ATSKIRAS LIETUVIŲ BATALIONAS RUSIJOJE 1917-18 M
PETRAS GENYS ( Atsiminimai)
Rusijoje, po 1917 m. kovo mėn. revoliucijos, paėmus valdžią Kerenskiui, buvo leista organizuoti tautines kariuomenės dalis. Pirmieji pradėjo organizuotis ukrainiečiai ir lenkai. Kaip ukrainiečių taip ir lenkų tautybės žmonių rusų kariuomenėje buvo daug, tad organizaciją jie buvo užsimoję plėsti gan dideliu mastu. Lenkai rinko į savo kariuomenės dalis visus Romos-katalikus. Pulke, kuriame aš tarnavau, buvo gauta telefonograma, kad: tokią tai dieną ir valandą, nurodytoje vietoje, susirinkti visiems kareiviams ir karininkams Romos-katalikams.
Nuėjęs radau lenkų atstovus, kurie verbavo karius į savo kariuomenės dalis. Nemažai lietuvių, norinčių ištrūkti nuo fronto, nors ir laikinai, užsirašė į tas lenkų kariuomenės dalis.
Lenkai savo pulkus formavo Ukrainoje, vietovė vadinosi Bielaja—Cerkov. Tenai pateko nemažas skaičius ir lietuvių. Lietuviai su lenkais negalėjo sugyventi, nes lietuviai buvo visaip skriaudžiami, ypač tie kurie nemokėjo lenkiškai kalbėti.
Vieną dieną, 1917 metų rudenį, lietuvių kantrybė trūko. Apie 1500 lietuvių karių, jaun. pusk. Šlimo vadovaujami, pasiėmė ginklus, išsiskyrė iš lenkų ir atskirai apsigyveno nepertoliausia esančiame kaime. Su jais lietuvių karininkų nebuvo nė vieno, nes lietuviai karininkai į lenkų kariuomenės dalio nenorėjo eiti.
Rusų fronto vadas, generolas Hutor, kuris buvo lenkams prielankus, įsakė lietuviams grįžti pas lenkus. Nepaklausius grąsė sankcijomis—kazokais. Lietuviai įsakymo nevykdė, apsikasė ir išstatė sunk. kulkosvaidžius. Nežinia kas būtų įvykę, bet tuo laiku gen. Hutor buvo pakeistas generolu Brusilovu kuris į šį reikalą kitaip pažiūrėjo.
Gen Brusilovas lietuviams paskyrė rusus karininkus ir dalinį pavadino “Osobij litovskij batalion.” Tai padarius į šį batalioną tuoj pradėjo rinktis lietuviai karininkai, kurie pakeitė rusus karininkus.
Pirmas atvyko praporščikas Pangonis, greitai atsirado ir daugiau. Batalionas tapo atskira lietuvių dalimi ir buvo pasiųstas į frontą. Fronte batalionui buvo duodami pavojingesni barai. 1918 m. kovo mėn. išformuojant batalioną jame buvo daugiau kaip 20 lietuvių karininkų. Batalionas susidėjo iš 5 pėst. kuopų; 1 sunk. kulkosvaidžių kuopos; 1 artileristų kuopos (pabūklų neturėjo); ūkio ir ryšių būrio. Pradžioje bataliono vadu buvo papulkininkis Himilman — surusėjęs vokietis, vėliau buvo paskirtas lietuvis papulkininkis St. Nastopka (vėliau Lietuvos kariuomenės generolas). Bataliono vado padėjėju buvo poručikas A. Juozapavičius, kuris faktinai ir vadovavo šiam batalionui.
Bataliono adjutantas buvo štabs-kpt. Burokas
1 kuopos vadas — poručikas Dundulis
2 kuopos vadas — poručikas Švambarys
3 kuopos vadas — poručikas P. Genys
4 kuopos vadas — poručikas Matulionis
5 kuopos vadas — štabs-kpt. Kaziutis-Kaziutėnas Sunk. kulk. kuopos vadas — podporučikasJosiukas
artil. kuopos vadas —praporščikas Kibirkštis ūkio būrio vadas— podporučikas Kabaila. Ryšių būrio vadas buvo likęs rusas. Laikui bėgant į batalioną buvo atvykę dar ir šie karininkai: Gaudešius, Čaplikas, Šulga, Škirpa, Miškinis (Rusijoje gimęs ir augęs lietuvis). Prancu-lis, Petkelis, Dumčius, Federavičius ir kt. Batalionas buvo 22 Suomių korpo vado valdžioje, kaip atskira dalis.
