PILIETINĖS VISUOMENĖS IR VALSTYBĖS UGDYMAS
PETRAS PLUMPA
PETRAS PLUMPA gimė 1939 m. Suvainiškyje, Rokiškio apskr. Nuo 1954 metų įsijungė į moksleivių antisovietinę organizaciją. 1958 Vasario 16 ant Petrašiūnų elektrinės kamino iškėlė Lietuvos trispalvę. Netrukus buvo suimtas ir nuteistas 7 m. bausmei Mordovijos lageriuose. Grįžęs į Lietuvą, vėl dirbo pogrindyje prie LKB Kronikos leidimo. Antrukart 1973 m. suimtas iškalėjo dar 8 metus tremtyje. Dabar nuo 1993 m. yra Lietuvos Respublikos vyriausybės patarėju religijos klausimais.
KRIKŠČIONIŠKI PASVARSTYMAI
Turint omenyje visas politines, ekonomines, psichologines ir moralines sąlygas, pilietinės visuomenės ugdymui Lietuvoje pirmiausiai pasitarnautų visapusiška ir bešališka pookupacinio laikotarpio analizė. Būtina išdiskutuoti ir nustatyti praeities vertinimo kriterijus, pagal kuriuos būtų galima modeliuoti valstybės kūrimo politiką. Nesant tokių kriterijų, partiniai demagogai skuba politinius oponentus traktuoti tautos priešais, kad visam laikui užsitikrintų dominuojančią padėtį.
Pirmiausia reikėtų pakilti virš siaurų interesų ir pažvelgti į Lietuvą kaip į vandenyne plaukiantį laivą su įvairių pažiūrų, tautybių, religijų ir partijų atstovais. Jie visi suinteresuoti, kad laivas stabiliai plauktų į sėkmės šalį. Tačiau kiekviena grupė tą laimės šalį savaip įsivaizduoja ir stengiasi pakreipti laivą sau pageidaujama kryptimi. Dėl to kyla vidiniai pilietiniai konfliktai, nuo ko ima svyruoti valstybės laivas ir visai prarandamas jo kursas.
Esant tokiai padėčiai, demokratinė valdžios rinkimo forma yra geriausia taiki valstybės laivo stabilizavimo priemonė, nors demokratiškai išrinktos vadovybės kursas anaiptol ne visada būna teisingiausias ir geriausias. Tačiau geriau plaukti klaidingu kursu, negu be jokio kurso grumtis laivo viduje. Klaidingą valstybės kursą, esant demokratiniam valdymo principui, galima dažnai pakoreguoti.
Kuo stabilesnė vidaus padėtis, kuo mažiau valstybės gyvenime įsigali grupiniai interesai, tuo lengviau būna naujai išrinktai vadovybei pakeisti ar patikslinti vidaus ir užsienio politikos kursą.
Būtent tokio pilietinio mąstymo įsigalėjimu Lietuvoje pirmiausia turėjo susirūpinti sąmoningiausia tautos dalis — politiniai kaliniai — totalitarinės santvarkos aktyviausi priešininkai. Politinių kalinių tarpe buvo visas Lietuvos politinio ir visuomeninio gyvenimo spektras: visų partijų, visų tautybių, visų religijų ir organizacijų atstovai. Todėl visai natūralu buvo laukti, kad būtent buvusieji politkaliniai taps pagrindine stabilizuojančia jėga Lietuvoje, padedančia sukurti naująją pilietinę visuomenę. Tačiau to neatsitiko. Pagrindinis politinių kalinių susivienijimas pateko į vienos politinės orientacijos atstovų rankas, kol pagaliau tapo politine partija. Tai akivaizdus absurdas: kaip gali priklausyti vienai politinei partijai tūkstančiai žmonių, turintys skirtingus politinius įsitikinimus — demokratai, tautininkai, krikščionys demokratai, socialdemokratai ir t.t.) Nors visi jie sovietmetyje buvo kankinami ir kalinami, tačiau savo politinių pažiūrų neatsisakė. Būtent jie, tiek daug kentėję dėl politinės diskriminacijos, turėjo tapti pačiu galingiausiu teisėtumo ir pilietiškumo garantu Lietuvoje. Tačiau demagogija ir agresyvumas nugalėjo išmintį ir santūrumą, todėl politiniai kaliniai susiskaldę į priešiškas grupes, tuo pačiu prarasdami savo reikšmę kuriant naują pilietinę visuomenę ir valstybę.
