MŪSŲ IŠEIVIJA IR LIETUVIŲ BENDRUOMENĖ ATEITIES PERSPEKTYVOJE

JUOZAS RYGELIS

Dar praeitą pavasarį redaktorius kreipėsi su klausimais, liečiančiais lietuvių išeivijos ir Lietuvių Bendruomenės ateitį. Atsakyti į šiuos klausimus nelengva, nes tai reikalautų spėliojimų. Tačiau, pasiremiant tam tikra statistika apie lietuvių išeiviją ir palyginant ją su Amerikos visuomene, galima padaryti kai kurias prielaidas ir iš jų ieškoti sprendimų.

* * *

Kiekvienas žmonių susibūrimas, kuris turi užsibrėžęs specialius tikslus ir jų siekia, sudaro savo bendruomenę. Kai kalbame apie lietuvius Amerikoje ar kituose pasaulio kraštuose, mūsų mintys pirmoj eilėj krypsta į organizacijas, bažnyčias, susirinkimus, kultūrinius pasireiškimus. Visa ši veikla priklauso nuo aktyviai prie jos prisidedančių skaičiaus, jų rodomo entuziazmo. Tik yra dar ir kitas faktorius — laikas. Lietuviai išeiviai, dideliais skaičiais atvykę į Ameriką 19-tojo amžiaus antroje pusėje, daug padėjo Lietuvai, jos vardą iškeldami pasaulyje ir apskritai padėdami lietuviams įvairiais būdais. Išeiviai, atvykę prieš 19-tąjį šimtmetį, dingo kitų išeivių masėje, nepalikę žymesnių savo veiklos ženklų. Daugelio nė pavardės nežinomos. Didele dalimi tas pats darosi ir su čia gimusia karta, o dar blogiau bus su tolimesnėmis kartomis. Todėl pravartu pažvelgti į praeitį ir žmones, kad būtų galima daryti kokius nors sprendimus dėl ateities veiklos.

Lietuviai į JAV masiškai pradėjo atvykti antroje 19-tojo amžiaus pusėje, kada čia sparčiai auganti pramonė reikalavo vis didesnės darbo jėgos. Ne visi lietuviai į Ameriką bėgo norėdami vien užsidirbti pinigų ir, juos parsivežus, nusipirkti ūkius ar pradėti kokį verslą. Jauni vyrai bėgo ir nuo tarnybos rusų kariuomenėje, į kurią juos prievarta gaudė ir vertė ilgus metus tarnauti. Prisidėjo dar ir 1867-68 metų badmetis bei su juo atėjusios ligos. Žmonės, daugiausia vyrai, bėgo į Vokietiją, iš ten į Angliją, o vėliau į Ameriką.

Kun. J. Žilinskio žiniomis 1899 m. į Ameriką jau buvo atvykę 275,000 lietuvių1. Tais metais JAV imigracijos biuras pradėjo vesti savo statistiką, pagal kurią nuo 1899 iki 1914 metų į JAV naujai atvyko 252,594 lietuviškos kilmės asmenys2,3,4. Iš prieš 1899 metus atvykusių skaičiaus 1914-tais metais Amerikoje turėjo būti iš viso apie 490,000 Lietuvoje gimusių asmenų (Žiūr. brėžinį 1).

Pasiremiant mirtingumo tabelių apskaičiavimu, šis Lietuvoje gimusių asmenų skaičius 1950 metais turėtų būti sumažėjęs iki 180,000. Tačiau tų pačių (1950) metų JAV gyventojų registracija (census) rado tik 147,765 Lietuvoje gimusius asmenis2. Skirtumas gal ir pateisinamas, nes neturime tikslių duomenų apie iki to laiko grįžusius į Lietuvą ar kitur emigravusius. Tų pačių metų registracija rodo 249,825 jau Amerikoje gimusius, bet lietuviškos kilmės, asmenis. Tad iš viso 1950 metais oficialiais duomenimis JAV-bėse buvo 397,590 lietuviškos kilmės asmenys. Tuo tarpu Kazys Gineitis savo 1925 m. išleistoje knygoje4 rašė, kad jo apskaičiavimu 1923 metais turėjo būti apie 800,000 JAV gimusių lietuvių. Jei Gineičio 2% metinį prieauglį pratęsime iki 1950 metų, tai tų metų statistika turėjo užregistruoti apie 1 milijoną JAV gimusių lietuvių. Tad žymiai mažesni oficialūs cenzo duomenys rodo, kad didesnė dalis JAV lietuvių nepanorėjo prisipažinti esą lietuviais. O tai reiškia, kad tuometinė lietuvių įtaka ir veikla buvo susilpnėjusi. Tai veiklai pagyventi reikėjo naujos lietuvių imigracijos.

