KELI LIETUVIŠKOJO ŠVIETIMO KLAUSIMAI
Pasaulio Lietuvių Bendruomenėje:
AUDRYS ANTANAITIS
Audrys Antanaitis, mokytojas-lituanistas, šiuo metu yra Lietuvos Kultūros ir švietimo ministerijos Ryšių su tautiečiais sektoriaus vadovas.
Pasaulio lietuvių tautinio švietimo klausimai tampa vis labiau aktualūs. Iškyla reikalas galvoti apie vieningą lietuviškojo švietimo sistemą visame pasaulyje. Jei Vakaruose veikiančios lituanistinės mokyklos turi dešimtmečių tradiciją, gyvuoja laiko patikrintos darbo formos, vadovėlių leidybos sistema, tai besivaduojančiose iš komunistinės priespaudos šalyse šis darbas iš esmės tiktai pradedamas.
Baltijos šalyse (Latvijoje ir Estijoje) bei Sovietų Sąjungoje gyvena nė vienas tūkstantis lietuvių. Iki Antrojo pasaulinio karo tenai veikė dešimtys lietuviškų mokyklų, kultūros centrai, ėjo laikraščiai, knygos. Dabar viso to nebėra. Lietuviškoji veikla buvo užgniaužta, šviesuoliai represuoti. Tik pastaraisiais metais vėl prasidėjo aktyvus lietuvių konsolidacijos procesas. Susikūrė draugijos Ukrainoje, Moldovoje, Mažojoje Lietuvoje, Maskvoje, netgi Sibire — Tomske, Barnaule, Novosibirske, suaktyvino veiklą Latvijos, Estijos, Leningrado lietuvių bendruomenės. Buvo įkurta Vidurio Europos ir SSSR Lietuvių bendrijų Sanryša, kurios tikslas — kurti lietuvius, gyvenančius šiuose kraštuose, padėti palaikyti jų tarpusavio ryšius ir nuolatinį kontaktą su Lietuva. Sanryšai vadovauja Gervėčių krašto atstovas Alfonsas Augulis.
Prie draugijų kuriasi lituanistinės šeštadieninės mokyklos. Vietose atsiranda mokytojų, galinčių vaikus bei suaugusius mokyti kalbos, istorijos, literatūros, duoti bendriausią supratimą apie tautišką kultūrą. Aštuoniolika šių mokytojų darbuojasi Latvijoje, keturiolika — Mažojoje Lietuvoje, po keletą Kijeve, Kišiniove, Maskvoje, Leningrade, Tomske ir kituose miestuose. Iš viso susidaro apie penkiasdešimties tokių mokytojų-misionierių skaičius. Visi jie dirba sunkiomis sąlygomis, kadangi trūksta patalpų, mokymo priemonių, o svarbiausia — pastovaus ryšio su kitais lietuviškojo švietimo židiniais. Nėra šeštadieninių mokyklų darbo patirties, specialiai pritaikytų vadovėlių. Kiekvienas dirba kaip išmano. Lietuvos Kultūros ir švietimo ministerija stengiasi šias spragas užpildyti: mokytojai pradedami remti finansiškai, pastoviai siunčiami Lietuvos mokyklose naudojami vadovėliai, tariamasi su šių šalių lietuvių bendruomenes turinčiomis kuruoti valstybinėmis įstaigomis, organizuojami mokytojų seminarai Lietuvoje. Tačiau Lietuvoje negalima įgyvendinti nutrūkusių lituanistinių mokyklų darbo tradicijų atgaivinimo. O kad tai labai aktualu, rodo ir paskutiniojo mokytojų seminaro metu atsitiktinai įvykęs susitikimas su Vasario 16-os gimnazijos direktoriaus pavaduotoju R. Tesnau, kuris papasakojo apie Vakarų lietuviškąjį švietimą. Mokytojų žodžiais tariant, šis susitikimas jiems buvo naudingesnis už visą seminarą. Tai tik sutvirtino mintį, kad laikas galvoti apie tai, kaip tuos penkiasdešimt Sovietų Sąjungoje ir Baltijos šalyse dirbančių mokytojų priartinti prie pasaulio lietuvių įgytos patirties, o naująsias lituanistines mokyklas įjungti į pasaulio lietuvių lituanistinių mokyklų sistemą.
