VILIAMĖS: JAUNIMAS REPREZENTUOS GYVYBĘ

Dvasiniai sunkumai ir Kalantos ženklas

VYTAUTAS VOLERTAS

Kivirčai

Gyvenimo ramybė ir jo nelygumai yra vertinami subjektyviai. Dažnai ilgų metų sulaukę taria, — amžių praleidau taikiai, kad mirtis ateitų taiki. Yra niekados iŠ vargo kojų neištraukiančių ir visada besišypsančių. Yra kenčiančių be jokios priežasties. Jie neturi bičiulių, nes žmonės jiems atrodo esą piktų dvasių bendrininkai. Jie niršta ant ‘blogo’ dvasiškio, ‘blogo’ visuomenininko, ‘blogo’ muzikanto. Tai kasdieniniai mūšiai, sukeliami ne tiesos, bet gandų ir fantazijos. Nors šie mūšiai tikrovėje neegzistuoja, tačiau įsivaizduojama kova prieš pasaulį taip pat yra skausminga.

Ir taikiuosius ir dejuojančius kartais užplūsta lemtingi dvasios kivirčai. Tada suyra pirmųjų ramybė, neatlaikiusi plyšta antrųjų įtampa. Tie šiurpūs momentai, reikalaują greitų sprendimų be jokios pakenčiamos išeities, gali kiekvieną suniekinti. Dažniausiai jie visiškai sulaužo negaluojančius, o tvirtus iškelia virš laiko ir aplinkos.

Lietuviai, tautinio vieneto prasme ir asmeniškai, yra pergyvenę ir pergyvena daug šių kivirčų.

Išeivijoje vyresni ir jauni kasdien rungiasi su nutautėjimo ir išlikimo dilema. Okupuotoje Lietuvoje žmogus nepaliaujamai sprendžia, ar prisiimti tylaus vagilio stovį ir nežymiai gerinti savo buitį, ar likti atmestu ir pasmerktu teisingu. Visiškai tautos nepaneigęs partietis kiekvienu žingsniu renkasi arba išdavimą, arba pavojingą savo žmonių gelbėjimo kelią, o gal kvailio rolę. Ir tai yra sunkiau už evangelinį tarnavimą dviems ponams. Visą šio pavojingo balansavimo buhalteriją tvarko laikas, ir ateity jis liudys apie pasėkas. Viliamės palankių duomenų.

Mūsų įgyta skaudi patirtis turėjo pereiti iš kartos į kartą. Tačiau kieto, nebyrančio ir nesuminkomo gniužulio dar nesudarome. Tarp svetimų išsiliejame skystimu, savo tarpe kartais padvelkiame tarkuojamais krienais.

Pavyzdžiai

Prisimintini keli žinomi atvejai, bekompromisiniai skaldę žmogų. Kiekvienas jų paliko skirtingą ženklą, net po daugelio metų nevienodai aiškinamą.

Kai 1940 metais SSSR tankai vertėsi per Lietuvos sieną, mūsų prezidentui reikėjo nedelsiant nutarti, likti krašte, ar pasitraukti. Buvo supinti du gyvenimai, asmens ir valstybės. Neabejojame, kad jis svarstė pirmumą. Turbūt lėmė valstybė, nes Antanas Smetonas negalvojo, kaip Prancūzijos Liudvikas XIV, — L’Etat c’est moi”. Prezidento mintys yra nežinomos, tačiau tasai svarstymas turėjo būti skausmingas: niekas jam negalėjo logiškai patarti, liko spėjimas be galimybių pademonstruoti išmintį ar heroizmą. Griežtai pasisakant už valstybę, buvo neaišku, kuri išeitis yra geresnė. Jei pasilikimas atrodytų naudingesnis, ar tada aukoti save ir šeimą, ar tik save? (Vidaus reikalų ministeris gen. K. Skučas ir Saugumo departamento direktorius A. Povilaitis jau buvo gėdingai ‘paaukoti’). O gal nepaisyti pareigų, suniekinti vardą ir pasitraukti ne kaip prezidentui, bet dingti bevardžiu bėgliu. Tai lengviausias išsigelbėjimo kelias. Ir šiandien, kai durys praeitin yra atvertos, nerastume politiko, istoriko, valstybininko, drąsiai tvirtinančio, kuris žingsnis tada buvo pats išmintingiausias. Latvijos K. Ulmanis liko krašte, vėliau buvo ištremtas į Rusiją ir dingo be žinios. Į Rusiją buvo išvežtas ir Estijos K. Kate, kur jis 1943 mirė. Mūsų prezidentas nepanaudojo skardaus protesto pasaulio akyse (ginklas, viešas okupanto pasmerkimas užimamos pozicijos vardu). Šis mostas, nors gal naudingas, būtų fiziškai pražudęs jį ir dalį tautos. Be to, A. Merkys, ministeris pirmininkas, ir kitos svarbios galvos jau smaginosi Maskvos taktui (patys vėliau buvo ištremti), ir panašus užmojis gal buvo neįvykdomas.