Kita potencialiai galinga ir įtakinga visuomenę vienijanti jėga yra Bažnyčia, kurios veikla nukreipta į žmonių dvasinį atsivertimą ir tobulėjimą. Tas atsivertimas visų pirma reiškia ne religijos išpažinimą, bet atsisakymą ar bent norą atsisakyti keršto, neapykantos, pykčio, pavydo, egoizmo ir visų kitų mirtinų nuodėmių, kurios užkerta kelią į taikos, vienybės ir palaimos gyvenimą. Bažnyčia, vadovaudamasi Gerojo Ganytojo išmintimi bei atverdama Jo pagalbos šaltinius, gali ir turi skleisti ramybę jai patikėtų vaikų tarpe. Popiežius Jonas Paulius II, lankydamasis Lietuvoje, pirmąją savo kalbą paskyręs kunigams ir vienuoliams, Vilniaus arkikatedroje priminė, kad „kunigas... yra pašauktas būti atleidimo ir susitaikymo ženklu", ir kvietė kunigus kantria meile ir apaštališkuoju įkarščiu padėti atstatyti savosios šalies visuomeninę ir žmogiškąją darną.
Tačiau, lyg pasityčiodami iš šv. Tėvo ir Bažnyčios, vos praėjus keliolikai dienų po popiežiaus vizito, dešimtys kunigų į profanišką pasaulietinę spaudą iškėlė politinį tarpusavio ginčą, tuo besišaipantiems skaitytojams parodydami, kad politinės aistros jiems yra svarbesnės už evangelinį Bažnyčios mokymą. O vienas Krikščionių demokratų partijos valdybos narys tiesiai pareiškė, kad popiežiaus patarimai — tai dar ne viskas...
Radikalūs politiniai siekiai bei autoritetai tampa ir kai kurių katalikiškų jaunimo organizacijų veiklos kryptimis, nustelbdami evangelinius principus bei elgesį, ko taip labai bijojo mūsų žymieji katalikų filosofai. Praktiškai tai reiškia, kad toks jaunimas netaps krikščioniškosios taikos ir pilietinės santarvės nešėju, o kartu negalės atlikti tos užduoties, kurią atlikti jis yra pašauktas ateities Lietuvoje.
Šios ir daugelis kitokių katalikų gyvenimo nesąmonių kyla iš radikalių veikėjų puikybės, iš nenoro atidžiai įsiklausyti į Bažnyčios mokymą. Blogiausia, kad savo subjektyvias pažiūras, simpatijas ar antipatijas stengiamasi pridengti tikėjimo skraiste ir pateikti visuomenei kaip šventą Bažnyčios reikalą, nors turėtų būti atvirkščiai: Kristaus ir Bažnyčios mokymas turėtų persmelkti visas katalikų gyvenimo sferas — dvasininkus, politikus, ekonomistus, moksleivius ir t.t. Tuomet greitai išnyktų mūsų dvasininkų bedvasiškumas ir susiskaldymas, nebeliktų vietos sektantizmui, mūsų katalikiški politikai įgytų autoritetą ir populiarumą, o jaunimo organizacijos galėtų iš esmės atsinaujinti pagal dabarties reikalavimus.
Trečioji Lietuvos politinį ir ūkinį gyvenimą normalizuojanti jėga galėjo būti mūsų išeivija. Juk 1944 m. iš Lietuvos pasitraukė pati sąmoningiausia, išsilavinusi ir kūrybinga visuomenės dalis tam, kad atėjus laikui, visapusiškai padėtų atkurti valstybės gyvenimą ir sužalotą politinių, teisėsauginių ir ekonominių institucijų veiklą. Išeivių inteligentija turėjo galimybę užauginti laisvos, demokratiškos galvosenos ir elgesio vaikus.
