Partizanai: Istorija ir dabartis

MAČIAU ŽUVUSĮ AMERIKOS LEITENANTĄ HARRIS

Karo aviacijos kuopa 1919 m.

H. APUOKAS

Bolševikai, 1919 m. pralaimėję Lietuvoje, nenurimo. Ir toliau kasėsi po Lietuvos nepriklausomybės pamatais. Tikėjosi laimėti, pasinaudodami tuo metu buvusia sunkia Lietuvos ir jos kariuomenės būkle. Ir kariuomenėje trūko visko: maisto, apavo, drabužių ir kitko. Trūko ir tvarkos. Daug buvo nesąžiningų pareigūnų. Iš karto viską pagerinti buvo neįmanoma, nes daug pareigūnų buvo nelietuvių tautybės. Tokiems Lietuvos reikalai buvo ne prie širdies.

Greta savanorių, kariuomenėje atsirado mobilizuotų ir pašauktųjų. Tokių eilėse pateko bolševikų arba jiems prijaučiančiųjų. Greta jų buvo nemaža nesąmoningų, kurie neatskyrė kur balta, o kur juoda. Tokių tarpe bolševikams nesunku buvo agituoti prieš Lietuvos nepriklausomybę. Todėl ir 1920 m. vasario mėn. bolševikams pasisekė A. Panemunėje ir Fredoje sukelti kareivių sukilimą.

Kadangi man teko dalyvauti minimą sukilimąmalšinant, todėl trumpai ir aprašau apie jį savo atsiminimus.

Vieną vasario mėn. dieną mus pasiekė žinia, kad A. Panemunėje sukilo artilerijos pulkas. Iškart manėme, kad jis bus menko pobūdžio, bet pasirodė, kad sukilimas pradėjo plėstis. Aš tuomet tarnavau Fredoje, karo aviacijoje. Sukilo kareiviai ir pas mus.

Fo vakarienės mums dar bebūnant karininkų valgykloje, į ją įsibrovė ginkluotų mūsų pačių kareivių būrys. Jiems vadovavo puskarininkiai, kurių dauguma nemokėjo lietuviškai. Jie mums įsakė, kad iki tam tikro įsakymo pasiliktumėm valgyklos būstinėje. Palikę sargybas prie durų ir kitur, pasišalino.

Mūsų būklė buvo nejauki. Iš mūs pistolietų neatėmė. Kalbamės ir kiekvienas reiškiame savo nuomonę, bet neatsiranda nė vieno, kuris imtųsi iniciatyvos vadovauti išsilaisvinimui. Taip pralaukę iki gero vidurnakčio, po truputį pradėjom apsižvalgyti, kas čia reiktų daryti. Nutarėm padaryti žvalgybą. Na, ir prasidėjo mūsų muzika, kuri tęsėsi dvi paras. Jau tą pačią naktį nuginklavome savo sargybinius ir pradėjome juos saugoti. Vėliau mus nuginklavo, ir taip keletą kartų kartojosi ta nelemtoji istorija. Tai mes saugome sukilėlių sargybas, tai sukilėliai mus. Susikauti neteko. Viskas įvykdavo ramiai. Viena, kautis mes buvome per silpni, o antra, iš štabo ir karo komendantūros buvome gavę perspėjimus vengti kruvinų susirėmimų. Mūsų vyriausybė iš pradžių bandė taikiu būdu likviduoti sukilimą. Bet nepasisekė. Teko ginkluota jėga jį užgniaužti.

Jau antra naktis sukilimo. Išvargom, išalkom ir išsipurvinom, bet galo nematyti ir būklė neaiški. Tas pats buvo ir pas sukilėlius. Mes vėl buvome nuginkluoti ir sukilėlių sargybų saugomi toj pačioj valgykloj prie durų ir kieme. Prieš dvyliktą naktį nuvargę sargybiniai prie durų sumigo, apsikabinę šautuvus. Kažkur dingo ir kieme buvę sargybiniai.

