NEPRIPAŽINTA KRAUJO AUKA

ADOLFAS DAMUŠIS

Lietuvių tautai, atsidūrus dviejų nuožmių imperialistų replėse, šio antrojo pasaulinio karo audroje teko labai skaudžiai nukentėti. Abu okupantai, tarp savęs kovodami, pykti labai dažnai išliedavo ant nekaltų Lietuvos žmonių. Pirčiupio kaimo tragedija tai labai vaizdžiai liudija. Sovietų partizanams iš pasalų nukovus porą vokiečių karių, naciai kerštaudami apsupo tam įvykiui gretimą Pirčiupio kaimą, vyrus sušaudė, moteris su vaikais uždarė į daržinę ir ją padegė. Motinų metamus vaikus iš degančio pastato naciai sviedė atgal į ugnį. Tokių žiauraus keršto išpuolių prieš nekaltus Lietuvos gyventojus buvo labai daug. Dar daugiau nekalti Lietuvos gyventojai kentėjo nuo neteisingo keršto antrosios sovietinio okupacijos metu už Vokietijos nacių prasižengimus.

Tokių žiaurių okupantų priespaudoje atsidūrusi lietuvių tautos rezistencinė vadovybė buvo priversta naudotis savo sąmoningai pasirinkta taktika. Ji ryžtingai ir neatlaidžiai kovojo už pagrindinius lietuvių tautos siekius, bet kartu naudojo kovos būdus, padedančius apsaugoti Lietuvos žmones nuo žiauraus okupanto keršto veiksmų. Tokio keršto, kurį okupantas jau buvo pritaikęs Čekoslovakijai ir Lenkijai, jų aktyviuosius ir inteligentinius sluoksnius radikaliai išžudydamas. Tuo tikslu lietuvių antinacinė rezistencija plačiaipraktikavo viešosios ir slaptosios rezistencijos bendradarbiavimą. Viešieji rezistentai, laikydami glaudų ryšį su slaptuoju antinaciniu pogrindžiu ir jo spauda, keletą kartų yra atlikę žaibolaidžio vaidmenį okupanto keršto įlydžiui apmažinti. Tokiu bendradarbiavimu didžioji lietuvių tautos dauguma buvo įsijungusi į planingai ir sumaniai vykdomą antinacinę rezistenciją. Beveik visame okupuotos Lietuvos administraciniame aparate buvo pogrindžio atstovų. Visa eilė viešai eksponuotų lietuvių tautos visuomenėje veikliųjų asmenų buvo ryšy su slaptąja antinacinė rezistencija ir su ja sutartinai derino savo veiklą.

Bet žiūrint tų visų sumanių metodų lietuvių tautos kraujo auka buvo neišpasakytai didelė. Koks sunkiai įsivaizduojamas įvykis būtų buvęs, jeigu, pavyzdžiui, Jungtinės Amerikos Valstybės būtų netekusios 60,000,000 savo gyventojų, t.y.

(Lentelė 1)

Genocido ir holokosto aukos Lietuvoje

                                                            Asmenų
                                                            skaičius
1. 1940 m. liepos 11-14 dd. Lietuvos vadovaujančio
   aktyvo areštavimas ir sunaikinimas                        2,000
2. Lietuvos karininkų ir karių areštai ir daugumos jų
   sunaikinimas, daugiausia Gulago Norilsko
   koncentracijos stovykloje                                 6,500
2. 1941 m. birželio 14-17 dd. masinė šeimų deportacija
    į Sibiro Gulago kone. stovyklų sistemą                   34,260
4. Lietuvių kalinių likvidavimas pirmos sovietinės
   okupacijos metais nuo 1940.VI.15 iki 1941.VI.22           9,500
5. Aktyviųjų lietuvių žudymas prieš karo pradžią 1941
    m. birželio mėn. 18-22 dd.                               3,460
6. Sukilėliai žuvę 1941 m. birželio 22-25 dd. Sukilimo
   metu                                                      2,000
7. Į Sovietų Rusiją pasitraukę žydų tautybės asmenys        15,000
8. Antrosios sovietinės okupacijos metais įvykdyta
   apie 13 deportacijų, į Sibiro Gulago koncentracijos
   stovyklas                                                640,000
9. Partizaninių kovų aukos, 1944-1954 metais                 30,000
10. Nacių okupacijos aukos:
     žydų sunaikinta 1941-1944 m.                           160,000
       lietuvių sunaikinta 1941-1945 m.                      40,000
11. Repatrijavo į Vokietiją 1940 m. ir Lenkiją, 1944-50m.   110,000
12. Pasitraukė į Vakarus, 1944 rudenį                        64,000
                               Lietuva neteko gyventojų    1,116,720