Apie 1950 metus į JAV atvyko nauja lietuvių banga. Tai Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai — Displaced persons (DP). Jų buvo maždaug 30,000, ir jų atvykimas pakėlė bendrą Lietuvoje gimusių išeivių skaičių Amerikoje iki 210.000. (Brėžinys 1).

BRĖŽINYS 1. LIETUVOJE GIMUSIŲ LIETUVIŲ IŠEIVIŲ SKAIČIUS JAV TARP 1900-2000 m

BRĖŽINYS 2. 1950 m. Į JAV ATVYKUSIŲ IŠEIVIŲ (DP) SKAIČIUS PAGAL JŲ AMŽIŲ ATVYKIMO METU.

Lietuviai išeiviai iki Pirmojo pasaulinio karo buvo kilę iš neturtingo luomo ir išvykę į Ameriką dar lietuviškos spaudos draudimo laikais, todėl 59% moterų ir 45% vyrų buvo beraščiai7. Tačiau, nors ir nemokyti, lietuviai buvo agresyvūs ir geri organizatoriai. Jau prieš I pasaulinį karą jie turėjo įsteigę daugiau negu 100 lietuviškų mokyklų, o Seserys Kazimierietės ruošė toms mokykloms mokytojus. 1913 m. iš Europos atsikėlę Tėvai Marijonai aktyviai įsijungė į mokymo darbą ir katalikiškos spaudos leidimą, įsteigė vidurines mokyklas Čikagoje ir Marianapolyje (Thompson, CT). Šios vietovės tapo lietuvybės centrais8. Šalia daugybės pradžios mokyklų lietuviai išlaikė 8 aukštesniąsias mokyklas. S. Michelsonas priskaičiuoja net 154 išeivių leidžiamus laikraščius ir daugybę knygų9. Kultūrinis darbas vyko įvairiose organizacijose ir per jų spaudą. Buvo vieningai remiami Lietuvos laisvės ir šalpos reikalai.

Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai pagyvino visą lietuvišką veiklą ir atliko didelį lietuviškosios kultūros ugdymo darbą. Atsirado nauja spauda, išleista daugybė vertingų knygų, sukurti nauji kultūriniai ir religiniai centrai Čikagoje, New Yorke, Maine ir Putname. Iš jų ir iš kitų didesnių miestų lietuviška veikla spinduliavo į visą laisvąjį pasaulį. Tarp 1950 ir 1960 metų lietuvių bažnyčios sekmadieniais buvo perpildytos. Į Marianapolio tradicines gegužines rododendrais išpuoštuose soduose susirinkdavo masės lietuvių, skambėdavo lietuviškos dainos ir giesmės.

Bet... praėjo 40 metų, ir Mariana-polyje liko tik peraugę rododendrai. Kažkur dingo lietuviška daina! Nebesigirdi lietuviško žodžio! O ir visur kitur Amerikoje lietuviškos bažnyčios uždarinėjamos, nes vos saujelė žmonių besusirenka į pamaldas. Kas atsitiko? Kur dingo žmonės? Nejaugi jau didesnė jų dalis iškeliavo amžinybėn? Bet kur jaunimas? Štai čia ir pats svarbiausias klausimas.

Iš brėžinio 1, kaip prakalba statistika, matyti, kad 1950 m. JAV-bėse buvo apie 210,000 Lietuvoje gimusių. Tada ir veikla klestėjo. O dabar, 1992 m., iš to skaičiaus beliko mažiau negu 14,000 gimusių dar Lietuvoje. Jų amžiaus vidurkis yra apie 70 metų. Ar tai nerodo, kad lietuviška veikla yra proporcinga Lietuvoje gimusių asmenų skaičiui?

Įsismaginusi mūsų spauda kartais ir dabar priskaičiuoja Amerikoje virš vieno milijono lietuviškos kilmės asmenų, bet prisiminkime, kad 1950 m. oficiali JAV statistika terodė tik 249,825 asmenis, prisipažinusius lietuviais. Tai maždaug tik vienas ketvirtadalis. Brėžinys 2 rodo, kad 2000 metais Amerikoje bus likę tik apie 8,000 Lietuvoje gimusių asmenų. Tai tie, kurie į šį kraštą atvykdami buvo jaunesni negu 20 metų. Ši grupė daugumoje yra profesionalai, stipriai įsijungę į amerikiečių gyvenimą ir visą laiką buvę mažiau aktyvūs lietuviškoje veikloje negu vyresnieji ateiviai.

