KARINĖS ISTORIJOS REIKALU
Sir Charles Oman, Oxfordo Universiteto moderniosios istorijos profesorius
“Visi mūšiai”, rašė pranašas Izaja, “yra vien tik sąmyšis, triukšmas ir kraujuje išvolioti rūbai”. Yra labai apgailėtina, bet daugelio istorikų domėjimasis karu nėra siekęs toliau, kaip ir to senovės pranašo. Nedaug jų yra pažinusių karinius mokslus, kaip Julius Cezaris, Morisas de Saxe ar Wiliamas Napier, kurie apsiribodavo rašyti karinėmis temomis, bet ne bendros istorijos reikalais. Tiesa, Gibonas yra buvęs milicijos kapitonas ir nors jam nėra tekę girdėti nė vieno šūvio, tačiau jis yra prasitaręs, jog nors ir ribotas patyrimas, jo įgytas tarnaujant Hampširo milicijoje, nebuvo visai nenaudingas. Machiavelis, civilinis asmuo, išsimokslinęs senovės istorijos, ėmėsi karo meno filosofijos, tačiau taip beviltiškai klaidingos; beveik visus savo siūlymus darydamas, jis ‘statė ne už tą arklį’. Jis manė, kad šaunamieji ginklai bus mažai reikšmingi, kad kavalerijos vaidmuo mūšyje jau pasibaigęs ir, kad pėstininkai ateityje veiksią labai dideliais vienetais, tačiau nevartodami nei pikės, nei arkebūzos, o tik trumpus artimų kautynių ginklus, tolygius senovės Romos legionieriaus kardui. Jo pranašavimai pasirodė visai klaidingi.
Civilinis istorikas, besiterliojąs taktika, yra išimtinas reiškinys. Kaip viduramžių vienuoliai kronikininkai, taip ir modernieji liberališkieji istoriografai, dažnai neturėjo ir neturi kiek rimtesnio supratimo apie karo reikšmę, išskyrus tik, kad karas reiškia įvairius baisumus ir yra lydimas žmonių gyvybių apgailėtinų nuostolių. Abi tos rašytojų grupės stengėsi savo neišmanymą, ar karinių reikalų nemėgimą, maskuoti mažindami jų svarbą ir reikšmę istorijoje. Galima neapkęsti karo taip, kaip yra neapkenčiamos ligos, tačiau atmesti reikalą jį studijuoti, tyrinėti jo reikšmę ir pasėkas yra tiek pat absurdiška, kaip ir mažinti mediciniškų tyrinėjimų reikšmę vien dėl to, kad yra nemėgstamas vėžys ar džiova.
Pagaliau, karas per amžius yra buvęs vienas iš svarbiausių reiškinių žmonių santykiuose. Galima laikyti jį iš pagrindų nemoraliu, tačiau tas dar nepašalina reikalo stengtis suprasti jo pobūdžius. Kad ir kaip jo nemėgdamas ir labiausiai įsitikinęs pacifistas negali paneigti jo buvimo ir tik pats save apgaudinės, jei mėgins tvirtinti, jog žmonijos istorijoje karas yra tik nereikšmingas veiksnys. Tačiau yra buvusi ištisa istorikų karta pakankamai akla šiuo atžvilgiu. Parodyti jų galvoseną cituoju ištrauką iš J. R. Greeno History of the English People — senojo liberališkojo optimizmo produktą turintį dar ir šiandien tūkstančius skaitytojų dėl jo patrauklaus stiliaus. Ir dar vis išeina šios knygos naujos laidos.
Greenas rašo; “Galima priekaištauti istorikams, kad jie perdažnai paverčia istoriją tik žmonių skerdynių aprašymu. Tačiau karas vaidina tik mažą vaidmenį tikrojoje Europos tautų istorijoje. Vienintelis karas, giliai pakeitęs Anglijos bendruomenę ir Anglijos valdymą, yra Šimto Metų karas su Prancūzija (1336—1451) ir to karo padariniai, visai paprastai, buvo blogi”.