ketvirtadalio savo piliečių, kaip kad neteko Lietuva. Tuo tarpu Lietuvos ir kitų okupuotų valstybių atžvilgiu laisvajame pasaulyje vyksta naivios tylos suokalbis.

Tikima žiauriam imperialistiniam karo laimėtojui; jo prasikaltimai prieš žmoniškumą dengiami. O tas okupantas, įvykdęs prievartos veiksmus, pavergęs tautas ekonomiškam išnaudojimui, genocidiniam naikinimui, skuba rašyti savo falsifikuotą nugalėtojo istoriją. Ir negana to, dar randa oficialių talkininkų ir laisvajame pasaulyje persekioti prieš pavergėjus kovojusius ir dar tebekovojančius pavergtųjų valstybių žmones.

Sovietinė propaganda kai kurių laisvojo pasaulio asmenų ausis apkurtino. Jie negirdi pavergtųjų pagalbos prašymo. O tuo tarpu iš Gulago koncentracijos stovyklų ir kalėjimų grotuotų langų kelis dešimtmečius sklido ir dar sklinda šauksmas: „Mes nesutinkame vergauti. Vergijos gadynė baigėsi. Gėda tiems laisviesiems, kurie užsikemša savo ausis, kad negirdėtų pavergtųjų ir išnaudojamųjų pagalbos šauksmo".

Štai kai kurios pagrindinės lietuvių tautos masinės kraujo aukos:

A. Lietuvos gyventojų nuostoliai Antrojo pasaulinio karo metu.

(lentelės 1 ir 2).

B.    Pirmųjų masinių deportacijų į Sovietų Rusijos Gulago stovyklas aukos. (Trečioji lentelė ir žemėlapis rodo vietoves kur lietuviai buvo tremiami ir naikinami.)

C.    Trečioje dalyje yra pateikiami du heroiški lietuvių antinacinės rezistencijos veiksmai: šimtaprocentinis suboikotavimas gestapo bandymo suorganizuoti lietuvių SS legioną, ir nacių kerštas; Lietuvių Vietinės Rinktinės štabo ir karių atsisakymas prisiekti ištikimybę Hitleriui ir pasirinkimas priesaikos teksto, reiškiančio ištikimybę Lietuvai.

Visi tie veiksniai iš lietuvių tautos pareikalavo milžiniškos kraujo aukos.

A. GENOCIDO IR HOLOKOSTO AUKOS ANTROJO PASAULINIO KARO METU.

 Pirmoje lentelėje yra pateikiami duomenys, surinkti iš įvairių paskelbtų šaltinių. Tai yra suregistruotos Lietuvos aukos Antrojo pasaulinio karo metu.

Antrosios lentelės aukos yra apskaičiuotos, naudojantis gyventojų surašymo duomenimis ir gyventojų metinio prieauglio vidurkiu.

Sudarant Lietuvos gyventojų karo nuostolių lenteles, buvo panaudoti 1940 ir 1959 metų gyventojų surašymo duomenys, apskaičiuotos kolonistų, atsiųstų iš Sovietų Sąjungos skaičius, bei surastas metinio prieauglio nuošimtis, atitinkantis suregistruotų karo aukų (lentelė 1) skaičiui.

1940 metų pradžios gyventojų skaičiui jokių pataisų nereikėjo. Ten yra įskaičiuoti Vilniaus ir Vilniaus krašto dalies gyventojai. Klaipėdos kraštas į tą skaičių neįėjo, nes Klaipėda tuo metu jau buvo nacių prijungta prie Vokietijos. 1959 metų gyventojų skaičius buvo reikalingas pataisų, nes į jį jau buvo įskaičiuoti kolonistai, atsiųsti iš Sovietų Sąjungos respublikų.

