K. Pažėraitė — Vaidilos palikimas
Iliustravo dail. B. Vilkutytė-Gedvilienė
Algutis ves tik atsibudęs, šypsosi akių neatmerkdamas. Nenori nutraukti malonaus sapno. Dar jis tebemato prie jo pasilenkusi drąsaus žvilgsnio vyrą, kurio balsas toksai mielas, artimas...
Berniukas pravėrė akis.
— Tėveli, kur tu? — šūktelėjo jis nusiminęs. Jo melsvos, lyg išsigandusios, akys tematė tik dviaugštės lovos viršutinį čiužinį. Berniukas gulėjo lyg grabe. Jis patraukė nuslydusią antklodę ir nusiramino. Priešais jį pilkavo antklodžių siena, už kurios gyveno kita šeima. Tokių atitvertų kambariukų šitoje salėje buvo daugybė. Uždangos slėpė gyventojus, bet nenustelbė jų balsus. Iš anapus trečiosios uždangos pasigirdo aštrus, įsakantis Galinienės baisas:
— Rožele, pasiskubink, stok į eilę. Paimk vaikams davinį. Beje, ir Vaidilienės vaikui parnešk, nes ji išėjo į miestą. O aš dar šiandien turiu užbaigti mezginį, ūkio vedėjas liepė jau pristatyti megstukus.
“Mamytė išėjo į miestą,” sušnibždėjo berniukas. — “o tėvelis toli, toli.” Jo motina vargšė. Ji neturi pinigų, todėl negali jam nupirkti to, ko jis nori. O Galinienė labai turtinga. Dievuli mielas, kiek jos vaikai turi gražių žaislų! Jie kasdien valgo obuolius, kramto šokoladą ir kitokius saldumynus. Jų tėvelis tarnauja pas amerikonus. Jeigu Algučio tėvelis būtų čia, jis prašytų jį būtinai dirbti pas Amerikos karius.
Berniukas ūmai pašoko iš lovos ir užsirioglino vienmarškinis ant senos medinės dėžės — stovyklinės kėdės. Įsmeigęs akis į vyro fotografiją, ruduose rėmeliuose ant baltai užtiesto staliuko, jis labai gailiu balseliu nusiskundė:
— Tėveli, kodėl tu pasilikai Žaliojoje? Kam tau tas devyngalvis slibinas reikalingas? Juk tu, tėveli, nesi šventasis Jurgis?
Už antklodinių užtvarų — sienų suskambėjo juokas.
— Ta Vaidilienė pripasakoja savo vaikui apie jo tėvą visokių nesąmonių, o tasai žiopliukas ir tiki, — tarė Galinienė.
— Taigi, taigi, — atsiliepė kita moteris. — Kam gadinti, kam gadinti vaiką?
— Kažin, ar tiesa, kad jos vyras liko Lietuvoje? Baikos! Aš tam netikiu. Girdėjau žmones sakant, kad Vaidila tarnavęs vokiečių kariuomenėje. Dabar gal kur nelaisvėje trūnija, — atsiliepė Skyrienės balsas.
— Džiūsna, ragana... Kaip ji drįsta apie mano tėvelį taip kalbėti? — sušnibždėjo sujaudintas berniukas.
— Kaip jums ne gėda, ponios, šitaip apkalbinėti savo tautietę. Ir dar tokią rimtą moterį, — jas sudraudė studentė Sigutė. Ak, kaip tas trūnijimas stovyklose susmulkina žmogų! Kodėl jūs nenorite sutikti, kad jos vyras, kaip ir daugelis kitų, pasiliko Lietuvos miškuose?
Moterys buvo sugėdintos, tik dar nenorėjo pasiduoti. Algutis nusiramino ir daugiau nebesiklausė jų ginčo. Jis pašnabždomis kalbino tėvo atvaizdą:
— Kam tu mane palikai? Juk aš tavo sūnus. Jei būtum kartu, man nupirktum naujus batelius ir truputį kramtomos gumos. Tėveli, palik tą baisųjį slibiną ir atvažiuok pas mus.
Berniukas nematė, kad už jo stovėjo motina ir su ašaromis akyse klausėsi savo vienintelio sūnaus kalbos.
Ji buvo jauna, vidutinio ūgio, šviesiaplaukė moteris. Gražus, inteligentingas jos veidas jau dvelkė gyvenimo nuovargiu. Tai tremties — stovyklinio gyvenimo rūpesčių antspaudas.
