KODĖL UKRAINIEČIAI TYLI?
ZENONAS PRŪSAS
Sovietų Sąjungos ribose gyvena apie 49 milijonai ukrainiečių. Taigi maždaug 13 kartų daugiau negu lietuvių ir 30 kartų daugiau negu estų. Kai paskaitome spaudoje apie šimtatūkstantines demonstracijas Vilniuje, Rygoje ar Taline, gal kas pagalvojame: o kur ukrainiečiai? Tokiame Kijeve turėtų susirinkti mažiausiai milijonas. To nėra. Ukrainiečiai jei ir pademonstruoja, tai jų skaičiai daug mažesni. Bene didžiausios dvi demonstracijos buvo praėjusiais metais birželio mėnesį, sutraukusios 50,000. Bet tai buvo ne sostinėje Kijeve, o provincijos mieste Lvove, vakarų Ukrainoje. Šiaip susirenka tarp 200 ir 20,000. Kodėl tiek mažai? Yra daug faktorių, nėra vienos pagrindinės priežasties. Trumpa Ukrainos demografinė, geografinė, istorinė ir politinė apžvalga gal padės geriau suprasti situaciją ir gal palengvins spėliojimus ateičiai: ar vieną dieną ukrainiečiai irgi išeis į gatves kaip ir pabaltiečiai?
Demografiniai daviniai
Pasaulyje priskaitoma apie 52 milijonai ukrainiečių. Iš šio skaičiaus apie 37 milijonai gyvena Ukrainos respublikos ribose, o apie 12 milijonų kitose Sovietų Sąjungos respublikose. Pavyzdžiui, apie 2 milijonai gyvena Kazachstane. Beveik 3 milijonai gyvena už Sovietų Sąjungos ribų, iš jų 1.1 milijono Jungtinėse Amerikos Valstybėse ir 0.7 milijono Kanadoje. Ypač Kanadoje ukrainiečių bendruomenė yra labai aktyvi ir įtakinga. Turi keletą atstovų Kanados parlamente ir daug svarbių pozicijų provincijų ir federalinės valdžios viršūnėse. JAV ukrainiečiai irgi veiklūs. Pvz., jie įsteigė savo kalbos ir kultūros katedrą Harvardo universitete anksčiau negu mes Čikagoje. Išleidžia daugybę laikraščių ukrainiečių ir anglų kalbomis.
Pačioje Ukrainos respublikoje ukrainiečiai sudaro apie 75% visų gyventojų, o rusai beveik 20%. Pasiskirstymas labai nevienodas. Kai vakarinėje Ukrainoje ukrainiečiai sudaro net 89%, tai pietinėje dalyje jų yra tik 55%. Ir tie patys namuose dažnai kalba ne ukrainietiškai, bet rusiškai. Rusų ten yra apie 34%. Rusų kalba ten dominuoja, ypač miestuose. Todėl ten turistas dažnai jaučiasi, kaip lankąs Rusiją, o ne Ukrainą. Gi rytinėje Ukrainos dalyje — Donetso/Dniepro rajone, kur pramonė yra labai išsivysčiusi, ukrainiečiai dar sudaro 67%, bet ir tarp jų yra daug surusėjusių, nors per gyventojų surašymus ir užsirašo ukrainiečiais. Blogiausia yra su ukrainiečiais, gyvenančiais už Ukrainos ribų, ypač Sibire ir Kazachstane. Neturėdami savo mokyklų, jie palengva virsta rusais.
Taigi, yra trys Ukrainos: Vakarų (Karpatų) Ukraina, kuri brendo didesnėje Vakarų Europos įtakoje ir kuri yra mačiusi daugiau laisvės, ypač būdama Austro-Vengrijos imperijos dalimi. Banderos partizanų žygiai 1945-52 metais čia dar tebėra gyvi. Didžiausias šio rajono miestas yra Lvovas (apie 670,000 gyventojų). Čia ir iškyla didesnieji tautiniai pasireiškimai. Pietų-Rytų Ukraina yra Ukrainos pramonės rajonas, čia visuomet buvo jaučiama didesnė rusų įtaka, ypač dėl jų antplūdžio į pramonės miestus. Sis rajonas yra pergyvenęs didžiausią rusų kolonizaciją ir ukrainiečių asimiliaciją. Vidurio Ukraina, kurioje yra ir sostinė Kijevas (2,2 milijonai gyventojų), tautinio atgimimo atžvilgiu yra lyg ir pereinamoji zona tarp rytų/pietų ir vakarinės Ukrainos dalių. Čia kaimuose žmonės dar kalba ukrainietiškai, bet miestuose yra dažniau girdima rusų kalba.