Iš Sovietų Sąjungos atvykusių kolonistų nuošimtis:

Rusai

6.16%

Baltgudžiai

0.89%

Ukrainiečiai

0.70%

Kitos tautybės

0.30%

Viso

8.05%

(Lentelė 2)

Duomenys karo metų Lietuvos gyventojų prieaugliui surasti

1.    1940 sausio 1 Lietuvos teritorijoje su Vilniaus krašto dalimi gyventojų buvo

                                                         2,925,271

2.    1959 sausio mėn. gyventojų surašymu rasta

                                                         2,711,445

3.    Iš Sovietų Sąjungos iki 1959 atgabenta 8.05% kolonistų (2,711,445 x .0805)

                                                        218,271

4.    1959 m. faktinas Lietuvos gyventojų skaičius be kolonistų

                                                     2,493,174

Metinio prieauglio nuošimtis  1.0%    1.1%    1.3%

5.    Skaičiuojant metinio prieauglio pagrindu, 1959 Lietuvoje turėjo būti gyventojų

                     3,534,047    3,601,122    3,738,703

6.    Karo nuostoliai, skaičiuojant metinio prieauglio pagrindu:

Gyventojų    1,040,873    1,107,948    1,245,529

Nuošimčiais    29.45%      30.77%       33.32%

7.    Lietuvos gyventojų nuostoliai žuvusių registravimo būdu:

Gyventojų                         1,116,720

Nuošimčiai       31.57%    31.01%    29.87%

Iki 1959 metų iš Sovietų Sąjungos į Lietuvą buvo atgabenta 218,271 kolonistų (2,711,445 x .0805). Tad 1959 metais Lietuvos gyventojų, atėmus kolonistus, faktinai buvo 2,493,174. Lietuvos gyventojų metinis prieauglis prieš karą ir kiek po karo svyravo tarp 1.0% ir 1.3%. Antrosios lentelės duomenų skaičiavimuose buvo panaudoti trys metiniai prieaugliai: 1.0%, 1.1%, 1.3%. Tų trijų metinių prieauglių nuošimčių pagalba buvo apskaičiuoti projektuojamieji gyventojų skaičiai, lyg jokių karo nuostolių nebūtų buvę. Nuo tų projektuojamųjų gyventojų skaičių atėmus faktinąjj Lietuvos gyventojų 1959 metų skaičių 2,493,174 buvo gauti projektuojamieji gyventojų karo nuostoliai (lentelė 2).

Apskaičiavimais gauti gyventojų nuostolių nuošimčiai trims metinio prieauglio vidurkiams grafiniu būdu yra rodomi brėžinyje 1. Dviejų linijų susikirtimo taške kaip tiktai ir yra ieškomas karo meto metinio gyventojų prieauglio vidurkis 1.11%, kuris atitinka aukų suregistravimo keliu surastam gyventojų nuostoliui 1,116,720 asmenų (lent. 1).

Naudojant metinio prieauglio vidurkį 1.11%, buvo apskaičiuoti mums rūpimi duomenys:

1959 metų Lietuvos gyventojų skaičius, jei karo nuostolių visai nebūtų buvę, 3,609,894 asmenys.

Lietuvos gyventojų karo nuostoliai siekia 1,116,720 asmenų (3,609,894 minus 2,493,174), tai yra 30.94%. visų Lietuvos gyventojų, be kolonistų.

Sovietinio genocido aukos 742,720 asmenų, t.y. 20.58%.

Nacių holokosto bei įvairių kalinimo ir bausmių aukos 200,000 asmenų, t.y. 5.54%.

Emigracijų nuostoliai 174,000 asmenų, t.y. 4.82%.

Tiems visiems skaičiavimams reikalingi duomenys buvo paimti iš šių pagrindinių šaltinių;

Lietuvių enciklopedija, tomas VII, 1956, psl. 138-144, tomas XV, 1968, psl. 55-59, psl. 118-119, psl. 366-369, tomas XXIX, 1963, psl. 166-179,

Lietuvos gyventojų metinio prieauglio vidurkis karo metu (Brėžinys 1)

Boston, Lietuvių enciklopedijos leidykla.