Mes, paėmę iš sargybinių šautuvus, nuėjome pažiūrėti, kas darosi kitur. Einame labai atsargiai ir patylomis. Perėjome kiemą, bet nieko — ramu ir tuščia. Žiūrime į kareivių būstinę. Viduje apšviesta, bet ramu. Iš lėto paveriame duris į pirmąjį kambarį. Keliolika sukilėlių miega, apsikabinę šautuvus. Matyt, tai sargybiniai ir patruliai. Išėjom atgal į kiemą pasitarti, kas daryti. Nutarėme juos nuginkluoti. Pa-

Karo aviacijos karininkų valgykla Linksmadvaryje 1919 m.

siskirstę kuris kurį nuginkluosime, staigiu šuoliu čiupome jų ginklus. Sukilėliai pašoko ir pradėjo rėkauti, bet jau buvo per vėlu. Greit nusiramino.

Bandėme su jais kalbėtis geruoju. Kai pradėjome kalbėtis, pradėjo prie mūs artintis kiti įtartini tipeliai, kuriuos anksčiau mes laikėme menkos vertes kareiviais. Matyt, jie priklausė prie aktingųjų sukilėlių. Jie buvo nesukalbami ir kai kurie jų bandė mus pulti, bet juos nuramino jų patys draugai. Taip apsitvarkę, išsaugojom juos iki kitos dienos.

Man ir dar dviem teko patruliuoti lauke. Apeiname pastatus, angarus ir kiemą. Visur ramu. Per pačią Veselavos sodybą, kur buvo įkurtas aerodromas ir visa sodyba perduota karo aviacijai, ėjo plentas. Mums einant pro angarus, būtinai reikėjo pereiti skersai plento. Kai išėjome į plentą, staiga išgirdome, kad nuo miesto artėja kažkoks bildesys. Sustojome ir laukiame. Vėliau supratome, kad bildesį kelia arklio

Karo aviacijos dirbtuvių mechanikai 1919 m.

kanopos, atsimušdamos į plentą. Galvoju, kas čia vidurnaktį galėtų atnešti kažkokį raitelį. Reikia palaukti ir pamatyti. Netrukus pastebėjau karį. Iškart pagalvojau, kad gal įgulos budintis karininkas joja patikrinti sargybas tvirtovės forte prie municijos sandėlių, bet dėl visko surikau: stok! — ir užstojau kelią. Raitelis sustojo. Mandagiai pradėjome su juo kalbėtis, kas jis ir iš kur.

—    Aš pasiuntinys su raštu, — atsakė raitelis.

—    A, pasiuntinys! O kam tą raštą neši? — paklausėme.

—    O jūs kas būsite? — pasiuntinys paklausė mūsų.

—    Ar nematai, kad patruliai! — sakome.

—    Tai gerai! Vadinas, mūsiškiai.

—    Aišku! — atsakome.

—    Čia baigiasi kelias ir tau joti toliau neapsimoka. Mums įsakyta nieko toliau nepraleisti. Lipk nuo arklio, — mes jam įsakėme.

—    Kaip tai? — jis nustemba.

—    Lipk, ir baigta! Mes tau arklį palaikysime, — ir paėmėme už pavadžių.

Pasiuntinys kiek pasvyravęs nušoko nuo arklio. Jis paklausė mūsų, kur yra “glavnovereno” būstinė, nes jam įsakyta raštą perduoti tik į paties “glavnovereno” rankas.

—    Tau įsakyta vienaip, o mums kitaip! — atsakome. — Mums įsakyta nė vieno svetimo neįleisti į būstinę.

Pareikalaujame raštą atiduoti mums. Pasiuntinys pasvyravęs atidavė mums. Jam pasiūlėme eiti į kareivių būstinę sušilti. Apie “glavnovereną” mes nieko nežinojome ir niekad jo nematėme. Matyt, kad jis slaptai veikė ir įsakymus duodavo per savo patikėtinius. Tik vėliau man teko su juo susidurti.

Paėmę raštą, tuojau atsidūrėme pas savuosius. Raštas buvo siunčiamas iš artilerijos pulko “glavno-verenui”. Rašte buvo pažymėta, kad anksti rytą jiems bus atsiųsta pagalba galutinai užimti aerodromą.