Išeiviai, iš toliau stebėdami išsilaisvinančios Lietuvos įvykius, nebuvo tiesiogiai įtraukti į politinių grupių konkurencinę kovą, jie neturėjo tokių okupacinio laikotarpio nuoskaudų ir tokios sąskaitų suvedinėjimo aistros, todėl galėjo, kaip pašaliniai arbitrai, apgalvotai ir autoritetingai paveikti diletantiškai tvarkomą atsikuriančios valstybės politinį bei ūkinį gyvenimą. Jeigu kartu su ponu Bobeliu būtų atvykę dar 50 išeivijos atstovų, ir jeigu jie būtų užėmę nuosaikią, vienijančią politinę poziciją, ko gero ir jie visi būtų patekę į Seimą. Kokios iš to būtų pasekmės Seimo darbui ir visai Lietuvos dabarčiai, turbūt nereikia daug spėlioti.
Suprantama, Aukščiausioji Taryba savo laiku padarė viską, kad išeiviai negalėtų atgauti Lietuvos pilietybės, tačiau jeigu išimtis buvo padaryta vienam kitam, tai būtų buvusi padaryta ir kitiems kandidatams. Kaip ten bebūtų, atvažiuoti ir įsijungti į Lietuvos gyvenimą galimybių yra daug. Žinoma, galima į tą sovietizuotų elgetų ir vagių šalį nekreipti jokio dėmesio, tačiau tuomet nereikėtų tos suluošintos tautos dalies kaltinti, kad ji yra nepilnavertė. Ji yra tokia, kokią ją padarė bolševikiniai nusikaltėliai. Visa pokarinė gyventojų karta išėjo prievartinį sovietinės gyvenimo mokyklos kursą.
Studijų savaitės Dainavoje dalyvių grupė prie Baltojo namo. Nuotr. J. Baužio
Pripažinus, kad politkaliniai, dvasininkai ir' išeiviai, galėję teigiamai paveikti politinį ir ūkinį Lietuvos gyvenimą, nesugebėjo atlikti šios pareigos, belieka tik siekti, kad šie tautos sluoksniai bent nebūtų pilietinės nesantaikos skleidimo šaltiniais. Valstybei išeiti iš sunkios padėties padės ne partinės kovos už valdžią stimuliavimas, o ieškojimas būdų įjungti į valstybės kūrimą gabiausių ir doriausių žmonių, nežiūrint jų partinės priklausomybės. Nei viena dabartinė partija Lietuvoje negali didžiuotis, kad jos gretose nėra buvusių komunistų. Svarbu, kiek buvę komunistai sugeba žiūrėti į priekį, kiek atsikratė sovietinio mąstymo ir glaudžių nomenklatūrinių ryšių, kurie gali būti kliūtimi kuriant teisinę valstybę.
Turint omenyje pasaulėžiūrinį ir ideologinį pagrindą, o taip pat visuomenės palaikymą, pirmiausia tokios politikos įgyvendinimo turėtų imtis krikščionių demokratų partija. Būtent jos pasaulėžiūra suteikia galimybę įsijungti į pilnavertį visuomenės gyvenimą bet kokios praeities žmogui, jeigu tik nori kurti tiesos ir taikos pasaulį. Dabartinė Lietuvos krikščionių demokratų partija turėtų atsisakyti „amžinai teisiųjų" statuso ir suteikti galimybę įsijungti į partijos veiklą „gerųjų muitininkų" gausiems atstovams.
Jeigu piliečių teisės ir orumas bus seikėjami atsižvelgiant į jų politinę laikyseną praeityje ar pagal jų priklausymą kuriam nors politiniam sparnui dabartyje, tuomet teks įteisinti politinių teisuolių kastą, kuriai priklausytų tik tie Lietuvos gyventojai, kurie niekada nebuvo jokioje komunistinėje organizacijoje, niekada nedalyvavo okupantų pseudorinkimuose, netarnavo ir neprisiekinėjo okupacinėje kariuomenėje, nepaliko tėvynės pavojuje ir nepabėgo į užsienį, nebendradarbiavo su KGB ar kitokiais būdais nekolaboravo su okupaciniu režimu. Tokių teisuolių gal atsirastų Lietuvoje bent 1%, bet vargu ar demokratinėje valstybėje tokiai kastai galėtų būti suteiktos ypatingos teisės. Ir kokia iš to būtų nauda valstybei?
