SKAITYTOJŲ ŽODIS
Gerbiamas ir mielas redaktoriau,
Priimkite mano nuoširdžiausius sveikinimus šv. Velykų ir atbundančios tautos proga. Prisikėlęs Išganytojas telaimina Jus ir Jūsų prasmingą darbą. Taip pat prašau perduoti sveikinimus ir gražiausius linkėjimus visiems Jūsų redaguojamo žurnalo skaitytojams. Ačiū.
Vysk. Paulius A. Baltakis, O.F.M.
Per mažai veiksmų
Dėkoju už nr. 104. Labai geras., Ypač vedamieji. Mane daugiau sudomino trečiasis. Labai teisingai pastebėta, kad mūsų tautiečiams Lietuvoje reikia ne patarimų, ne vadovavimo, o pagalbos: finansinės, moralinės, komunikacinės — būti „kovojančios tautos balsu laisvame pasaulyje”.
O dėl tos vienybės — tai gal mes be reikalo verkšlename. Mano nuomone, problema yra ne nebuvime vienybės, ne pertekliuje veiksnių, bet dėl to, kad yra per mažai veiksmų. Belakstydarni iš posėdžių į susirinkimus, minėjimus, pagerbimus, pritrūkstam laiko net parašymui trumpo laiško amerikiečių laikraščio redakcijai, jei mus pavadina rusais. Daug laiko praleidžiam kalbų paruošimui ir jų klausymui. Juk beveik darosi tradicija, kad kiekvienas, kuris eina į krikštynas, vestuves ar laidotuves, turi pasakyti kalbą.
Reikėtų kaip nors susitvarkyti, kad laiko atsirastų ir Lietuvai, ne tik vietinės bendruomenės reikalams. Tą laiką panaudojant, nesvarbu, kas ką darys, ar kaip darys, jei to darbo galutinis tikslas bus nepriklausoma Lietuva. Nesijaudinkim net, jei kas ir pasiskelbtų nepriklausomos Lietuvos karaliumi ar prezidentu egzilėje. Kad tik dirbtų. Demokratinėje santvarkoje negalima reikalauti, kad visi vienodai galvotų. Nesvarbu, kad yra ne viena, o kelios pagrindinės organizacijos. Žydai jų turi keliasdešimt, o žiūrėk, kiek jie padaro. Jei vienai nepavyksta Washingtone, siunčia kitą. Kompeticija yra demokratinės santvarkos variklis. Vienybė, apie kurią tiek daug rašoma mūsų spaudoje, yra galima tik kapuose ir totalistinėje santvarkoje. Neveikimas, koordinuotas ar nekoordinuotas, yra tik neveikimas!
Z. Prūsas
Užkasti kirvius ir siekti bendro tikslo
Iki šiol neužsiimdavau rašymu į mūsų spaudą. Bet praėjusių metų ir dabar tebevykstantys įvykiai Lietuvoje bei čia, išeivijoje pabudino ir mane iš kažkokios apatijos. Staiga nutariau ir aš šokti į tą balą. Pasiskaitęs „Akiračiuose” pastabas apie Į Laisvę vedamąjį, ir aš atkreipiau didesnį dėmesį į 1988 m. gruodžio mėn. Į Laisvę vedamuosius. Piktos dvasios įtakos nepastebėjau, bet keletą klausimų bei abejonių tai atsirado. Normaliai vedamieji turėtų išreikšti žurnalo ir mūsų sambūrio liniją. Bet, pasiskaičius vedamuosius, ir aš palikau šiek tiek susimaišęs.
Pirmajame griežtai pareikšta: „Visi oficialūs vizitai tarnauja okupantui” ir reikalavimas laikytis White Plains susitarimo dvasios. Antrame iškeliama mūsų tautiečių, Stalino talkininkų, nusikaltimai prieš mūsų tautą ir laukimas antrojo Niurnbergo. O trečiame nusiskundžiama mūsų veiklos išeivijoje apatiškumu, trūkumu naujų planų, krypties ir rezistencijos dvasios. Taip pat raginama „...užmegzti glaudesnius ryšius su tauta".
