MEDINIS ARKLYS
BĖGIMAS IŠ DANIJOS
ERIC WILLIAMS
... Duris atidarė jauna, aukšta, graži mergina. Ji buvo išsigandusi. Zigmas jai kalbėjo daniškai, o ji— net užsimerkė. Ji buvo visa nubalusi, tačiau šypsojosi, kai rankos mostu juos pakvietė įeiti į kambarį.
XIV SKYRIUS
Mažas jaukus kambarys apstatytas naujoviškais baldais. Paprastos sienos buvo smėlio spalvos. Šalia langų, skoningose medinėse dėželėse, augo kambarinės gėlės. Viduje buvo ramu. Čia dvelkė moteriškos rankos ir skonio pajautimas. Petras tikrai nežinojo, kaip elgtis šiame, po kelerių metų pirmą kartą atsiradus, gražiame kambaryje. Jis jautė, kad šiai maloniai merginai jie čią atnešė purvo ir pavojų, ir tai jam labai nepatiko.
Zigmas gi taip skubėjo, kad net pamiršo juos supažindinti su savo seseria. Jis visa jai trumpai paaiškino savąja danų kalba, įspėjo dar kartą atvykėlius, kad jokiu būdu neišeitų iš šio buto, ir pats išėjo, palikęs belaisvius su mergina, bailiai stovinčia kitoje stalo pusėje.
Ji buvo liekna ir graži, o jos išplėstos akys aiškiai spindėjo baime. Petrui tai buvo nauja baimės rūšis, ir tai jį vargino.
Jonas prabilo pirmasis:
— Gerai, kad jūs mus pasilikote. — Jo žodžiai lyg ir šlubavo.
Mergina kažką atsakė daniškai.
— Ji nekalba angliškai, — pastebėjo Petras savo nelaimės draugui Jonui.
Merginos akys tebešvietė baime, ir jie negalėjo jai padėti. Petras nežinojo, ar ji labiau bijojo jų pačių, ar to pavojaus, kurį jie savo atėjimu čia atnešė. Buvo nemaloni padėtis. Ką gi jie galėjo daryti?
Kambario kertėje ant stalelio stovėjo radijo priimtuvas. Petras nurodė į jį ir paklausė:
— Anglija?
Mergina linktelėjo galvą. Staiga iš spintos ji išsiėmė patefoną, uždėjo šokio plokštelę. Tada ji priėjo prie radijo imtuvo ir silpnai, vos girdimai, atsuko Angliją. Atrodė, kad taip buvo elgiamasi visuomet, kai norima pasiklausyti draudžiamųjų "priešo” pranešimų. Dabar Petras ir Jonas prikišo savo ausis prie garsiakalbio (tuo tarpu mergina patefonu grojo įvairius šokius). Tai buvo BBC pranešėjo ramus, žinias skaitąs balsas. Ir Anglija šiems vyrams atrodė taip arti. Ji tikrai buvo arti.
Kai žinių skaitymo laikas baigėsi, mergina užsivilko paltą ir užsidėjo skrybėlaitę. Savo laikrodžiu ji jiems parodė, kad išeinanti valandai laiko.
Palikę vienu du, jie nusiprausė ir nusiskuto. Tada juodu sumigo sėdėdami foteliuose, sustatytuose abipus elektrinio šildytuvo.
Vakare ji juos pažadino, pateikdama iš obuolių lapų virtos arbatos. Ji taip pat atsinešė daniškai-anglišką žodyną. Ji paprašė juos nusiauti batus, kad jų žingsniai nebūtų girdimi apatiniame aukšte. Ji grojo radijo sugaunamą muziką, kad užslopintų jų kalbą. Ji grojo nenutrūkstamai, ir jie pradėdavo nervintis, jeigu muzika nutildavo.
Ji visą laiką buvo pagauta baimės. Ar kai apačioje atsidarydavo durys, ar kai ji užgirsdavo žingsnius gatvėje, ji įtemptai laukdavo. Lengviau atsikvėpdavo tik tada, kai šie žingsniai nutoldavo.
