Partizanai: Istorija ir dabartis

BUVAU SLAPTO KAGĖBISTO ŽMONA

Kol dega krūtinėj
Šventa ugnis toji,
Kur traukia prie darbo
Ir duoda tiek vieko,

Jog menkas ir silpnas
Net milžinu stoji,
O dirbk, idant neitų
Ugnis ta į nieką.

ASĖ ZAKSIENĖ

Šie neužmirštami daktaro Vinco Kudirkos žodžiai įkvėpė mane, nors ir nebejauną, imtis plunksnos ir aprašyti savo stebėjimus, įvykius, pergyvenimus, kuriuos patyriau Lietuvoje, trisdešimt penkerius metus būdama aukštą postą užimančio komunisto ir aukšto rango slapto kagėbisto Irmijos Zakso žmona.

Mano buvęs vyras — ilgametis Vilniaus valstybinio universiteto dialektinio ir istorinio materializmo dėstytojas, po to ilgametis Kauno Medicinos instituto filosofijos ir mokslinio komunizmo katedros vedėjas, dabar — Mokslų akademijos filosofijos, sociologijos ir teisės mokslinio tyrimo instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis, filosofijos mokslų daktaras, profesorius, nusipelnęs LTSR kultūros veikėjas, o prie viso to — slaptas KGB generolas. Profesoriaus Zakso įsitikinimu lietuviai gali būti laimingi tik po Maskvos skraiste, todėl ištikimai jai (Maskvai) tarnavo ir tebetarnauja.

Aš galvojau, kad lietuvių tauta turi teisę būti nepriklausoma. Mano vyras su kartėliu dažnai man pasakodavo, kad daugelis Lietuvos inteligentų labai pergyvena dėl rusų okupacijos ir nori, kad Lietuva vėl būtų nepriklausoma. Pritariau aš jiems, bet kai ta tema su vyru pradėdavau kalbėti, tuoj iš jo išgirsdavau:

,,Tu priešas!"

Tai buvo rimtas kaltinimas, gręsiantis nemalonumais, ir verčiau buvo tylėti.

Visada svajojau surasti bendraminčių, kovojančių už Lietuvos nepriklausomybę, prisidėti prie kovos, bet, deja, tai buvo neįmanoma: juk manimi, kaip žinomo komunistų veikėjo žmona, Lietuvoje niekas nepatikėtų ir palaikytų provokatore.

Savo aktyviu agitaciniu ir propagandiniu darbu Zaksas auklėjo visą Lietuvą, o ypatingai jos jaunimą. Apie šio gigantiško, kvalifikuotai atlikto darbo melagingumą galima spręsti iš to, kad šis žymusis, prityręs paskaitininkas taip „perauklėjo" savo šeimą, kad visi išvažiavo į Izraelį: jo senutė motina, 87 metų amžiaus, sesuo su šeima, dvi dukterys su vyrais, ir... žmona.

Niekas Lietuvoje iki šiol, praėjus jau, galima sakyti, dešimtmečiams po įvykių, kuriuos ruošiuosi aprašyti, neįtaria, kaip buvo likviduotas tautinio išsivadavimo judėjimas pokario metais. Kiek teko girdėti, visi buvo tvirtai įsitikinę, kad kovą už nepriklausomą Lietuvą kažkaip išdavė patys kovotojai iš vidaus, ir dėl to viskas žlugo. Niekas nežinojo, kad tai buvo į kovotojų gretas prasiskverbusių slaptų KGB agentų darbas.

KGB dokumentai, agentų sąrašai laikomi pačiuose giliausiuose seifuose. Bet yra išlikę liudininkai, ir viena iš tokių liudytojų esu aš. Kaip Lietuvos patriotė neturiu teisės šitas paslaptis nusinešti į kapus. Todėl ir ryžtuosi tokiam laiko ir kantrybės reikalaujančiam darbui.