Išeivių vaikų, gimusių jau Amerikoje, šiuo metu gali būti iš viso apie 47,000. Iš jų apie 20,000 yra Antrojo pas. karo ateivių vaikai, o 27,000 ankstyvesniosios imigracijos tėvų vaikai (brėžinys 3). Šių paskutiniųjų amžiaus vidurkis jau yra apie 80 metų, tuo tarpu DP ateivių vaikų amžiaus vidurkis yra apie 30 metų.

Silpnėjant lietuvių gretoms, kartu ir Lietuvių Bendruomenei, deja, uždaviniai didėja, darosi opesni, dažnai reikalaujantys greitos reakcijos, objektyvios informacijos apie padėtį buvusioje Sovietų Sąjungoje ir tinkamos organizacijos. Lietuvoje prieš akis ne tik svetimos kariuomenės išvedimo problemos, bet ir atsiskaitymas su rusais už jų padarytą žalą. Rusija bandys galimai daugiau kraujo iščiulpti iš buvusių Sovietų Sąjungos respublikų. Siūlydama Vakarams atmokėti skolas žaliavomis ir pramone, Rusija Vakarus vilioja ir mažina jų jautrumą mažosioms valstybėms. O kadangi Vakarų valstybės šiuo metu ir pačios turi ekonominių problemų, tad Rytams jos padėti daug negali. Regis, daug panašumo į 1929 metus. Ekonominiai nepritekliai ir netvarka gali vėl į valdžią iššaukti buvusius komunistus bei kitus nomenklatūrininkus, ko jie ir laukia.

Tokiems netikėtumams lietuvių išeivija turi būti pasiruošusi. Jos darbas dar nėra baigtas. Ateityje iš išeivijos bus pareikalauta daug sumanumo, į darbą turės ateiti nauji darbininkai, jau čia gimę. Naujiems veikėjams iki šiol išeivijoje vartoti darbo metodai greičiausiai nebetiks. Tai jau rodo ir dabartinis jaunosios kartos asmenų nebedalyvavimas lietuviškuose renginiuose, susirinkimuose ar net ir lietuviškose pamaldose. Darosi aišku, kad čia gimusiems lietuviams nebėra svarbios nei tautinės parapijos, nei vegetuojančios organizacijos. Tai pastebima ir DP vaikų tarpe, tų, kuriuos jų tėvai dar neseniai vežiojo į lietuviškas mokyklas ir jaunimo sueigas. Daugelis jų gyvena toli nuo tautinių ar religinių centrų. Lietuviški centrai dažniausiai yra nugyventuose miestų kvartaluose, kur jauni žmonės ir nebegyvena. Jaunoji lietuvių karta gyvena išsimėčiusi visose Amerikos valstijose, gal po kelias šeimas ar asmenis vienoje vietovėje. Jų lietuvių kalbos žodynas nedidelis. Jeigu jie perims lietuviškos veiklos vadovavimą, anglų kalba automatiškai atsiras lietuviškose bendruomenėse. Lietuvybė atsiras antroje ar net trečioje vietoje. Juk ir dabar, nuėjus į kokią „cocktail party", ten angliškai kalbama daugiausia apie kasdienines problemas, darbą, vietinę politiką, bet ne apie lietuviško gyvenimo reikalus.

Ką daryti? — Gal reiktų išnaudoti jaunosios kartos dėmesį savo praeičiai, savo šaknų ieškojimui, kaip jį išnaudoja anglai bei žydai. Net Lietuvos žydų vaikai, vaikaičiai susirinkę pasakojasi apie savo šeimos pergyvenimus, keliones, vargus ir džiaugsmus. Toks giminės šaknų ieškojimas, iškylantis iš panašių suėjimų, galėtų ir mūsų jaunąją kartą suartinti su Lietuva, sukruti bent mažą kibirkštėlę meilės jai ir paskatinti tolimesnei lietuviškai veiklai.