Tai stebinanti ištraukia, o galvosenos klaidingumas aiškėja kai apsvarstome kiekvieną jos sakinį. Ar Greenas, kuris vis tik buvo istorikas, teisingai įsivaizduoja, kad Hastingso kampanija nepalietė giliai Anglijos bendruomenės ir Anglijos valdymo sistemos? Ar jis žiūri į Plassey ir Quebeco karinius žygius, kaip nereikšmingus Britų imperijos vystymosi istorijoje? Gal dar labiau turėtume stebėtis tuo netiesioginiu tvirtinimu, kad Amerikos Nepriklausomybės karo kampanijos, privertusios D. Britaniją atsisakyti savo senosios kolonijinės administracijos teorijos, nėra turėję jokios įtakos būsimam tos imperijos valdymui ir augimui. Dabar negalime atvirai paklausti tą istoriką, jau seniai mirusį, ar jis dar vis atkakliai laikytųsi nuomonės, jog tas vargingas Šimto Metų karas yra buvęs vienintelis, turėjęs neišdildomų ir ryškių pasėkų tautos gyvenime. Mano supratimu tas tuščias ir nemoralus žygis yra palikęs mažiau pastovių padarinių, kaip keletas kitų karų, kuriuos galima būtų paminėti. Jis tik sustabdė Plantagenetų užgaidas sukurti Europos žemyne imperiją ir sugriovė labai silpną ‘Lancastrų konstitucinį bandymą’. Kad jis nenuubagino Anglijos bendruomenės, rodo 15 a. augantis turtingumas, pasireiškęs tūkstančiu puikių stačiojo stiliaus bažnyčių ir vis augančia prekyba. O feuadilinės baronijos galios žymus kritimas ir ‘naujosios monarchijos’ išsivystymas, tikriausiai, buvo išdava Rožių karų, bet ne nevaisingo bandymo užkariauti Prancūziją.
Jei reikėtų parinkti du karu, turėjusius svarbiausios reikšmės anglų bendruomenei ir Anglijos valdymuisi, tikriausiai, pirmasis turėtų būti ‘Didysis Sukilimas’, vykęs 1642-48. Kautynės ties Marston Moor ir Naseby išsprendė problemą ar Britanija turėtų ar neturėtų tapti despotinė monarchija, apsieinanti be senųjų konstitucinių varžtų. Išdavos buvo, kad sugrąžintas Karolis II nusprendė ‘niekad daugiau nekeliauti’, o jo brolis Jokūbas, ne toks išmintingas, turėjo iškeliauti 1688 m.
Jei reikėtų paminėti dar ir antrąjį karą, apie kurį Greenas žinojo, tai būtų 1756-63 m. karas, kuris sukūrė Britų Imperiją, užtikrino Indijos ir Amerikos paėmimą, nepalaužtą net sėkmingo Trylikos Jungtinių Kolonijų sukilimo ar vėlybojo 18 a. komplikuotų karų su indėnais, šitas karas ne tik sukūrė Britų Imperiją, bet taip pat sukūrė Britų vyraujančią jūrinę galybę, padėjusią išlaikyti imperiją ir vis dar tebevyravusią 1793—1814 ir dar kartą 1914-18 m.
Patogi teorija, kad karai nedaug ką tereiškia, vyravusi daugybės senųjų liberalų ir Greeno dienų humanistų tarpe, išauklėtų vidurinio Viktorijos laikotarpio optimistiškame mintyjime, gavo rimtą smūgį 1914-18 m. Užhipnotizuoti 19 a. ‘progreso’ sąvokos ir sustiprinti laimingai išrasto evoliucijos termino, jie paneigė aiškius istorinius faktus ir nusprendė, kad karas yra žiaurus ir jo studijos nenaudingos. Tačiau įvyko staigus posūkis.
BŪGNAS IR TRIMITAS
Galvose tų, kurie apšaukdavo karinę istoriją, galima susekti keletą atskirų nusistatymo srovių. Viena, labai suprantama, buvo reakcija prieš, taip vadinamą, ‘būgno ir trimito’ istoriją, kurtą daugelio jų pirmtakūnų. Tiesa, socialinė ir ekonominė istorija būdavo kiek primirštama daugelio, kurie imdavosi atpasakoti karus ir sutartis, o ekonomiją vadindavo ‘nuobodžiu mokslu’. Tačiau dabar liko galimybė pasukti į kitą neišlyginto mintyjimo kraštutinumą ir pradėti skelbti, kad “istorija yra tik žmonių istorija, bet ne asmeniški karalių, valstybės vyrų ar generolų nuotykiai”, lyg karalių, valstybininkų ar generolų asmenybės maža ką reiškė žmonijos istorijoje. Aš jau mėginau parodyti, kad taip toli gražu nėra, kad nekasdieniški asmenys dažnai pakeisdavo visą pasaulinių judėjimų kryptį ir kartais tą padarydavo kardu.