Dėstysiu taip, kaip dabar suprantu anų tolimų metų įvykius. Prašau nesuprasti, kad anuo metu viską žinojau. Per praėjusius 40 metų kaupėsi stebėjimai, kurie pradžioje visai neatkreipė į save dėmesio. Atmintyje atgijo atsitiktinai nugirstos pokalbių nuotrupos. Prisimena susitikimai su įvairiais žmonėmis, elgesys, kurio prasmė tapo suprantama tik po daugelio metų. Ir štai dabar labai norėčiau, kad Lietuvos gyventojams taptų žinoma, kad kuklus iš pažiūros, pagarsėjęs paskaitininkas profesorius Irmija Zaksas yra stambus ir nusipelnęs kontražvalgybininkas, KGB generolas. Esu tikra, kad sovietai tendencingai slepia jo aukštą karinį laipsnį ir didžiulius jo nuopelnus Maskvai, stiprinant Lietuvos okupaciją.

Manimi jis niekada nepasitikėjo ir savo priklausymą KGB kruopščiai slėpė. Tačiau, laikui bėgant, faktai, kaip aliejus, iškilo į paviršių.

Turėjau daug pastangų padėti, kad mane išleistų iš Sovietų Sąjungos. Juk Zaksas ne be pagrindo tvirtino:

„Tu per daug žinai. Tavęs negalima išleisti į užsienį". Pasakęs tai, jis tiriamai žiūrėjo man į akis, stebėjo veidą. Iš tikrųjų, jis net nežinojo, ką aš žinau. Gi aš visaip stengiausi įrodyti ir nuolat tvirtinau, kad nieko nežinau nei apie jį, nei apie kitus.

Neabejoju, kad mano išvykimas į Izraelį buvo Zakso suderintas pirmiausia su Centro komiteto sekretoriumi ideologiniam auklėjimui L. Šepečiu, kuris, mano manymu, yra atsakingas ir už KGB. Tokie kaip Zaksas neturi teisės nei vesti, nei skirtis be aukštųjų KGB instancijų sutikimo, tuo labiau išleisti buvusį sutuoktinį į užsienį. Paduodant man išvykimui dokumentus, Zaksas turėjo pasirašyti, o tai buvo lygu jo garantijai, kad užsieny nieko nekalbėsiu. Mano išleidimu, manau, taip pat buvo norima nuslėpti aukštą Zakso veiklą KGB organuose. Iš kitos pusės, gal Zaksas pradėjo jausti, kad gali būti mano demaskuotas.

*

Susipažinau Zaksą dar 1938 metais, Šiauliuose. Buvau nuėjusi aplankyti savo dėdę M. Kambario prieblandoje, šalia dėdės, pamačiau simpatingą, patrauklų jaunuolį su studentiška kepuraite ir knyga rankose. Dėdė mus supažindino. Tai buvo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto chemijos fakulteto studentas Irmija Zaksas. Po to buvome keletą kartų atsitiktinai susitikę.

Karui prasidėjus, 1941 birželio mėn., bijant ir karo, ir vokiečių pabėgau į Rusijos gilumą. Po ilgų kančių ir klajonių patekus į Molotovo (Permės) miestą, profesoriui V. Girdzijauskui patarus, pradėjau studijuoti mediciną. Iš Zakso laiškų sužinojau, kad jis buvo fronte, 16 lietuviškos divizijos eilėse. 1944 metų rudenį grįžusi Lietuvon, tęsiau mokslą Vilniaus Valstybinio universiteto medicinos fakultete. Į ,,Tauro" bendrabutį, kuriame gyvenau, pradėjo dažnai lankytis Zaksas.

*

Karas baigėsi 1945 pavasarį, prasidėjo demobilizacija. Kaip dabar suprantu, rudenį KGB pasiuntė Zaksą į kovų centrą šiaurės-vakarų Lietuvoje kontražvalgybiniam darbui. Anuo laikotarpiu partizaninės kovos liepsnojo visoje Lietuvoje, bet Telšių, Mažeikių rajonai ypatingai tuo garsėjo.

