KAIRIOSIOS MINTIES VYRAVIMAS LIETUVOS EKONOMIKOJE

JONAS PABEDINSKAS

Lietuvos dešinė — ją sudarančios grupės, frakcijos ar partijos — buvo taip vadinama daugiausia dėl jos pasisakymo bei nusistatymo prieš komunistus ir buvusių komunistų grupes, o ne dėl jos politinių pažiūrų ekonomikos srityje. Ir taip pasiliko iki šių dienų. Tik pradėjus diskutuoti ekonomines krašto problemas, dešinieji, jau nebe kaip vyriausybės rėmėjai, sprendžiant specifinius klausimus, pasirodys, kas ir kiek iš jų pasisakys už kolektyvizmą, o kas daugiau už individualią sistemą. Pasirodys, kurios grupės norės didesnės valdžios įtakos viešajame valstybės gyvenime, o kurios leis piliečiams patiems apsispręsti dėl savos buities. Iki šiol patys pagrindiniai krašto valdymosi nusistatymai pasirodžiusiose politinėse deklaracijose arba priešrinkiminėse programose buvo išreiškiami tik bendrybėmis. Kairiesiems dabar iškėlus specifinius pasiūlymus, turės į juos konkrečiai reaguoti ir kitos grupės. Tokiu būdu, galima tikėtis, kad pradės išryškėti ir tų susigrupavimų ekonominė pasaulėžiūra.

Jonas Pabedinskas, šio straipsnio autorius, praeitos vasaros studijų savaitėje, Dainavoje. Nuotr. K. Ambrozaičio.

Sąjūdžio rėmėjai ir jam prijaučiantys iki šiol mažai toleruodavo kitokią nuomonę net ir ekonominiais klausimais, laikydami bet kokią vyriausybės veiklos kritiką nepatriotiniu pasireiškimu. Arba kiekvienu atveju eini su vyriausybe, arba savo skirtingu nusistatymu palaikai buvusius komunistus, vadinamąją kairę. Tik „nuosaikiesiems" taip aiškiai pralaimėjus per paskutiniuosius Seimo rinkimus, ne vienas dešinysis po rinkimų apie juos gražiai atsiliepė ir prisiminė jų gerą įtaką buvusiai Aukščiausiajai Tarybai. Yra pasisakymų, kad ekonominiu galvojimu sucentrėjusi Krikščionių demokratų partija galėtų užimti centro vietą, jeigu tik ji parodytų ir savo dešinesni nusistatymą ekonominiais klausimais, duodama kitokias išeities galimybes nei Darbo partija.

Kalbama, kad Darbo partijos nariai Seime nebus taip disciplinuoti, pravedant įvairius įstatymus, kaip dažnai galvojama, kad ir jų tarpe atsiras skirtingų nuomonių ekonomikos tvarkymo srityje. Atsiradus specifiniams uždaviniams ir atėjus laikui keisti įstatymus, gali būti, kad dabartinis Seimas parodys kitokį savo veidą, negu jis buvo reklamuotas šūkiais prieš rinkimus. Tai, žinoma, nieko naujo. Vakaruose pragmatizmas dažnai nulemia politinę vyriausybės darbo kryptį, atsisakant priešrinkiminių pažadų. To išdavoje ir Lietuvoje bus galima matyti, kas pagal ekonominės struktūros pasaulėžiūrą galvoja ir balsuoja, remdamiesi ,,kairės" ir „dešinės" principais. Kas pageidaus didesnės vyriausybės intervencijos krašto ūkyje ir kas pasisakys už privačią iniciatyvą. Kas už didesnius mokesčius ir valdžios darbus, o kas kapitalo telkimą, jo ugdymą bei pramonės vystymą paliks privačiam sektoriui.

Nežiūrint entuziastiško žemės ūkio, pramonės ir prekybos privatizavimo, Lietuvos dešinieji elgėsi lyg būtų kairieji. Vienas iš nuosaikiųjų vadovaujančių asmenų — Eugenijus Gentvilas —, aiškindamas jų santykius su Sąjūdžiu, pasakė: ,,Politiniais siekiais ir tikslais mes nedaug skiriamės nuo Sąjūdžio. Labai ryškiai skiriamės ekonomikos pozicija... Sąjūdis balsavo kaip kairieji, o mes balsavome kaip tikri dešinieji, palaikėm darbdavio interesus arba bendrą akcizo mokesčio mažinimą. Mūsų ir Sąjūdžio problema buvo ta, kad Sąjūdis netoleravo ekonomikos pozicijų skirtumo. Tai vadino vos ne politine išdavyste... Žinau, kad idėjiškai aš nesu Sąjūdžio išdavęs, o dėl ekonominės politikos reikia ir pačiam Sąjūdžiui pagalvoti. Mes kaip tik ir norime pabrėžti, kad savo politikos ir ideologijos pozicija esame dešinieji, o ekonominiu požiūriu Sąjūdis kairesnis už mus" (Apžvalga, Nr. 45, 1992 lapkričio 13.)

Toks krašto ūkio tvarkyme į kairę nukrypęs dešiniųjų grupių galvojimas stipriai buvo matomas jų remiamos vyriausybės laikysenoje komandinės ekonomikos sistemos atžvilgiu. Tiek pramonę, tiek ir įvairias kitas krašto ūkio sritis nebuvo mėginta drastiškai išvaduoti nuo valdžios diktato ir leisti patiems žmonėms visuose sektoriuose pasireikšti. Todėl atsiranda paradoksas, kad pavyzdžiui, buvusi finansų ministerė p. Kunevičienė dabar reikalauja aukštesnių mokesčių, o tuo tarpu kairieji darbiečiai kalba apie kelius kelti krašto ūkį iš apačios, ieškant būdų mokesčius sušvelninti.