Petrui tai buvo visai nauja, nepažįstama baimė. Uždarytieji belaisvių stovykloje — vokiečių nebijojo. Juos galėjo nušauti, bandant pabėgti, bet tai buvo jau riziko dalykas. Kai jis bėgo iš Vokietijos, jis taip irgi nebijojo. Tai buvo daugiau iš susijaudinimo kylanti baimė, čia gi buvo šalta, visur įsiskverbianti gestapo baimė, išdavikų baimė, baimė piliečių, esančių karinės valdžios žinioje. Mergaitės baimėje buvo galima jausti kankinimus, botago smūgius ir visą koncentracijos stovyklos baisingą grėsmę. Tai buvo baimė, kad tave išveš į nežinomybę, baisiam savo vaizduotėje sukurtam likimui. Ši baimė Petrui atrodė lyg užkrečianti liga, ir jis norėjo kuo greičiausiai palikti šį butą.
Ateinančią naktį jie miegojo ten pat. Tik sekantį rytą grįžo Zigmas. Viena jo ranka buvo sutvarstyta.
— Kaip pasisekė? — paklausė Jonas.
— Neblogai, —- atsakė Zigmas. — Mes išlaisvinome Olsen. Taip pat užmušėme keletą vokiečių.
— Kas yra jūsų rankai?
— Tai kulkos žaizda. Buvo smarkus užpuolimas. Na, o dabar keliausime. šią naktį jūs turite išnykti. Dabar mes eisime pas Petersen.
— Kaip gi mes vyksime? — paklausė Petras.
— Mes nuvyksime į tą patį laivą. Jis atplaukė praėjusią naktį. Dabar aš jus vėl į ten nuvesiu. Jis plauks Švedijos pakraščiais, grįždamas atgal į Vokietiją. Mes taip sutvarkėme, kad jūs būtumėt nuleisti nuo laivo netoli kranto. Jūs gausite įgulos narių dokumentus. Tuo pačiu keliu buvo išvežtas belaisvis, save vadinęs Rowe. Jis iš Dancigo plaukė švedų laivu.
— Senoji lapė! Jis nuveikė ir mudu. — Petras atsisuko į Joną.
— Mums reikia tuoj pat eiti, — ragino Zigmas.
Jie visi atsistojo.
— Padėkok savo sesutei mūsų vardu, — pasakė Petras. — Pasakyk jai, kad ji labai drąsi.
Zigmas kalbėjo su seseria.
— Ji dėkoja jums, — jis vertė jos kalbą, — ir nori prisipažinti, kad ji nesanti drąsuolė. Jai buvo malonu pagelbėti tiems, kurie kovoja už mūsų krašto išlaisvinimą. Tačiau ji bijojo visą laiką . . .
—- Pasakyk, kad ne tik ji viena jaučia baimę, — kalbėjo Petras. — Ir mudu buvome ne mažiau dėl jos išsigandę, čia būdami.
Zigmas perdavė belaisvių žodžius, o ji tik šypsojosi, jiems netikėdama. Ji atsisveikindama ištiesė jiems savo ranką, o paskui stebėjo einančius laiptais žemyn, ligi jie uždarė išorines duris.
Jie nuėjo pasitikti Petersen. Zigmas juos vedė žemyn, į uosto ir sandėlių pusę. Jie praėjo medinius žvejų laivelius, gulinčius tarp augštų sandėlių šešėlių. Beeidami, jie išgirdo prislopintą sprogimo garsą, aidintį šiaurinėje miesto pusėj.
—- Ar judu girdite? — paklausė Zigmas.
—- Taip. Ką tai reiškia?
— Sabotažas...
— Iš kur jūs žinote?
— Tai buvo elektros jėgainė. Mes nutarėme ją šiandien išsprogdinti.
Petras ir Jonas žingsniavo tylėdami. Tai buvo nepaprasta, didinga. Ir jie sunkiai galėjo tam tikėti.
Kai jie iš tolo pamatė Petersen, tai ir jo nepriėję suprato, kad jis buvo girtas. Jis ėjo šlitiniuodamas šaligatviu. Jį prilaikė viena moteris. Ir kai tik jis juos pastebėjo, jis pradėjo garsiai šaukti:
— Ei, profesoriau! Ei, Petrai!
