniai, o žodžiai — lyg vartai. Tačiau pranašaujančiųjų buvo apsirikta.. Man betarnaujant komandoj—Čėsna išlaikė egzaminus ir buvo pakeltas į kapitonus.

Kiti teigimai apie komandos v-ką, ltn., vėliau—kpt. J. Čėsną, visdėlto, pasitvirtino. Nors šiaip— jis nebuvo blogas žmogus ir savo nedidelio dalinio ( apie 200 vyrų) auklėtojas, mokytojas ir vadas, tačiau buvo gal daugokai nervingas. Jei kuris iš naujokų ar senų gusarų ko nors nesugebėdavo atlikti taip, kaip kpt. Čėsna pageidavo, nekalbant jau apie bent kokius karių prasižengimus drausmei ir kariškoms pareigoms, jis juos bausdavo ne tik valandas po kardu stovėti, bet ir daboklėje paras sėdėti — dar “papuošdamas” žodeliu: “sunkaus”. Šis teigimas reiškė, jog po kardu—teks valandą stovėti pilnoj kariškoj aprangoj, o arešto paras — reikės atlikti areštinėj sunkesniam rėžime, su mažesniu maisto daviniu ir t.t.

Tiesa, iš pačių pirmųjų naujokystės dienų k-dos v-kas Čėsna neatrodė mums toks piktas ir griežtas. Kai grįžę iš pratimų naujokai vaikščiodavo susimąstę kareivinių koridoriumi ir galvodavo apie pasibaigusias tėviškėj “laisvės dieneles”, praeidamas pro šalį Čėsna vieną— kitą užkalbindavo, “paguosdavo”;

—    Na, seni, kaip einasi? — paklausdavo Čėsna. “Seni” — tai buvo mėgiamiausias jo kreipimasis į naujoką ar seną gusarą, jei jis būdavo geram ūpe. Kai jau užpykdavo — sušukdavo:

—    Kukūže!... (Tai atstodavo žodį “rupūže”)

Pėsčiųjų rikiuotėj, o taip lygiai ir raitų

pratimuose (“junginyje”) — paprastai mums vadovaudavo būrių vadai —jaun. leitenantai, arba būrininkai. Kartais išjodavo pakomanduoti ir komandos šeimininkas, vachm. J. Ališauskas. O protarpiais — netgi k-dos v-kas Čėsna. Tuomet —tai tik laikykitės naujokėliai! Petro Vileišio Aikštės smėlynas daug daugiau naujokų prakaito sugerdavo, negu paprastai. Tuomet, po komandos “mest kilpas!” — dar ir ki-

Mankšta ant žirgų

tų pastabų prisidėdavo begalės. Nepajėgiantieji išpildyti Čėsnos pastabų, būdavo apkraunami valandomis po kardu arba — net daboklės paromis.

Ypatingai būdavo “karšta” jeigu kpt. Čėsna pasimaišydavo rytinės sportinės mankštos metu rajone, kai vykdavo voltižiruotė.

Šioji raitininkų sportinės treniruotės šaka atrodė šitaip: išvedama į aikštę šiek tiek mažesnio ūgio ir lėtesnio būdo (nesispardantis) arklys, pabalnotas specialiu voltižiruotės balnų, su dviem rankenom priekyje. Ant ilgos virvės jis paleidžiamas bėgti didoku ratu aplink. Išėję į pratimus kariai sustoja eilėn ir po vieną turi pribėgti prie bėgančio arklio, įsitverti rankomis balno priekyje esančių rankenų ir bėgti kartu su arkliu. Bebėgant, atsimušama kojų pirštais į žemę, tarytum spyruoklėmis, užšokama ant arklio ir vėl nušokama, užšokus padaromos vadinamos “žirklės” (skubiai kryžiuojant kojas apsisukama į vieną ir į kitą pusę) pagaliau, nušokama nuo arklio į kitą pusę ir išbėgama iš ringo.

Bebėgąs arklys, kad greičiau bėgtų, pabaidomas ilgu botagu bepliauškinant ore arba truputį ir užkertant jam.

Kpt. Česnai atsilankius į voltižiruotės vietą, jis pats paima bėgančiojo arklio ilgąją virvę ir tokį pat ilgą botagą į savo rankas. Na, tada —tik laikykitės broleliai! Jeigu jau kuriam nesiseka figūrų darymas ant voltižiruotės arklio, tai gauna ne tik arklys botago per nugarą, bet, kartais, ir voltižiruojantį gusarą už-pliekia per strėnas... Kartais ir valandų “po kardu” iš rytmetinės mankštos tekdavo parsinešti.