Ji priglaudė sūnų prie krūtinės ir išbučiavo jo akis.
— Kaip gera, kad tu, mamyte, grįžai. Aš sapnavau tėvelį ir prašiau, kad jis pas mus atvažiuotų, — sukuždėjo jis motinai į ausį.
— O kas tenai liks kovoti su slibinu, vaikuti? — rimtai tarė motina.
— Kad man jau nusibodo taip ilgai tėvelio laukti. Aš noriu, kad jis greičiau pas mus atvyktų.
Motinos akyse suspindo ašaros, bet ji greitai susivaldė.
— Ne, vaikuti. Tokios tavo kalbos tėveliui labai nepatinka. Neužmiršk, kad tu vadiniesi Algis Vaidila. Nedaryk gėdos savo garbingam vardui. Tu privalai būti kantrus ir laukti. Kai slibinas bus nugalėtas, grįšim į savo namus ir ten rasime tėvelį mūsų nekantriai belaukiantį. Ar pasižadi būti kantrus, Alguti?
— Būsiu, mamyte, — pažadėjo jis nevaikiškai susikaupęs. Jo linažiedėse akutėse spindėjo didelis rimtumas.
— Žinai, ką, mamyte, leisk tu mane vykti pas
tėvelį. Jis man duos tokį ilgą kardą. Su juo aš slibinui kapt per uodegą. O jis, kad subaubs iš skausmo ir, užmirš net savo galvas. Tada tėvelis, tik šmaukšt, tik šmaukšt... ir ritasi viena po kitos, kruvinos slibino galvos. Baidyklė nugalėta ir Lietuva laisva.
— Tu esi tikras Vaidilos ainis, — tarė motina šypsodamasi. — Tavo tėvelis labai džiaugtųsi tokį tave matydamas. Bet tu sušalai vaikuti. — Motina skubiai pradėjo jį rengti.
— Kodėl tėvelis džiaugtųsi? — susidomėjo berniukas.
Motina pagalvojo, kad jos vaikutis tremtyje, kaip ir kiti stovyklos vakai, ne laiku subrendo. Ir ji nuliūdo. Bet vaikutis laukia atsakymo.
— Todėl, Alguti, džiaugtųsi, kad matytų, koks gražus Vaidilų palikimas, — ramiai ji paaiškino.
— Koks palikimas, mamyte? — susidomėjo vaikas, apkabindamas motinos kaklą. Jo melsvos akutės nekantriai laukė naujos, gražios pasakos.
— Tu, Alguti, to dar nesuprasi.
— Suprasiu, mamyte, prašau pasakoti. Aš jau didelis. Aš viską suprantu. — Jis atkakliai įtikinėjo.
— Gerai, vaikuti, aš tau papasakosiu. Bet dabar eik į kiemą pažaisti, o aš tuo laiku pasišildysiu ir pagerinsiu mudviejų pietus. Gavau mieste truputį sviesto. Tu pabėgiok, kai bus pietūs paruošti, pašauksiu, — ir ji nulaipino sūnų nuo dėžės.
Kai berniukas dingo už antklodinės sienos, Vaidilienė ūmai sumišo. Ji ir vėl užsimiršo ne viena esanti, šitam improvizuotame kambarėlyje. Per dešimt šeimų vienoje salėje. Lyg didžiuliame vagone, laikinai sustojusiam šitame svetimame mieste. Pilka ir slegianti rutina. Visi vieni kitiems nusibodę, jieško prie ko prikibti. Atitrūkimas nuo gimtojo krašto išstūmė žmones iš pusiausvyros. Skurdas, nedavalgymas, bendras katilas, buvusį žmogų, dabartinį DP, žiauriai susmulkino. Gyvenimo nuovargis atsimuša veiduose. Tik jaunimas dar šiaip taip laikosi, tik reikia jį uždegti idealų ugnimi, reikia šventos kibirkštėlės.
Ji pažvelgė į savo vyro nuotrauką. Jis linksmas, gyvom akimis, žėri jo veidas nenykstančia šypsena. Neveltui Algis jį vis kalbina.
Ir ji prisimena vieną gegužės vakarą. Oras buvo sklidinas pavasariško kvepėjimo, kuris sunkėsi į visą jos būtybę, kerinčiu žavumu įkvėpdamas naujų minčių ir nepatirtų jausmų.