Jis artėjo prie vyrų, angliškai šaukdamas ir mojuodamas abiem rankom.
— O, Dieve ... — sielojosi Petras.
— Zigmai, ar tu negali jį nuraminti ?
— Aš su juo pakalbėsiu, — pasakė Zigmas.
Juodu sulėtino žingsnius, sekdami Zigmą, o šis nuskubėjo priekin. Jie matė, kai Zigmas užėjo priekin Petersen ir su juo kalbėjosi. O taip pat, kai Petersen apkabino Zigmą. Jie visi trys svyruodami ėjo gatve, stengdamiesi, kad Petersen nešauktų.
— Ei, Petrai! — jis šaukė. — Profesoriau, eik čia! — Jis juokėsi ir glebėsčiavo Zigmą.
— Pasišalinkime iš šio pragaro, — ragino Jonas.
-—- Geriau, su juo pasikalbėkime,
— ramino Petras.
Petersen ir vėl pradėjo šaukti:
— Ei, profesoriau! Profesoriau! Eikš, susipažink su mano žmona! Mes išgersime, tada aš jus nusivešiu į savo laivą. Aš jau sutvarkysiu tuos prakeiktus balvonus .. .
— Dieve! — šnabždėjo Jonas. — Tai baisu .. .
Petras nuskubėjo priekin ir pradėjo kalbėti su Petersen:
— Dėl dangaus meilės, nurimk, nes smogsiu!
— Už ką?
— Rėkaudamas angliškai, tu turi būti visai pamišęs!
Petersen apsikabino Petro kaklą.
— Negi tu muši senąjį Petersen?
— Jis vis kalbėjo angliškai. — Tu gi nesmogsi seniui Petersen, kuris išgelbėjo tave iš Vokietijos ... — Jis dabar jaudinosi iš girtumo. — Gi taip niekas nesielgia su geradariu. Ei, profesoriau? — Jis atsisuko į Joną. — Klausyk, nėra gera taip atsidėkoti draugui. ..
— Bet, tu nelabasis, jeigu dar šauksi, tai uždarysiu tavo srėbtuvę... — kartojo Petras.
— Eikš, išgersime ... — nenusileido Petersen. — Eiva, visi ir išgersime. čia mano žmona. — Jis paglostė ją per smakrą savo didele, purvina ranka ir pamojo Jonui. — Puiki, aa? Aš turiu daug pinigų. Eiva, ten visi išgersim . . .
Petersen, prilaikomas savo žmonos ir Zigmo, ėjo gatve.
— Tai yra baisu! — kalbėjo Jonas.
— Verčiau mudu juos sekime, — raminosi Petras. — Reikia manyti, kad jie greit nuves mus į laivą.
— Juo greičiau mes ten pateksime, tuo aš būsiu saugesnis. Aš negalėčiau sau dovanoti, kad dėl šito Petersen girtumo mus vokiečiai sugautų.
Juodu sekė anų trijų draugiją, ir kai Petersen pasuko į vieną kavinę, tai ir juodu nuėjo paskui. Jie visi susėdo už ilgo stalo, visai privačiam, kavinės gale buvusiam kambaryje.
“Jeigu tik įeitų vokiečių kareiviai, ir Petersen pradėtų kalbėti angliškai, aš jį tuoj nukirsiu”, samprotavo Petras. Jis savo mintyje net išmatavo atstumą į Petersen ir nusprendė, į kurią vietą smogti.
Dabar Petersen meilinosi su savo žmona vokiškai. Atrodė, kad ji tuo labai džiaugėsi. Ji buvo apsivilkusi balta palaidinuke, pro kurią aiškiai matėsi jos krūtys. Ji dar buvo užsimetusi paltuką ir avėjo aukštais vyriškais batais. Atrodė, kad ji labai rūpinosi Petersen.
Padavėja atnešė alaus, ir Petersen tuoj apleido savo žmoną, čiupdamas putojančią stiklinę.
— Kurią valandą mes eisime į laivą? — paklausė Petras.
— Kai tik sutems, — atsakė Zigmas. — Apie šeštą valandą vakaro.
— Ką gi ligi tol mes darysime su Petersen ?
