BALTIJOS KRAŠTAI - NEGYJANTI ŽAIZDA SOVIETŲ IMPERIJOS KŪNE
Smurto naudojimas Baltijos valtybėse stato pavojun visas Sovietų Sąjungos politikos ir ūkio reformas. Vienintelis protingas sprendimas — grąžinti jų savarankumą. Kol jos okupuotos, tol neužgis žaizda imperijos kūne — taip skelbia estų poetas Jaan'as Kaplinski's straipsnyje, kurį paskelbė Stockholmo dienraštis Dagens Nyheter (28.01.91). Straipsnį sulietuvino ir sudėjo A. Lembergas.
JAAN KAPLINSKI
Pabaltijo įvykiai ir Maskvos siekiai
Nelengva rašyti apie tai, kas vyksta Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Padėtis nepaprastai gležna ir gali per kelias valandas pasikeisti. Ar kariuomenė ir jėgos už jos apsisprendė kartą visiškai sutriuškinti nepriklausomybės sąjūdžius Baltijos respublikose? Ar jos siekia pašalinti vietos vyriausybes ir demokratiškai rinktus parlamentus, kaip reikalauja kai kurie nepriklausomybės priešininkai, ar galėtų pasitenkinti kokiu nors kompromisu su vietos valdžia? Kas nusprendė naudoti smurtą Baltijos valstybėse? Koks Gorbačiovo vaidmuo? Ar jis planavo užpuolimą, ar kariškiai, kurie dabar perėmė iniciatyvą ir gal net valdžią, laikydami ji marionete? Ar bus griebiamasi smurto prieš nacionalistus ir demokratiškai rinktus organus kitose srityse?
Kol kas įvykiai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje buvo daugiau panašūs į tai, kas atsitiko Budapešte 1956 ir Prahoje 1968, negu Gruzijos Tbilisy ar Azerbaidžano Baku.
Baltijos valstybėse, kaip Vengrijoje ir Čekoslovakijoje, Maskva stovi ne tik prieš liaudies sąjūdžius ar masių protestus, bet prieš vietos vyriausybes, kurias smarkiai remia tauta. Abiem atvejais centro vyriausybė nusprendė, kad demokratiška raida kelia pavojų jos gyvybiškiems interesams ir todėl turi būti slopinama. Tai įvyko naudojant karius visokių grasinimų, informacijos sulaikymo ir didelės apimties propagandos priedangoje. Abiem atvejais Maskvai pavyko surasti kolaborantų, norinčių užimti postus marionečių vyriausybėse po invazijos.
Svarbus padėties bruožas tiek Baltijos valstybėse, tiek Prahoje 1968 ir Budapešte 1956 — visiškas oficialiosios ideologijos ir esamų valdžios struktūrų teisėtumo sužlugimas. Tautos sukilimas buvo be-nušluojąs visa, kas buvo laikoma šventa: ,socializmo pažanga', ,sovietų valdžia' ir ,komunizmo idealai'. Tai turėjo būti nemaloni staigmena reformų trokštantiems komunistams, kurie pajuto, kad jie verčiami rinktis tarp visko ar nieko: arba atsisakyti visko, kuo tikėjo, arba išlaikyti viską, net tas senosios tvarkos dalis, kurių norėtų atsisakyti.
Manau, kad Vengrija buvo toks sukrėtimas Chruščiovui ar bent daliai jos radikaliausių šalininkų. Čekoslovakija buvo toks sukrėtimas daugeliui liberalų komunistų tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Dabar Gorbačiovo ir liberalų aplink jį eilė.
Jų dilema yra daugiau ar mažiau ta pati. Arba jie atsisakys komunizmo ir sutiks su sovietų imperijos suirimu, arba tęs savo pirmtakų politiką ir ideologiją tiktai su kosmetikos pakeitimais. Antrasis pasirinkimas reiškia taip pat atsisakyti gilių ūkio reformų, kurių reikia sustingusios ekonomikos atgaivinimui ir jos išgelbėjimui nuo visiško sugriuvimo. Jokių tokių reformų nebuvo Chruščiovo atlydžio' laikotarpiu; jų atsisakyta po paviršutiniškų mėginimų septintame dešimtmetyje. Ir ,Pragos pavasario' nuslopinimas reiškė lemtingą smūgį sovietų inteligentijai.
