LIETUVA: JOS ATEITIES VIZIJA

39-tojoje Lietuviškų studijų savaitėje Dainavoje

JUOZAS BAUŽYS

Pokalbiai apie sovietinį palikimą, istorijos perrašinėjimus, ekonomiją, spaudos laisvę, literatūrą, jaunimą, viltis ir optimizmą

Trisdešimt devintosios lietuviškų studijų savaitės, surengtos Lietuvių fronto bičiulių rugpjūčio 20-27 d. Dainavoje, pagrindinė tema buvo „Lietuva: jos ateities vizija". Lietuviško Dainavos peisažo prieglobstyje bičiuliai ir bičiulės, o taip pat ir svečiai iš Lietuvos, ieškojo, svarstė ir kūrė viziją gražesnės Lietuvos ateičiai, analizavo dabartinę Lietuvos padėtį, nagrinėjo pastebimų problemų priežastis, ieškojo kelių atkurti ne tik ekonomiškai, bet ir moraliai tvirtą Lietuvos žmogų.

Ieškant Lietuvos ateičiai vizijos, reikia suprasti ją kovos tarp Gėrio ir Blogio fone. Taip savo paskaitą apie sovietinį palikimą pradėjo Povilas Vaičekauskas, partizanas, rezistentas, Sibiro kalinys, visuomenininkas, dabar jau ilgesnį laiką gyvenantis Čikagoje. Jis pastebėjo, jog per penkiasdešimt metų sovietinė sistema sukūrė naują, baimės ir prisitaikymo persunktą žmogaus tipą, sugriovė jo sielą, ir visa tai trumpu laiku atstatyti yra nepaprastai sunku. Lietuva dabar yra lyg tas sunkiai sergantis ligonis, reikalingas priežiūros, tačiau nenorintis sutikti su gydytojo nurodymais.

Kitoje savo paskaitoje Povilas Vaičekauskas, kalbėdamas apie „Laisvės kovų archyvą", apsistojo prie jame pastebėtų bandymų perrašyti ir keisti istoriją. Ne tik eilinių žmonių smegenys buvo perplauti TSKP propaguojamo „mokslo", bet tuo labiau ir kai kurių dabartinių istorikų, kurie ne visada sugeba atrinkti tikrus dokumentus nuo KGB suklastotų. Prelegentas turėjo galvoje „Laisvės kovų archyvo" 11 nr. išspausdintą straipsnį apie antinacinę rezistenciją Lietuvoje, kur apie ją beveik nekalbama, o visas dėmesys nukreiptas į žydų žudynes, pateikiami nepatikrinti ir suklastoti dokumentai. „Laisvės kovų archyvas" apskritai yra labai teigiamas leidinys, tačiau jame atsirandančios klaidos gali sukelti nepasitikėjimą redaktoriais. Kažkodėl LKA tomuose vengiama naudoti gyvų žmonių liudijimus. Susidaro įspūdis, kad buvusieji nomenklatūros žmonės tokius gyvus Lietuvos istorijos liudininkus bando ignoruoti.

Dr. Antanas Musteikis savo paskaitoje, nors ir nesurištoje su bendrąja savaitės tema, palietė lietuvių-žydų santykius okupuotoje Lietuvoje, kaip jie dabar atvaizduojami Vakarų pasaulio ir lietuviškoje spaudoje. Jo nuomone, kai kurie žydų autoriai (T. Le-vinas, A. Slavinas, A. Zurovas ir kt.) nepaiso spaudos etikos tono, apkaltindami dėl žydų likimo Lietuvoje visą lietuvių tautą, dažnai iškreipdami faktus bei skaičius, vartodami komunistinio melo metodus. O iš mūsų pusės, atrodo, apie žydų padarytas skriaudas lietuviams bijoma net rašyti. Bijo mūsų istorikai, bijo net ir vyresnieji įvykių liudininkai, kad nebūtų apkaltinti. Tuo tarpu jaunoji mūsų karta pradeda galvoti, kad gal iš tiesų buvome antisemitais.

Dviejose savo paskaitose svečias iš Lietuvos — Petras Plumpa pabėrė labai daug atvirų ir gal kai kam net kontraversiškai nuskambėjusių minčių, stiprių argumentų ir daug medžiagos asmeniškiems pokalbiams. (Petro Plumpos paskaitų šiek tiek sutrumpintas tekstas spausdinamas šiame numeryje.)