Tad toks buvo mūsų vadas, kpt. J. Čėsna. Kur jis dabar yra —nebežinau. Žinau, jog pirmosios okupacijos metais bolševikai jį buvo uždarę į kalėjimą, tačiau karui prasidėjus su vokiečiais —laimingai iš tenai išėjo. Vokiečių okupacijos metais buvau sutikęs Vilniuje ir kalbėjomės. Nuo to laiko — nieko apie jį nebegirdėjau.

Mūsų būrių vadais buvo: ltn. J. Petrulionis, gana geras raitelis, dažnų sportinių varžybų dalyvis ir jų laimėtojas. Dabar — begyvenąs, berods, JAV.

Toliau — j. ltn. Cininas, dabar, berods, besirandąs tolimoj Australijoj. Tai augštas, gražiai nuaugęs vyras, netrumpa —sfinkso stiliaus —nosimi, geras karys, geras vadas ir nepamainomas raitininkas.

Dar — j. ltn. Alonderis. Geras ir tėviškas kariams, tačiau daugiau atrodąs į civilinio tipo žmogų. Negalima to vyro būtų pavadinti “apsigimusiu kariu”. Kur jis dabar randasi —nežinau.

Na, ir j.ltn. Lenkevičius. Šie paskutinieji keturi karininkai — tai Nepriklausomos Lietuvos Karo Mokyklos paskutiniųjų laikų auklėtiniai. J. ltn. Lenkevičius — mažo ūgio, mergišku veideliu. Šiaip — gana gražios išvaizdos. Supykęs ant kario —sušukdavo: “Velnio vaike!” ir nusisukęs į šalį — vėl šypsodavos. Tremtyje, Vokietijoj, mačiausi su juo. Dabar — turbūt — JAV-bėse.

Mūsų būrininkai — buvo:    vyr. pusk.Petrulis, labai karštas vyrukas ir vyr. pusk. Mileris, vokiškos kilmės, artistiškais ūsiukais, vėliau buvęs pakeltas į vachmistrus ir, berods, perkeltas į dragūnų, dalinį. Pusk. Petrulis, kiek teko girdėti, žuvęs bolševikus vejant iš Lietuvos, o kur Mileris — nežinoma. Tuometinis komandos vachmistras, J. Ališauskas, galima sakyti, dalinio visiškas šeimininkas (lenkai tokius pareigūnus kuopose ir kituose daliniuose vadina “šefais”). Jie ir verti šeimininkų arba šefų vardo daliniuose. Rytais ir vakarais jie daro karių patikrinimus, jie sudaro išleidžiamųjų į miestą sąrašus, prižiūri, bendrai, visą tvarką ir t.t.

Mūsiškis vachm. J. Ališauskas — buvo itin prakilnios išvaizdos karys. (Pėstininkuose tokių laipsnių kariai buvo vadinami viršilomis) Jis būdavo visuomet labai tvarkingai apsirengęs, turėjo gana gražią išvaizdą, labai puikiai paduodavo komandas rikiuočių metu ir t.t. Tai buvo mano bendrapavardis ir tuomet visų žinomas kaip mano “pusbrolis”. Dabar jis gyvena JAV-bėse, Woodhavene, žinoma, jau kiek senstelėjęs ir vaikus išauginęs, išmokslinęs, kai kuriuos — netgi apvesdinęs.

Atplūkęs naujokų apmokymą ir išvarvinęs nemaža prakaito Petro Vileišio aikštėje, beplukant vadinamąjį “junginį”, ypač “be kilpų”, o taip pat praėjęs pėsčiųjų rikiuotės apmokymą, iš viso šešis mėnesius (pėstininkuose — buvo 4 mėn. naujokų apmokymo), buvau paskirtas dirbti į komandos raštinę raštvedžiu. Tenai jau turėjau būti diena iš dienos kartu su k-dos v-ku kpt. J. Čėsna ir k-dos vachm. J. Ališausku, nes raštinėje ir jie nuolat prisilaikydavo.

Nekalbant jau apie savo bendrapavardį vachmistrą, su kuriuo iš pirmųjų dienų buvome geri draugai (tiesa, jis “junginyje” kartą “įkrėtė” man vieną valandą “po kardu” kurią atstovėjau. Po to —jis mane išbarė už vykdymą) tačiau labai gerai sugyvenom ir su kpt. Čėsna.

Čia norisi prisiminti šitoks epizodėlis. Berods, 1934 m. pradžioje, mano tėviškėje buvo statomos naujos trobos. Gavau laišką iš namų, kviečiantį parvažiuoti trobų pasižiūrėt, o gal — ir sienojų iš miško padėt vežti.

Kreipiausi į kpt. Čėsną. Jo tarpininkavimu iš gusarų pulko štabo gavau 5 paras atostogų. Besiruošdamas išvykti, pagalvojau, kad tai mažoka ir nutariau dar kartą kreiptis į kpt. Čėsną, kad pastarasis dar pridėtų savo galioj turimą teisę paleisti dalinio karį dar trim parom (iš viso — tuomet būtų aštuonios paros). Būtų —kas kita.