Tačiau Ukraina bunda. Tą yra pastebėję ir Vakarų korespondentai. Pvz., kai Newsweek korespondentas 1982 metais apsilankė vakarų Ukrainos mieste Rovne, jam šis pasirodęs tipišku Rusijos provincijos miestu. Jokių ženklų, kad čia gyvena ukrainiečiai. Gi ten pat apsilankęs 1989 metais, jis jau pastebėjęs daug pasikeitimų. Rusai nemėgstami. Pvz., jis girdėjęs vieną policininką pasakojant tokį anekdotą. Viename Ukrainos mieste labai privisę žiurkių. Ten apsilankęs kažkoks pilietis, kuris padaręs mechaninę žiurkę. Ta išvedusi visas miesto žiurkes ant aukšto jūros kranto. Kada ji pati nukrito į jūrą, ja pasekė visos žiurkės ir ten prigėrė. Dėkingi miestiečiai maldavę tą pakeleivį: ponuli, ar negalėtum mums dar padaryti mechaninį rusą!
Įdomu, kad tautiniam atgimimui sustiprinti yra labai daug padariusi Čemobilio atominės energijos reaktoriaus katastrofa. Daugelis ukrainiečių tai suprato, kaip dar vieną rusų pastangų išnaikinti ukrainiečius, panašiai kaip per 1932-33 metų badmetį.
Ukrainos geografinė padėtis ir žemės turtai
Ukraina yra labai turtinga gamtos turtais. Visame pasaulyje yra žinomas Ukrainos juodžemis. Yra pasakojimas, kad ukrainietis, pasėjęs kviečių grūdus, turi bėgti iš dirvos, kad javai jam kelio nepastotų. Nereikia nei natūralių, nei dirbtinų trąšų. Tai ne balkšvi jauriniai šiaurės Rusijos dirvožemiai, kur kartais nė grikiai nenori augti. Nemažesni Ukrainoje nei žemės gelmių turtai. Dideli geros rūšies anglies, geležies, mangano, volframo ir kitų metalų oksidų klodai paskatino sunkiosios pramonės išsivystymą, ypač rytinėje ir pietryčių Ukrainoje. Čia išaugo didžiuliai Charkovo, Dniepropetrovsko ir Donetso miestai. Apie 25% viso pasaulio mangano išteklių yra Ukrainoje. Tai labai svarbus metalas plieno gamybai. Dideli ir natūralių dujų ir alyvos ištekliai. Ukrainoj pagamintos prekės sudaro apie 26% Sovietų Sąjungos eksporto. Todėl Rusijai prarasti Ukrainą būtų, kaip Italijai prarasti Lombardiją.
Iš kitos pusės, per praėjusius 50 metų Sovietų Sąjunga stengėsi nukreipti savo pramonės išsivystymą į rytus, ypač į Sibirą, kuris irgi turi daug gamtos turtų. Tas procesas pagreitėjo po Antrojo pasaulinio karo. Kai Hitleris okupavo Ukrainą, Stalinas greit pamatė, kad jei jo imperija remsis tik Ukrainos pramone, ji bus lengvai pažeidžiama karo ir suiručių atvejais. Todėl po karo kurį laiką Ukrainos pramonės pagrindinė užduotis buvo sutelkti kapitalą įmonių išsivystymui Sibire ir kitur. To išdava buvo tai, kad dabar Ukrainos pramonė, pvz., plieno pramonė, yra labai nemoderni, atsilikusi, išleidžianti į atmosferą tonas sieros dvideginio ir kitų gamtą ir aplinką užteršiančių chemikalų. Taip pat Ukrainoje yra daug pavojingų atominės energijos reaktorių. Dėl tokio pramonės apleidimo Ukrainos pramonės svarbumas Sovietų Sąjungai yra gerokai sumažėjęs. Pvz., 1967 metais Ukraina su 20% Sovietų Sąjungos gyventojų davė S. S-gai tik 18.5% valstybinių pajamų. Norint, kad Ukrainos pramonė ir toliau pasiliktų svarbiu faktoriumi Sovietų Sąjungos ekonomikoje, Maskva turės surasti didelių kapitalų įmonių sumoderninimui ir aplinkos apšvarinimui. Šis faktorius galėtų suvaidinti svarbią rolę, jei kada nors Kremliui tektų spręsti sunkų klausimą: leisti Ukrainai atsiskirti ar neleisti?
