KUNIGAIKŠTIS JONUŠAS RADVILA 1612-1655
JO 300 METŲ MIRTIES SUKAKČIAI PAMINĖTI
DR. V. SRUOGIENĖ
NEVAINIKUOTASIS LIETUVOS KARALIUS
Nepaprastai turtingoje mūsų praeities didžiųjų vyrų galerijoje, kaip didinga figūra iškyla Biržų, Dubingių, Kėdainių ir t.t. ponas — Didysis Lietuvos etmonas ir Vilniaus vaivada, kunigaikštis Jonušas Radvila. Tai stambi asmenybė, įrėžusi gilius pėdsakus Lietuvos istorijoje, bet drauge ir viena iš labiausiai ginčytinų. Sekant H. Sienkievičiaus romanu “Tvanas”, lenkų visuotinai laikomas išdaviku, net jų istorijos autoritetų niekšu antspauduotas, jis tačiau, iki antrosios 19 a. pusės to epiteto niekad nėra turėjęs. Ir mūsų kai kurie istorikai, nesusigaudydami šaltiniuose bei literatūroje, aklai sekdami lenkus, jį taip pat vadina išdaviku.
Pažvelkime į Radvilą pro dokumentų ir faktų šviesą.
Jonušas gimė 1612 m. Jo tėvai buvo Didysis Lietuvos etmonas Kristupas (Radvilos Perkūno sūnus, Mikalojaus Rudojo, Biržų linijos įkūrėjo anūkas) ir Ona Kiškaitė, įnešusi kaip kraitį Radvilams Kėdainius.
Jonušas buvo rūpestingai išauklėtas. Augštas, gražus, neprilygstamas raitelis ir šokėjas, dailaus aristokratiško elgesio, puikus ir išdidus, bet duosnus ir mandagus, mokėjęs nuoširdumu bei paprastumu patraukti visus, su kuriais tik bendravo — jis žavėjo kiekvieną. Laisvai kalbėjo prancūziškai, vokiškai, lotyniškai ir kiek itališkai. Namie vartojo lenkų kalbą, bet mokėjo ukrainiečių, o taip pat, yra pagrindo manyti, ir lietuvių. Jis buvo visai suaugęs su mūsų kraštu, nes daugiausia gyveno tikrojoje Lietuvoje: Vilniuje, Kėdainiuose, Dubingiuose ir Biržuose. Jis nuoširdžiai rūpinosi rašliava lietuvių kalba, protestantiškiems raštams spausdinti. Buvo specialiai įsteigęs spaustuvę Kėdainiuose, ir pasireiškė kaip didelis kultūros kėlėjas ir mokslo žmonių globėjas. Dar visai jaunas būdamas, per keliolikos senatorių pasitarimą Vilniuje triukšmingai pareiškė savo lietuvišką patriotizmą. Kai jo tėvas Kristupas, lenkų senatoriaus įžeistas, protestavo prieš lenkų kišimąsi į Lietuvos reikalus, Jonušas iš vietos šaukė:
— Dar ateis laikai, kada lenkai nepataikys į duris, ir mes juos mesime pro langus, o Lietuva bus laisva!
Su šaunia pasiuntinybe 1632 m. Jonušas siunčiamas į Olandiją ir pas Anglijos karalių pranešti apie naujo valdovo — Vladislovo Vazos — išrinkimą Lenkijos karalium ir Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Jis turėjo progos susipažinti su Vokietijos imperatoriaus ir kitų monarchų dvarais ir jų gyvenimu. Visur priimamas kaip lygus, turtingiausias didikas ne tik rytų, bet gal ir visoje Europoje. Iš pat jaunystės pratęs prie reiškiamos jam pagarbos, jis tačiau neišlepo. Kai Vladislovo Vazos viešpatavimo pradžioje maskoliai buvo įsiveržę į Lietuvos rytų žemes ir jo tėvas kovėsi ties Smalensku, Jonušas dalyvavo drauge su juo ir pasižymėjo didele drąsa, pirmas iškėlęs Lietuvos vėliavą Smalensko mūruose. Tai — kraujo ir kaulo karys, greit išgarsėjęs kaip didelis karo dalykų žinovas, “arbiter belli et pacis’ vadinamas. Kareiviai noriai paskui jį ėjo, nes jis visad jais rūpinosi, o nors buvo griežtas, bet drauge ir teisingas, jei bausdavo, tai “kavalieriškai”, kilniai.