A. Stanaitis ir P. Adlys, „Lietuvos TSR gyventojai", 1973, leid. „Mintis", Vilnius, psl. 13, psl. 99-117.

„Bėgančiųjų kerštas", Lietuvos policijos protokolai iš 1941 m. gruodžio mėn.

B. GULAGO KONCENTRACIJOS STOVYKLŲ SISTEMA

Kelis dešimtmečius klaidinanti sovietinė informacija vis labiau išnyra į pasaulio šviesą. Buvusiems kaliniams, Gulago vergams vėl prieš akis atgyja skausmingi asmeniškų pergyventų kančių vaizdai, vaikų ir senelių, bado ir šalčio pakirstų mirtys, nepakeliami moterų ir jaunų merginų, paverstų vergėmis, darbai. Pusgyviai ištrukusieji iš Gulago nasrų sako, kad yra neįmanoma nei žodžiu nei raštu atvaizduoti siaubingus Gulago kankinimo metodus, taikytus kelioms dešimtims milijonų kalinių.

Kalbasi du sukilimo dalyviai: prof. Juozas Vėbra ir prof. dr. Adolfas Damušis. Nuotr. V. Maželio.

Kai kuriems laisvojo pasaulio gerovėje paskendusiems asmenims, sovietinės ,,informacijos" užhipnotizuotiems, Gulago kančias pergyvenusiųjų liudijimai dar vis atrodo neįtikėtini. Bet faktai, kurių vis daugiau susitelkia, lieka nesugriaunami. Visuomenė vis labiau įsitikina, kad tuose prisiminimuose glūdi tiesa, o ne sovietinės klaidingos informacijos mele.

Virš 700,000 Lietuvos žmonių perėjo per tą paranojinę žmonių naikinimo sistemą. Vos 5-7% ištruko iš jos pusgyviai, lyg stebuklo keliu. Iš lietuvių, buvusių Gulago kalinių, tarpo yra keletas liudijimų. Verta su jais susipažinti. Septynios tokių prisiminimų knygos čia yra paminimos:

Barbara Armonas, ,,Leave Your tears in Moscow", New York and Philadelphia, 1961.

Elena Juciūtė, Pėdos mirties zonoje, N.Y., 1974.

Elena Juciūtė, Igarkos Naujamiestis, Putnam, Ct., 1983.

Juozas Keliuotis, Atsiminimai (spaudoje).

J. Kreivėnas, Mirties lageriuose, Čikaga, Ill., 1982.

Nijolė Sadūnaitė, KGB Akiratyje, Ateitis, 1985.

H. Tautvaiša, The cemetery of Na-tions in the Siberian Tundra, Nida, London, 1968.

Siaubingi Gulago sistemos tikslai

Gulago sistema tai nekaltų žmonių naikinimo girnos. Suimtųjų kaltinimais ir kankinimais Gulagas siekė ne teisingumo, bet visuomenės įgąsdinimo, kad ją būtų galima valdyti.

Marksistai melagingai bando tvirtinti naikinę ,, nacionalistus, buržujus, buožes". Jie naikino pažangius Lietuvos piliečius ūkininkus, darbininkus, darbo inteligentus, kurie atkūrę Lietuvą, ją vedė ūkinės, kultūrinės ir dvasinės religinės pažangos keliu, t.y., idealistinio istorinio vystymosi keliu.

Tai sovietinis industrinis trestas, pasistatęs sau antriniu tikslu iš pavergto žmogaus iščiulpti visą jame sukauptą energiją, t.y. žmogų-vergą išnaudoti iki maksimumo, prieš nuvarant jį išsekusį, išbadėjusį, fiziškai ir dvasiškai nualintą į kapus.

Žiaurumo žvilgiu Gulago sistema yra neturėjusi, neturinti ir turbūt neturėsianti sau lygios visoje pasaulio istorijoje.

