KUR EINA MŪSŲ CIVILIZACIJA?
ALEKSANDRAS MAURAGIS
Žmonės miršta greičiau negu kultūros, todėl nepastebime kaitos, neatpažįstame kada kylame, kada smunkame žemyn. Kaip tik šiandien gyvename tokį laikotarpį, kada vieniems atrodo, kad mokslai ir technika kelia civilizaciją ir augina kultūrą, kitiems — priešingai, kad technika, žemės, vandens ir oro tarša, nusmukusi moralė, veda prie šios civilizacijos žlugimo. Prie to viso prisideda antihumaniškos pasaulėžiūros, nepaliaujami karai, filosofinės ir religinės nuotaikos, vedančios egzistenciją prie beprasmiško gyvenimo. Kai du trečdaliai žmonijos gyvena skurde, žemiau gyvulio standarto, o tik maža dalis naudojasi prabanga, galia ir garbe, kai žmoniškumo ir teisingumo sąvokos baigia išnykti iš moralinių ir juridinių kodeksų, tai išnyko ir ateities rūpesčiai dėl egzistencijos, kad kada nors galima būtų įgyvendinti sovietišką rojų ar krikščioniškąją Dievo karalystę.
Pasaulis, kadaise buvęs didelis, sumažėjo: dar neseniai, šio šimtmečio pradžioje, anglas galėjo didžiuotis, apkeliavęs pasaulį per 80 dienų; šiandien užtenka 24 valandų. Praeitame šimtmetyje anglų ekonomistas Malthus apskaičiavo, kad gyventojų daugėjimas prives pasaulį prie katastrofos, žemė neišmaitins žmonių. Šiandien mokslai ir technika ne tik kad pašalino tokį pavojų, bet gali pagaminti perteklių, kurį reikia sunaikinti. Tačiau badas nesumažėjo, o didėja dėl ekonominio išskaičiavimo, dėl moralinio sumenkėjimo, nes badas ir karai tapo priemone ekonomijai kilti, turtingiesiems dar labiau praturtėti.
Nežiūrint mokslinės ir technologinės pažangos, žemė pasiliks žmonijos pagrindine maisto tiekėja ir maitintoja, o taip pat ir vienintele priemone augti ir gyventi. Pagal įvairius apskaičiavimus apie 12% visos žemės paviršiaus naudojama pasėliams, apie 10% ganykloms, 20% prižiūrimiems miškams, likusi žemės dalis negyvenama dėl šalto klimato, amžino sniego ašigaliuose ir kalnuose, nenaudojama dėl blogų sąlygų (miškai, dykumos). Tiesa, jos galės būti ateityje panaudotos, bet ir jų greitai pritruksime. Sąlygos vers žmones dar labiau susiglausti, žemė ilgai nebegalės būti suvereninių valstybių nuosavybe. Norime ar nenorime, būsime verčiami politiniame ir socialiniame gyvenime dalintis žemės turtais, erdve, vandenimis ir oru. Jau dabar Černobylio įvykis parodė, kaip esame paliečiami bendrų nelaimių atvejuje. Mūsų laikų technologija ir visi kiti taršos reikalai gali pakenkti jei ne visai planetai, tai jos dalims, tam tikriems kraštams. Nugalėti gamtą yra vienas iš didžiausių pavojų sužlugdyti civilizaciją.
Istorija žino, kad kadaise Mezopotamija, Persija, Egiptas, Vakarų Pakistanas buvo aukštos kultūros kraštai, žemės buvo derlingos, klimatas palankus, o šiandien yra viskas pasikeitę: ir žemės derlingumas, ir klimatas, ir žmonių kultūringumas. Taip pat buvo žinomos kultūros Indijoje, Kinijoje, Pietų Azijoje, Pietų Amerikoje. Šiandien tos kultūros sunykusios, kitos mirusios. Kodėl? Pasirodo, kad to sunykimo priežastis buvo žmonių papročių, idėjų pasikeitimas, žodžiu, kultūros išsigimimas. Anot Rene
Dubos, blogas ūkininkavimas keičia gamtą, nerūpestinga technologija gadina civilizaciją bet kokiame klimate ir krašte. Niekada žemė nebuvo taip prievartaujama, teršiama, naikinama, kaip šiandien aukštos technikos priemonėmis: keičiami ištisi laukai, miškai, upės, ežerai, naikinami paukščiai, gyvuliai; keičiasi ir žemės našumas ir gamtinė potencialinė jėga; žinoma, keičiasi ir kultūra.