Būdamas protestantų šulas, po tėvo mirties 1640 m. jis tapo ne tik Lietuvos kalvinų, bet ir visos Lenkijos protestantų globėju, tačiau niekad fanatizmu nepasižymėjo.
Pirmą kartą buvo vedęs Kotryną Potockaitę. Braclavo vaivados dukrą, katalikę, o šiai mirus, 1645 m. susituokė su pasakiškai turtingo graiko, Valakijos valdovo Lupulo dukterimi Elena Marija, stačiatike. Iš pirmosios žmonos, Jonušas turėjo vienintelę dukterį Oną Mariją, vėliau ištekėjusią už savo tėvo pusbrolio Boguslavo, paskutiniojo Biržų Radvilų linijos atstovo.
Senojo Vilniaus kampelis. M. Dobužinskio dekoracija operai “Radvila Perkūnas”
1634- 1643 — Kariuomenė Vladislovo Vazos ir Jono - Kazimiero laikais, 1655- 1660
Lauko etmono buožę Jonušas gavo 1646 m., o 1648 m. — Žemaičių seniūno urėdą, tuo būdu tapdamas senatorium. Po kiek laiko jis jau galingas Vilniaus vaivada. Jis buvo labai didelis ponas, valdęs milžiniškus nuosavus ir įkaitais gautuosius karališkus dvarus, garsėjęs turtais ir apsuptas prabangos. “Jo žmonės auksu žėrėjo. Aksomai, sabalai, kiti brangūs kailiai ir papuošalai, auksu ataustos medžiagos ir rubinai, briliantai sagose, puošnios karietos ir brangūs pakinktai, puikūs žirgai, geri orkestrai, sidabro ir aukso indai ant stalų... Žmonių akys ir ausys buvo pilnos tų grožybių. Iš visų pasaulio šalių prisirinkęs rečiausių brangenybių... Karaliaus nuotakos Marijos Liudvikos Gonzaga (prancūzų kunigaikštytė) pasitikti į Varšuvą jis atvyko su visus nustebinusia palyda: tarnai kazokai žalio atlaso drabužiais, turtingais šarvais su kirviais rankose, lengvų raitelių būrys raudonom uniformom, 120 dvariškių apsivilkusių šilkais ir aksomais, gusarų būrys, puošnumu ir kareivių skaičiumi pralenkę karaliaus asmens sargybą.1)
Ne be reikalo Radvila buvo vadinamas nevainikuotu Lietuvos karaliumi. Kiek jam odžių, pagyrų prirašyta! Iš jų turime ir 17 a. lietuvio poeto Stepono Jaugilio Telegos lietuvišką eilėraštį Radvilų herbo garbei:
Tavi, išskėstasparni, o ereli juodas,
Tris širdy triūbas turįs, garsi šlove duodas, Jonuše Radvilai, kunigaikšti pone,
Vaivada Vilniaus, didis Lietuvos etmone!
Parėmęs Joną Kazimierą renkant į sostą 1648 m. Radvila tikėjosi turėsiąs jam įtakos ir sulauksiąs dėkingumo. Bet karalius, menkas ir pavydus žmogus, iš karto pabūgo Radvilos galybės ir net nepatikėjo jam ilgai buvusios laisvos Didžiojo etmono buožės. Prasidėjusi tarp jų atkakli kova sunkiai atsiliepė į krašto įvykius. Šios kovos pasėkoje Radvila buvo keikiamas kaip tariamai pirmą kartą nutraukęs seimą, liepdamas 1652 m. savo valdiniui, Trakų atstovui Upytės paseniūniui Sicinskiui sušukti lemtingą žodį:
— Veto!