Panašūs kaip p. Kunevičienės galvojimai rodo, kad daugelis dešiniųjų ne tik nesuprato, kas yra jų remiama ,,rinkos ekonomika", bet nesugebėjo ir vis dar nesugeba atsiriboti nuo senųjų valdymosi formų.

Sėkmingas posovietinės ekonomikos persiformavimas galimas tik pakeitus nomenklatūros valdymo sistemą. Nesvarbu, ar nomenklatūra išeitų iš dešinės, ar iš centro, ar kairės, ar ji būtų patriotinė ar ne — nomenklatūra, komandiniu būdu valdydama krašto ūkį, atveda jį į tokią padėtį, kurioje tik jinai gerai gyvena, o kiti turi pasitenkinti jiems numestais kauleliais. Lietuvos dešinė, būdama valdžioje ir niekada neatsisakydama komandinės sistemos, galėjo tik tautai tvirtinti, kad ši dešinioji nomenklatūra esanti geresnė (konkrečiai, patriotiškesnė) už kairiųjų. Tačiau išėjo taip, kad rinkimuose balsuotojai turbūt galvojo, jog ir kairieji nomenklatūrininkai nebus tokie blogi patriotai, o kaip valdininkai — gal ir daugiau patyrę bei efektingesni.

Kol dešinieji, tiek Sąjūdis, tiek ir krikščionys demokratai aiškiai nepradės galvoti ir veikti ekonomikos klausimuose kaip tikri dešinieji, tol jų pozicijos ekonomikoje bus silpnos. Jie negalės atsispirti kairiųjų pasaulėžiūrai, kuri darosi vis pragmatiškesnė.

Šiai situacijai pataisyti nepadeda nei dabartinė krikščioniškosios minties politikų veikla bei jų galvosena.

Vietoj studijuoti naujausias ekonomines Vakarų mintis ir konsultuotis su Vakarų Europos kolegomis, mūsų dešinieji vadovaujasi dar tarpukario idėjomis, Lietuvoje paskelbtomis prieš 50-70 metų. Juk net ir ,,Į pilnutine demokratiją" leidinyje paskelbtos valdymosi gairės yra jau 40 metų senumo. Išeiviai jų nebe-peržiūrėjo, nebeatnaujino. O Lietuvoje iš viso yra taip sunku atsikabinti nuo viską galinčios ir viską duodančios valdžios idėjos. Kada pasaulyje ekonominio progreso duomenys aiškiai rodo, kad per didelė valdžios įtaka neatneša gerų rezultatų, lietuviai katalikai pačioje Lietuvoje, o taip pat ir išeivijoje vis dar nerado laiko ir noro apsižvalgyti, kas darosi pasaulyje, ir savo galvojimą sumoderninti. Vadinamoji dešinė, bandydama ekonominius klausimus spręsti kairiųjų principais, Lietuvai nepagelbės, nes daugeliu atvejų ji turės sutikti su kairiaisiais. O kur nesutiks, ji gali pasidaryti kairesne už kairiuosius.

Klausomės poezijos ir prozos Dainavos studijų savaitėje. Nuotr. J. B.

Šiame posovietiniame laikotarpyje nereikia didesnės valdžios intervencijos, nereikia didesnių mokesčių, daugiau darbuotojų ministerijose ir iš viso didesnės valdžios galios. Jos ir anksčiau buvo per daug. Tik kairei tokia valdžios intervencija ir galia yra būtinai reikalinga. Juk ji panašiai reiškėsi anksčiau per vietines nomenklatūras, reiškiasi ir dabar — ar tai būtų Afrikoje, ar buvusioje Sovietijoje. Siekiant išvaduoti Lietuvą iš ekonominės nomenklatūros ir priartinti ją prie vakarietiškų standartų, reikia tokios dešinės, kuri ir galvotų, išeidama iš dešiniųjų ekonominių principų. Gaila, kad nežiūrint priešrinkiminių pasisakymų, tokios galvosenos nesimato daug dabartiniame Seime. Ne valdžios dotacijos, parama, mokesčiai ar įvairios pašalpos sudarys pagrindą kurtis lietuviškam kapitalui naujoms pramonėms steigti, o privatūs asmenys, organizacijos ir jų sutelktos lėšos. Be naujai kuriamų pelningų projektų ir naujos gamybos valdžia negalės susidoroti su artėjančia nepaprastai sunkia nedarbo problema. Si nedarbo problema jau seniai yra, tačiau komandinė valdžia — tiek kairės, tiek ir neseniai dar valdžiusi dešinė, — jos nenori pripažinti ir įvairiais būdais stengiasi ją užmaskuoti. Juk didelis skaičius gaunančių Lietuvoje algas iš tikrųjų nieko, arba labai mažai ką dirba. Reiškia, tai yra užmaskuotas nedarbas. Gauti algą Lietuvoje — nebūtinai reiškia dirbti produktyvų darbą.

Tikros ekonominės dešinės nebuvimas Lietuvoje gali nudelsti krašto ūkio atsigavimą. Dar blogiau, — pasinaudodama tokiu neaiškiu dešiniųjų nusistatymu antikolektyvizmo atžvilgiu ir valdžios galios garbinimu, buvusioji nomenklatūra gali sugebėti į savo sistemą įtraukti naujus žmones, net ir iš dešiniųjų tarpo. Tuo būdu, Lietuva bus ir toliau valdoma performuotos nomenklatūros komandine tvarka.