Slaptas saugumietis, Vilniaus Sovietskaja Litva redaktoriaus pavaduotojas Kašnickis savo viršininkų nurodymu išdavė Zaksui to laikraščio korespondento pažymėjimą ir paskyrimą vykti į tuos rajonus. Aš stebėjausi, kodėl, būtent, rusiškas laikraštis jį pasikvietė korespondentu. Žinojau, kad Zaksas blogai vartoja rusų kalbą; rašo su klaidomis ir nevisada sugeba sklandžiai išreikšti savo mintis.

Praėjus kuriam laikui (jau buvome vedę), Zaksas prisipažino, kad tada Sovietskaja Litva neatspausdino nė vienos jo korespondencijos. Reiškia, jis ten buvo išsiųstas visai kitam uždaviniui. Mano samprotavimus patvirtino žymiai vėliau ir pats redaktorius Kašnickis. 1981 metais, skyrybų reikalu, kreipiausi pas Vilniaus advokatę Olgą Kašnickają, minėto laikraščio redaktoriaus žmoną. Advokatė sekančio mano apsilankymo metu pasakė, kad jos vyras, Kašnickis, visą laiką buvo blogos nuomonės apie Zaksą, nes šis per visą darbo laiką laikraštyje neprisiuntęs nė vienos korespondencijos.

Prieš išvykdamas į Telšius, mano būsimasis vyras kartą pasikvietė mane pasivaikščioti.

„Noriu su tavim rimtai pasikalbėti ir pasitarti. Sovietskaja Litva siunčia mane dirbti korespondentu į Telšių rajoną. Ar sutiktum, kad aš važiuočiau?”

Zaksas tuo metu jau buvo baigęs keturius chemijos fakulteto kursus ir parašęs diplominį darbą, tik dar nespėjęs jo apginti. Turėjo dabar baigti penktą kursą.

,,Tu esi chemikas, visą laiką apie tai ir tekalbėjai. Kas čia staiga pasidarė?” — paklausiau jo.

,,Viskas pasikeitė. Mane siunčia į darbą. Aš jau 1941 dirbau laikraščio Truženik korespondentu. Man tada patiko ir vėl norėčiau tokį pat darbą dirbti”.

Negalėjau suprasti, kas būtų galėję pasikeisti. Apie KGB ar kontražvalgybą man net į galvą neatėjo. Zaksas buvo kuklus, rimtas vaikinas, ir aš nenorėjau, kad mano prieštaravimas galėjo reikšti mūsų draugystės pabaigą. Sutikau.

Po kurio laiko grįžęs į Vilnių, jis man pasakė:

„Gerai, kad tada sutikai. Tavo prieštaravimas nieko nebūtų pakeitęs: mano paskyrimas buvo nuspręstas Centro komiteto, aš privalėjau važiuoti”.

Šių žodžių prasmės tada nesupratau.

Baigusi tris kursus, persikėliau į Telšių rajono ligoninę atlikti praktikos. Telšiuose 1946 metais ir susituokėme. Zaksas visada būdavo užsiėmęs, kartais labai susirūpinęs. Skundžiausi jam, kad ištisus vakarus turiu sėdėti viena namuose. Jo atsakymas:

„Mano toks darbas. Dienomis renku medžiagą, vakarais turiu sėdėti gorkome ir viską surašyti”.

Man nusistebėjus, kodėl gorkome, jis skubiai pasitaisė:

„Redakcijoje”.

Zaksas daug važinėjo. Labiausiai jo lankomos vietovės buvo Alsėdžiai, Nevarėnai, Žarėnai. Kartais visiškai negrįždavo nakvoti. Kartą, grįžęs iš tokios ilgesnės kelionės į Žarėnus, kur turėjo skaityti paskaitą apie šeimą, Zaksas, buvo labai susijaudinęs, lakstė po kambarį ir lyg netyčia prasitarė:

„įsivaizduok, buvau dideliam pavojuje. Praeitą naktį ji man pasakė, kad gretimam name nakvoja miškiniai. Galėjo mane nužudyti”.