Viršininko raštinėj nebuvo. Todėl nutariau paėjėti į jo butą (jis gyveno Ukmergės plente, karininkų butų sparne). Nuėjęs ir tenai jo neradau. Buvo išvykęs į miestą. Rastoji žmona ėmė klausinėti, ko aš norįs? Pasisakiau.

Raitieji ryšininkai grįžta iš pratimų

V. Augustino nuotr.

Kpt. Tarulis, iš kunigų seminarijos įstojęs į kariuomenę 1919 m., dažnas laimėtojas raitininkų varžybose.

(Nuotr. iš P. Jurgėlos rinkinio)

Ji, atrodė, labai pasitikinti savimi — užtikrino mane, jog man būsią pridėta tos 3 paros atostogų ir liepė grįžti į kareivines. Grižęs, truputį prisibijojau. Sakau, atvykęs kpt. Čėsna duos “velnių”, už kreipimąsi pas žmoną “ne komandos” keliu... Tačiau — labai apsirikau. Vos pravėrus raštinės duris, kpt. Čėsna sako:

—    Na, seni, galėsi pasisvečiuot namuose 8 paras...

Nudžiugau, padėkojau kapitonui, o mintyse, žinoma, ir jo žmonai — už tarpininkavimą...

Iš eilinių gusaravimo laikų draugų mano mintyse giliausiai užsiliko pagiriškis ar pano-teriškis (tuos du miesteliukus dažnai sumaišau) —Karaža, visad buvęs toks malancholiškas, nusiminęs, matyt, todėl, kad neteko laikinai “laisvės” ir pats pirmasis koridoriuje, k-dos v-ko Čėsnos užkalbintas, “kaip einasi, seni?”, pasiskundęs:

—    Šiaip būtų nieko, Tamsta vade, bet — nespėjau čia atvažiuoti, o jau kažkas sūrį nušvilpė iš dėžutės...

Prisimintinas ir nedidutis paistriškis Stanevičius, kuriam kareiviški batai visi atrodydavo perdideli ir kuriam nelabai sekdavos užšokti ant arklio voltižiruotės metu.

Prisimintinas gana gabus ir nūdien gerai žinomas muzikas, tuometinis gusarų pulko naujokas, Bronius Budriūnas, dėl mokslo muzikos konservatorijoj, atvykęs į pulką kiek pavėluotai. Jis tuojau suorganizavo gusarų pulke chorą. Ir traukdavom jo diriguojami — stipriai

ir galingai lietuviškas dainas. Beje, dar kaip šiandien atsimenu vienos dainuotos dainos pora posmų. Kieno tai kompozicija —nebeprisimenu, bene, paties chorvedžio? Tai labai kariškai skambėjusi daina. Jos žodžiai — buvo šie:

“Gaudžia trimitai,
Žiba kardai,
Joja kareivių —
Šimtų šimtai...
     O mylimasis —
     Jų viduryje,
     Jis mane jaučia
     Savo širdyje ir t.t.

Dabar gabusis Bronius beleidžiąs dienas Los Angeles mieste, Kalifornijoj.

Nemažiau prisimintinas ir dail. Jurgis Juodis. Tai augšto ūgio, ilgų kojų, gerokai liesas vyras labai lakios fantazijos kaip žodžiuose, taip ir savojoj kūryboj. Jis sakydavo, kad jam arkliais jodinėti — permažas tempas. Jis, esą, norėtų skraidyti padangėmis —būti lakūnu. Vėliau — taip ir įvyko. Jurgis — savo prašymu — parsikėlė į Karo Mokyklą ir tapo aviacijos leitenantu. Šiuo metu — jis gyvena JAV. Gana veiklus meninėj srity šiuo metu baigė meno kursus ir yra diplomuotas dailininkas. Jo darbų reprodukcijų spausdinasi ir “Karys”.

Ir, štai, šiandien, jau gana tolimoj prabėgusio laiko perspektyvoj, prisimena man ir dar gana daug veidų iš bendrų gusaravimo dienų, kurių nė pavardžių nebeprisimenu, tačiau manojoj širdy — jie tebeturi užėmę tinkamą vietelę. Tebemyliu juos visus, kaip tikrus brolius. Kai kuriuos, tiesa, esu sutikęs ir tremties kely, o dėl kitų — norėtųsi klausti: “Kur šiandien, tie gražieji laikai, atitolę nuo manęs net 25 metus, taip lygiai — kur jūs, brangieji draugai, su kuriais kartu mokėmės ginklą vartoti? Daugelis iš jūsų gal tebevargstat pavergtoj Tėvynėj, kiti nešat kančios naštą tolimam Sibire, o treti — Vakaruose gyvenat išguiti iš savos Tėvynės.