Kitas pagrindinis nusistatymas prieš karinės istorijos studijavimą yra grynai jausminis ir humaniškasis neapkentimas karo baisumų — dalykų, kuriuos geriau greitomis atstumti ir išbarti mūsų protėvius už jų klaidas. Šis jausmas ypač gyvai iškilo 1919, po “karo, kuris turėjo baigti visus karus”, kai mes naiviai tikėjome, jog Tautų Sąjunga išves mus į amžinąją. taiką. Nekilo nė abejonės, kad toliau seks visuotinis nusiginklavimas ir pasaulis galės atsiduoti visuotinam broliškumui, socialinei tarnybai, ekonominiam ir moksliniam progresui. Taip dalykams stovint, karinių detalių studijos turėjo tapti tik archeologiniais tyrinėjimais daug nereikšmingesniais už daugelį kitų antikvarinių studijų. Ši mintis buvo pagrįsta žmogus silpnybės nesupratimu ir nekreipimu dėmesio į nelaimingą faktą, kad kai kurios tautos, lygiai kaip kai kurie asmenys, yra savanaudės, godžios ir giliai niekina kitas tautas. Buvo net rasta, jog nekenčiamu žodžiu “garbė”, kuris turėjo būti jau visiškai negandoje, kai kuriuose sluogsniuose dar vis buvo nešventai žavimasi, nežiūrint jo gretinimo su savęs garsinimu ir melagingais skelbimais. Visai nepersenai vienas žymus Europos valstybininkas pareiškė, kadtik karas iššaukia žmogaus sielos augščiausius siekius per pasiaukojimą ir kilnų patriotizmą, visai užmiršdamas, kad tos dorybės yra vykdomos kieno kito žalai ir kaip tokios negali būti visiškai garbingos. Net garsųjį Amerikos admirolo posakį “My country, right or wrong’, mes randame atstumiantį, nes čia visiškai užmirštama pasaulinis broliškumas ir moralinis įstatymas, kuris turėjo būti skelbtas iš Ženevos.
Iš nemalonios tikrovės seka aiškios išvados, kad karai visai nėra išėję iš mados, kaip tikėjomės ir, kad susikertančių ideologijų kova, kaip Ispanijoje (straipsnis rašytas 1939 m. Z. R.), ar tautiniai nepasitenkinimai dar vis veda prie ginkluotos kovos, kuri darosi vis baisesnė, nes šiuo metu žmonija įsigijo keletą naujų būdų kenkti priešui. Aišku, jei karas lieka su mumis yra tik daugiau prasmės studijuoti karinę istoriją, nes ji šiaiškina pasaulio istoriją pertraukiančius didžiuosius sukrėtimus, o kas dar svarbiau, gautos išvados bus reikalingos ateičiai. Nors, kaip jau esu sakęs, istorija negali daryti pranašysčių, tačiau gali įspėti.
Istorijoje tik ribotas skaičius epochinių įvykių yra grynai karo padariniai, negalimi numatyti vien tik studijuojant konstitucines sroves, ekonomines sąlygas ir socialines institucijas. Kartas nuo karto kovojantis žmogus visai nelauktai pasukdavo laikrodį pirmyn ar atgal. Kartais taip įvykdavo nekasdieninei asmenybei pasirodžius, — tačiau nevisuomet, nes esama atvejų, kai dideli karai baigdavosi svarbiomis išdavomis nepasirodžius nugalinčioje pusėje viršijančiam genijui. Kartais, ištikrųjų, toks genijus būdavo kaip tik pralaiminčioje pusėje — kai Hanibalas kovojo su romėnais, ar kai 1814 Napoleonas buvo sumuštas Švarcenbergo ir Bliucherio. Kiekvienu šiuo atveju genijus turėjo viską prieš save, puikiai kovojo, bet pagaliau neišvengiamai žlugo.