Šaliai reikalingi ne tik padorūs, bet ir kvalifikuoti politikai bei tarnautojai. Juk neužtenka būti principingu politkaliniu, geru klebonu ar padoria namų šeimininke, kad galėtum vadovauti net eilinei juridinei kontorai ar konstruktorių biurui. Tad politiniai teisuoliai be visų turėtų ar turimų dorybių dar turėtų įsigyti ir politinės išminties bei švento kuklumo, nes kitaip gali atsitikti jiems patiems tragiškas dalykas, kuomet sovietmetyje kolaboravusi visuomenės dauguma demokratinių rinkimų pagalba nustums ambicingus ir nesukalbamus teisuolius į nepriklausomos ir laisvos Lietuvos gyvenimo patvorį...
Tiesą sakant, tokių politiškai ambicingų teisuolių Lietuvoje yra labai nedaug. Tačiau labai daug yra apsimetėlių, rėksmingų prisiplakėlių, savo provokuojančia laikysena besistengiančių pridengti kolaborantišką praeitį ir laimėti nenupelnytą ateitį.
Kuo stipriau daužome aplink mus esančius kūnus, tuo didesnį sutinkame atoveiksmį. Visuomeniniame gyvenime toks elgesys — tiesiausias kelias į savęs izoliaciją. Tai akivaizdžiai įrodė kai kurie mūsų politikai, nuolat piktai puldinėdami kitaip galvojančius ir veikiančius. Visai nesuprantama ir apmaudu, kad tokią elgseną mielai pasisavino ir daugelis aktyvių katalikų. Jausdamiesi esą teisingiausios linijos atstovais, jie visiškai pamiršo kuklumą, kantrybę, santūrumą ir taikingumą. O juk ne tik kunigai, bet ir katalikai pasauliečiai privalėjo Lietuvai parodyti visiškai naują mastymo, kalbėjimo ir elgesio stilių, iš kurio dvelktų optimizmas ir pasitikėjimas žmogumi. Deja, viršų paėmė pseudokrikščioniškos dvasios atstovai, pasišovę net pačią Bažnyčią padaryti politinių ar šiaip profaniškų siekių vykdytoja.
Kuomet nuomonių skirtumą dėl ekonominių ar socialinių reikalų norima pavaizduoti lyg kovą tarp Dievo ir šėtono, tuomet savaime kyla įtarimas, ar ne šėtonas tokias mintis sužadina. O jei dar atkreiptume dėmesį į tai, kad būtent tokios pozicijos šalininkai yra pikčiausios nesantaikos visuomenėje skleidėjai, tai įtarimas dėl velnio intervencijos greitai taps įsitikinimu.
Joks politinis vadovas ar dvasininkas neturėtų savintis neklaidingumo charizmos sprendžiant ūkinių reformų klausimus. Galima sakyti, kad klaidos yra neišvengiamos bet kokių reformų palydovės, lygiai kaip ir politinių vadovybių kaita. Tik labai valdžios ištroškusieji to nenori pripažinti, nes kad ir laikinas valdžios netekimas jiems reiškia tragediją. Demokratinei valstybei periodinė valdžios kaita nėra tragedija, nei nuodėmė, nei neištaisoma klaida. Tai tik laivo kurso pakoregavimas, norint sukurti visuomenei didesnę ekonominę ir socialinę gerovę.