Ateis laikas, kai reikės spręsti Rytų lietuvių bendruomenių įjungimo į Pasaulio Lietuvių Bendruomenę klausimą. Atrodo, kad į tai visų žiūrima palankiai. Vientisa lietuvybės struktūra, įgalinanti kartu spręsti tautiškojo gyvenimo problemas yra būtina ir dėl to niekas neabejoja. Kitas klausimas — kiek tam laiko ir kokių sąlygų prireiks. Tuo tarpu nutautimas, ypač jaunimo tarpe, ryškus, ir kiekvieni metai šią situaciją dar apsunkina. Iš kitos pusės, ne mechaniškas susijungimas, o dalyvavimas bendrame lietuvybės judėjime yra veiksnys, įgalinantis išlaikyti tautinį identitetą. Todėl kai kurias švietimo programas galima būtų paruošti ir pradėti vykdyti jau artimiausioje ateityje. Jei PLB Švietimo Taryba imtų kuruoti ir Rytų lietuvių lituanistines mokyklas, tai būtų didelis postūmis ir paskata joms. Tai būtų stimulas mokytojams, trokšte trokštantiems susipažinti ir bendrauti su savo kolegomis laisvajame pasaulyje, perimti tai, ką jie geriausio per daugelį dešimtmečių sukūrė. O bendradarbiavimo formų gali būti pačių įvairiausių: susitikimai, bendri seminarai, vienų pas kitus apsilankymai, trumpalaikės stažuotės, apsirūpinimas mokymo literatūra, konkursai, tiesioginis lituanistinių mokyklų bendravimas, susirašinėjimas tarp mokinių ir mokytojų. Lietuvos Kultūros ir švietimo ministerija pasiruošusi suteikti visą jai įmanomą paramą.
Pasaulio lietuviškajam jaunimui reikia sudaryti galimybes mokytis lietuvių kalbos ir kultūros dalykų. Šioje srityje daug nusipelnė PLB Švietimo Taryba, remdama Pietų Amerikos bendruomenes, ir Lietuvių fondas, finansuodamas lietuvių kilmės jaunuolių mokslą Hiutenfelde, Vasario 16-os gimnazijoje. Tačiau kai kurios lituanistinės mokyklos verčiasi nelengvai, trūksta mokytojų. Lietuva čia gali suteikti paramą siųsdama mokytojus-misionierius ten, kur jų poreikis yra ypač didelis. Iki šiol jau keletas mokytojų yra išvykę dirbti į Gudiją, Mažąją Lietuvą. Galvojama apie vykimą ir į Pietų Ameriką. Ministerija paskelbė mokytojų-misionierių konkursą, kad paskatintų juos šiam kilniam darbui ir atrinktų tinkamiausius asmenis. Atsirado norinčių vykti mokytojauti į etnines žemes, kiti pasiruošę vykti ten, kur bus reikalingi.
Kita aktuali problema — vidurinio mokslo įgijimas lietuvių kalba. Daug dešimtmečių lietuviškojo švietimo židinys ir centras yra Vasario 16-os gimnazija, nuveikusi be galo didelį darbą, puoselėdama lietuvybę. Kultūrine prasme tai tampa ir Lietuvos langu į pasaulį, nes surandant naujų bendradarbiavimo su Lietuva formų, gimnazijos reikšmė turėtų dar padidėti. Deja, iki šiol dėl politinės ir ekonominės situacijos joje negalėjo mokytis Rytų lietuviai. Siekiant išspręsti jų mokslo problemą, Lietuvoje pradėjo veikti „Lietuvių namai" — vidurinė mokykla užsienio lietuvių vaikams, gyvenantiems SSSR ir Baltijos šalyse. Džiugu, kad jau vyksta gražus abiejų mokyklų bendradarbiavimas, įgyjantis vis naujas formas. Svarstoma galimybė keletui mokinių atvykti mokytis į Hiutenfeldą iš Lietuvos, kuo jauna mūsų valstybė yra labai suinteresuota, galvojant apie tolesnes šių mokinių studijas Vakarų aukštosiose mokyklose.
Galvojama ir apie užsienio lietuvių aukštąjį mokslą Lietuvoje. Jau šiuo metu Lietuvoje mokosi nemažai tautiečių. Vyriausybė yra numačiusi galimybę lietuviškajam jaunimui sudaryti pačias palankiausias sąlygas (palengvinti įstojimą, skirti padidintas stipendijas). Tikimės, kad artimiausiu metu šiomis galimybėmis pasinaudos žymiai didesnis skaičius.
Jau kelinti metai Lietuvoje ruošiamos vasaros stovyklos užsienio lietuvių vaikams. Šiemet šios stovyklos organizavimą perėmė Kultūros ir švietimo ministerija. Stovyklos metu vyks įvairūs užsiėmimai, ekskursijos po Lietuvą. Manau, kad ateityje ši stovykla gali tapti vienu svarbiu lietuvinimo veiksnių.
Norėtųsi, kad į švietimo problemas daugiau gilintųsi pats jaunimas. Aiškiau išreikštas švietimo poreikis skatintų lituanistinių mokyklų veiklą ir atsiradimą, o galbūt ir naujų švietimo formų apmąstymą. Šių metų pabaigoje Pietų Amerikoje įvyks Pasaulio Lietuvių Jaunimo Sąjungos kongresas. Reikia manyti, lietuviškojo švietimo klausimai jame bus svarstomi. O ar nebūtų gerai, jei savo problemas jame galėtų išsakyti ir Rytų lietuvių bendruomenių jaunimas.
Lietuviškasis švietimas įžengia į naują etapą, iškyla nauji uždaviniai. Reikia tikėtis, kad bendromis Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Švietimo Tarybos, lietuvių bendruomenių ir Lietuvos Respublikos pastangomis šis darbas bus pastūmėtas į priekį.