JEIGU WILIAMAS BŪTŲ ŽUVĘS
Galima paminėti keletą atvejų, kai didžiausios svarbos įvykis būdavo nulemiamas kariuomenės vado asmens. Aš esu jau rašęs apie tuos du vyrus, kurie sukūrė ir parengė armijas, kurių pagalba jie pakreipė pasaulio istoriją, apie tai, kaip Aleksandras Didysis sutriuškino senąją Persų imperiją ir Julius Cezaris — respublikinę Romos santvarką. Tačiau kai kuriais atvejais aiškesnį pavyzdį galima rasti mūsų pačių angliškuose metraščiuose. Kaip jau minėjau, Wiliamas Užkariautojas buvo vyraujantis asmuo, bet 1066 metų Hastingso kampanijos išdavos visiškai nebuvo savaime aiškios ir jei jos būtų kitokios, tolesnė Anglijos — galbūt, Europos ir viso pasaulio — istorija būtų įgavusi kitokį pobūdį. Ištikrųjų, tai būta vieno iš tų didžiųjų ‘jei’, kuriuos turėtume visada prisiminti. Yra lengva būti gudriu po įvykio ir teigti, kad Haroldas pralaimėjęs dėl anglosaksų atsidavimo vietiniams reikalams, dėl stiprios vykdomosios valdžios trūkumo ir dėl pasenusios taktikos vartojimo. Net ir tą viską leidus, kunigaikščio žygis galėjo lengvai baigtis pražūtingai. Jei anglų laivynas būtų tebesilaikęs jūroje, kaip kad laikėsi pora dienų prieš normanų išplaukimą, perkrauti įsibrovėlių laivai būtų buvę sumušti, dar neišvydę Sussekso pakrančių. Jei kunigaikštis būtų buvęs menkesnis vadas, tik koks paprastas feodalų vyresnysis ir būtų manęs laimėsiąs vien tik savo kavalerijos smarkiu puolimu, jo žygis, greičiausia, būtų nepasisekęs ir Teismo Knyga (Domesday Book) niekad nebūtų buvusi parašyta. Jei Haroldas Godwineson’as būtų geriau naudojęs taktiką ir išlaikęs geresnę drausmę savo pašauktųjų karan vyrų tarpe, o svarbiausia, jei jis būtų turėjęs bent keletą šimtų raite-
Wiliamas Užkariautojas Hastingso mūšyje (1066 m.), nulėmusiame D. Britanijos istorijos linkmę.
lių, galimas dalykas, jis būtų įsteigęs naują dinastiją ir ramiai sau numiręs savo paties lovoje. Pagaliau, jei kirvio smūgis, kuris, kaip žinome, ištaškė Wiliamo arklio smegenis, būtų kritęs ant raitelio galvos, tikriausiai mūšis būtų pralaimėtas ir Normanų Užkariavimas niekad nebūtų įvykdytas, nes tame ir sekančiame amžiuje, Kanalo antroje pusėje nebūta genialaus asmens su reikalinga iniciatyva tokiam žygiui. Ir pats Užkariautojas ir tokia proga buvo vienkartiniai.