Tačiau faktai rodo ką kitą. Ne Radvila pirmą kartą panaudojo tą nelaimingąjį “liberum veto”, bet žymiai anksčiau tai padarė lenkų didikai, ir Radvila visai neliepęs Sicinskiui seimą nutraukti, nes šis tik savo apskrities bylą tegynė. Šiandien yra aišku, kad vieno Sicinskio ar Radvilos protestas nebūtų seimo nutraukęs, jei to nebūtų pageidavęs didelis bajorų skaičius. Tikrieji kaltininkai buvo visi bajorai, kurie nenorėjo mokesčių mokėti ir karalius Jonas Kazimieras, kuris už pinigus pardavinėjo augštus urėdus netinkamiems asmenims ir neklausė išmintingų patarimų.2)
MASKOLIŲ INVAZIJA Į LIETUVĄ 1654—1655
Radvilos ir karaliaus kova ypač skaudžiai atsiliepė prasidėjus karui su Maskva 1654 m.
Jonušas Radvila buvo numatęs gręsiantį Lietuvai pavojų iš rytų bei pietų ir jau 1648 m. seime reikalavo, kad nuolatinės kariuomenės skaičius Lietuvoje būtų padidintas, bet lenkai bijodami Lietuvos stiprėjimo ir net atsiskyrimo, tam pasipriešino. Seimas leido laikyti tik 15,000 samdytos kariuomenės, o karalius įsakė, kad pusė jos būtų nusiųsta į Lenkiją — ginti Varšuvos nuo Bagdono Chmielnickio sukeltų kazokų! Radvila, Lietuvos senatorių palaikomas, atsisakė karaliaus įsakymą vykdyti.
Tuo tarpu 1649 m. pavasarį kazokų pulkininkas Nebaba su 20,000 kariuomenės traukė į Lietuvą. Jį pasitiko Jonušas Radvila ir liepos 31 d. Lietuvos — Lenkijos pasienyje, prie Dniepro ties Lojovu smarkiai sumušė kazokus. Radvila atvyko į Varšuvą seimo metu ir įvažiavęs kaip triumfuotojas, išdidžiai metė karaliui Jonui Kazimierui po kojų 40 paimtų vėliavų. Padaręs platų pranešimą, jis priėmė viešą seime padėką. Bet karalius Didžiojo etmono urėdo vis jam nedavė ir Lietuvos kariuomenė tebebuvo be vyriausios vadovybės.
1651 m. Radvila ir vėl Ukrainoje, lenkų ir kazokų skerdynių sūkuryje. Jis užėmė Kijevą, kartu su lenkais sumušė kazokus ties Bila Cerkva, reiškėsi kaip geras strategas.
Tačiau Chmielnickis, sukurstęs prieš Lietuvą totorius, tebesiautėjo. Įsiveržę į Lietuvą totoriai 1652 m. pasiekė Pinsko apylinkes ir į nelaisvę išsivedė labai daug žmonių, kaip pasakojama net 12,000.
Kai Chmielnickis 1654 m. sausio mėn. pasidavė Maskvai, caras Aleksiejus Michailovičius ėmė ruoštis karui prieš Lietuvą ir Lenkiją. Jo tikslas buvo atplėšti nuo Lietuvos gudų gyvenamas sritis, prisiartinti prie Baltijos ir išplėsti Maskvos įtaką į vakarus.
Lietuva gi gyveno sau ramiai. Neseniai dar buvo patvirtinta taika su Maskva, caras buvo jaunas, Maskvos valstybėje ėjo visokios riaušės. Niekas puolimo nelaukė, niekas karo nesitikėjo. Siena buvo aklinai uždaryta ir tik menkos žinelės pro ją teprasiskverbdavo. Tik per šv. Joną Vilniuje išgirsta, kad maskoliai su milžiniška kariuomene peržengę Lietuvos sieną.
Jonušas Radvila, sužinojęs apie maskolių įsiveržimą, ėmė skubiai šaukti bajorus į karą, tvarkyti samdinius. Seimeliai rinkosi po visą kraštą, bet bajorai jojo nerangiai, vis dar nesuvokdami pavojaus. Susirinkęs seimas buvo audringas, karalius, pagaliau, priverstas atiduoti Jonušui Didžiojo etmono buožę, nes visi žinojo jį vieną teturintį autoritetą. Tačiau Lauko etmono urėdą jis pavedė Radvilos priešui Vincentui Gosievskiui, kuris savo intrigomis vyriausiojo vado veiklą paraližavo.