—- Dabar jis jau saugiose rankose.
Petersen dabar visus pamiršo ir, sėdėdamas gale stalo, buvo užsiėmęs su savo žmona. Su ta pačia aistra jis rodė savo meilę jai, kaip ir gėrimui. Kiti į jį visai nekreipė dėmesio, džiaugdamiesi, kad jis buvo ramus.
Popietinėmis valandomis Zigmas nuėjo į uostą, kad sutvarkytų jų “tolimesnės kelionės” reikalus. Po kurio laiko jis grįžo, patyręs blogų žinių.
— Vokiečiai yra uoste, — jis pasakė. —- Jie ėmėsi ypatingų apsaugos priemonių, ryšium su Olsen išlaisvinimu. Man buvo pasakyta išvesti jus iš Kopenhagos. Mes turėsime pasiimti mažą laivelį iš vieno kaimo, keletas mylių už miesto.
— Ką gi mes darysime su Petersen? — paklausė Petras.. Petersen ir jo žmona miegojo.
— Palikim jį. Jis kelia per daug triukšmo. Eiva.
Jie paliko kavinę ir nuėjo į miestą. Iš čia Zigmas nusipirko tramvajaus bilietus, ir jie tyliai važiavo, stebėdami Danijos vietovaizdį, kuris slėpėsi tamsos priedangoje.
— Vieta, į kurią mums reikia patekti, yra ant salos, — paaiškino jiems Zigmas. — Į salą galima patekti tik per tiltą. Ant tilto gali būti sargybinis. Aš negalėsiu daug pagelbėti dėl mano sužeistos rankos. Judviem reiks susidoroti su sargybiniu.
Petras pažiūrėjo į Joną. Per visą savo pabėgimo laiką juodu išvengė grubios prievartos. Kiekvienas į laisvę ištrūkęs belaisvis tik tuomet griebiasi jėgos, jeigu to reikalauja jo gyvybiniai interesai, ir jeigu laisvė jau čia pat. Grįžimas į laisvę yra vertesnis už priešo gyvybę.
— Ar yra visiškai tikra, kad mes, kai pasieksime salą, pabėgsime? — paklausė Petras.
— Jokios abejonės, — patvirtino Zigmas.
— Ar mums būtina vykti į salą? — teiravosi Jonas. — Ar nebūtų galima nučiupti laivelį kur nors kitoje vietoje ?
— Tai neįmanoma. Sargybinis turi būti nuramintas. Kitaip jis sukels pavojų. Tada mus sulaikytų pakrančių patruliniai laivai. Tad yra vienintelis kelias, kuriuo mes galime pasinaudoti.
Petras žiūrėjo į Joną:
— Kaip tu esi pasiruošęs veiksmams.
— Aš esu praėjęs senąjį kautynių mokymą, — pasakė Jonas. — Mudu susitvarkysime. Eidami pasirinksime keletą svarių akmenų.
— Man geriau patiktų smėlio maišas.
— Mudu prisipildysime smėlio savo kojines, — nusprendė Jonas.
Mažoje pakelės stotelėje jie paliko tramvajų. Jų tikslas buvo — tiltas. Pakeliui jie prisipildė trejetąkojinių žvyrio iš supiltų šalia plento stovėjusių atsargų.
Visai nekalbėdami, jie ėjo keliu. Petras ir vėl išgyveno tą patį, prieš tikras kautynes ateinantį, jausmą: šiek tiek baimės ir nežinios, šios nakties uždavinys buvo jam visai naujas. Jis nežinojo, kaip jį pavyks atlikti.
— štai jis! — pratarė Zigmas.
Jis sustojo, lyg negyvas, ant plento ir laikė už rankos Petrą. Prieš save jie galėjo įžvelgti medžių prošvaistes ir griežtą tilto liniją.
— Mes šliaušime išilgai paplentės griovio, — šnibždėjo Petras.
— Tuo metu, kai judu susitvarkysite su sargybiniu, aš nueisiu prie laivų, — pranešė jiems Zigmas. — Kai jūs jį užmušite, pereikite tiltą, o aš jūsų jau lauksiu pasirengęs. Jūs matysite laivelius iš dešinės kelio pusės. Kiti sargybiniai yra salos antrajame gale, toliau už laivelių. O dabar — ramiai pirmyn.