Yra ir kitų karinių įvykių, kurie galėjo baigtis kitaip ir kurių skirtingos išdavos būtų pakreipę Europos istoriją kitais keliais. Toki įvykiai buvo didieji saracėnų apgulimai Konstantinopolio, įvykę 672-76 ir 717-18 metais, kai pirmykščio musulmonų tvano bangos ritosi per Mažąją Aziją ir grasė pribaigti Rytų krikščioniškąjį pasaulį. Tai vyko sunkiausiais Tamsiųjų amžių laikais, kai kovojančios linijos kitame gale, tie patys įsibrovėliai užkariavo Ispaniją (711-13). Krikščioniškajame pasaulyje tada nebuvo kitos valstybės, galėjusios parodyti kiek veiksmingesnį pasipriešinimą, jei didžioji Bizantijos užtvara būtų sugriuvusi. Tada tikriausiai visos barbariškos ir dar pagoniškos tautelės, gyvenusios rytinėje ir vidurinėje Europoje, būtų virtę Kalifo valdinės ir Islamo išpažinėjos. Frankai tada dar tebegyveno Rois Faineants laikus: Karolis Martelis tik 719 m., po ilgų kovų Rytuose ir Vakaruose, pasidarė frankų Neustrios ir Austrazijos Rūmų Valdytoju, Vincy ir Soissono mūšiuose sužlugdęs paskutinįjį Merovingų dinastijos karalių, bandžiusį varyti savitą politiką. Tuo tarpu saracėnai iš Ispanijos pasiekė Narboną ir Nismes. Todėl grynai kariniai Leono Izauriečio žygiai 718 m., išgelbėję Konstantinopolį nuo Moslemohs kariuomenės ir laivyno, turėjo daug svarbesnės istorinės reikšmės, kaip Karolio Martelio atmušimas saracėnų įsiveržimo į Galiją ties Poitiers 732 m. Kalifo armijų žygis į rytus Bosforo link buvo taip lemtingai sustabdytas, kad pavojus Konstantinopoliui buvo pašalintas dar kitiems trims šimtams metų. Jei jis būtų kritęs 718 m., būtų iššaukęs tokią kataklizmą, kokios europinis pasaulis nebuvo matęs ir tada, kai Alarikas plėšė Romą, ar kai Teodorikas valdė Ravenoje. Iš niekur negaudami pagalbos, Vakarai būtų neatlaikę audros.
Sir Edward Creasy, kurio J. R. Greenas labai nemėgo, kaip “būgno ir trimito istorijos” atstovo, yra parašęs knygą apie Penkioliką Lemtingų Pasaulinių Mūšių. Aš būčiau linkęs keletą jų palaikyti, pav. Arbelą, Poltavą, Saratogą ir Hastings, bet jokiu būdu ne Atėniečių pralaimėjimą Sirakūzuose ar Joanos D’Arc Orleano išvadavimą, ar Blenheimą; Valmy turėtų būti pakeistas Fleurus’u, o Waterloo Leipcigu ir Maratonas Salaminu. Tačiau yra daugiau turėjusių pasaulinės įtakos įvykių, kurie neįeina į tuos penkiolika atrinktųjų. Būtų pakankamo pagrindo jų tarpan įtraukti Vienos apgulimą 1529 m., arba didįjį jūrų mūšį ties Lepantu, įvykusį 1571 m. Jų vienas, greičiau abu, galima sakyti, sustabdė antrąjį mahometonų Europos puolimą iš sausumos ir iš jūros, atrodžiusį tokį pavojingą tuo metu, kai krikščioniškasis pasaulis buvo suskaldytas Habsburgu ir Valois varžybų ir tuo pačiu metu prasiveržusių Reformacijos neramumų.
Karinio pobūdžio kriziai dažnai baigdavosi staiga pašalinus vyraujantį asmenį, kas kartais įvykdavo netikėtai mūšyje. Galima būtų tik spėlioti apie Atilos, arba švedų Gustavo Adolfo mirties logiškuosius padarinius.
KAS IŠRADO LEGIONĄ?
Tačiau iš antros pusės tie ‘jei’ yra įdomūs. Kas būtų vykę Azijoje, jeigu Aleksandras Didysis būtų žuvęs pirmajame savo mūšyje prie Graniko, kur jis davė priešui pakankamai progų save užmušti? Lygiai taip pat yra neįmanoma įžvelgti, kas būtų įvykę jei Bonapartas būtų buvęs kliudytas pripuolamos kulkos ties Montenotte ar Arcola. Nėra abejonės, kad Prancūzų Direktorija būtų buvusi nuversta kurio kito sėkmingo generolo, tačiau paprastas diktatorius, įvykdęs coup d’etat nebūtų buvęs pakankamai didelio kalibro, kad sugebėtų vaidinti vėlesnę Korsikiečio karjerą, dėvėti Karolio Didžiojo vainiku, nešti jo pergalinčius erelius į Vieną, Berlyną, Madridą ir Maskvą, padaryti moderniąją Prancūziją tuo, kas ji yra, ir po saves palikti įtakas, kurios dar ir šiandien yra nenustoję veikti. Nežinoma muškietos kulka ar vienas kartečės šūvis 1796 m. galėjo viską tą sugriauti. Jis pats kartą pastetėjo, kad jei kariuomenės vadas generolas Bonapartas būtų kritęs pirmojoje savo kampanijoje, nemaža Europos istorijos lapų būtų likę neparašyti.