Nepriklausomybė — jausmų ir proto būtinybė
Dar matysime, kas seks Vilniaus „kruvinąjį sekmadienį". Bet istorijos paralelės skatina labiau pesimizmą negu optimizmą. Prieš Baltijos valstybių puolimą Gorbačiovas susirišo su konservatoriais, ypač su karo pramonės kompleksu, tai yra, su generolais ir ginklų pramonės vadovais, šie žmonės smarkiai kritikavo jo per didelį liberalizmą politikoje ir ekonomikoje ir, atrodo, tarsi prezidentas pagaliau apsisprendė jų paklausyti.
Gorbačiovo ėjimai pastaraisiais mėnesiais aiškiai rodo jo posūkį į vadinamą ,dešinę'. Jis nepalaikė radikalios ūkio reformos programos. Jis pareiškė, kad jo tikslas yra išsaugoti Sovietų Sąjungą kaip centralizuotą ir vieningą valstybę. Jis leido iš principo kariškiams laisvai veikti, kur ir kada jiems atrodys būtina. Jis davė savo tylų sutikimą demokratijos ir spaudos laisvės pažeidimams.
Toji reakcinė politika dėl daugelio priežasčių vykdoma Baltijos šalyse. Demokratija čia toliausiai pažengė negu kur kitur. Čia yra tikrai laisva spauda ir veiklios vyriausybės, vykdančios savo politiką be patarimų iš ,centro'. Čia taip pat reiškiasi lemiami politiškos nepriklausomybės ir atsiskyrimo nuo imperijos sąjūdžiai.
Maskvos komunistai visiškai prarado bet kokį vietos gyventojų pritarimą. Sovietų valstybės ideologija paprasčiausiai dingo, ją pakeitė liberalus nacionalizmas. Estija, Latvija ir Lietuva dideliu laipsniu atsivėrė Vakarams. Ir ūkio reformos vyksta žingsnis po žingsnio. Privatizavimui ir rinkos ūkiui Baltijos valstybėse stiprėjant, ryškėja ūkio sienos likusios Sovietų Sąjungos atžvilgiu. Nepriklausomybė estams, latviams ir lietuviams tapo jausmų ir proto būtinybe.
Užkrečiamas baltietiškasis virusas
Sovietų ,establishmentas' į trijų respublikų įvykius reagavo su nerimu, kuris pamažu virto panika. , Establishmentas' pamatė visai ryškius kontūrus ateities be jo ideologijos, be jo ūkiškos ir politiškos valdžios, ateities, kurioje imperija pasikeistų į vakarietiško pavyzdžio palaidą sandraugą.
Baltietiškasis virusas pasirodė užkrečiamas ir konservatyvieji nusprendė kovoti su juo visomis priemonėmis. Jie turėjo savo penktąją koloną; VSK-tui ir karo veteranams su partijos ir pramonės šulais pavyko sukurti judėjimą, kuris pasivadino ,,internacionaliniu” ir turėjo aiškų tikslą kovoti su nepriklausomybės sąjūdžiu bei ūkio reformomis. šie asmenys, kuriuos visuomet tvirtai rėmė konservatyvios grupės Maskvoje, mėgino destabilizuoti režimo padėtį, vesdami psichologinį karą su vietos valdžia. Kad pasiektų savo tikslą, jie naudojo net streikus ir masių spaudimą, bet iki šiol nieko nepasiekė. Jie taipgi neturėjo kokio pasisekimo vietos parlamentų rinkimuose ir dėl to nepajėgūs veikti vietos politikos raidą.
Kai ūkio reformos Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje žengė pirmyn, o Maskvos ir vietininkų bauginimo mėginimai pasirodė nesėkmingi — ir tai tuo metu, kai gilėjo Sovietų Sąjungos krizė —, konservatyvieji nusprendė daugiau naudoti kitas priemones kovoje su tuo, ką jie laikė didžiausia grėsme sau patiems ir imperijai. Jie atsikratė liberalių politikų (Bakatino, Ševardnadzės) Maskvoje ir privertė Gorbačiovą pasiduoti. Kariškiai pradėjo kelti savo balsą ir jų vaidmuo politikos sprendimuose vis labiau ryškėjo.
Toks galėtų būti Lietuvos ir Latvijos įvykių fonas. Sunku nustatyti, ar mažiausiai keturiolikos neginkluotų piliečių nužudymas (Vilniuje) buvo planuojamas ar nelaimingas įvykis. Esu linkęs manyti, kad tie, kurie atsakingi už visą operaciją, buvo nusprendę žingsnis po žingsnio perimti visus svarbius pastatus ir ryšių centrus Lietuvos sostinėje. Jie norėjo išvengti tokio sukrėtimo, kaip Prahos užėmimas, ir drauge patikrinti tiek pasipriešinimo, tiek Vakarų reagavimo apimtį. Atrodo, kad ir viena, ir kita jie per menkai įvertino.