Jie nusileido į griovį ir šliaužė tilto link, slopindami savo judesius švelniuose lapuose.
Pasiekę tiltą, jie sustojo. Griovys baigėsi prieš tiltą. Už jo tęsėsi nuoga, mėnulio šviesos nužerta plokštuma. Nebuvo jokios uždangos.
— Mes jokiu būdu neprieisime prie tilto nepastebėti, — šnibždėjo Petras.
Jonas priglaudė savo lūpas arčiau Petro ausies.
— Aš grįšiu kiek atgal grioviu, kad pritraukčiau sargybinio dėmesį. Aš stengsiuosi, kad jis atsisuktų nugara į tave, o tu tada kirsk . . .
— Gerai. ..
Jonas vėl šliaužė atgal. Kai jis buvo tiek toli, kad sargybinis jo nematė, jis užlipo ant plento ir lėtai ėjo tilto link. Jis priartėjo tiek, kad sargybinis galėjo jį įžiūrėti, ir šlubuodamas ėjo viduriu kelio.
— Stok! Kas ten? — staiga pasigirdo grėsmingas vokiečio balsas . . .
ERIC WILLIAMS
THE WOODEN HORSE
Atsiliepimai apie mūsų leidžiamą knygą
*
“Autoriaus asmeniškas patyrimas ir sunkūs išgyvenimai karo belaisvių stovykloje, Vokietijoje, nulėmė tai, kad knygoje MEDINIS ARKLYS pabėgimas iš belaisvių stovyklos yra aprašytas neturinčiu sau pavyzdžio vaizdingumu. Tikslūs apskaičiavimai, šaltumas ir drąsa lydėjo visą šį pabėgimo darbą ir žygį. Tuo metu, kai trys britai-belaisviai neįsivaizduojamu sunkumu kasasi tunelį, čia pat esant vokiečių sargybiniams, sekant šnipams, šunims ir akinančiai šviečiant prožektoriams, — mes visą laiką esame slegiami nepakeliamos nežinomybės jausmo . . .”
N. Y. HERALD TRIBUNE
*
“Tai viena nuostabiausių moderniųjų laikų nuotykių ąpysakų”.
LONDON TIMES
*
“Tai pirmaeilė istorija apie žmogaus pasiryžimą ir dvasinę galią”.
Field Marshall BERNARD MONTGOMERY
“SUDIEV, KVIETKELI!"
A. MERKELIS
Pulgis Andriušis SUDIEV, KVIETKELI! Apysaka, Adelaide, 1951, 181 psl. “Australijos Lietuvio” leidyklosleidinys N r. 1. Tiražas 2,000.
Daug lietuvių, įvairių priežasčių verčiami, paliko savo tėvynę ir svetur, daugiausia JAV, ieškojo duonos, laisvės ar laimės. Daugumas išvykstančių tikėjos, kad svetur ne amžinai liks: užsidirbs pinigo ir grįš į tėvynę. Sunkios pirmosios emigranto gyvenimo dienos ir tėvynės ilgesys kuone kiekvieną mintimis grąžina į gimtinę, kuri, toli nuo jos esančiam ir negalinčiam jos pasiekti, atrodo prarastuoju rojum. Tačiau laikas gydo žaizdas, ramdo tėvynės ilgesį ir padeda žmogui susigyventi su nauja ir neįprasta aplinka. Tad daugeliui jaunystės pažadas — prasigyvenus grįžti į tėvynę — taip ir lieka neįgyvendintu pažadu. Betgi esama ir tokių, kuriems svetimoj padangėj, ir turto susikrovus, sunku gyventi, ir jie veržias į tėvynę.
Svečion padangėn likimo nublokšto lietuvio buitis mūsų grožinėj literatūroj kol kas mažai tevaizduota. Šiuo metu ši tema aktualesnė negu bet kada, ir todėl Pulgio Andriušio apysaką SUDIEV, KVIETKELI! su dideliu susidomėjimu imame į rankas ir jos neišleidžiame tol, kol ją visą perskaitome, draug su autorium klaidžiodami po gimtojo krašto laukus ir pievas, svečiose šalyse ilgėdamiesi tėvynės.