Karinėje, kaip ir bendrojoje istorijoje, didvyriškas asmuo daug reiškia, tačiau negalima neigti, kad kartais karas būdavo nulemiamas ir pasaulio istorija pakreipiama ne atskiro vado genijaus, bet ištisos mokyklos vadų, nė vieno iš jų neiškilusio į stebėtinas augštybes, tačiau sugebėjusių pritaikinti taktikos ir organizacijos sistemą, išsivysčiusią iš savo tautinio ar profesinio paveldėjimo, šitokio reiškinio geriausias uždokumentuotas pavyzdys yra Romos Respublikos konsulų ir prokonsulų Viduržemio pasaulio pavergimas dar prieš Juliaus Cezario iškilimą. Jų tarpe ypatingų gabumų vyrų, kaip Scipio Vyresnysis ir Marius būta maža ir mes net nežinome, kam turėtume priskirti nuopelną už suorganizavimą legiono, tos didžiosios karinės mašinos su jos ypatinga ir veiksminga pėstininkų taktika, kuri jei tinkamai vartojama, pasirodė gera prieš bet kurį priešą — prieš baisiąją makedoniečių falangą, šarvuotus Rytų raitelius, judrią Numidų lengvąją kavaleriją, įsiutusius galų ar germanų tautelių puolimus ir prieš Ligurijos ir Iberijos kalniečių partizanus. Jei norime suprasti Romos imperijos iškilimą, turime studijuoti nevien tik didžiųjų vadų — Scipiono, Mariaus, Sullos, Pompėjaus, Cezario kampanijas, bet ir, nevisada sėkmingus, veiksmus daugelio mažųjų vadų, auklėtų toje pačioje tautinėje legionų taktikos mokykloje.
JANIČARAI IR OTTOMANAI
Lygiai, taip pat, eidami į modernius laikus, kad suprastume Europos istoriją, privalome studijuoti iškilimą, vyravimą ir žlugimą tokių karinių mokyklų, kaip mongolų ar totorių raitųjų lankininkų, daugiau kaip šimtą metų buvusių vakarinės Azijos ir rytinės Europos pabaisų ir 14 ir 15 amžių anglų lankininkų, (ų vyrų, kurie buvo nugalėtojai ties Halidon Hill, Crecy ir Agincourt. Nemažiau turėtume žinoti istoriją šveicarų pikinierių, kurie ne tik sukūrė savo mažą ir margą kantonų konfederaciją, bet, Machiavelio piktumui, vyravo Italijoje, šimtuose mūšių laukų. Grynai karinis kūrinys Ottomanų imperija yra neišaiškinama nežinant nieko apie taktiką janičarų ir jų draugų feodalinių turkų lengvųjų raitelių, kurie mušė ir Rytus ir Vakarus, ką liudija mūšiai ties Kossovu, Nikopoliu, Varna ir Mohacsu, o taip pat ir ties Čaldiranu ir Ridanieh. Jie sukūrė nenatūralią imperinę valstybę, nusidriekusią nuo Budapešto iki Bagdado ir nuo Kufos iki Alžyro. Daugelis Ottomanų dinastijos vadų buvo sugebą vyrai, bet tik mašina ir taktika sukūrė imperiją, nors, galų gale, ir mašinai buvo lemta suirti, kai ji pateko į ištisos paveldinčios išsigimėlių ir niekšų eilės rankas.
Jei karinis išradimas ar organizacinė, ginklavimo ar taktinė naujenybė paveikia bendrą istorijos eigą, yra aišku, kad ji turėtų būti ištirta ir išaiškinta taip pat rūpestingai, kaip ir modernių istorikų tiriami ekonominiai ar socialiniai pasikeitimai, antraip gautume kreivą pasaulio istorijos vaizdą, šiais laikais, atrodo, daug kas studijuoja vilnų pramonės ar garlaivininkystės išsivystymą ir tik atskiri asmenys bando nustatyti metodą, kuriuo parakas buvo įvestas karan, ar kaip atsirado modernios, nuolatinės kariuomenės. Spyna užtaisomas šautuvas ( kaip rodo mūšis ties Sadowa) buvo nė kiek nemenkesnis veiksnys Europos istorijoje, kaip kitas kuris išradimas civiliniame gyvenime. O karinis lėktuvas, kaip mes net per gerai žinome, yra daug svarbesnis dalykas už taip daug giriamą, tolygią civilinę susisiekimo priemonę.