Trumpa istorinė apžvalga
Ukrainos istorija siekia devintą šimtmetį, kada susikūrė Kijevo valstybė. Tik ji dar nesivadino Ukraina, kas reiškia „Pakraščių žemė". Ji vadinosi Kijevo Rusa. Ukrainos vardas atsirado gal tik šešioliktame šimtmetyje. Kijevo valstybė buvo nepriklausoma iki 1240 metų, kada buvo sunaikinta mongolų antplūdžio. Suskilo į keletą kunigaikštijų. Galicijos kunigaikštija egzistavo iki 1387 metų, kada ją aneksavo Lenkijos karalija. Volyniją ir Kijevą užėmė Lietuvos Didžioji Kunigaikštija. Lietuvai sudarius uniją su Lenkija, pastaroji Ukrainoje gal turėjo daugiau įtakos negu Lietuva.
Lenkai pradėjo atiminėti žemes iš vietinių gyventojų ir įvedė baudžiavą anksčiau buvusiems laisviems ūkininkams. Daug gyventojų pabėgo iš lenkų valdomų žemių į rytus, į Dniepro žemupio lygumas. Šiuos naujus gyventojus pradėjo vadinti kazokais. Jie ten suorganizavo savotišką karine organizaciją, kurioje viršininkai ir karininkai buvo išrenkami demokratiškai visų organizacijos narių. Pastatė Zaporožės tvirtovę. Kada lenkai pabandė priverstinai įvesti katalikybę ortodoksams ukrainiečiams, kazokai sukilo. Po keleto laimėtų mūšių prieš lenkus, kazokų vadas Bogdanas Chmelnickis įkūrė nepriklausomą kazokų valstybe Dniepro upės rajone. Ji buvo valdoma demokratiškai išrinkto hetmono ir demokratiškai išrinktos atstovų tarybos (Rados). Taigi, ukrainiečiai su demokratiniais principais jau buvo susipažinę tais laikais, kada rusus valdė visagalis caras. Šiai hetmonijai buvo sunku atsilaikyti prieš daug stipresnę Lietuvos/Lenkijos valstybę. Todėl po šešių gyvavimo metų 1654 metais Rada paprašė Maskvos caro pagalbos. Galvota, kad caras, pats būdamas ortodoksų religijos, juos geriau supras negu katalikai lenkai.
Sutartyje caras pažadėjo leisti hetmonui savarankiškai valdyti visą Ukrainą, turėti savo kariuomenę ir laivyną, rinkti mokesčius ir netgi vesti savo užsienio politiką. Rusų karuomenės daliniai kaip sąjungininkai įsikūrė Ukrainos miestuose. Po Chmelnickio mirties caras pradėjo aiškinti, kad jo ankstyvesnioji sutartis su Chmelnickiu buvusi asmeninė, ne valstybinė sutartis ir kad ji galiojusi tik iki Chmelnickio mirties. Todėl naujos sutartys turi būti sudaromos su kiekvienu nauju hetmonu. Turėdamas savo kariuomenės įgulas Ukrainoje, caras galėjo žaisti su kandidatais į hetmonus kaip norėjo: paremdamas tuos, kurie prižadėjo jo klausyti, sudarydamas kliūtis tiems, kurie norėjo būti savarankiški. Per sekančius 40 metų trys hetmonai bandė atsikratyti Maskvos globos, bet nepavyko. Pagaliau 1774 metais hetmonystė buvo galutinai panaikinta ir Zaporožės tvirtovė nugriauta. Prasidėjo sunkūs laikai Ukrainai. Per sekančius 140 metų carai darė viską, kad surusintų ukrainiečius. Jų mokyklos, įsteigtos hetmonystės laikais, buvo visos uždarytos. Pagaliau 1876 metais buvo išleisti įsakymai, uždraudžią spaudą ukrainiečių kalba. Caro valdžia darė viską, kad padidintų rusų imigrantų skaičių, ypač miestuose, kur rusų procentas išaugo iki 50%.