Tai kas mums, neturintiems ryšių su gerom ar piktom dvasiom, reikia daryti? Trūkumas aiškios linijos atsispindi ir mūsų politinių veiksnių nepasiruošime, kaip reaguoti į dabartinius įvykius Lietuvoje, kaip išnaudoti šią progą ir padėti laisvės ištroškusiai tautai. Mes girdime tautos šauksmą, bet ar to užtenka? Ar išeivijai nereiktų tą tautos šauksmą išnešti į visą pasaulį? Ar neatėjo laikas užkasti kirvius ne tik savo tarpe, bet ir ryšiuose su Lietuva? Ar neatėjo laikas sušaukti kokį ,,brain-storming" suvažiavimą ir surasti geriausius būdus padėti laisvės siekiančiai tautai? Mes turime ieškoti ir naudoti visas galimybes, siekiant bendro tikslo — laisvos Lietuvos.
Man atrodo, kad mūsų profesionalai „tautos vaduotojai" savo pareigų neatliko patenkinamai, ir tas nepasitenkinimas yra aiškiai jaučiamas. Nors P. A. Raulinaičio pastabos apie Vll-tąjį PLB Seimą ir valdybos rinkimus to nepasitikėjimo ir nusivylimo nepabrėžia, bet man, vienam iš atstovų ir buvusiam kiek atokiau nuo „rabinų", tas jausmas aiškiai jautėsi. Gaila, kad JAV LB Kiltos Tarybos sesijos dauguma nebuvo paveikta tos pačios dvasios renkant Krašto valdybą.
Vytas Petrulis
Padėka už įvertinimą
Nuoširdžiai dėkoju „Į Laisvę" redakcijai ir „Derliaus metai LB veikloje" straipsnio autoriui Algiui Raulinaičiui už dėmesį ir teigiamą vertinimą Pasaulio Lietuvių IV Kultūros kongreso. Gausus skaičius Lietuvių Fronto bičiulių savo talentu, mintim, darbu ir finansais prisidėjo prie suruošto PL IV Kultūros kongreso sėkmės. Ačiū jiems!
Dabar lauksim LF studijų savaitės su žadėta turiningų paskaitų ir aktualių pranešimų programa. Sėkmės!
M. Lenkauskienė
Nuo prasto ligi labai gero
Su Į Laisvę nr. 104 vedamaisiais, o jų yra net trys, atsitiko, kaip su tuo vynu Kanos vestuvėse. Pirmiausia duodamas pats prasčiausias, po to geras, ir tik paskutinis jau labai geras.
Noriu išsitarti pora žodžių dėl to pirmojo. Jame yra toks sakinys: „Visi oficialūs vizitai tarnauja okupantui". Kadangi oficialių vizitų nebuvo dar nei vieno, ir kažin ar kada bus, kyla klausimas, kam gi mosuoti kardu tuščiame ore? Kitas sakinys teigia: „Ir išeivijos lietuvių profesorių dalyvavimas režimo institucijų aprobuotose programose — net tų, kurių tautine ištikimybe mes neabejojame — neišvengiamai pasitarnavo daugiau okupaciniam režimui negu tautai". Mano klausimas: o kokiais matais straipsnio autorius tą pasitarnavimą išmatavo? Jei koks išeivijoje gyvenantis psichologijos ar biologijos profesorius paskaitė paskaitas Vilniaus universiteto studentams, ar Lietuvos inteligentijai, man sunku įžiūrėti, kokia iš to nauda Maskvai. Tuo tarpu Lietuvos studentams nauda labai akivaizdi.