Iš rašto patyrę, kas gali įvykti, pasidarėme budresni. Ir miegai išlakstė. Pasirūpinome kiek galima daugiau šovinių, išsitraukėme pora kulkosvaidžių iš aparatų, užsitaisėme kaspinus ir laukiame aušros. O ji šįkart ypatingai ilgai nesirodė. Kai pradėjo švisti, mes įsižiūrėjome patogesnę vietą ir užėmėme poziciją. Mes atkreipėme dėmesį tik į priešakį, iš kur laukėme ateinant pagalbos sukilėliams, bet į užpakalį pasidairyti nė į galvą neatėjo.

Taip gulėjome apie pora valandų, bet niekas niekur nesirodė ir buvo visur ramu. Pradėjome galvoti, gal vyriausybė geruoju susitarė su sukilėliais, tuo būdu greit baigsis ir pas mus. Taip besvajojant staiga pastebėjau, kad aerodromo pakraštyje, lyg iš griovio pradėjo pasirodyti žmonių galvos. Tai vienoj vietoj, tai kitoj. Žvilgterėjau į savo kaimyną, kuris buvo prie kulkosvaidžio. Pastebėjau, kad ir jis mato. Nusitaikęs kulkosvaidį, paleido pora serijų ir žmonės dingo. Aš irgi guliu pasiruošęs iššauti į pasirodančius taikinius, bet tuo tarpu kažkas staiga griebė mane iš užpakalio. Nepasijutau, kaip mano šautuvas atsidūrė užpuoliko rankose, o mane išstūmė iš slėptuvės, rusiškai tardamas: “gana, prisišaudei!” Ši staigmena mane nustebino ir nebežinojau, kas daryti ir iš kur atsirado užpuolėjas.

Mane nuginklavęs karys buvo rusiška miline apsirengęs, jau pagyvenusio amžiaus. Pažiūrėjau į savo kaimyną. Pas jį tas pats. Ir jo kulkosvaidis kitų rankose. Mane nuginklavęs sukilėlis ramiai apžiūrėjo mano šautuvą, palingavo galva ir nusišypsojęs tarė: “Ech, jūs vajakai, vajakai! (kovotojai). Na, eisime!” — ir nusivedė mane į tą pusę, kur stovėjo mano draugas. Čia dar abiejų paklausė, ar turime ginklų. Pasakiau, kad jūsiškiai jau anksčiau iš mūs ginklus atėmė. Kišeniuje dar turėjau vieną kiaušininę granatą, bet sukilėliai nekratė mūsų, tik pasakė: “Eikite žemyn miesto link. Netrukus ten jums visiems linksmiau bus”. Matyt, kad jų laukiama pagalba atėjo supamu manevru, nes visur buvo matyti žymiai daugiau kareivių, ir prieš tai nematytų.

Mes bematant atsidūrėme prie Nemuno. Čia pasirodė, kad kiek anksčiau ir su kitais mūsiškiais susidorojo, nes ir jie buvo apačioje. Ar jie buvo gavę kokių instrukcijų iš vadovybės — nežinau, bet visi buvo su ginklais ir užėmė pozicijas anoj pusėj Nemuno ir ant Aleksoto tilto. Aš irgi turėjau apačioje paslėpęs pora šautuvų ir šovinių, tad tuoj buvau ginkluotas ir prisijungiau prie kitų.

Šį kartą prasidėjo kitaip. Kažkas paleido šūvi, nežinau, iš mūsų ar sukilėlių pusės, ir prasidėjo šaudymas. Sustojo gatvių judėjimas, per tiltą niekas nebedrįso eiti ar važiuoti, pagaliau ir nebeleido. Taip tęsėsi ilgokai, tačiau nedrįso pulti nei viena, nei kita pusė. Aš buvau įsitaisęs ant Aleksoto tilto. Staiga pastebiu, kad iš miesto atvažiuoja automobilis. Atvažiavęs į kitą tilto galą sustojo. Automobilyje buvo du mūsų karininkai ir vienas Jungtinių Amerikos Valstybių. Vyresniojo amžiaus mūsų karininkas, atsistojęs automobilyje, labai nerimo, mosikavo rankomis ir rėkavo.

—    Nešaudyti! Kas čia darosi? — rėkė minimas mūsų karininkas. — Nustokite šaudyti! — jis grūmojo į visas puses.

—    Pas mane! Kas čia vadovauja? — Ir pamatęs mane, vėl suriko: — Jūs, tenai!.. Pas mane!