Ateities kartos tikrai nustebs ir negalės suprasti laisvojo pasaulio visuomenės nepastabumo ir nejautrumo. Nagrinės sovietinius apgaulės metodus, kuriais jiems pavyko laisvąją visuomenę taip lengvai užhipnotizuoti, kad ji XX amžiuje vykdomajai niekšybei liko nebyli ir akla. Ateities kartoms pagrįstai kils klausimas, kaip anų laikų visuomenė buvo įtikinta neprotestuoti ir nekovoti prieš tą Gulago ir jo kūrėjo Stalino siaubingą žiaurumą prieš žmogų. Dar baisiau jiems atrodys, kai jie po karo patirs, kad tų Gulago niekšybių vykdytojai sugebėjo laisvajame pasaulyje rasti sau talkininkų, kurie laisvojo pasaulio piliečių pinigais padėjo Gulago kraugeriams persekioti tuos įvairių tautų žmones, kurie Lietuvoje ir kitose valstybėse prieš Gulago niekšybes kovojo, jas į viešumą kėlė ir dar dabar kelia.

Gulago koncentracijos stovyklos, į kurias trėmė lietuvius.

Žemėlapyje yra pažymėta dešimt pagrindinių Gulago kone. stovyklų grupių. Kiekvienoje iš tų grupių buvo po keletą šimtų stovyklų, kiekvienoje stovykloje nuo 1000 iki 5000 ir daugiau vergų.

1.    Medvežaja Gora (Meškos kalnas), ten buvo sutelkta apie

100,000 vergų kanalo kasimui tarp Baltijos ir Baltosios jūrų. Sovietams su naciais pasidalinus Lenkiją, iš Vilniaus krašto teritorijos, Stalino atiduotos Baltgudijai, į Medvežają Gorą buvo atgabenta apie 25,000 lietuvių tremtinių vergų darbams. Taip jau pirmais okupacijos metais Sovietų Rusijos vyriausybė ,,valė" Lietuvos teritorijos pakraščius savo kolonistams.

Rusijos Vokietijos karui prasidėjus 1941 metais birželio mėn. 22 dieną, suomiai atsiėmė Karelijos sostinę Petrozavodską. Kaliniai, sovietų vergai, atsidūrę išlaisvinimo „pavojuje", buvo perkelti per Onegos ežerą, į Podporožije. Ten iš Lietuvos pakliuvo apie 2,500 pirmos deportacijos aukų.

2.    Vorkutos Gulago koncentracijos stovyklų grupė.Ji apėmė visą Komi respublikos plotą, įjungdama ir Kotlas-Permės-Kirovo sritis. Ištiesus Kotlas-Vorkuta geležinkelį, į tas sritis buvo siunčiamos masės tremtinių vergų darbams ir iš Pabaltijo valstybių. 1956 metais Vorkutos miestelis ir jo apylinkės turėjo apie 250,000 vergų.

Vorkutos srityje buvo kasama akmens anglis. Kaliniai po darbo turėjo laiptais išlipti iš šachtų. Šlapi suprakaitavę paviršiuje pakliūdavo į — 40°C šaltį ir į žvarbų vėją. Iki jie pasiekdavo patalpą, rūbai sušaldavo į ragą.

Kirovo-Permės stovyklose buvo apie 10,000 pabaltiečių. Jie kirto mišką ir cemento fabrikus aprūpindavo kalkiniu akmeniu.

3. Sverdlovsko, Uralo rytinės pusės, vergų stovyklos. Pirmuoju trėmimu ten atsidūrė keli tūkstančiai lietuvių. 1947 metais ten atgabeno 50,000 kalinių, daugumoje pabaltiečių ir ukrainiečių.

Ten žuvo prof. Pranas Dovydaitis dr. Jokantas buv. švietimo ministeris, Jonas Kalnėnas, Ant. Kubilius, buv. Klaipėdos gubernatorius, pulk. Jonas Papečkis, Valdemaras Černeckis buv. ministeris, Zigmas Starkus, buvęs valstybės kontrolierius, gen. Jonas Sutkus. Čia tiktai keletos žuvusiųjų kalinių pavardės paminėtos. Tam reikia atskiros studijos.