Apie išeiviją autorius sako, kad ji yra „...vienintelis veiksnys (mano pabraukta, V. A.), kuris tautos vardu turi ir gali viešai nepaliaujamai reikalauti Lietuvos valstybės nepriklausomybės grąžinimo". Toks teigimas atsiduoda laisvės kovotojų Lietuvoje įžeidimu. O ko gi reikalauja Lietuvių Laisvės Lyga? Ar ji nėra veiksnys? Tarptautinių institucijų, kaip pvz., Jungtinių Tautų dėmesį gali patraukti tik Lietuvoje esantys laisvės kovotojai, o ne jau beveik pusšimti metų išeivijoje gyvenantys emigrantai.
V. Akelaitis
Kaip persitvakyti mums?
,,Į Laisvę" 104 nr. vedamųjų mintys aktualios ir daug kur spaudoje panašiai nagrinėjamos, tačiau mūsų situacija problematiška. Vieni siūlo mums persitvarkyti, bet konkrečiai kaip? Jiems ten, rusų priespaudoje tiek iškentusiems, pagaliau leista svajoti tapti tokiais, kokie mes čia esame: turėti laisvą, necenzūruotą žodį ir spaudą, laisvai išpažinti savo tikėjimą, tvarkytis demokratiškai, pagaliau atgauti savo kraštui laisvę ir nepriklausomybę.
Kaip persitvarkyti mums? Veikti vieningiau? — taip jau įvyko, pagal vieną iš vedamųjų. Mesti įsibėgėjusias programas su baliais, koncertais, pinigų rinkliavom? Jokiu būdu ne, nors daug kam visa tai ir sukelia koktumą. Ne todėl baliavojame, kad mums be galo linksma, ir lankome koncertus, kad neturime ko veikti, bet kad esame įsipareigoję praktiškai išlaikyti tai, ką per 40 metų sukūrėme ir savo dalyvavimu moraliai ir materialiai palaikome. Tauta padiktuos mums veiklos kryptį, o ji bus daugialypė, pareikalaujanti iš mūsų dar didesnio dosnumo (Šapokos istorija) ir budrumo (demonstracijos, reagavimas spaudoj ir kt.). Kai kas jau atlikta, kitur praleista proga pasisakyti (tik estai, lankantis Gorbačiovui, įdėjo reklamą amerikiečių spaudoje: reikalaujame Estijai laisvės dabar!). Ar baltų išeiviai negalėtų veikti vieningiau, vieni kitus paskatinti? Atrodo, prie to pamažu einama.
Dėl sovietinio ateistinio auklėjimo moterų negalima kaltinti, kaip negalima kaltinti vyrų, kad jie rusų okupacijai nė vienu šūviu nepasipriešino. „Nešovė” ir dabar, lapkričio 17 dieną, kai visas pasaulis kvapą užgniaužęs laukė. Kalčiausia tik brutali komunizmo santvarka, kuri išugdė naują žmogų „Homo sovie-ticus”, kuris tapo pasyviu jos įrankiu.
Jaunimo sunaikinti jiems patetiškai nepavyko, nes pažvelgę į demonstrantų mases ten matome 2/3 jaunų veidų. Jie ir yra pagrindinė šio judėjimo šerdis su savo drąsa ir talentais bei idealizmu.
Paprastai redakcija nepasirašytų laiškų nespausdina, bet šiuo atveju buvo padaryta išimtis: prisiųsto iš Čikagos priemiesčių laiško mintys yra blaivios ir pozityvios, o keliami klausimai duoda medžiagos tolimesniems svarstymams. (Red.)
Laisvai ir taktiškai
Žurnalas ,,Į Laisvę” visada kalba laisvai, taktiškai, drąsiai ir įžvalgiu, turiningu žodžiu. Tai rodo, sakysim, dr. Vytauto A. Dambravos, dr. Antano Musteikio ir panašaus kalibro straipsniai. „Į Laisvę” kritika — geriausia kritika! Ačiū už mūsų žurnalą ,,ĮL”.
Sveikinu; geriausios sėkmės.
Tėv. Tomas Žiūraitis, O.P.