Aš suklykiau.

„Kokia ji? Tai tu ten su moterim miegojai?”

Mano vyras pradėjo visaip išsisukinėti, įrodinėti, kad aš nenugirdau. Jis važiavęs su draugu. Tai buvęs jis. Po daugelio metų Tiesoje skaičiau straipsnį, kaip tais laikais saugumiečiai būdavo siunčiami į vietoves ieškoti namų, kur lankosi partizanai. Po jų tada ten nuvykdavo gerai paruošti ir užsimaskavę saugumiečiai, kurie jau bandydavo infiltruoti kovotojų eiles. Supratau, kas tą naktį įvyko Žarėnuose. Po paskaitos apie šeimą

Zaksas pakalbino reikiamą moterį ir, ją iki namų palydėjęs, pasiliko nakvoti. Naktį, gerokai pamylėta, šitoji Žarėnų plepė pajuto gražiam vyrui pasitikėjimą ir nurodė namus, kur paprastai rinkdavosi partizanai.

Zakso tikslas pasiektas! Siūlo galas surastas! Dabar įsijungė kiti slapti saugumiečiai, vaidindami narsius kovotojus už Lietuvos laisvę, ir... laikui atėjus, juos išdavė. Žinau, kad nebūtinai saugumiečiai turėjo būti lietuviai: buvo ir rusų, puikiai kalbančių lietuviškai.

Atlikęs kelias tokias užduotis, Zaksas gavo įsakymą kuo greičiau iš Telšių išvykti. Grįžome į Vilnių. Tačiau iš Vilniaus su tokiais panašiais uždaviniais jis pradėjo lankytis Kapsuko (buv. Mariampolės) rajonan. 1950 ir 1951 jis dažnai išvažiuodavo savaitgaliams ar net ilgesniam laikui. Sakydavo, kad siunčiamas Centro komiteto skaityti paskaitų, bet iš tiesų per moteris ieškojo partizanų. Viena tokia jo suvedžiota moteris Kapsuke, žinodama ar nežinodama, labai daug jam padėjusi, vėliau ištekėjo už inžinieriaus P. ir šiuo metu mokytojauja Kaune.

Prieš išvažiuojant į Izraelį, kai visa tai man buvo pradėję aiškėti ir kai jau buvau gavusi išvykimo leidimą, pradėjau galvoti, kam apie tai papasakoti. Bijojau, kad per didelis atvirumas man pačiai nepakenktų. Nutariau susitikti gerą pažįstama Balį Kriaučeliūną (vardas ir pavardė pakeisti). Susitikome gatvėje. Pasakiau jam, kad už trijų savaičių išvažiuoju ir kad nenoriu išsivežti paslapties, kaip mano vyras išdavinėdavo lietuvių tautinio išsivadavimo kovą. Išpasakojau jam viską. Bet... jis nenorėjo tuo tikėti. Jo draugas N. turėjęs artimą ryšį su partizanais. Lietuvių kovą išdavę patys partizanai iš vidaus, ir niekas negalįs suprasti, kas tarp jų įvyko.

Ginčytis su juo buvo beviltiška. Mano pasakojimo jis net klausytis toliau nenorėjo. Taip ir išsiskyrėme.

Šio pasakojimo autorė yra parašiusi ir daugiau panašių pasakojimų ar apybraižų iš savo patirties, begyvenant Lietuvoje. Aukštųjų komunistų pareigūnų gyvenimą ji gerai pažinojo ir matė iš arti. Savo įspūdžius ir pergyvenimus autorė galvoja išleisti atskira knyga.