Ar po praėjusių Seimo rinkimų dešiniosios partijos yra padariusios tam tikras išvadas? Kol kas, atrodo, savo politinį kapitalą jos ir toliau kraunasi tik kritikuodamos valdžią. Turint omenyje, kad visuomenė Lietuvoje yra susiskirsčiusi pagal stabiliai nusistovėjusias simpatijas ir antipatijas, tokia politika nėra perspektyvi. Todėl Krikščionių demokratų partijoje turėtų atsirasti asmenybių, kurios, besivadovaudamos krikščioniškąja dvasia ir mokymu, pradėtų kokybiškai naują politiką. KDP esmę turėtų sudaryti ne tik krikščioniškas pavadinimas bei proginis poterių kalbėjimas, bet ir evangeliškas mąstymas bei atsakomybės jausmas už visus Lietuvos žmones (tame tarpe ir kairiuosius). Mūsų politikuojantys katalikai turėtų pasimokyti iš dabartinio popiežiaus drąsos ir universalumo. Partija turėtų atnaujinti savo programą, pritraukti specialistų iš šalies, atjauninti vadovybę. Pasyvus slinkimas konservatorių šešėlyje, čigoniškas polinkis net „pasikarti dėl kompanijos", piktnaudžiavimas tik primityviu antikomunistiniu leksikonu, nekorektiškas požiūris į Bažnyčios mokymą ir aukštuosius hierarchus, krikščionis demokratus daro nepatrauklia piktų politikuotojų organizacija. Nėra pagrindo laikyti krikščionišku principingumu nuolatinį raginimą, kad buvusieji komunistai atgailautų ir atliktų viešą išpažintį. Paprastai žmogus, atlikęs tokią atgailą, yra linkęs pasitraukti į politinio gyvenimo šešėlį. Išmintingi politikai neskuba piktintis, bet stengiasi kuo geriau oponentus suprasti ir kuo daugiau šalininkų laimėti. Pavyzdžiui, mus piktina kai kurių kairiųjų noras prisiminti sovietinio laikotarpio šventes ar papročius. Nepaisant kad panašūs siūlymai krikščionims sukelia pyktį, vis-tiek, turint omenyje pilietinės visuomenės idealą, reikėtų apsišarvuoti šventa kantrybe ir pabandyti suprasti, kad tokių žmonių visa jaunystė praėjo sovietinės ar rusiškos kultūros įtakoje.
Panašiai mes galime suprasti ir tuos išeivijos lietuvių vaikus, kuriems Lietuva tėra tik tėvų, tik praeities, bet ne dabarties tėvynė. Nors tėvams — išeiviams iš Lietuvos — tai labai skaudu, tačiau tokie yra gyvenimo dėsniai, pagal kuriuos susiformuoja žmogaus simpatijų, svajonių ir siekių vidinis pasaulis, kurio nepakeis nei tėvų priekaištai, nei jokie argumentai. Ir dabartinėje Lietuvoje tartum išeiviais jaučiasi daugelis sovietinėje terpėje išaugusių žmonių, kurių vaikystė ir jaunystė praėjo pionierių ir komjaunimo organizacijose, stovyklose, šventėse ir renginiuose.
Tik naujoji Lietuvos piliečių karta, laisvės sąlygomis išaugusi tautos dvasinių ir kultūrinių vertybių atmosferoje, protu ir širdimi galės suaugti su savo tėvynės praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Kad tai kuo greičiau įvyktų, politinės partijos ir visuomeninės organizacijos turi supratingai ir geranoriškai bendrauti su tautiečiais, kurie yra išeiviai ne tik fizine, bet ir kultūrine prasme, kurie buvo ištremti ne iš Lietuvos, bet iš lietuviškos sąmonės ir kultūros.
Vienas Centro sąjungos lyderis yra pasakęs: „Politikoje negali būti meilės; kalbėjimas apie meilę, tikėjimą rodo nebrandų politinį mąstymą, o mes jau esame subrendę normaliai politinei konfrontacijai." Tačiau vis dėlto krikščionims pirmiausia turėtų rūpėti ne politinė konfrontacija, bet visuomenės atnaujinimas ir jos suvienijimas evangelinių principų pagrindu.
POLITIŠKI PASVARSTYMAI
Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės iškovojimo nuopelnus savina-si įvairūs politiniai ir visuomeniniai judėjimai. Tokius nuopelnus sau priskiria pokario partizanai, vėlesnieji disidentai bei pogrindžio spaudos platintojai, Sąjūdžio įkūrėjai, atsiskyrusios LKP funkcionieriai, išeivijos veikėjai ir net sovietinės Lietuvos kultūrininkai. Būtume naivūs, jeigu visus nuopelnus priskirtume tik vienai kuriai čia paminėtai ar nepaminėtai grupei, tačiau kartu būtume neteisūs teigdami, jog šių grupių egzistavimas ir veikla neturėjo reikšmės Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui. O jeigu taip, tai nei viena iš šitų visuomenės grupių neturėtų būti žeminama vertinant jų pozityvią veiklą.