Lietuvos išeivija atsinaujinimo ženkle
(Ingrida Bublienė — ,,Į Laisvę” Nr. 104.) Sveikinu Ingridą su optimistiniu straipsniu apie išeivijos šeštadienines mokyklas ir jaunimo aktyvumą, organizuojant demonstracijas, siekiant Lietuvai nepriklausomybės. Džiugu, kad jaunimas domisi lietuvybės apraiškomis ne tik išeivijoje, bet jautriai reaguoja į visus įvykius jų tėvų krašte — Lietuvoje.
Aš tikiu, kad tam atsinaujinimui paskatą davė tėvų auklėjimas, išeivijos pozityvioji spauda, o labiausiai Amerikos dienraščių ir žurnalų dėmesys, platūs komentarai apie Pabaltijo tautų jaudinančias demonstracijas, siekiant laisvės. Aš siūlyčiau remti akademinį jaunimą PREMIJOMIS už jų entuziazmą ir siekimus, supažindinant Amerikos ir pasaulinės spaudos didžiųjų agentūrų dėmesį.
Edm. Arbas
Humoras tik dalis tikrovės
,,ĮL'' 104-me numeryje Antanas Musteikis, tarp kitko pamini širšelių lizdelių draskymą, primena Vliko ir Bendruomenės rungtynes dėl Lietuvos laisvės kūdikio. Tai irgi iš investuotų interesų dirvos. Išraiškingai palyginama krašto samprata (38-49 psl.), kol po rimtų svarstymų neprieina prie Antano Gustaičio humoristinės poezijos, kurio mūza ne šimtaprocentiniai visus pabėgėlius bei jų vadus apdainuoja, juk ir Musteikis ne kiekvieną Vliko ir Bendruomenės narį ironizuoja. Taikiau būtų humorą vertinti humoro žanro mastu. Humoras gali svyruoti nuo švelnaus ir lengvo ligi pikto ir kandaus, artėdamas prie satyros ar sarkazmo (LE VIII, 336 psl.). Ir Gustaičio humoristinė poezija ir Musteikio proza, kai kritikuoja užsipelniusius (nors skirtingu būdu), — supanašėja.
Sovietinis kritikas Vytautas Kubilius ne į temą panaudojo humorą įvadiniame vertinime (spėju, kad Gustaitis jo neprašė), — tad parašė stagnacinių laikų ,,aparačiko" mintimis.
Gustaičio humoristinės eilės neįmerkė jo į drumzles ir nepastatė ant šventvagio ribos (50 psl.).
Antanas Valiuškis
Negailėkim jaunimui paramos
„Į Laisvę” gruodžio mėn. 1988 numeryje yra net trys vedamieji. Tai labai svarbūs iškelti faktai. Skatinamas bendravimas su tauta. Taip, labai norime bendrauti, bet Maskvos letena tebėra. Mes juk be Sovietų įsileidimo negalim vykti į ok. Lietuvą. Turim okupanto prašyti, kad lyg kokiam kalėjime įsileistų aplankyti mūsų mylimą kraštą. Ak, kaip skauda širdį ir ašaros krenta, kai matai atbundančių laisvės prošvaisčių judėjimą mūsų sesių ir brolių.
Stalinas nebuvo vienas. Buvo išdavikų, kurie gėlėmis kaišiojo jo karius. Todėl dabar tų išdavikų yra ir čia, laisvajame pasauly; jie talkininkai OSI, NKVD ir kitiems, lyg kerštu dega daryti bloga Lietuvai ir jos netekusiem.
Žurnale labai geras straipsnis prof. A. Musteikio. Kaip nors stenkimės jaunimą įtraukti į veiklą ir bendradarbių eiles. Negailėkim jaunimui paramos.
,,Į Laisvę” žurnalas tegu plečiasi ir duoda naujų jėgų tiek laisvės Lietuvai kelyje, tiek jos atgimimui.
B. Balys
Įdomesnė spauda
Su laisvėjimu Lietuvoje visa spauda pasidarė įdomesnė skaityti, tuo pačiu ir Laisvę” žurnalas.
Br. Juška