1950 m. Califomijos univ. profesorius Lynn White, Jr., parašė knygą ,,The Historical Roots o£ Our Ecological Crisis". Toje knygoje jis įrodinėja, kad senovės Rytų ir Graikų-romėnų religijos laikė gyvulius, upes, medžius, kalnus ir kitus gamtos objektus mistiniais kūriniais kaip ir žmones, ir todėl visa gamta buvo aukštai respektuojama. Visai priešingai žvelgė Judeo-krikščioniškos religijos į gamtinę realybę. Žydai priėmė monoteistinę pasaulėžiūrą su aiškia antropomorfine koncepcija apie Dievą. Žmogaus savybės priskiriamos Dievui. Krikščionybė, kaip Senojo ¡statymo paveldėtoja, tęsia antropomorfinę koncepciją toliau. Anot autoriaus, šitoje koncepcijoje yra tas bloga, kad Dievas atidavė žemę žmogui valdyti ir naudotis be jokių sąlygų, o tai reiškia eksploatuoti gamtą, neatsižvelgiant į daromą žalą. Dėl to modernioji technologija, paremta Judeo-krikščioniška pasaulėžiūra, be jokio skrupulo dominuoja gamtai, atsižvelgdama tik į savo naudą, nejausdama jokios atsakomybės prieš Dievą. Dievas Jahve pats keliais atvejais yra prakeikęs gamtą, toje pasaulėžiūroje žmogus išaugo žiaurus gamtai, žinoma, yra išimčių, pvz. šv. Pranciškus Asižietis, kuris su gamta buvo augte suaugęs. Autorius siūlo Pranciškų parinkti ekologijos patronu.
Daug turime rimtų mokslininkų ir net organizacijų, kurie rūpinasi gamta, kurie tvirtina, kad esame prie labai rimto pavojaus peržengti ribą, kada gamta gali pasikeisti iš motinos į piktą pamotę: pasikeis ne tik gražūs gamtovaizdžiai, flora ir fauna, bet ir klimato sąlygos ir jėga gimdyti ir auginti augmeniją; tada žlugs ir civilizacija. Tas pavojus yra tikrai realus, tačiau žmonių masės to negali suprasti, o tie, kurie supranta, nesirūpina, nes jie užimti kitais reikalais: jiems rūpi pelno ir kapitalo augimas. Ekonomistai įrodinėja, kad tik gamindami ir naudodami naujus produktus galime egzistuoti, kitu atveju susilauktume sunkios ekonominės krizės.
Taigi, gamina naujus produktus, senus iš namų veža į šiukšlynus, teršia gamtą, nesirūpindami, kad jos galime nebetekti. Jie žino ką jie daro; šiukšlių aukšti kalnai, teršia orą, vandenis, net vandenynus, bet katastrofa ateis ne šiandien, ne rytoj, bus laiko pagalvoti tiems, kurie gyvens, o mes turime naudotis gyvenimu, pelnais, pinigais, kuo tik galime. Kitų idealų nebeliko kaip tik sotus pilvas ir apsvaiginta galva. Tai mūsų ekonomistai, pramonininkai, pirkliai, politikai tuo tik ir besirūpina, kad galėtų susirinkti balsus ir prisikišti pinigų maišus. Tokia yra Vakarų demokratija: tą matome Amerikoje, Australijoje, Anglijoje, Kanadoje ir kt. Neduok Dieve turėti diktatorius, despotus, kaip Sovietų Sąjungoje, bet nedaug geriau yra liberalinėse kapitalistinėse valstybėse, kur milijonieriai, sudarę slaptus sindikatus su valdžia, randa bendrą kalbą ir dalijasi pelnu, galvodami, kad po mūsų gali būti ir tvanas, tad carpe diem — naudokimės diena.
Kad ir kaip aukštai bevertintume mokslą, tačiau, idealus praradęs pasaulis, entuziazmo ateičiai neberodo ir geresnio, teisingesnio gyvenimo nebesiekia, nes pažanga naudojasi tik turtingųjų sluoksniai, neišeidami iš savo siauro rato. Visi organizuoti kriminalai, spekuliacijos, ginklų gamyba ir prekyba organizuojama turtingųjų galingųjų pelnams padidinti. Viešasis ūkis taip planuojamas, kad turtingas taptų turtingesnių, o vargšas biednesniu. Tuo būdu sugrįžta į civilizaciją naujos formos vergija, o tai ir yra pirmieji ir tikrieji simptomai mūsų kultūros dekadencijos, nuo kurios nei mokslai, nei technika pasaulio nuo sunykimo, deja, neišgelbės.