Susikūrus Sąjūdžiui absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų norėjo būti laisvi ir nepriklausomi, tačiau nepagarsintomis išlygomis. Vieni siekė laisvės ir nepriklausomybės bet kokia kaina. Kiti norėjo būti laisvi ir nepriklausomi su sąlyga, kad jų buitinės sąlygos nepablogėtų. Treti — jei nebus kaltinami dėl praeities, dėl kolaboravimo su sovietų valdžia. Ketvirtiems nepriklausomybė reiškė galimybę gyventi Vakarų Europos sąlygomis. Penkti — matė galimybę atstatyti turtinį ir juridinį teisingumą, o kartu susidorojimą su buvusiais skriaudėjais ir išdavikais. Kadangi idealistiškų patriotų, siekusių Lietuvos nepriklausomybės be jokių išankstinių ketinimų, buvo bene mažiausiai, todėl galima suprasti, kodėl visose politinės partijose ir gyventojų sluoksniuose yra tiek daug žmonių, nepatenkintų atgauta laisve ir nepriklausomybe. Suvokiant, kad jų lūkesčiai bei siekiai yra skirtingi ir dažnai nesuderinami, nėra jokio pagrindo tikėtis, kad artimoje ateityje būtų pasiekta visuomenės santaika.
Be to, yra ir kitų svarbių priežasčių, trukdančių normaliam valstybės gyvenimo vystymuisi. Dalis tų priežasčių atsirado ir įsišaknijo sovietiniame laikotarpyje, o kai kurios — komunizmui žlungant. Reiktų sutikti su sentencija, kad aršiausiais viršininkais tampa buvę pataikūnai. Jie bijo savo praeities, bijo prarasti dabartines privilegijas, todėl stengiasi isteriškai visus kaltinti, kad tokiu būdu save įteisintų ir įtvirtintų. Tai suprantama psichologiškai, tačiau nepateisinama nei politiškai, nei morališkai, nes tokie žmonės trukdo iškilti valstybėje sąžiningiausiems ir doriausiems, neturintiems tokio agresyvumo, įžūlumo, nei garbės ar valdžios troškimo.
Ypač daug nesusipratimų ir nesėkmių kyla dėl kabinetinio ir komandinio reformų bei naujovių įgyvendinimo. Panašiai kaip marksistas Leninas savo vaizduotėje sukurtą naujo gyvenimo modelį stengėsi kuo skubiau per prievartą įgyvendinti, taip ir marksistinėje terpėje išaugę mūsų politikai bei valdininkai stengėsi savo sugalvotą reformų schemą skubotai ir mechaniškai primesti valstybei. Taip vienam filosofuojančiam politikui atėjo į galvą mintis Lietuvos ūkio politiką palyginti su besisukančiu ratu: atseit sovietmetyje ūkio ratas sukosi į kairę, todėl dabar tą sukimąsi pirmiausia reikia sustabdyti, 6 po to jau pasukti į dešinę. Praktiškai tai reiškė, kad komunistišką ūkį pirmiau reikia sugriauti, o po to sukurti kapitalistinį ūkį. Kaip tarė, taip ir padarė, tačiau reformatoriai nepagalvojo, kad tarp sugriauto sovietinio ūkio ir tarp dar nesukurto kapitalistinio ūkio gali atsirasti daugelio metų tarpas, kurio pabaigos šiandien dar nematyti...
Sovietinės Lietuvos žemėtvarkininkai, prisidengdami melioracija, sunaikino vienkiemius, buvusių ūkininkų sodybas, o gyventojus perkėlė į kolchozų gyvenvietes. Dabar, skubiai panaikinus kolchozus ir iširus daugumai bendrovių, ūkininkams tenka dirbti atgautą žemę, kuri nuo gyvenvietės yra už 5-10 km. Neturint tenai tvartų ir kluonų bei nuosavos technikos, toks ūkininkavimas ir gyvulių išlaikymas yra ne tik labai sunkus, bet dažnai ir nuostolingas.
Kolchozuose buvo statybininkų, remontininkų, kanceliarijos ir kitokios tarnybos žmonių, kurie neturi žemės arba visai nemoka ūkininkauti. Jie prasimano įvairiausių legalių ir nelegalių užsiėmimų: žūklauja, medžioja, brakonieriauja, vagia iš ūkininkų ir bendrovių gyvulius, metalą, užsiima kontrabanda, naminių svaigalų gamyba ir t.t.