Jiedu klaidžiojo pašešupiais. Vytautas ir ji. Jis visą laiką juokavo, kaip visuomet, ją linksmindamas. Ji tik retkarčiais nusijuokdavo linksmu laimingu jaunystės juoku. Tik pasiekusios namus, jis surimtėjo, nutilo. Prie sodo vartelių jau norėjo atsisveikinti, bet jis sulaikė jos ranką.
— Jau greit baigsis mokslo metai, tu eisi mokytojauti, o kodėl neklausi, ką aš darysiu?
— Kam klausti, kad tu pats man pasisakysi, — nusijuokė ji.
— Tas tiesa, — patvirtino Vytautas. — Nežinau, ar tau tas patiks, bet aš manau stoti Karo Mokyklon.
Jai tas sumanymas aiškiai nepatiko. Ir pavasario burtai taip staiga ir netikėtai išsisklaidė.
— Ar tu negalėtum imtis ko nors rimtesnio? — paklausė ji atsargiai.
— Matau, tau tas nesuprantama, — beveik liūdnu balsu kalbėjo Vytas. — Tu manai, kad aš noriu būti karininku tik dėl blizgančių antpečių, ar lengvesnio gyvenimo? Ne, brangi Julyte, šito kelio pasirinkimas nėra atsitiktinis. Politinė padėtis komplikuojasi. Europoje vis labiau įsigali diktatoriai. Mussolinis begėdiškai užgrobęs Etijopiją, žvalgosi naujų aukų. Hitlerinis slibinas ryja vis naujas tautas ir savo “Mein Kampfe” sapnuoja Rytų erdvę. O ar ne per Lietuvą pradės šitą “pasivaikščiojimą”? Stalinas. nerdamasis iš kailio, visur organizuoja Penktąją koloną. O ką jis galvoja, smarkiausiai ginkluodamasis ir eilę tautų badu marindamas, mes to nežinome. Pavojai mus aplinkui siaučia. Tik todėl aš eisiu mokintis kario amato, kad laiku galėčiau būti savo tėvynei naudingas. Gal pasakysi, kad visų pareiga ginti savo tėvynę. Tiesa, visa tauta turi jungtis šventoj on laisvės kovon, bet tik galimybių ribose. O mano pareiga kovoti ir tada, kai šitoji kova atrodys visai beviltiška. Iki paskutinio kraujo lašo! Taip rodo mano prosenių testamentas.
— Koks testamentas?
— Tu nesijuok, nevadink pasaka. Tas testamentas siekia Vytauto Didžiojo laikus. Aš tau nusakysiu tą mūsų šeimos padavimą, einantį iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas, tada tau teks nuspręsti, ar galėsi už tokio paveldėtojo tekėti? Ar sutiksi porą metų mudviejų sutuoktuvių palaukti, ir, ar paskui neprieštarausi, kai tą testamentą privalėsiu perduoti tolyn, vertingiausiam mudviejų sūnui? ..
— Mamyte, ar tu jau gali pasakoti? — pažadino ją įpuolęs Algiukas.
— Galiu, vaikeli, tik pirmiau turime papietauti, — sutiko motina.
Po pietų, Vaidilienė pasisodino sūnų ant kelių ir papasakojo jam tą padavimą, kurį, prieš aštuonerius metus jai perdavė sužadėtinis ir, kurį po keleto metų, su ja skirdamasis, įpareigojo perduoti sūnui, tėvynėje pasilikęs jos vyras.
— Seniai, labai seniai, prieš penkis šimtus su viršum metų, kada Lietuvą valdė Didysis Lietuvos Kunigaikštis Vytautas, jo pilyje tarnavo drąsus karys.
— Kartą, kada Vytautas Didysis buvo medžioklėje, tas karys priselino prie alkavietės, kur vaidilutės kurstė dievų garbei Amžinąją ugnį, ir jis pasigrobė vieną vaidilutę...
— O žinok, mano mažuti, tada lietuviai tikėjo daug dievų, kurių vyriausias vadinosi Praamžius Gal atsimeni, Alguti, senovinę Zapyškio bažnyčią?
— Atsimenu, mamyte, pasakok.
— Tu tada tebuvai tik antrų metelių, kai tau rodžiau tos bažnyčios altorių, po kuriuo kadaise kūrenosi šventoji ugnelė, vaidilučių kurstoma.
— Taigi... tas karys pasigrobė vaidilutę ir ją vedė. Vaidilutės neturėjo teisės tekėti ir karys būtų buvęs nubaustas, o vaidilutė nužudyta. Bet tada jau valdovas Vytautas rengėsi Lietuvoje įvesti katalikų tikėjimą, tik todėl jiedu likosi nenubausti.