Aš priėjau prie karininko. Jis mane klausia:

—    Kas čia darosi? Kas čia vadovauja?

—    Kas čia darosi tamsta pats matai, o kas vadovauja ir aš nežinau, — atsakiau karininkui.

—    Kalbėtis reikia, tartis! Tai nesąmonė! Parlamentarus reikia siųsti! — vis rėkavo karininkas.

Aš, pasitraukęs į šalį, žiūriu, kas čia dėsis. Staiga vyresnysis amžiumi karininkas atsisuko į atsivežtą kitą karininką ir įsakė jam eiti parlamentaru. Prie mūs dar pora kareivių priartėjo. Vyr. karininkas, pažiūrėjęs į mus, pirštu parodė į mane: “Ir jūs eisite!”

Iškėlėme baltą nosinę, ir vyr. karininkas, stovėdamas mašinoje, taip pat mosikavo balta nosine ir rėkė: “Nešaudykit!”

—    Stokit, nešaudykit! — ir mes pradėjome nosinėle mosikuoti ir rėkti.

Pagaliau, matyt, visi mus pastebėjo ir suprato. Nustojo šaudyti. Nurimo ir sukilėlių pusėje.

—    Dabar, greit, skubėkit! — įsakė mums vyr. karininkas. Baltas nosines užsirišome ant šautuvų vamzdžių. Mums pajudėjus eiti, staiga iš automobilio iššoko JAV karininkas ltn. S. J. Harris ir, nė žodžio netaręs, prisijungė prie mūsų ir drauge pradėjo žygiuoti.

Greitu žingsniu mes pasileidome žygiuoti Linksmadvario link. Aplink visur ramu ir mes greit pasiekėm viršų. Gale tako, kuriuo lipome į kalną, radome trs ginkluotus vyrus. Vienas jų man buvo pažįstamas, buvęs studentas, pašauktas į kariuomenę ir dirbęs mano žinioje aviacijos dirbtuvėse. Jis buvo tvirtas vyrukas, darė gerą įspūdį ir niekad nesitikėjau jį pamatyti sukilėlių eilėse. Jis, matyt, šioj vietoj buvo sar-

Karo lakūnų grupė šaudymo pratimuose viename iš fortų Aleksote, 1919 m.

šis straipsnis iliustruotas nuotraukomis iš P. H. Bezumavičiaus rinkinio.

gybos viršininku, nes tuoj mūsų paklausė, ko mes jieškome. Išsiaiškinus, jis pareiškė, kad tuo reikalu reikia kalbėtis su “glavnoverenu”.

—    Tuojau ji iššauksiu, — ir tai taręs, tuoj paleido į viršų tris šūvius. Matyt, tai buvo jų sutartinis ženklas.

Kai tik studentas iššovė, mūsiškiai kažkaip kitaip suprato ir vėl prasidėjo baisus šaudymas. Kulkos pradėjo zvimbti pro mus, kapoti medžių ir krūmų šakas. Mes žemesnėmis vietomis turėjome traukti tolyn.

—    Tu juos nuvesi, — studentas tarė vienam savųjų, ir pats kažkur pasitraukė.

Mūsų vadovas privedė mus prie buvusios mūsų valgyklos namo ir pasakęs mums: “Čia palaukite!” įėjo į vidų. Tuojau išėjo į kiemą du vyrai, vienas jų, kuris iš manęs atėmė šautuvą. Antrasis mažiukas, labai plaukuota kepure, mongoliškų akių. Tikras kirgizas. Abu kalbėjosi rusiškai. Mažiukas, kreipdamasis į antrąjį, jį vadino “tovarišė glavnoveren”.

Minimas “glavnoveren” piktai kreipėsi į mus:

—    Kas jūs ir ką pasakysite?

Trumpai ir piktai paklausęs ir, beveik nelaukdamas mūsų atsakymo, griežtai atkirto: “Jokių kalbų ir derybų, jokių sąlygų, ir kuo skubiausiai nešdinkitės iš čia. Su manimi ėjęs lietuvių karininkas, bandydamas jį įtikinti, jam priminė: “Tik pagalvok, ką darai. Tai reikalauja tarptautinė karo komisija. Štai, ir Amerikos karininkas čia.