Lietuvos ir Latvijos įvykiai atgaivino Sovietų Sąjungoj liberalų opoziciją, kuri dabar mobilizuoja savo paramą pabaltiečiams. Taip pat esama ženklų, jog kai kurie kariškiai visiškai nesidžiaugia tuo, kad jie siejami su žudikais ir kietosios linijos žmonėmis. Didžiausias pralaimėtojas Vilniuje veikiausiai yra pats Gorbačiovas. Jo liberalumas ir taikingumas guli sutriuškinti šalia jaunų lietuvių kūnų, kuriuos nužudė mėgstantys šaudyti desantininkai, važiavę gerai pažįstamomis sovietų užsienio ir vidaus politikos priemonėmis — šarvuočiais. Gorbačiovo žodžiai po to nepadėjo atgauti prarastojo vardo.
Atvira žaizda imperijos kūne
Kas dabar? Galima tikėtis, kad artimiausiu laiku kariškių jėga nebus naudojama Baltijos valstybėse. Šioks toks sąmyšis, atrodo, apėmė Maskvą ir kariškius. Kai kurie vadinamosios Sąjungos tarybos nariai, aplanke Vilnių, buvo linkę labiau remti lietuvių, ne sovietų reikalą.
Žinoma, konservatyvieji taip lengvai neatsisakys savo scenarijaus. Jie tikriausiai toliau stengsis atsikratyti nepriklausomų vyriausybių Taline, Rygoje ir Vilniuje, naudodami grasinimus, streikus ir kitas spaudimo priemones. Jų aiškus tikslas sukelti kiek galima daugiau sunkumų, kad atrodytų būtina įvesti prezidento režimą. Tačiau nenugalimas ryžtas, kurį Vilniuje ir Rygoje parodė žmonės, savo kūnais užbarikadavę savo parlamentų rūmus, galbūt paliko neišdildomą įspūdi ir draugams, ir priešams. Gal po Vilniaus žudynių Maskva vėl pradės galvoti, kad reikia tikromis derybomis su pabaltiečiais siekti protingo kompromiso.
Vieną kelią į tokį kompromisą aiškai parodė sovietų politikos enfant terrible Borisas Jelcinas, kuris pripažįsta Baltijos tautų teisę į nepriklausomybę ir mėgina pertvarkyti Sovietų Sąjungą į savotišką sandraugą ar konfederaciją.
Vienintelis tokio kompromiso pakaitas būtų kariškas sprendimas, kuris tikrai būtų kruvinesnis. Tada iš naujo užkariauti ir supasyvėję Baltijos kraštai gyventų toliau, kaip atvira žaizda imperijos kūne. Lietuvos, Latvijos ir Estijos situacija tada būtų panaši, kaip okupuotose Vakarų kranto ir Gazos srityse, su nuolatine komendanto valanda, neramumais, smurtu ir beveik neperžengiamu nuotoliu, visišku vietos gyventojų ir okupacijos jėgų atsiskyrimu. Tada protingiau būtų suteikti Baltijos tautoms ne neigiamą, bet teigiamą ypatingą padėtį, leisti joms tapti veikiau sovietų visuomenės nariais negu okupuotomis sritimis, kas pablogintų politikos klimatą Vidurio Europoje ir suvėlintų dar vienos kartos visus politikos ir ūkio reformų mėginimus.
Kai kurie politologai teigė, kad Sovietų Sąjunga liovėsi egzistavusi de jure nuo tada, kai Rusija pasiskelbė esanti savaranki valstybė. Dabar atrodo labai galimas dalykas, kad Sovietų Sąjunga jau pakeliui į savo iširimą de facto. Jau nebėra ilgiau tokios valstybės ar nacijos. Tai akivaizdu dabartinėje padėtyje. Atkūrimas būtų naujas užgrobimas ir tai reikštų karą.
Nėra abejonės, kad Maskvoje ir kitur esama jėgų, kurios tvirtai apsisprendusios vesti tokį naujo užgrobimo karą. Bet jeigu jos ir pasirodytų pajėgios laimėti grynai kariška prasme, jų pergalė veikiausiai pasirodytų politiškas pralaimėjimas. Kas beatsitiktų, Pabaltijo įvykiai turės svarbų poveikį likusiajam pasauliui.