Ukraina kaip Sovietų Sąjungos respublika
1917 metais nuvertus carą, ukrainiečių politinės ir karinės organizacijos sukūrė Centrinę Tarybą (Radą). Ši Taryba, susirinkusi Kijeve, paskelbė įsteigimą Ukrainos tautines respublikos, surištos su Rusijos respublika federaliniais ryšiais kaip lygaus partnerio. Leninas, nors oficialiai pripažino Ukrainos nepriklausomybę, tuo pačiu metu sukūrė konkurencine komunistų valdžią Charkove. Rada į tai atsakė, 1918 metais sausio 12 paskelbdama visiškai nepriklausomą Ukrainą, nesurištą su Rusija. Prasidėjo karas su sovietine Rusija, kuriame vadovavo Simonas Petliura. Iš pradžių jam kiek pagelbėjo vokiečiai ir lenkai, bet Pirmojo pasaulinio karo laimėtojai — Vakarų sąjungininkai — atsisakė padėti. Mat, nenorėjo išardyti Rusijos. Petliura buvo nugalėtas, ir 1923 metais Ukraina buvo priversta jungtis su Rusija ir su kitomis respublikomis kaip federalinė Sovietų Sąjungos respublika.
Leninas, norėdamas laimėti ukrainiečių simpatijas, patvarkė, kad ukrainiečių kalba ir kultūra dominuotų visose Ukrainos respublikos srityse, įskaitant valdžios įstaigas, mokyklas, spaudą ir kitas komunikacijos sritis. Tarp 1923-1930 metų Maskva davė Ukrainai palyginti gana daug laisvių. Ji mažai kišosi į Ukrainos komunistų partijos reikalus. Leido viską tvarkyti nepriklausomai. Žemė buvo palikta ūkininkams, kurie gana savarankiškai tvarkėsi. Gerbūvis kilo greitu tempu. Daug sumanesnių ir darbštesnių ūkininkų praturtėjo. Pramonė irgi palengva kūrėsi. Ukrainiečiai laiko šį trumpą laikotarpį tarp 1920 ir 1930 metų Ukrainos „aukso dešimtmečiu". Klestėjo literatūra, menas ir drama.
Laikai staiga pasikeitė Stalinui įsitvirtinus Kremliuje. Nors Stalinas buvo gimęs Gruzijoje ir nors jo abu tėvai buvo gruzinai, Stalino dukters Svetlanos liudijimu, jis palengva pasidaręs šovinistu rusu — daug didesniu negu dauguma etninių rusų. Tas, atrodo, dažnai pasitaiko tarp tų, kurie pakeičia savo tautybę. Prisiminkim tik Vilniaus krašto sulenkėjusius lietuvius, kurie lietuvių daug labiau nekenčia, negu Varšuvos ar Krokuvos lenkai. Stalinas ypač nekentė ukrainiečių vien dėl to, kad šie nenorėjo virsti rusais. Atrodo, kad dėl to jis ir sukūrė dirbtinį 1932-33 metų badą Ukrainoje, kad fiziškai palaužtų ukrainiečius. Nuo bado mirė tarp 3 ir 7 milijonų ukrainiečių. Tikro skaičiaus gal niekuomet nesužinosim. Stalinas to nedarė, pvz., Rusijos ar Gudijos respublikose, kur pasipriešinimas kolchozų steigimui buvo gal nemažesnis. Kurie ukrainiečiai nemirė badu, tuos pradėjo tremti į Sibirą. Pripildė Sibiro koncentracijos stovyklas nerusiškomis tautomis, ypač ukrainiečiais, o vėliau ir pabaltiečiais.