Beveik visi šiandien sutinka, kad A. Smetonos pasirinkimas buvo teisingas. Tačiau net pro tas praeitin atvertas duris nepaaiškės prezidento dvasinio konflikto milžiniški išmatavimai.

Tik keliomis savaitėmis vėliau (1940 m. liepos mėn. 7 d.) Antanas Sniečkus pasirašė Lietuvos inteligentijos areštų įsakymą, o 1941 m. birželio mėn. 14 - 18 dienomis pravedė baisius trėmimus, Sibiro pražūčai skirdamas dešimtis tūkstančių savo tautos žmonių. Šis bolševizmo egzekutorius pats trėmimų prižiūrėtojo pareigoms turbūt nesisiūlė, nes tasai pasauly negirdėtas užmojis palietė pusbrolius, o vėliau grasė jo motinai, broliams, seserims. Nors įsitikinome, kad grynaveisliai bolševikai širdžių neturi, bet kaip su instinktais? Instinktai laikosi iki gyvybės praradimo, tad bent jie turėjo kelti siaubą. Juk Sniečkus, Maskvos slaptų mokyklų absolventas, žinojo, kas laukia tremiamųjų, — dauguma žus tuojau, stipriausieji gal patemps metus, du. Ir jis pats tik trumpam laikui išsigelbės: Stalinas šaudydavo liudininkus, įtartinus ir neįtartinus, visus, kurie sukeldavo nepatogumą. Sniečkus taip pat žinojo, kas bus, jei atsisakys vykdyti: jį pašalins nuo žemės paviršiaus ir niekam nepaaiškins, už ką. Nors poelgis, gelbstint savo žmones, bus karžygiškas, į tautos karžygius jis ilgai nepaklius, nes niekas nežinos dingimo priežasties. O gal galėjo prasisprausti užsienin, atskleisti baisų Stalino planą ir kiek suvėlinti jo vykdymą? Tuo metu nebuvo pramatoma, kas iškils po kelių dienų. (Savaite vėliau, 1941.VI.22, vokiečiai užpuolė SSSR). O gal Sniečkus sėdėjo, rusų apsuptas, be teisės per duris laukan žengti.

Neabejojame, kad susidariusi padėtis tą susimaišiusį žmogų slėgė. Bet sau jis pasirinko purviną gyvybę, kitiems skyręs mirtį. Karas padėjo Sniečkui išvengti valymų mechanizmo, ir po keliolikos metų jis atsilygino: kukurūzams davė ne tiek Lietuvos laukų, kiek reikalavo Kruščevas. Daugiau užauginęs javų, už kiekvieną lietuvio galvą grąžino bent vieną rugio varpą.

Praeitin atvertos durys šiandien rodo tautą suniekinusio žmogaus portretą. Ten įrašytų Sniečkaus bruožų pakeisti negalima, tačiau atsiranda pastangų bent portreto rėmus pagražinti. Tai atlyginamų ir liguistų priešginių bandymai. Pastarieji net prieš savo įsitikinimus eina, suprogramintos prigimties stumiami.

Šiemet daug dėmesio skirta šv. Kazimierui, todėl žvilgsnis tesustoja ir po jo langu.

Šv. Kazimieras, istorijos teigimu, sveikai augo, gerai mokėsi, daug dirbo, laikydamasis tarp dviejų pasaulių. Tai prabangi karaliaus aplinka ir didmiesčio tikrovė. Salėse matė tūkstančius degančių žvakių, sustatytų brangaus darbo žirondeliuose, kokių šiandien čia nerandame. Matė ir tamsias gatves su elgetomis ir apgavikais. Europos turtingųjų šeimos, piršdamos vaikus ir pačios besilinksmindamos, Krokuvoje šoko, ūžė. Paprastieji sutikdavo badą, kentė ligas, nes Social Security neegzistavo.

Buvo galima vargo nematyti, prie taurės sėdint. Buvo galima jo nesutikti, turtinguose rūmuose ant minkšto kilimo meldžiantis.

Ne malda Kazimierą šventuman nuvedė. Jį iškėlė ryšys su realiu, skausmo pilnu pasauliu. O galėjo laisvai pasirinkti, — iškilmingi tėvų namai, kur nesusitepa rankos, ar kontaktas su pavergėliais.

Jaunuolius visada traukia prabanga. Be to, šv. Kazimierą, numatytą sosto įpėdinį, aukštuomenės glėbin turėjo stumti tėvas (lenkai jį laiko vienu iš geriausių savo karalių, o vienas mūsų žurnalistas jį nemokša vadina) ir motina, abu praktiški žmonės. Jis pasisakė už auką ir paprastumą, visai nesvajodamas, kad bus šventumu atlygintas. Apsisprendimas negalėjo būt lengvas, nes prieštaravo normaliai gyvenimo tvarkai. Savo gynėju pasirinko sąžinę.