Žinomas mūsų teisininkas Povilas Žumbakis kalbėjo apie spaudos laisvės padėtį Lietuvoje. Demokratiniuose kraštuose kiekvienas individas turi prigimtą teisę į mokslą ir į pilną bei laisvą informaciją, atseit ir spaudą. Lietuvos Konstitucijoje taip pat sakoma, kad spauda esanti laisva, tačiau yra pridėtas sakinys, jog ji gali būti ribojama... įstatymu. O pagal tą įstatymą, gana ilgą ir smulkų, jau sprendžia teismas (kuris yra valdžios įrankis), kas galima rašyti, ir kas ne. Tuo būdu spauda Lietuvoje yra aiškiai kontroliuojama, ji negali skelbti gaunamos ir turimos tiesos apie valdžios žmones, apie jų nusikaltimus. Tuo tarpu Vakarų pasaulio spauda kaip tik turi pareigą valdžią prižiūrėti. Kol to Lietuvoje nebus, nebus ir pilnos demokratijos, — tvirtino Povilas Žumbakis.

Jaunimo simpoziumas. Iš k.- moderatorius dr. A. Norvilas, dr. R. Kazlauskaitė, E. Kuprytė, dr. M. Katilius-Boydstun. Nuotr. V. Maželio.

Apie Lietuvos ekonomiją po 5-rių nepriklausomo gyvenimo metų kalbėjo Toronto universiteto profesorius, ekonomistas Valdas Samonis. Jis priminė pirmuosius Lietuvos žingsnius po Sovietų Sąjungos žlugimo, kada buvo bandoma žengti į laisvąją rinką, nušvietė privatizacijos pradžią ir kilusį dėl to nomenklatūros žmonių nepasitenkinimą, atvedusį prie „prichvatizacijos", grafiškai pavaizdavo vidaus nacionalinio produkto ir infliacijos kreivių santykius. Prelegento mintys apie Lietuvos dabartinę ekonominę padėtį nebuvo labai šviesios. Štai keli jo pastebėjimai: apie pusė paskolų, gautų iš Pasaulio banko, eina „pravalgymui"; lito pririšimas prie dolerio įvestas per vėlai; infliacija sunkina prekių eksportą; uždėti per dideli muitai; per daug žmonių dirba žemės ūkyje; visur matomas per didelis biurokratizmas. Visa tai ir dar priedui nenusistovėjusi padėtis Rusijoje, silpna teisėsauga bei mafijos grupių veikimas neveda į greitą ekonominį atgimimą. Tačiau, padarius Lietuvos ekonomiką atviresnę pasauliui ir sustiprinus teisėsaugą, vilčių tokiam atgimimui yra.

Kęstutis Keblys, nors iš profesijos chemikas bet kartu ir literatūros kritikas, kalbėjo dabartinės lietuvių literatūros temomis. Įdomų įvadą jo paskaitai padarė Vitalija Bogutaitė-Keblienė, maloniai paskaičiusi keletą savo pačios eilėraščių. Tai buvo poetinis preliudas.

Kęstutis Keblys atkreipė dėmesį į faktą, kad tuoj po nepriklausomybės Lietuvoje atstatymo kurį laiką neatsirado naujos, brandžios kūrybos. Nors cenzūros ir nebebuvo, rašytojai kažkaip vengė kurti, kai kurie iš jų pradėjo filosofuoti, pasuko į politiką. Be to, valdžia dabar rašytojų nebelepino, jų statusas visuomenėje buvo kritęs. Tie, kurie anksčiau rašė ezopine kalba, dabar nebesugebėjo rasti tiesioginės išraiškos žodžių, pasiekti skaitytojų širdis. Kai tiesą buvo galima sakyti bet kam, rašytojų nebereikėjo. Todėl atrodė, kad lietuvių literatūra jau miršta.

Bet dabar pradeda pasirodyti nauja rašytojų karta. Prelegentas trumpai supažindino su trimis naujai besireiškiančiais rašytojais ir jų kūriniais. Jis pristatė Ričardą Gavelį ir jo „Vilniaus pokerį", Leonardą Gutauską su „Vilko dantų karoliais" ir Jurgį Kunčiną su jo „Tūla". Supažindinęs klausytojus su šiais autoriais, K. Keblys padarė išvadą, kad lietuvių literatūra mirusi nėra, ji auga.

Šioje studijų savaitėje buvo atkreiptas nemažas dėmesys į Lietuvos jaunimą ir jo nusiteikimus. Jaunimo klausimais kalbėjo du Ateitininkų Federacijos vadovai ir patys jaunosios kartos atstovai specialiame simpoziume.