Tokiu būdu žemės ūkis nesuklestėjo, o žmonės nuskurdo ne tik medžiagiškai, bet ir morališkai. Daugelis kaimiečių sako, kad dabar jie gyvena dešimt kartų blogiau negu sovietmetyje, o visa revoliucinė žemės ūkio reforma primena Sibiro kalinių maištą, kuomet sudeginus nekenčiamą vergų lagerį, kaliniai atsiduria be pastogės ir maisto šaltoje taigoję. Visa tai rodo, kad mūsų įstatymų leidėjai ir valdininkai, nors turi gerus ketinimus, tačiau neturi išminties ir jautrumo atskiram žmogui. Būtent todėl jie pyko ant kaimiečių ir juos kaltino, kad šie per Seimo rinkimus balsavo už kairiuosius. O juk daugelis kaimiečių su džiaugsmu sutiko Sąjūdį, tikėjo laisvo gyvenimo pranašumu, todėl dori politikai, užuot kaltinę į neviltį patekusius valstiečius, geriau pripažintų savo klaidas ir kuo skubiau ieškotų kelių padėčiai ištaisyti.
Komunistinio valdymo metai gyventojus padarė kategoriško mąstymo visuomene, kuriai iš viršaus nuolat buvo diegiama mintis, kad yra tik liaudies draugai ir liaudies priešai, kad yra tik visiškai teisinga komunistinė santvarka ir visiškai klaidinga kapitalistinė santvarka. Sužlugus komunistinei imperijai ir santvarkai, kategoriško mąstymo sovietiški politikai tiesiog automatiškai padarė naują išvadą, kad teisinga ir gera yra tik kapitalistinė santvarka, kad tik kapitalizmas dabar sukurs žemiškąjį rojų. Kaip rodo gyvenimas, buvusiuose komunistiniuose kraštuose kapitalizmas rojaus dar nesukūrė ir vargu ar kada nors sukurs. Krikščionims, o ypač katalikams, reikėtų atkreipti dėmesį į Jono Pauliaus II žodžius, kad kolektyvinė (socialistinė) nuosavybė atneša teisingumą be laisvės, o kapitalistinė rinka be taisyklių žeidžia silpniausius visuomenės narius. Šiandien jau tvirtai galima pasakyti, kad vietoje socialistinių ūkio ir kultūros blogybių į Lietuvą atėjo kapitalistinės blogybės, nešdamos vieniems rojų, o kitiems — nusivylimą ir pyktį. Kultūros srityje į tai, ko nesunaikino komunistai, dabar kėsinasi amoralūs ir aktyvūs Vakarų antikultūros nešėjai.
Krikščioniškais pricipais besivadovaujantiems Lietuvos politikams prieš akis yra didžiulis laukas pirmareikšmių darbų: išvesti šalį iš socializmo griuvėsių į demokratiškos žmoniškumo ir kūrybos kelią, ypač nepamirštant, kad mūsų kaimas yra ne tik javai ir gyvuliai, bet, svarbiausia, lietuvių tautos lopšys bei šaltinis, kurio negerbdami ir nesaugodami, atsižadame savo praeities ir kultūros.
Visuomenės nepasitenkinimas gyvenimu, ypač pokomunistiniuose kraštuose turi ne tik ekonomines ar socialines, bet ir dvasines, subjektyvias priežastis. Žmonės kantrūs, tolerantiški, optimistiški, draugiški net ir sunkiomis sąlygomis retai kada skundžiasi dėl medžiaginės gerovės stokos. Ir atvirkščiai, žmonės egoistiški, nekantrūs, nepakantūs, gobšūs, pavydūs — visada skundžiasi savo padėtimi, visada mato kitų gerbūvį, visada perdeda savo tikrąjį ar tariamąjį skurdą. Jiems sudaryti geras gyvenimo sąlygas neįmanoma net teoriškai, nes jų nepasitenkinimas turi šaknis negatyvioje dvasinėje būsenoje, kuri niekada negali būti patenkinta. Ateistinė santvarka daug prisidėjo išugdant tokią negatyvią dvasią pavergtų kraštų visuomenėse. Pakeisti tokios visuomenės mąstyseną ir elgseną yra nepaprastai sunku.