4.    Kazachstano konc. stovyklų grupė.1941 metais birželio mėn. pabaigoje į Karagandą ir jos apylinkių stovyklas buvo atgabenti keletas tūkstančių lietuvių. Moterys ten dirbo akmens kasyklose ir kolchozuose. Vyrai tiesė kelius, dirbo akmens anglių kasyklose. Iki 1949 metų daugelis vyrų jau buvo mirę badu. įsisukusi disenterija daugelyje stovyklų sunaikino per trumpą laiką virš 20% kalinių. Daug pabaltiečių dirbo aliuminijaus kombinate Barnaulo geležinkelio mazge, Akmolinske ir kitose apylinkės stovyklose.

5.    Obės-Irtyšiaus upių baseino stovyklos.Pabaltiečiai, ukrainiečiai sudarė daugumą Salekhardo ir kitose Obės žiočių stovyklose prie Ledinuotojo vandenyno krantų. Į Omską prie Irtyšiaus krantų, į Novosibirską ir Tomską prie Obės krantų tremtiniai buvo atgabenami geležinkeliais į apylinkės stovyklas, o po kurio laiko buvo siunčiami baržomis į šiaurę, prie Ledinuotojo vandenyno krantų sunkiems vergų darbams žuvininkystės bazėse.

6.    Altajaus krašto stovyklų grupė.

1941 metais čia pakliuvo apie 13,000 lietuvių. Vyrai buvo sunkiu darbu naikinami anglies kasyklose, o moterys dirbo kolchozuose. Daugumoje jie telkėsi Bijsko miesto apylinkėse.

7.    Jenisiejaus upyno koncentracijos stovyklos.Tremtiniai, geležinkeliu atgabenti į Krasnojarską, vėliau Jenisiejaus upe buvo plukdomi į šiaurę. Daugelyje šios srities stovyklų lietuviai sudarė 50% kalinių.

Apie 1000 kilometrų nuo Krasnojarsko į šiaurę yra miestelis Turuchanskas. Tai buvo tolimiausia vietovė, į kurią buvo tremiami politiniai kaliniai carų laikais. Tai buvo riba tarp taigos ir tundros. Dabar gi raudonojo caro Stalino laikais lietuviai buvo tremiami giliau į šalčio sukaustytą tundrą. Dėl nepakeliamo šalčio ten jau medžiai neaugo. Toje tundroje buvo konc. stovyklų grupės apie Igarką, Norilską, Dudinką. Igarką yra aprašiusi ten kalėjusi Elena Juciutė. Norilskas lietuviams kaliniams kariams buvo tas pats kaip lenkams kariams Katynas. Ten buvo kasama geležies rūda, sidabras, auksas, platina, akmens anglis.

8.    Rytų Sibiras-Irkutsko Chitos sritis palei Mongoliją.Tos srities stovyklas plačiai aprašė B. Armonienė, ten kalėjusi, savo knygoje „Palik ašaras Maskvoje”. Žiemą ten šaltis siekė — 55°C. Vasara gi buvo labai karšta. Kalinius ten vasarą atakavo taigos mašalai. Tremtiniai tiesė geležinkelį tarp Taišeto-Bratsko-Ust-Kut .

9.    Yakutijos ir arktikos konc. stovyklų sritys.Iš Yakutsko Lenos upe kaliniai buvo plukdomi prie Ledinuotojo vandenyno krantų į darbus žuvininkystės bazėse, į Bykovo ir Tiksi koncentracijos stovyklų grupes. Per tas stovyklas į kapus buvo nuvaryti keliolika tūkstančių lietuvių. H. Tautvaišienė vaizdžiai tą žmonių naikinimą aprašo. Vežant Lenos upe į

Yanos upės žiočių žuvininkystės bazes tremtinius kalinius, Lenos upės žiotyse juos reikėjo perkelti į vandenyno laivą. Ant kranto nebuvo jokios pastogės. 70% ant kranto iškeltų kalinių nuo žvarbaus vėjo ir šalčio sušalo. Jų sušalusius lavonus taip ant kranto išmėtytus ir paliko.