1917 m. spalių mėn. Petrapilyje sukilo bolševikai ir nuvertė Kerenskio vyriausybę. 22-am Suomių korpui buvo įsakyta vykti į Petrapilį ir atstatyti tvarką. Drauge su korpu vyko ir lietuvių batalionas. Pasiekus Oršą sustreikavo gelžinkeliečiai. Korpas toliau važiuoti negalėjo. Lietuvių batalionas išsikraustė iš vagonų ir apsistojo viename kaime netoli Oršos miesto. 22-ro Suomių korpo dalys taipogi apsistojo netoliese Oršos miesto.
Bolševikams įsigalėjus valdžioje, buvo išrinktas bataliono komitetas, taipogi buvo perrinkti visi vadai. Rinkimai praėjo labai ramiai ir tvarkingai. Visi karininkai pasiliko savo vietose. Vadų rinkimai buvo pravesti, ne kareiviams reikalaujant, bet 22-ro korpo štabui. Korpo štabas prigrasino kad, neperrinkus vadų nebus duodamas maistas. Po rinkimų, dar prieš Kalėdas, batalionas buvo perkeltas į Vitebską, kur ir apsistojo.
Lietuvių bataliono Vitebsko vėliava, gauta iš Lietuvių Tautos Tarybos Kijeve
Tuo laiku rusų kariuomenė visai pakrito. Daug kareivių sauvaliai išvyko į namus, likusieji buvo demobilizuoti 1918 m. pradžioje. Ištisos vilkstinės raitų ir važiuotų traukė per Vitebską, Rusijos gilumon. Patrankas ir kitą turtą paliko fronte, kur kas buvo, su savimi kareiviai turėjo tik rankinius ginklus. Aiškinant kareiviams, kad ateis vokiečiai ir užims jų namus, atsakydavo: “Musų namai labai toli iki mūsų namų vokietis nedaeis”. Ginčytis ar aiškintis su jais nebuvo jokios prasmės.
Mūsų bataliono kariams nebuvo kur vykti, tad apsispręsta buvo pasilikti vietoje, kol bus galima sugrįžti į Lietuvą. Išsiskirsčius tektų badauti arba eiti tarnauti pas bolševikus į raudonąją armiją. Batalionas buvo tvarkingas ir sudarė rimtą jėgą. Bolševikai pasiūlė batalionui persikelti į Minską armijos štabo apsaugai, bet batalionas atsisakė kištis į rusų vidaus reikalus. Sutiko nešti tik įgulos tarybą Vitebsko mieste, tą ir vykdė.
Rusams apleidus frontą, vokiečiai pradėjo žygiuoti pirmyn ir greitai užėmė Polocką. Buvo manoma kad užims ir Vitebską. Batalionas pasiuntė pas vokiečius delegaciją, kad leistų su ginklais grįžti į Lietuvą. Vokiečiai delegatams pasakė kad, pirma nuginkluos, paskiau pažiūrės jeigu nesame bolševikai tai ginklus grąžins. Liepė neduoti bolševikams evakuoti Vitebsko, neleisti išvežti maisto ir kitokio turto. Tuo laiku Vitebske buvo įrengti dideli armijos maisto sandėliai. Sandėliuose buvo dideli kiekiai mėsos, konservų, cukraus, ryžių, sviesto ir t.t. Daugumoje šios maisto atsargos buvo gautos caro valdžios iš sautarvininkų. Lietuviams šiuos sandėlius irgi tekdavo kartais saugoti. Per tą suirutę batalionas pasiėmė maisto sau kiek tik norėjo. Su duona buvo kiek sunkiau. Sandėliuose miltų atsargos buvo labai mažos.
Bolševikams sudarius su vokiečiais taiką Lietuvių - Brastoje, vokiečiai toliau nebežygiavo. Vitebsko miestas paliko bolševikams. Prieš pat sudarant taiką su vokiečiais, bolševikai norėjo batalioną pasiųsti į frontą prieš vokiečius. Šiuo reikalu į batalioną Vitebskan atvyko lietuviai komunistai, Rasikas ir kiti (pavardžių nepamenu). Sušaukė į susirinkimą - mitingą visą batalioną ir ragino vykti į frontą prieš vokiečius. Kalbėjo ir įtikinėjo karštai, kaip kad pas bolševikus buvo priimta. Kareiviai juos išvijo sakydami: “Rusai savo kareivius paliuosavo, o mums nėra kur pasidėti tai siunčia į frontą.” Komunistai išvyko gerokai apibarti. Netrukus jie kvietė pagelbėti nuginkluoti lenkus, gen. Daubor-Musnickio korpą, bet batalionas taipogi atsisakė. Batalionas ramiai stovėjo vietoje, į rusų vidaus reikalus nesikišo ir vis nešė įgulos sargybų tarnybą.