Įdomu, kad tam pačiam Zaksui, apie kurį čia rašo jo žmona, nemaža vietos yra skiriama ir š.m. lapkričio mėn. Karyje išspausdintame dr. K. Ėringio straipsnyje apie įvairius sovietinius „viršininkus". Apie Zaksą, palyginti, labai trumpai yra parašyta ir Liet. tarybinės enciklopedijos 12-tame tome bei Mažosios liet. tarybinės enciklopedijos 3-čiame tome. (Redaktorius)

TRUMPAI APIE SAVE

Aš — žydų tautybės Lietuvos patriotė. Mano protėviai nuo Vytauto Didžiojo laikų gyveno Lietuvoje. Aš visą gyvenimą pragyvenau Lietuvoje, išskyrus 3 vokiečių okupacijos metus, kai buvau pasitraukusi į Rusijos gilumą. Alytaus mieste gimiau, mokiausi Alytaus ir Šiaulių mergaičių gimnazijose. 1948 m. baigiau Vilniaus Valstybinio Universiteto (VVU) medicinos fakultetą, 1946 m., dar būdama studente, ištekėjau už demobilizuoto I. Zakso.

Dirbau Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) medicinos statistikos biuro vedėja, Respublikinio onkologinio dispanserio (ROD) organizacinio-metodinio skyriaus vedėja, po to perėjau į gydomąjį darbą, tapau vaikų gydytoja. Dirbau apylinkėse, mokyklose, vaikų darželiuose. Nuo 1964 m., mano vyrui 1963 m. tapus Kauno medicinos instituto (KMI)fi-losofijos katedros vedėju, su visa šeima persikėlėme į Kauną, dirbau Kauno I vaikų poliklinikoje.

Gyvendama šalia Zakso ilgą laiką naiviai tikėjau juo ir viskuo, ką skelbė oficialioji propaganda. Laikui bėgant praregėjau, pradėjau matyti, kad žmonės mulkinami; vadovai, dideli ir maži, gavę neribotą valdžią, išsigimsta. Pamačiau, kad viena kalbama, o kita daroma. Rusai atnešė į Lietuvą poligamiją: kiekvienas vyras gali turėti žmonų, kiek tik nori.

Visos aukštus postus užimančių komunistų žmonos kenčia ir tyli. Mane išgelbėjo tautybė. 1981 m. išsiskyriau su Zaksu (nuo 1980 m. vėl gyvenome Vilniuje), ir surizikavau paduoti dokumentus išvykti į Izraelį. Nebuvo gaila nei aukštos visuomeninės padėties ir jos teikiamų privilegijų (pav., speciali poliklinika, kurioje aptarnaujami Centro komiteto ir vyriausybės nariai bei profesoriai), nei buto Vilniuje, nei kitų per Zaksą gaunamų malonių. Prisiekiau sau papasakoti, jei būsiu išleista, ką mačiau ir girdėjau Lietuvoje, būdama aukštą postą užimančio komunisto ir aukšto rango slapto kagėbisto žmona.

Sunkiai nukentėjau asmeniškai, ir skaitau save komunizmo auka.

Daugelį metų, žiauriai išnaudojama ir apgaudinėjama, gyvenau stresinėje būklėje, kai vienas sukrėtimas sekė po kito.

,,Tu esi viena, nieko neturi, todėl turi tylėti. Aš turiu tėvus, seserį, todėl man viskas galima" — tokia buvo mano vyro, komunisto, marksizmo-leninizmo filosofijos profesoriaus L Zakso moralė. Toks gyvenimas išsekino sveikatą, nualino nervų sistemą. Būčiau seniai kapuose, jei nebūčiau ištrūkusi į laisvąjį pasaulį. Tik išsigelbėjusi iš to baisaus liūno, kuriame skendau, palengva pradėjau atsigauti.

Mano pasakojimai skiriami kenčiantiems okupaciją ir komunistinį režimą Lietuvos gyventojams.

Gyd. A. Zaksienė

Nazaretas, 1986.XI.12.