1942 metais į Yanos upės žiotis atvežė keletą tūkstančių lietuvių, atrinktų iš 1941 metų trėmimo.

10. Kolymos-Indirkos konc. stovyklos. Tai tolimiausia Rytų šiaurės rusiškosios Azijos sritis. Kaliniai ten daugumoje dirbo aukso kasyklose. Tų stovyklų bloko centras buvo Madagare. 400 kilometrų į šiaurės rytus nuo Madagaro Buikecho stovyklų grupėje buvo keliolika tūkstančių pabaltiečių. Indirkos upės žiotyse buvo apie 30 vergų stovyklų taip pat su dideliu nuošimčiu pabaltiečių. Mis-Mechtecho žvejybos bazėje iš 700 kalinių, atvežtų 1942 metais, 1943 metų pavasarį teliko 300.

Kalinių naikinimo

priemonės Gulage

Vergo darbo normos neišpildžius, iš išbadėjusių kalinių buvo atimama duona. Vyrai buvo atskiriami nuo šeimų. Daug vaikų išmirdavo iš alkio ir šalčio ant motinų akių, ir jos buvo bejėgės juos nuo bado mirties išgelbėti. Seneliai tokių gyvenimo sąlygų neišlaikydavo nei metų. Kaliniai išsirausdavo žemėje urvus, bandydami apsisaugoti nuo šalčio. Vėliau jiems pavyko apkasti žemėmis savo lentinius barakus. Į juos įeidavo pro lubas. Tuose barakuose nebuvo nei šviesos, nei pakankamai šilimos, nei užsiklojimo. Kalinius ypatingai kankino nešvara, parazitai, žiaurus šaltis iki -55°C be tinkamos aprangos bei apavo. Administracija leisdavo kriminalistams skriausti politinius kalinius atimant maistą ir rūbus. Stipresnieji vyrai vėliau sugebėjo, apsiginklavę lazdomis, atremti kriminalistų puolimus.

J. Kreivėnas savo knygoje „Mirties lageriuose" aprašo kelias pagrindines kalinių ligas: Skorbutas dėl vitaminų stokos kalinius labai kankino, iškrisdavo dantys. Vandens liga susirgus, nuo vandens išsitempusi oda pasidarydavo skaidri, kalinys netilpdavo rūbuose, iš žaizdų vietoje kraujo tekėjo vanduo. Pilagrifa kaliniai susirgdavo dėl riebalų stokos, nuo odos byrėdavo žvyneliai. Tos visos ligos ir dar kitos standartinės, kaip baltoji dizenterija, dėmėtoji bei vidurių šiltinė ir dar priedo badas, šaltis negailestingai kalinius naikino.

Sukilimai Gulage

1953 gegužės mėn. kaliniai sukilo Norilske, 1953 liepos mėn. daugelyje Vorkutos stovyklų. Karagandoje Kazachstane pirmasis sukilimas įvyko 1954 gegužės 16 dieną, antrasis 1954 birželio 27 dieną. Tuo pat maždaug laiku keliose Indirkos upės žiočių stovyklose taip pat kaliniai sukilo.

Visi jie buvo žiauriai malšinami. Dažniausia atvykdavo pats vyriausias Sovietų Sąjungos prokuroras Rudenko (berods artimiausias OSI bendradarbis) atsivesdavo čekistų bei kariuomenės dalinius ir Įsakydavo šauti į beginklius kalinius. Buvo šimtai, o kai kur ir tūkstančiai nušautų ir sužeistų. Administracija pastebėjo, kad kaliniai nebijo mirti. Pabūgo ir pradėjo bent iš dalies tenkinti kalinių reikalavimus. Leido susirašinėti gimtąja kalba. Dvylikos valandų darbo dieną pradėjo kiek trumpinti. Įvedė ir šiek tiek kitų palengvinimų. Bet tironiškoji prievarta vis dar egzistuoja.

Dr. Adolfo Damušio straipsnio „Nepripažinta kraujo auka” tęsinys bus kitame Į Laisvę numeryje. Jame autorius palies trečią straipsnio dalį — antinacinės rezistencijos veiksmus.