Be daugelio kitų objektų batalionas saugojo ir kalėjimą. Kalėjimo saugojimas buvo silpnas, kas norėjo išeiti galėjo lengvai surasti sau kelią. Karininkas D. būdamas sargybos viršininkas, paleido 40 lenkų karininkų, kuriuos raudonarmiečiai-bolševikai buvo suėmę ir į kalėjimą pasodinę. Perduodant kalėjimo saugojimą raudonarmiečiai bolševikai pasigedo lenkų karininkų. Jie norėjo karininką D. suimti, betlietuvių bataliono kareiviai nedavė. Tad taip ir pasiliko.
Vitebsko mieste buvo didelis soboras (rusų stačiatikių katedra), kurioje buvo daug brangenybių. Bolševikai norėjo šias brangenybes rekvizuoti-paimti. Vitebsko gyventojai pajuto tai ir pradėjo telktis prie Soboro, kad neduotų. Bolševikų komendantas iššaukė vieną lietuvių kuopą soboro ir rekvizicijos komisijos apsaugai. Kuopa tuoj pribuvo rekvizicijos komisijai dar neatvykus. Kuopa buvo išdėstyta šventoriuje aplink soborą. Rusų šventikai sugebėjo mūsų kareivius palenkti savo pusėn. Vieni kitus greitai suprato. Bolševikų komisija prie soboro, atjojo raita. Pasirodžius jai aikštėje, prie soboro, kareiviai virš jų galvų paleido šūvius. Komisija ir žmonės krito ant žemės ir paskiau dar po keletos šūvių, išlakstė. Rusai buvo labai patenkinti ir kalbėjo “Lietuviai išgelbėjo mums soborą”. Tačiau tas išgelbėjimas buvo laikinas, kai bolševikai sustiprėjo, atliko tą barbarišką rekvizicijos darbą vėliau, kai lietuvių jau nebuvo. Už šaudymą bolševikai žinoma supyko, teko aiškintis. Komandos šaudyti niekas nebuvo davęs, kas pirmas pradėjo šaudyti taipogi liko neišaiškinta. Kaltininko nesuradus reikalas taip ir pasiliko.
Laike karo, 1915 m., į Vitebską iš Vilniaus buvo perkelta rusų Vilniaus karininkų klubo (ramovės) turtas. Klube buvo nemažai brangių ir gražių daiktų. Rusų kariuomenei susilikvidavus pasiliko tik klubo valdyba. Bolševikai norėjo užimti klubo patalpas, batalionas susitarė su klubo darbininkais ir valdyba ir perėme klubą savo žinion. Buvo atlikti klubo valdybos rinkimai. Išrinkta buvo senoji valdyba. Batalionas norėjo klubo turtą pergabenti Lietuvon įVilnių, bet bolševikams sustiprėjus ir įsigalėjus valdžioje, tai nebuvo galima atlikti.
Bolševikai lietuvių batalionu nepasitikėjo ir nuolat jį spaudė. Kišosi į bataliono vidaus reikalus ir ardė tvarką. Gyvenimas darėsi vis sunkesnis. Vis jie reikalavo prisijungti prie raudonosios armijos. Tačiau batalionas nesutiko. 1918 m. kovo mėn. buvo nutarta išsiformuoti. Pasirodė, kad buvo truputį peranksti. Kareiviai, kurie tuoj aus batalioną išformavus vyko į Lietuvą, buvo vokiečių suimti ir patalpinti į Daugpilio tvirtovę. Tie kurie važiavo vėliau suimami nebuvo ir parvyko laimingai. Batalioną išformavus, dar mėnesiui laiko pasiliko vietoje bataliono štabas, kuopų vadai ir kuopų komitetai likvidacijai. Prižiūrėti likvidaciją bolševikai paskyrė pilietį Soloveičiką (žydą), kuris gavęs cukraus maišą, likvidacijos metu gan padoriai elgėsi.
Bendrai, batalionas buvo nusistatęs grįžti į Lietuvą su ginklais ir sudaryti Lietuvos kariuomenės užuomazgą. Buvo galvojama atimti iš bolševikų šarvuočius ir patrankas kad persigabenus į Lietuvą. Vitebske tuo laiku lietuvių batalionas buvo pats stipriausias dalinys. Tačiau negalint su ginklais grįžti į Lietuvą nuo šio sumanymo buvo atsisakyta. Grįžome pavieniui, neorganizuotai. Visi karininkai buvo nusistatę ir tarpusavyje susitarę kad, sugrįžę į Lietuvą tuojaus užsiregistrus Vilniuje, Tautos Taryboje. Daugumas karininkų užsiregistravo ir vėliau, 1918 m. pabaigoje, savanoriais stojo į Lietuvos kariuomenę. Visi kariai, kurie kariavo lietuvių daliniuose Rusijoje, buvo pavadinti “Pirmūnais”. Pirmūnai laisvoje Lietuvoje turėjo savo atskirą organizaciją.