Ateitininkų Federacijos vadas Juozas Polikaitis, savo nuolatiniais kontaktais turįs daug progų iš arčiau pažinti lietuviškąjį jaunimą, apžvelgė tokių savo susitikimų įspūdžius. Jis pastebėjo, kad sovietinė okupacija, sunaikinusi Lietuvoje katalikiškąją inteligentiją, neaplenkė ir idealistinio jaunimo. Tai buvo pastebima ankstyvesniuose susitikimuose su jaunimu tuoj po nepriklausomybės atstatymo. Jaunimas buvo paveiktas kažkokio uždarumo, atsargumo. Buvo pastebimas dvasinių vertybių trūkumas. Bendrauti buvo sunku. Tačiau šiuo metu Lietuvos jaunimas keičiasi. Jis darosi ieškantis jaunimas, imlus aukštesnėms idėjoms, bandantis įsijungti į visa, kas prasminga, laukiantis atsakymų iš Katalikų Bažnyčios. Gaila tik, kad tokiu jaunimo atvirumu ir imlumu pradeda naudotis įvairios sektos. Todėl būtina visomis išgalėmis bei pastangomis lietuviškąjį jaunimą remti ir jam padėti.

Apie lietuviškojo jaunimo idealizmą ir tikrovę kalbėjo ir svečias iš Lietuvos inž. Vidas Abraitis, Ateitininkų Federacijos tarybos pirmininkas, savo paskaitoje ypatingai pabrėžęs šeimos reikšmę ir įtaką jauno žmogaus auklėjimui. Jis prisiminė anuos okupacijos laikus, kada jaunimo idealistinis nusiteikimas buvo laikomas beprasmiu. Tuo metu slaptai veikę Eucharistijos bičiuliai, nors ir gyvendami, anot S. Gedos, šėtono paunksmėje, ieškojo tiesos apie save, apie visuomenę, apie tautą, šeima buvo ta pirmoji mokykla, kurioje buvo sužinoma apie partizanus, apie tautos kančias. Iš tokių šeimų išaugo pozityvūs jaunuoliai. Deja, buvo šeimų, kur apie visa tai buvo vengiama kalbėti. Tolimesnei veiklai buvo svarbus ir bendruomeninis veikimas, suteikęs bičiuliams pastiprinantį jausmą. Kai tūkstančiais jie suvažiuodavo į slaptas konferencijas atlaidų metu, pajusdavo savo vertę. Buvo rizikinga, bet tai negąsdino. Prie Laisvės ryto atvedė mus tikėjimas, kad galima sulaukti to, kas atrodo negalima, — tvirtino Vidas Abraitis. Tad ir dabar reikia būtinai išlaikyti ir stiprinti šeimas. Tik šeima yra tautos pagrindas ir tvirtovė, šiuo metu kaip tik į šeimą yra kreipiamas ir Ateitininkų Federacijos Lietuvoje dėmesys. Ieškoma būdų padėti šeimoms ir auklėjimo programoms. Idealistiškai nusiteikusio jaunimo yra daug, bet jis yra reikalingas nuolatinės paramos. Reikalingas dėmesio yra ir tas jaunimas, kuris tebėra persiėmęs pragmatizmo nuotaikomis. Juos taip pat reikia ugdyti ir atvesti į tiesą.

1995 studijų savaitė Dainawje. Iš k. - dr.Z. Brinkis, V. Kuprys, V. Abraitis, S. Smalinskienė, J. Polikaitis, dr. P. Kisielius. Nuotr. V. Maželio.

Dr. Algio Norvilo rūpesčiu studijų savaitės dalyviai turėjo progą išklausyti nepaprastai gerą trijų jaunosios kartos atstovų pokalbį — simpoziumą Lietuvos ateities klausimu. Šiam simpoziumui vadovavo pats dr. Norvilas, padaręs įvadą ir supažindinęs su simpoziumo dalyviais.

Rasa Kazlauskaitė, baigusi Vilniaus universitetą, šiuo metu atliekanti medicinos rezidentūrą Detroite, kalbėjo apie lietuviškąjį jaunimą ir apie tai, kas iš jo lauktina. Pastebėjusi, kad buvusios santvarkos atgarsiai dar vis pastebimi ir jaunimo tarpe, ji pabrėžė, kad didesnis dėmesys turėtų būti kreipiamas į krikščioniškosios pasaulėžiūros principų ugdymą. Jos manymu, iš Vakarų pasaulio reikia ir galima pasisemti daug gerų idėjų.