Nors seimas šį kartą ir apsidėjo mokesčiais, bet bajorai neskubėjo jų mokėti. Lenkai jokios pagalbos nedavė, tad 1654 m. liepos pradžioje Radvila teturėjo 11,200 karių, o priešo 200,000 jau slinko prie Smalensko ir niekeno netrukdomi ėmė miestą po miesto. Tiesiai iš Varšuvos seimo Radvila nuskubėjo į rytus ir su savo kariuomene pastojo maskoliams kelią. Rugpjūčio 12 d. per visišką saulės užtemimą, ties Šklovu įvyko pirmosios kautynės — žiaurios ir kruvinos, bet kaip jų dalyvis pranešė “Dievo malonei leidus, mums laimingos”. Pats Didysis etmonas nesisaugojo, visur dalyvavo, čia kariuomenės sparnuose, čia kautynių sūkuryje, keletos žirgų po savim netekdamas. Priešas buvo atstumtas už Dniepro. Bet maskoliai greit atsigavo. Ties Šepelevičiais vėl įvyko kautynės, kuriose Lietuvos kariuomenė tapo visiškai sumušta. Boguslavas Radvila neteko beveik visų savo šaunių raitelių, žuvo dauguma pėstininkų.
Maskoliai atsistoję Berezincs linijoje, užėmė Polocką, Drują. Smalenskas, nežiūrint atkaklaus gyventojų gynimosi (net ir moterys pylė nuo tvirtovės sienų karštą vandenį ir dervą maskoliams ant galvių, buvo priverstas pasiduoti. Krito ir Mohilevas. Kelias į sostinę Vilnių buvo atviras. Priešas žudė, plėšė, degino miestus ir sodybas. Ištisi žemės plotai liko be gyvybės ženklo, šimtai tūkstančių gyventojų buvo išvaryti į nelaisvę, apie 300,000 rado prieglobstį Vilniuje ir Kaune.
Bagdonas Chmielnickis, kazokų vadas
Bet nelaimė palietė nevien Lietuvą. Carui bekariaujant, Maskvoje paplito maras.
“Maru nubaudė Dievas maskvėnų lengvabūdiškumą”, rašė Lietuvos kancleris Albertas Radvila. Ir jo nuomonė vyravo ne tik Lietuvoje, bet ir Maskvos caro valstybėje. Tas maras privertė maskolius atidėti invaziją į Lietuvą.
Radvila tuo tarpu ruošėsi tolimesniam karui. Betgi kova su karalium nesiliovė. Radvila nesitvėrė piktumu, dėl nepasisekimų kare kaltino Gosievskį, neparėmusį jo žygiuose. Kai Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius pasikvietė etmoną į pasitarimą gynybos reikalu, kilo aštrus ginčas. Radvila puolė vieną dalyvį ir nutraukė vyskupo grandinę, kai šis bandė jį raminti, užstodamas Gosievskį.
Radvila reikalavo sušaukti vien Lietuvos seimą, be lenkų, kad lietuviai patys nutartų kas reikia ir suorganizuotų gynybą nuo priešo. Pagaliau, Jonas Kazimieras sukvietė Lietuvos senatorius į Gardiną. Bet ginčai nesiliovė, Gosievskis kurstė karius prieš Radvilą, kurio stovykloje prie Minsko buvo platinami paskviliai prieš Didįjį etmoną.3) Radvila įtūžęs kaltino karalių ir lenkų senatorius dėl netvarkos, šitokia kova truko apie 4 mėnesius. Karalius neteko autoriteto, o Radvila buvo šmeižiamas ir kaltinamas pasisavinęs kariuomenės išlaikymui skirtus pinigus. Bet sudarytoji šiems skundams išaiškinti komisija nustatė, kad jis buvo dar ir savo pinigų pridėjęs. Tokiu lemtingu metu laikas buvo gaišinamas ir samdytoji kariuomenė stovėjo be darbo.