Stalinas žinojo, kad fizinis sunaikinimas nerusiškų tautų yra trumpiausias kelias į pilną Sovietų Sąjungos surusinimą. Tiksliai nežinome, kiek ukrainiečių buvo ištremta į Sibirą ir kiek ten jų mirė nuo bado ir nuo nežmoniškų sąlygų. Atmintina, kad jų dauguma buvo ten ištremti dar prieš Antrojo pasaulinio karo pradžią. Iš 1941 metais ištremtųjų lietuvių tik labai mažas procentas išliko gyvi. Todėl galima spėti, kad ir dauguma ukrainiečių, ten ištremtų prieš 1941 metus, išmirė Sibire. Tik labai maža dalis Sibirą atlaikiusių ukrainiečių grįžo į Ukrainą. Kitus arba paleido iš lagerių be teisės grįžti namo, arba ir patys nebenorėjo grįžti, nes niekas jų ten nelaukė. Todėl dauguma arba pasiliko Sibire, arba išsisklaidė po visą Sovietų Sąjungą. Iš viso Sibire ir Azijos sovietinėje dalyje gyvena 6.5 milijonų ukrainiečių. Galima spėti, kad jų dauguma yra buvę Sibiro tremtiniais. Galima taip pat spėti, kad apie tiek pat mirė koncentracijos stovyklose. Jei prie šių skaičių dar pridėsim mirusius per badmetį Ukrainoje, gautume 16-20 milijonų. O kur dar per Antrąjį pasaulinį karą žuvusieji? Tai baisūs nuostoliai kad ir 50 milijonų tautai. Reikia atsiminti, kad daugumoje buvo prarasti gabiausi ir labiausiai tautiškai susipratę ukrainiečiai. Jei palygintum ukrainiečius su pabaltiečiais, tai reikėtų atkreipti dėmesį, kad Pabaltijys turėjo iškentėti Stalino terorą tik 9 metus, o Ukraina net 20 metų. Tad nėra nuostabu, jei ukrainiečiai kiek „vėluojasi", palyginus su estais ar lietuviais.
Staliną pakeitęs Chruščiovas irgi buvo rusas šovinistas, tik žmoniškesnis. Jis atmetė genocidą kaip priemonę Sovietų Sąjungos surusinimui. Jis irgi bijojo, kad ukrainiečiai gali panorėti atsiskirti nuo Rusijos. Bet jo taktika buvo kitokia: sunaikinti ukrainiečių tautą ne genocidu, bet nutautinant. Jis galvojo, kad jei jis duos ukrainiečiams lygias teises su rusais daugiatautės imperijos valdyme, gal jie aprims ir palengva pradės surusėti. Atseit, laimėti medum, ne actu. Dėl to daug ukrainiečių buvo paskirti į svarbias pozicijas Kremliuje, Komunistų partijos centro komitete ir kitose Sovietų Sąjungos respublikose. Pvz., Ukrainos respublikos šefas Podgorny buvo atkviestas į Maskvą ir kaip Politbiuro pilnas narys pasidarė vienu iš įtakingiausių Chruščiovo leitenantų. Tik Chruščiovas padarė klaidą, Ukrainos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi, atseit, respublikos šefu, paskirdamas Šelestą. Šį paskyrė ir pilnu politbiuro nariu. Chruščiovas turbūt nenuspėjo, kad Šelestas yra patriotiškai nusiteikęs ukrainietis. Palengva geresni laikai pradėjo grįžti į Ukrainą.
Šelestas valdė Ukrainą beveik 9 metus, nuo 1963 metų liepos mėnesio iki 1972 metų gegužės mėnesio. Tarp kitko jis pats parašė ir išleido gana patriotišką knygą „Ukraina, mūsų tėvynė", už kurią jis vėliau buvo labai kritikuojamas. Per Ukrainos rašytojų unijos suvažiavimą jis pasakė kalbą, kurioje skatino išlaikyti ukrainiečių kalbą gryną ir svetimų įtakų nesugadintą. Jis pareiškęs Kanados komunistų delegacijai, kad „tik kvailys gali galvoti, kad rusų kalba pasidarys dominuojančia kalba Ukrainoje". Jis, jei ir atvirai neskatino, tai bent toleravo tautinius pasireiškimus, kaip protestų demonstracijas ar išleidimą patriotiško turinio knygų ir leidinių. Už tai jis turėjo sumokėti: buvo pirmiau „paaukštintas", paskiriant Maskvoje S. S-gos ministerių kabineto premjero pavaduotoju, bet už metų prarado ir politbiuro pilno nario postą. Brežnevas ir Kosyginas, abu rusai šovinistai, kurie tuo laiku buvo valdžioje, Ukrainoje Šelestą pakeitė Vladimiru Ščerbitskiu, surusėjusiu ukrainiečiu, kuris ir dabar tebevaldo kietu kumščiu su KGB pagalba. Tik atrodo, kad Gorbačiovas jo nemėgsta, nes priklauso vadinamai „konservatorių" arba stalinistų grupei politbiure. Gal Gorbačiovas nesijaučia dar pakankamai stiprus pašalinti Ščerbitskj, kuris Ukrainoje yra labai nepopuliarus. Pvz., per paskutinį Gorbačiovo apsilankymą Ukrainoje žmonės plojo Gorbačiovui, bet ne Ščerbitskui, rodė plakatus: „Ščerbitskis — ne, demokratija — taip". Bet kol kas Ščerbitskis laikosi valdžioje. Gal dalinai dėl to, kad Gorbačiovas prisibijo pasekmių, pašalinus Ščerbitskį ir jo KGB aparatą. (Rugsėjo viduryje Ščerbitskis buvo pašalintas. Red.)