Marius Katilius-Boydstun kėlė klausimą, kaip užsieniuose užaugęs žmogus gali padėti Lietuvai, kuri vis tebegyvena kriziniame laikotarpyje, slegiama sovietinės patirties naštų, kur tebematomas gilus tarpusavio nepasitikėjimas, užsidarymas, iškreiptos vertybės. Savo darbu nuvažiavus į Lietuvą ir savo asmenišku pavyzdžiu galėtume duoti pradžią geresnei Lietuvos ateičiai.

Eugenija Kuprytė, muzikė iš Lietuvos, šiuo metu besilankanti Amerikoje, kalbėjo apie studijuojantį Lietuvos jaunimą, kuris esąs kūrybingas, tačiau jo sparnus neretai apkarpo netikra ateitis. Didelė dalis tokio jaunimo yra priversta ieškoti galimybių studijoms užsienyje. Labai dažnai pasitaiko, kad daugelis studijuojančių užsienyje ten ir pasilieka. Ne visus dėl to galima būtų kaltinti, tačiau reikėtų įtaigoti, kad baigusieji studijas užsieny grįžtų Lietuvon.

Šeštadienio popietę prie simpoziumo stalo susėdę keturi asmenys savaitės užsklandai davė lyg ir visos savaitės svarstymų išvadas. Pirmasis kalbėjo Vidas Abraitis. Jis priminė, kad 1988-95 metų laikotarpyje Lietuvoje įvyko ir tebevyksta milžiniški pasikeitimai. Kas pasauliui atrodė nesugriaunama—subyrėjo. Dabar vyksta vertybių perkainavimas, kartais skausmingas, bet vis dėlto nešantis viltį. Atsiranda dvasinė draugystė. Prelegentas sakė, kad jo vizija dėl Lietuvos ateities esanti optimistiška. Jis kvietė visus ta vizija tikėti, Lietuvą mylėti ir dirbti jos naudai.

Dr. Adolfas Damušis apibūdino viziją kaip idealų planą ateities darbams, ateinantį iš idealistiškai galvojančių žmonių. Vizija — tai sielos fantazija, lyg ir svajonė (graikiškai „ethos"), bet įgyvendinta ji tampa laimėjimu. Dr. Damušis paminėjo tris šiai svajonei įgyvendinti židinius. Būtent, mūsų bičiulių iškeltas Pilnutinės demokratijos sąvokas, Atlanto chartos demokratinio tautų bendravimo mintis, o taip pat ir visus tuos mūsų savaitės pokalbius apie tautos ugdymą, nuoskaudų gydymą ir sugyvenimo ieškojimą. Visa tai atves mus į gražesnę Lietuvos ateitį.

Povilo Vaičekausko nuomone, Lietuvai reikia dangiškosios pagalbos, reikia mūsų visų darbo ir maldos. (Jo mintys spausdinamos šiame žurnalo numeryje.)

Petras Plumpa savo žodyje priminė, kad neapykantos keliu einant negalima sukurti laimės nei sau, nei kitiems. Reikia atgaivinti žmogaus dvasinį atgimimą, kad būtų nugalėtos tos didžiosios septynios nuodėmės, kurios, deja, ir šiandien vis dar pastebimos Lietuvos žmonėse. Tad visa Lietuvos ateities vizija susilieja į kovą tarp Blogio ir Gėrio.

Savaitės metu vyko taip pat įvairūs posėdžiai, pranešimai apie įvykusią konferenciją, pokalbiai apie veiklą, apie studijų savaites Lietuvoje ir Vokietijoje. Kas norėjo, rado laiko ir pasimaudyti Spyglio ežerėlyje, pasivaikščioti miško takais. Vakarais buvo žiūrimi video filmai ir daug dainuojama. Partizanų prisiminimui skirtą vakarą buvo parodytas Lietuvoje Vytauto Landsbergio, Jr., susuktas filmas apie Juozą Lukšą „Baladė Daumantui".

Šeštadienio vakaro užbaigtuvių koncertui vadovavo Reda Ardienė. Savo kūrybos skaitė rašytojas Vytautas Volertas. Muzikinę dalį atliko Vilniaus operos solistas Vincentas Kuprys, padainavęs lietuvių ir kitų kompozitorių dainas bei arijas. Jam akompanavo muzikė Eugenija Kuprytė, pradžioje dar paskambinusi F. Liszt'o kūrinį.