Juo labiau reikia karinius dalykus studijuoti dabar, kai po Didžiojo karo 1914-18 įsitikinome, jog pasaulinė taika neįvyko, kad sutartys gali būti panaikintos ir karas dar vis lieka su mumis nežiūrint visų popierinių garantijų. 1914-18 pasaulio istorija pakrypo į grynai karines problemas. Ar didysis strateginis sprendimas — von Schliefeno “Naujieji Kannai”, supimas į vakaras, vykęs 1914 m. rugp - rugsėjo mėn., kad apsuptų Prancūzijos jėgas — ar būtų jis pavykęs, ar ne, jaunesniajam Moltkei vadovaujant? Ar beatodairinis povandeninių laivų vartojimas galėjo jūrinę valstybę, kaip D. Britanija, privesti prie bado mirties ir priversti ją pasiduoti? Ar Cepelino ir kitų, mažesnių, lėktuvų oriniai puolimai, nuodingų dujų vartojimas, ar tanko išradimas turėjo kokios lemiamos reikšmės karo baigimui? Ar galima prasiveržti pro gilią įtvirtintų pozicijų sistemą, turinčią pakankamai gynėjų, kurie, turėdami liniją po linijos užpakalyje savęs, gali į jas nuolatos pasitraukti? Aišku, jog pasaulio likimas rėmėsi šių praktiškų problemų sprendimu, bet ne kokiais etiniais ar metafiziniais mąstymais. “Militarizmas” du kartu vos nelaimėjo karo. Neapgaudinėkime savęs manydami, kad jo pralaimėjimas buvo neišvengiamas, arba, kad jis to bandymo niekad jau nebekartos.
Taigi turime sutikti, kad istorija turėtų mokyti daugiau karinės pusės. Bet kurios tautos vadovaujančios klasės privalėtų turėti bendrų žinių iš karinio meno lygiai taip pat, kaip jos privalo išmanyti ekonominę ar konstitucinę istoriją. “Kas visus liečia yra visų reikalas”, todėl nėra teisinga karinės istorijos studijas pavesti tik vieniems profesiniams kariams, kaip nebūtų teisinga leisti tik teisininkams ir pramonininkams, kartu su darbo unijų vadais, studijuoti ekonominę istoriją. Kol toks žinojimas pasklis yra atviros galimybės visiems asmenims, kariams ar civiliniams, “pamokslauti” apie lemtingiausias tautines problemas ir visai nėra reikalo tuoj juos apšaukti keistuoliais ar “suinteresuotais” tų asmenų, į kuriuos jie kreipiasi. Viktorijos laikais nebuvo nepaprasta girdėti parlamento narius, siūlančius išspręsti kokį keblumą, pasiunčiant britų laivyną į tokias vietas, kurios vandeniu nepasiekiamos. Man tą senų laikų kvailystę priminė neseniai vienas smarkus kalbėtojas, raginęs britus įsikišti ten, kur mums būtų visai nenaudinga, jei ne pavojinga. Kol gyvename dabartinės konstitucinės vyriausybės valdomi, mūsų ministerijos neturėtų būti įtaigojamos nei aklos populiarios agitacijos, nei savų oficialių karinių ar jūrinių patarėjų nurodymų.
MINISTERIAI NEŽINO KARINĖS ISTORIJOS
Aš gerai išmanau “mėgėjiškosios strategijos” pavojus, nes šiek tiek žinau apie neprotingus atvejus, kai Britų vyriausybė 1793 — 1809 laikotarpyje neretai siųsdavo tikrai pražūčiai ekspedicijas į vakarų Indijas, pietų Ameriką ar Olandiją. Užtenka tik prisiminti tuos nemalonumus, kuriuos jau kiek vėliau M’Clellan ir kiti federaliniai generolai turėjo pakęsti iš Washingtono vyriausybės didžiajame Amerikos Naminiame kare. Tačiau “viską patikėti kareiviui” yra taip pat pavojinga.