Dainava, 1995. Iš k. - dr. M. Katilius-Boydstun, dr. A. Damušis, V. Abraitis, p. Kazlauskienė, dr. R. Kazlauskaitė, J. Ardys. Nuotr. V. Maželio
Labai daug žmonių Lietuvoje moraliai yra pasirengę bet kam pelningai tarnauti, bet kam užsiverbuoti, įsitraukti į nelegalią veiklą. Negalima teigti, kad tauta būtų visai praradusi garbės ir padorumo jausmus, tačiau elgesio amplitudė amoralumo link yra per didelė, kad būtų galima sutvarkyti valstybinių institucijų darbą taip greitai, kaip tai pavyko po Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. Būtent dėl to kiekvienos politinės partijos ar bloko dabar sudaryta vyriausybė susilaukia ir dar ilgai susilauks triuškinančios oponentų ir visuomenės kritikos. Iš supelijusių miltų negalima iškepti geros duonos, nors tai darytų ir geriausi kepėjai. Praktiškai tai reiškia būtinybę pakeisti tautos dvasinę būklę — moralinius principus ir pagrindines gyvenimo gaires. Tą supranta daug dvasininkų, kai kurie filosofai, psichologai ir pedagogai. Tačiau nelinkę suprasti politikai, nuo kurių priklauso valstybės kūrimo prioritetų nustatymas. To nesiekia privačių masinės informacijos priemonių savininkai, nes demoralizuojanti propaganda yra populiaresnė ir duoda daugiau pelno. Rimti spaudos leidiniai nėra populiarūs, jų teigiamas poveikis į visuomenę yra kur kas mažesnis už demoralizuojančių leidinių poveikį. Įgijusi teisę ir galimybes laisvai pasirinkti viską, ką kultūros srityje pateikia Vakarų pasaulis, beprincipinė pokomunistinė visuomenė renkasi tai, kas labiausiai patenkina primityvų smalsumą, banalų skonį ir žemas aistras. Kaip tik dėl demoralizuojančios propagandos poveikio kasmet daugėja kriminalinių nusikaltimų, lytinių susirgimų ir savižudybių.
Dauguma piliečių iš valstybės reikalauja visokių garantijų, nors patys yra linkę elgtis anarchiškai. Garantijas gali sukurti tik drausminga teisinės valstybės visuomenė. Yra potencialių politikų, kurie norėtų kurti padorią, drausmingą visuomenę ir valstybę, bet jų veikla praktiškai pasmerkta nesėkmei, neturint labai dorų, patikimų ir ryžtingų funkcionierių branduolio. Išvažiuojant į naujo gyvenimo gatvę, reikia žinoti eismo taisykles ir bet kokiomis priemonėmis visus priversti jų laikytis. Negalima laimėti mūšio, jei karių tarpe vyrauja anarchija. Valstybė privalo visapusiškai sugriežtinti teisėtvarką ir skirti ypatingą dėmesį visoms auklėjimo bei perauklėjimo institucijoms, papildomai tam tikslui skatinant visų mokymo įstaigų, masinės informacijos priemonių ir religinių organizacijų pastangas.
Iš esmės padėtį galėtų pakeisti į Seimą išrinkti geriausi Lietuvos žmonės. Tačiau beveik visada padorūs, blaivūs ir toli žvelgiantys politikai nebūna populiarūs, nes jie nebūna populistais. Valstybės gyvenimą chaotišku laikotarpiu galėtų sutvarkyti ir plačius įgaliojimus turintis prezidentas, renkamas gana ilgam laikotarpiui. Dabartiniu metu prezidento institucija Lietuvoje turi per mažai įgaliojimų, kad galėtų ką nors iš esmės pakeisti. Be to, įtarios politinės grupuotės labai pavydžiai žiūri į konkuruojančių partijų pastangas ilgai ir tvirtai valdyti kraštą, todėl atsiranda kaltinimai autoritarizmu, diktatoriškumu ar dar blogiau. Esant tokiai padėčiai, kandidatai į prezidentus turėtų būti nepartiniai, nepriekaištingos moralės ir daugumos Seimo frakcijų palaikomi asmenys.