— Vaidilutė, tapusi to kario žmona, vis verkė, raudojo ir sielojosi.
— Karys, matydamas savo žmonelę vis teberaudančią, patsai pradėjo krimstis, pajuto sąžinės graužimą, kad atitraukė nuo aukuro Amžinosios ugnelės saugotoją.
— Jis vieną naktį, slapta nuvyko į tą alkavietę. kur jau rado užgęsusią ugnelę... Mat, lenkų kunigai, įvedus Lietuvoje katalikų tikėjimą, išvaikė vaidilutes.
— Tada karys įpūtė ugnelę ir dievams paaukojo pirmąjį sumedžiotą žvėrelį, duodamas tokią priesaiką:
— O, Praamžiau! Nesirūstink ant manęs ir mano žmonos. O, Perkūne! Nepersmeik mudviejų savo ugninėmis strėlėmis! O, Praamžiau! Tu gi myli. Tu gi myli, Tu globoji mano tėvynę Lietuvą. Aš gi esu jos gynėjas, jos karys. Ateina Lietuvai sunkūs laikai, nes ji susidėjo su klastingais lenkais. Taip skelbia Krivių-Krivaitis, Lietuvos Dievų valios reiškėjas. Aš Tau prisižadu, Praamžiau, per visą savo gyvenimą stovėti Lietuvos laisvės sargyboje ir ginti ją iki paskutinio kraujo lašo. Jeigu man likimas lems sulaukti senatvės, būsiu vaidila, garsinsiu Lietuvos vardą ir didvyrių žygius! —
— Matyti, toji tavo senolio priesaika dievams patikusi. Su didžiausiu trenksmu iš dangaus į alka-kietę pasipylusi ugnis ir sudeginusi aukos likučius. Kai tavo senolio sūnus paaugo, jis jam tarė:
“Sūnau, nežinau, ar ilgai begyvensiu, todėl perduodu tau palikimą. Tai nėra lobis, bet brangesnis už visokius turtus. Tai Lietuvos garbė. Sūnau, stovėk tėvynės sargyboje. Gink ją iki paskutinio kraujo lašo! Neleisk priešui mūsų šalies terioti. Saugok jos kalbą ir papročius. Būk tikras Lietuvos sūnus, šitą palikimą tu perduok savo sūnui, kuris turės tęsti tolyn.”
— Ir taip, Alguti, tavo prosenio palikimas perduodamas iš kartos į kartą. Jis buvo vaidila, kad visi tavo bočiai gautų tą pavardę. Nė vienas iš Vaidilų giminės neišsižadėjo tėvų palikimo. Senoliai ir protėviai mušė kryžiuočius, žuvo sukilimuose, kentėjo Sibire už lietuvišką knygą... Tavo senelis buvo savanoris-kūrėjas, tėvas žaliojoj kovoja prieš raudonąjį slibiną, o tu...
— O aš, mamyte, kai užaugsiu, būsiu lakūnas. Aš nuvešiu pačią didžiausią bombą ir mesiu ją ant slibino, tada jis tuoj prasmegs žemėn.
Motina pažvelgė į žėrinčias savo lepūnėlio akis, į vyro nuotrauką ant staliuko ir pro ašaras šypsodamasi tarė:
— Alguti, aš tikiu, kad tu neišsižadėsi Vaidilų palikimo, bet garbingai jį priimsi. Tavo tėvelis vykdo bočių testamentą, o jo draugai žaliojoj davė naują priesaiką. Jie tokį palikimą perduoda visiems lietuviams, kol tėvynė bus išlaisvinta. Vaikuti, jau arti ta_ laiminga, ta laukiamoji diena, kada mudu ant Tėvynės slenksčio pasitiks tavo tėvelis, drauge su Miško Broliais.
L. S. Ramovės Detroito Skyriaus Valdybai PADĖKA
Už stambią auką, Laisvės Kovų Invalidams paremti, gautą Kariuomenės Šventės proga, sumoje $315.20, kurią sąrašais rinko: gen. J. Černius, plk. L. Peseckas, pulk. B. Svilas, P. Malinauskas, J. Mitkus, Č. Šadeika, J. Karalius, P. A. Petrauskas ir
Detroito Skautams už surinktas aukas dėžutėmis prie šv. Antano bažnyčios, sumoje $52.95, ir visiems kitiems prisidėjusiems aukomis ar darbu, L. L. Kovų Invalidų Draugijos Valdyba taria nuoširdų dėkui.