Karinės vadovybės, kaip ir visi žmonės yra klaidingos. Imkite pavyzdį, kai Austrų valdžia operacijų kontrolę prieš Napoleoną 1805 m. pavedė gen. Mackui,kariui profesionalui, kurio tiesi asmenybė ir sugebėjimas išlįsti priekin, laimėjo jam pelnytą garsą kariniuose ir civiliniuose sluogsniuose. Pasirodė, jog jis buvo tik nevertingas teorininkas ir, vos šešioms savaitėm praslinkus nuo karo pradžios, kartu su pagrindinėmis Austrijos kariuomenės jėgomis pasidavė ir įleido Napoleoną į Vieną. Eidami arčiau į mūsų laikus, visi žinome, kaip, prasidėjus Didžiajam Karui, 1914 m. Prancūzų vyriausybė patikėjo savo profesiniam patarėjam, o tie patarėjai (kurie metų metus galvojo apie tinkamą strategiją galimam Prancūzų — Vokiečių karui) pritaikė garsųjį “Planą Nr. 17”. Tai būta apgailėtino dokumento, kuriame klaidingas prielaidas sekė netikros išvados, o pats planas buvo pagrįstas sena napoleoniškąja teorija offensive a l’outrance. Mėnesio bėgyje vokiečių armijos jau buvo 30 mylių nuo Paryžiaus ir tik jų pačių vyr. štabo ir dviejų armijų vadų blogai fronte vadovaujamos, buvo sumuštos. Iš čia kilo taip vadinamas “Mamos stebuklas”. Karių būta klaidingų abiejose pusėse.
Aš nežinau tikro recepto, apsaugančio nuo tų dviejų priešingų pavojų, kylančių iš “mėgėjiškos strategijos” iš vienos pusės ir karinio vyravimo iš antros. Tačiau yra aišku, kad valstybės civilinės galvos turi pasilaikyti sau galią kritikuoti ir net pašalinti generolą, kuris pasirodytų netinkamas. Iš kitos pusės, lengvabūdiškas civilinės valdžios kišimasis į smulkmenas, ar staigūs įsakymai vyriausiam vadui keisti tikslą, yra aiškiai nedovanotini. Juo geriau ministeris bus susipažinęs su karo dėsniais, tuo mažiau jis bus gundomas kištis be reikalo. Per visą istoriją eina eilės pavyzdžių tokių vadų, kurie bandymo metu pasirodydavo nepajėgūs vykdyti jiems uždėtas pareigas. Tas būdavo ypač aiškiai pastebima tais senaisiais laikais, kai vadovybė būdavo skiriama karališkajam princui, dvaro favoritams ar ministerijos politiniams protėgės. Atrodo tos grėsmės daugiau nebepasikartos; tačiau visada yra pavojus, kad karininkas, puikiai tarnavęs mažesnėse pareigose, gali apvilti, jei jam pavedamos didesnės. Vyriausybė turi išlaikyti augščiausią atsakomybę ir, aiškiai klaidai esant, tokį vadą pašalinti; todėl juo labiau ministeriams reikalinga turėti žinių apie karinius galimumus ir negalimumus. Ir taip aš esu verčiamas daryti išvadą, kad bendras karinės istorijos žinojimas, taip pat, kaip ir gyvenamo momento karinių detalių išmanymas, turėtų būti reikalaujamas iš tų, kurių rankose yra galia daryti augščiausius sprendimus. Nematau mirtinos kliūties įkurti augščiausią karo tarybą patarti ministeriui, nors tokioje organizacijoje ir slypi senas skirtingų nuomonių pavojus. Istorija senosios Austrijos Dvaro Tarybos (Aulic Council), turėjusios reikalų su Revoliucinio karo generolais yra neįtikinanti.
Vienintelė ryški išvada yra dar kartą ta, kad kuo daugiau istorinio ir praktinio karinio meno žinojimas bus paskleistas atsakingų asmenų tarpe, tuo mažesnis bus pavojus, jog tautą ištiks nelaimė.
Vertė Z. R.