SUDIEV, KVIETKELI! apysakoje vaizduojama graudi Petro Našliūno gyvenimo istorija. Petrukas, kampininko vaikas, ligi 17 metų pririštas prie bandos. Geresnės dalios ieškodamas, jis anksti išklysta į svečias šalis. Pirma į Peterburgą, o po to į Ameriką. Užsidirbęs dolerių skuba į Lietuvą, tikėdamas čia rasti savo ankstybos jaunystės nepamirštamą meilę — mėlynakę Tekliūtę Vėtrinaitę.
Prieš išvažiuodamas į Ameriką, Petras parašė jai laišką, prašydamas jo palaukti keletą metų. Petro vienmetis Mamertas taip pat myli Tekliūtę ir dėl jos varžosi su Petru. Tad, veždamas iš pašto Petro laišką Tek-liūtei, jo laiku neįteikia ir tatai jos likimą pakreipia kita linkme. Nebesitikėdama sulaukti Petruko, ji išteka už daug už ją senesnio, gyvenančio mieste, į kurį iš skurdžios kaimo buities ji visa savo siela veržiasi.
Grįžusiam iš Amerikos Petrui ši naujiena buvo skaudi, išsiilgtoji gimtinė nebe miela, ir jis trečiusyk išvyksta svetur — šiuokart į Rusijos tolumas, į Sibirą, čia dirba prie geležinkelio, veda savo krašto mergaitę Grasiliūtę, susilaukia sūnaus ir didžiojo karo metu smarkiai turtėja. Tačiau bolševikų revoliucija jo gyvenimą sugriauna. Sugrįžęs iš tarnybinės kelionės randa žmoną ir sūnų,tifu mirusius. Banke sukrautas kapitalas žlugo ir be artimųjų ir turto jis vėl grįžta į gimtinę, kur, kaip geležinkelietis, tuoj įsijungia į atstatomos nepriklausomos Lietuvos darbą. Įsikuria Panemunės fortuose ir daugiausia gyvena praeities atsiminimais.
Bolševikų revoliucijos metu ir Tekliūtę ištiko toks pat likimas, kaip ir Petrą. Bolševikai nužudė jos vyrą ir vaikus, ir suvargusi našlė iš Odesos sugrįžo į Lietuvą pas gimines. Sužinojęs tatai, Petras skuba pas ją ir atsiveža į Kauną. Skubiai Panemunėje susituokia ir pradeda trečiąją savo gyvenimo dalį — antrąją jaunystę, kurią nuo pirmosios skyrė daugiau dvidešimties metų laiko tarpas. Jis gražiai prasikuria. Pasistatydina Aukštuosiuose Šančiuose net dvejus namus. Susilaukia sūnaus. Gerokai įkopęs į septintą dešimtį, miršta, skęsdamas jaunystės prisiminimuose.
Pulgis Andriušis savo apysakoje meistriškai vaizduoja Lietuvos kaimą, tikriau sakant, savo gimtuosius Gaidžius (čia jie pavadinti Viščiais) ir jo apylinkes. Kaimą jis vaizduoja epiškai, išryškindamas kūrybiškai visus jo būdinguosius bruožus. Juose apstu ir pulgiško jumoro ir subtilaus aukštaitiško lyrizmo. Pulgis Andriušis šia savo apysaka į mūsų literatūrą įžengia kaip pats stipriausias Lietuvos kaimo buities vaizduotojas. Jo sukurtieji tipai ryškūs, stilius vaizdingas, kalba nepaprastai žodinga. Savo kalbos žodingumu ar tik Pulgis Andriušis nebus pralenkęs ir žemaitės su Vaižgantu. Daug žodžių ir palyginimų, mažiau pažįstančiam Lietuvos kaimą, bus sunkiai suprantami.
Tam, kas išsiilgęs Lietuvos ir jos kaimo, Pulgio Andriušio apysaka SUDIEV, KVIETKELI; brangi dovana, ir jis ją skaitys ne vieną kartą.