Nedidelė problema, jei pademonstruoja mažesnės tautos. Kas kita būtų, jei išeitų i gatves milijonas ar daugiau ukrainiečių. Gal todėl Gorbačiovas lyg ir užmerkė akis per paskutinius rinkimus, kada Ščerbitskis surado būdų, kaip neleisti savo oponentams būti kandidatais. Bet vis dėlto daugelis Ščerbitskio sėbrų nesurinko pakankamai balsų ir nebuvo išrinkti. Tarp tokių buvo penki apygardų Komunistų partijos vadai, Kijevo burmistras ir Kijevo pirmasis partijos sekretorius. Lvove apie 50,000 balsuotojų išbraukė visus kandidatų vardus ir užrašė „boikotuoju". Pats Ščerbitskis savo rinkiminėje vietovėje Dniepropetrovske per machinacijas surinko 71% balsų, kur anksčiau jis normaliai gaudavo 99.9%. Yra sakoma, kad jei nori užmiršti perestroiką, apsilankyk Dniepropetrovske. Ten tokio dalyko nėra.
LFB savaitė Dainavoje. Popiečio saulėje, pertraukų metu buvo įdomu pasiskaityti naujausius laikraščius iš Lietuvos. Nuotr. V. Maželio.
Išvados
Susumuojant šiame trumpame straipsnyje suminėtus davinius, yra aišku, kad ukrainiečiai yra didelė, labai daug iškentėjusi tauta. Tai nėra tik skirtingu dialektu kalbanti rusų tautos dalis, ką kai kurie rusai šovinistai bando tvirtinti. Ne tik kalba yra tiek skirtinga nuo rusų, kad ją galėtum klasifikuoti kaip atskirą kalbą. Gal dar svarbiau negu kalba, yra skirtinga istorija ir skirtingas kultūrinis išsivystymas. Ukrainiečiai daug daugiau pragyveno Vakarų kultūros įtakoje negu rusų globoje, ypač vakarų ukrainiečiai. Todėl nenuostabu, kad jie skiriasi nuo rusų ne tik kalba, bet ir kultūra, papročiais, gyvenimo būdu. Nenuostabu, kad jie per šimtmečius bandė ir tebebando ištrūkti iš ruso „globos", sudedami tiek daug aukų. Laimingi ukrainiečiai, kad Stalinas 1930 metai paveldėjo ne visą Ukrainą, kad tuo laiku vakarinė dalis buvo lenkų valdžioje. Nors lenkai ir neglostė, bet fiziniai nenaikino kaip Stalinas. Ukrainiečiai galėjo turėti savo mokyklas, galėjo palaikyti kontaktus su demokratijoj išsivysčiusia Vakarų kultūra. Ščerbitskis nėra amžinas. Arba mirs, arba bus Gorbačiovo išstumtas. O Ščerbitskio įpėdinis gal jo pilnai nebepakeis, kaip ir Griškevičius ar Songaila pilnai nepaveldėjo Sniečkaus galių. Gorbačiovo reformos, apkarpančios saugumo galią, gal palengva pasieks ir Ukrainą. Rūgimas vyksta ir dabar. Dalis disidentų galėjo grįžti iš Sibiro. Jei Ukraina ir vėluoja, palyginus su Pabaltiju ar su Kaukazu, tai gal tik dešimtmečiu ar net ir mažiau.
Panaudota Literatūra
Katz. Handbook of Major Soviet Nationalities.
George W. Simmonds, Editor. Nationalism in The USSR & Eastern Europe in the Era of Brezhnev and Kosygin. The University of Detroit Press.
Žurnalai: US News, Time, Newsweek.
Laikraščiai: The Ukrainian Weekly ir The National Tribune.
Encyclopedia Americana.