— Sakau, kad nešdinkitės, kol dar nevėlu! — piktai atkirto “glavnoverenas”. — Nieko sau, geri parlamentarai. Kaip matau, visi trys ginkluoti. Tokiems pravartu tik kulka. Tai būtų gera pamoka jums.

Angliškai nemokėjome, taigi Amerikos karininkui vargais negalais išaiškinome rankų judesiais ir mimika.

Bet grįžti žemyn pavojinga, nes susišaudymas vis dar tęsiasi. Pagaliau nurimo ir mes pradėjome leistis žemyn. Įpusėjus kelionei, kad pradės vėl šaudyti, nuo pašlaitės žemės byra, bet visvien einame. Aš ėjau priešakyje ir nepastebėjau, kad abudu karininkai atsiliko. Staiga išgirdau lietuvio karininko balsą:

—    Nustokit šaudyti! Amerikoną užmušėt!

Aš krūptelėjau ir šokau i viršų. Mūsų karininką radau įlindusį į smėlio duobę, iš kurios žmonės imdavo smėlį, o ant pat tako, viena koja duobėje, gulėjo Amerikos leitenantas Harris. Griebiau jį, gal dar galėsiu ką nors jam padėti, bet veltui. Pamačiau, kad kulka pataikė į patį pakaušį, ir jis jau miršta.

Abu, palikęs, leidausi žemyn pranešti liūdną žinią anam vyr. karininkui, kurį palikome ant tilto. Turėjau slinkti žemyn perbėgimais, nes iš viršaus pylė mane kulkos serijomis. Tiltą pasiekiau laimingai. Kai vyr. karininkui pranešiau apie “glavnovereno” atsakymą ir Amerikos karininko žuvimą, jis jau nebekalbėjo apie derybas su sukilėliais, tik įsakė šarvuotam automobiliui (kuris atvyko mums einant pas sukilėlius) važiuoti į viršų. Tuojau atsirado savanorių papildyti šarvuočio įgulą, šarvuotis greit dingo iš mūsų akių.

Aš nuskubėjau prie smėlio duobės, kur gulėjo nukautas Amerikos leitenantas. Apšaudymas dar tęsėsi ir teko eiti perbėgimais. Kai sustojau netoli to nelaimingojo tako pradžios, viršuje pasigirdo smarkus šaudymas. Už keletos minučių pasipylė žemyn kareiviai ir slapstėsi už ko tik buvo galima. Tuo laiku ir mūsiškiai iš visų pusių pradėjo bėgti, puldami sukilėlius kurių būklė pasidarė nepavydėtina.

Kaip staiga kovos triukšmas prasidėjo, taip staiga jis ir nurimo. Sukilėliai buvo palaužti ir numalšinti. Dabar teko tik surankioti palaidus sukilėlius.

Kadangi aš labai arti sukilėlių buvau, tai tuojau atsiradau viršuje ir ėmiau rankioti juos ir siųsti į apačią.

Vyrai su džiaugsmu nužygiavo, nes jau buvo privargę. žiūriu, kiek žemiau pakrantėje kažkas juda. Stačia pakrante besileidžiant, pamačiau tą anksčiau minėtą “kirgizą” su plaukuota kepure. Jis buvo pritūpęs prie kažko gulinčio ir kraustė jo kišenes. Pamatęs mane, pradėjo bėgti žemyn. Priėjęs prie gulinčiojo, nustembu. Gi kas čia? Negyvas! Paverčiu! O Dieve! Tai “glavnoverenas”, kuris nenorėjo su mumis jokių derybų. Abi rankos į šipulius sudraskytos, ir visas pilvas atviras, sudraskytas ir su skudurais sumaišytas. Matyt, pats save susisprogdino.

Žuvusįjį pamatė ir kiti mūsiškiai. Buvusiems sukilėliams įsakė nunešti savo vadą į apačią. Be jo, radome dar pora sukilėlių žuvusių ir keletą sunkiai sužeistų. Jų tarpe ir anksčiau minėtą studentą. Jis krito nuo stataus kranto žemyn prie Nemuno ir jam užtrenkė kalbą. Ar vėliau jis atgavo savo kalbą — nežinau. Taip pat nežinau ir jo tolimesnio likimo.