1655 m. žiemą kariuomenė su vyriausiu vadu buvo karo lauke Lietuvos rytuose, žiema buvo labai žiauri, dėl šalčių kentėjo kariai, šildydamiesi ūkininkų dūminėse, kūtėse ir daržinėse.
Ankstų pavasarį maskoliai, susitarę su kazokais, pasiuntė prieš Lietuvą iš Ukrainos Zolotarenką su milžiniška armija. Zolotarenka — “milžmas vyras su raudona kazokų etmono kepure, papuošta plunksna, su ilgais, krūtinę dengusiais ūsais, didele plokščia nosimi, suraukta kakta — niūriu žvilgsniu”,3) — neskubėdamas traukė į Lietuvą ir viską pakeliui naikino. Pats caras rinko didelę kariuomenę ties Smalensku, kita jo armija artėjo prie Naugardo-Pskovo, nes naujas švedų karalius Karolis X Gustavas pranešė carui, kad pradeda karą su Lietuva dėl Livonijos.
Augštieji Lietuvos urėdai, pritrenkti maskolių įsiveržimo, reikalavo iš Lenkijos pagalbos, bet dauguma pasitikėjo tik savo jėgomis. Jurgis Tyzenhauzas rašė tuo reikalu savo pavieto seimeliui:
“...Jeigu norime tėvynę gelbėti, turime patys į karą šokti, kitaip jo nebaigsime... bet visi turime eiti, priešingu atveju vargingesni bajorai nenorės klausyti visuotino šaukimo į karą... Taip pat ir dvasininkai turi sumokėti ką yra dar skolingi kariuomenei išlaikyti... Neteisinga yra spausti kraują ir prakaitą vien iš mūsų valstiečių, be naudos surinktus pinigus eikvoti...”3).
1655 m. gegužės mėn. karalius pasišaukė abudu etmonu į Varšuvą, o kai lietuviai ėmė reikalauti iš jo žinių apie derybas su caru, šis tik reikalus atidėliojo. Radvila, čia pat išrinktas deputatu deryboms su kazokais, tarėsi su jais Varšuvoje. Jis primygtinai reikalavo iš karaliaus ko skubiausiai baigti bylą su švedais, atsisakyti nuo pretenzijų į Švedijos sostą, nes dėl to Švedijos karalius jau žygiavo prieš Lietuvą ir Lenkiją.
Sutikęs tik šaltą atkaklumą ir visišką padėties nesupratimą, Radvila pats per Kuršo kunigaikštį siūlė švedų karaliui Karoliui X Gustavui Lietuvos — Lenkijos vainiką, kad tik jis duotų pagalbos prieš Maskvą. Susirūpinę, pagaliau, ir lenkai nusiuntė į Stockholmą pasiuntinius derėtis dėl taikos (Lietuvą čia atstovavo Aleksandras Naruševičius;, bet Jonas Kazimieras užsispyręs reikalavo iš švedų kompensacijos už jo atsisakymą Švedijos vainiko.
Nors bajorai šį kartą greit apsidėjo mokesčiais ir ruošėsi karui — viskas buvo jau per vėlu. Švedai su pasiuntiniais nė nešnekėjo, tik paskelbę karą jau laipino kariuomenę prie pietinių Baltijos krantų. Gavęs pavojų skelbiančių žinių iš rytų fronto, Radvila metė visas bergždžias derybas Varšuvoje ir nuskubėjo į Vilnių.
Maskoliai, tuo tarpu, ties Minsku sujungė visas savo armijas. Mūsiškiai be kovos atsitraukė už Dniepro. Lauko etmonas Gosievskis vėl nieko neveikė. švedai jau įsitvirtino Daugpilyje, Prūsuose ir pradėjo karą su Lieutva ir Lenkija.
1655 m. liepos mėn. Jonušas Radvila rašė:
“Žmonės taip nusiminė, kad vieton griebtis ginklo, bėga kas gyvas. Minsko bajorai, nors ten ir stovi mūsų kariuomenė, nė vienas neatėjo į stovyklą, visi išbėgiojo ir Vilnius su apylinkėmis jų pilnas.”3)
(Bus daugiau)