Lietuvišką veiklą ir tolimesnį jos planavimą dar šiame dešimtmetyje turės perimti čia gimusioji jaunoji karta. Modemiškos informacijos priemonių pagalba reikės pasiekti plačiai po visą kraštą išsiskirsčiusius lietuvius, kad reikalui esant, jie galėtų kontaktuoti valdžios atstovus telefonais bei laiškais, rašyti į spaudą, užmegsti ryšius su įtakingais Kongreso ar valdžios žmonėmis. Šis darbas būtų atliekamas susibūrus į nedidelius ratelius.

Glaudesniam ryšiui su Lietuva palaikyti ir jaunosios išeivių kartos dvasiai gaivinti turėtų padėti ir pati Lietuva, kasmet atsiųsdama būrį idealistų, pvz., pagelbėti išlikusioms vienuolijoms ir parapijoms. Žinoma, ir vėl iškils ne tik generacijų skirtumas, bet gal daugiau socialinio auklėjimo problemos, pakeitusios išeivijos ir Lietuvos žmonių galvoseną bei vertybes. Tačiau atėjo laikas tuos skirtumus naikinti nuoširdžiomis diskusijomis ir ieškoti bendrų sprendimų, nes esame vieni kitiems reikalingi.

Dvidešimtpirmojo šimtmečio pradžioje lietuviškos bendruomenės, kurias šiuo laiku dar šiaip taip išlaikome, išnyks. Čia gimę buvusiųjų DP vaikai, kurių tada bus apie 18,000, turės perimti visą veiklą. Geriausiu atveju, prie jų gal dar prisidės keletas tūkstančių naujai iš Lietuvos atvykusių. Iš visos šios sumos galima tikėtis apie pusę procento aktyvesnių veikėjų. Didžioji tuometinės lietuviškosios bendruomenės dalis gyvens išsimėčiusi po visą kraštą, daugelis bus sukūrę mišrias šeimas, daug kur lietuvis nepažins lietuvio. Politinis jausmas Lietuvai gal nebebus toks stiprus, bet socialinis ryšys, istorinė praeitis bei profesinis artumas galėtų tapti dvasine širdimi išliekančiai tautinei gyvybei palaikyti.

Atsižvelgiant į nedidelį žmonių skaičių, veikla būtų galima tik mažomis grupelėmis, iš trijų ar daugiau žmonių, susijungiančių į rajoninius centrus. Ypatingai svarbu, kad tėvai palaikytų vieni su kitais ryšį ir sudarytų sąlygas bendrauti tarp savęs ir jų vaikams ir tuo pačiu mokytis lietuviškos kultūros vertybių. Svarbų vaidmenį turėtų atlikti išlikusios vienuolijos, tapdamos kultūros, religijos ir tautybės centrais, jungiančiais visus tautiečius.

* * *

Taip vieno žmogaus akimis atrodo Amerikos lietuvių ateitis. Viena aišku, kad ji bus kitokia negu praeitis. Ir tai pamatysime gana greit. Sunku būti pranašu, nes iš netolimos praeities matome, kaip net ir garsūs politikai, planuotojai bei mokslininkai yra dažnai suklydę. Ten, kur jie galvojo, kad bus stipri ir pastovi valdžia, šiandien yra suirutė; ten, kur visiems atrodė taika, šiandien karas ir žudynės. Žmonės bėga iš savo kraštų, ieškodami išsigelbėjimo svetur. Buvusioji Sovietų Sąjunga yra lyg kunkuliuojantis katilas, garuojantis gobšumu, kerštu ir neapykanta. Gal visai mums nelaukiant vėl atsiras naujos masės pabėgėlių? Ir tam turime būti pasiruošę.

Panaudota literatūra

1.    S. Michelsonas, Lietuvių išeivija Amerikoje, psl. 13. Išleido Keleivis 1961 metais.

2.    Ten pat, psl. 14.

3.    V. K. Račkauskas, Amerika, psl. 122. Jaunosios Lietuvos leidinys 1915 m.

4.    K. Gineitis, Amerika ir Amerikos lietuviai, psl. 268. Autoriaus leidinys 1925 m.

5.    S. Michelsonas, Lietuvių išeivija Amerikoje, psl. 253.

6.    The D. P. Story — The Final Report of US Displaced Persons Commission. Psl. 376 ir table 30.

7.    V. K. Račkauskas, Amerika, psl. 123-127.

8.    P. Garšva, MIC, Negęstanti šviesa, psl. 57. Draugoleidinys.

9.    S. Michelsonas, Lietuvių išeivija Amerikoje, psl. 181.