Šiemet, prisimindami jo 500 metų mirties sukaktį, girdėdavome kalbas, vedančias trimis kryptimis. Tai katalikų sampratos mintys; šventąjį nemėgiamu lenku laikančiųjų galvojimas; pagaliau — žeminantis požiūris.

Šv. Kazimieras lenkų kraujo neturėjo (tėvas grynas lietuvis, motina austrė). Patikimiausi karaliaus tarnai buvo iš Lietuvos atsivežti. Jaunuolis ruošėsi valdyti Lietuvą ir Lenkiją. O jei lenkai greičiau klijavosi prie šventumo, tai ne po Lietuvą su tėvu keliavusio ir joje ilgokai gyvenusio Kazimiero dėmė. Mūsų abejingumo, šimtmečiais mus lydėjusio ir šiandien nuomones įtaigojančio, taip pat nereikėtų pamiršti, darant sprendimus.

Šv. Kazimiero šventė Philadelphijos katedroje: iš k. į d.: Vytautas Volertas — šv. Kazimiero jubiliejaus centrinio komiteto pirm., O. Hewka — ukrainiečių atstovė, dr. Stercho ir ponia — ukrainiečių kongreso pirmininkas ir liuteronų parapijos klebonas Kirsons — latvių atstovas. Antroje eilėje: Pensilvanijos sen. J. Rocks, buv. kongresmanas Dougherty ir Lietuvos vyčių pirm. Loreta Stukienė. Nuotr. Aušros Bagdanavičiūtės

Žeminantis požiūris buvo sukurtas bolševikų okupuotoje Lietuvoje, kad šiek tiek užmaskuotų Vilniaus katedros uždarymą, šventojo palaikų išvežimą ir jo šventovės pavertimą antireliginiu muziejumi. Šis pašaipus atsine— šimas, lyg su ana puse susitarus, rado atgarsio religijai vėsios išeivijos tarpe. Truputį keista. Juk rimtai netikinčiam šventasis galėtų rūpėti tik tiek, kiek eiliniam darbininkui rūpi Marso atmosferos temperatūra. Jam nesudaro skirtumo, ar ten šiandien yra 3,000 ar 2,900 laipsnių.

Bandyta pajuokiant skleisti, kad šv. Kazimieras buvęs nenormaliai lepus. Tai nesėkmingai sudurstyta kūryba. Istorija tvirtina, kad jį rengė sostui. Ar dviejų valstybių diduomenės, nuo kurių priklausė karaliaus parinkimas, ruoštųsi vainikuoti silpnuolį? 1481 - 1483 pavaduodamas tėvą, sutvarkė karalijos finansus. Šiame darbe jam reikėjo grumtis su privilegijų ieškančiais įtakingaisiais, reikėjo su jais pyktis. Ar tai lengvai pastumiamo žmogaus bruožai?

Istorija kalba apie gabumus. Valstybinė veikla rodo energiją. Šalpa atskleidžia ryžtą ir savos nuomonės laikymąsi.

Neseniai, 1972 m. gegužės mėn. 14 d., vidurdienį, Kauno valstybinio teatro sodelyj liepsna sunaikino jaunuolį. Romas Kalanta jai atsidavė savo noru. Lietuvos komunistai, netikėtumo užpulti ir prieš Maskvą teisindamiesi, auką pavadino silpnapročiu. Kai jų pačių žmonės, ypač mokytojai, nesibaimindami ėmė priešingai kalbėti, partija aptilo. Tikrumoje jaunuolis buvęs ramus, geras mokinys, komunistų partijos nario sūnus. Net ir šiandien beveik trylikai metų praėjus, okupuotoje Lietuvoje jis yra laikomas herojumi.

Kodėl ta liepsna atsirado?

Labiausiai patikrintos žinios taria, kad jaunimo būrys nusprendė prabilti apie Lietuvos okupanto siautėjimą. Didesniam pasaulio dėmesiui, ypač tuo metu Maskvoje lankantis JAV prezidentui R. Niksonui, vienas turėjo susideginti. Kas žengs ugnin? Nutarė pasikliauti burtu, o burtas parinko Romą Kalantą.

Be prievartos baisiuose skausmuose mirti, kai laukia gyvenimas, vilioja mergaitės, kai tiek progų linksmintis? Ir kas tasai burtas? Jį lengva juoku paversti. Jei atsirastų įkyriai prikaišiojančių susitarimo laužymą, yra KGB. Užtektų pranešti, ir Kalantą persekiojančius nutildytų. Pats Romas taptų jų globotiniu, atsivertų durys karjerom Mirtį lėmęs burtas taptų sočios ateities laidu.

Jei pasirodytų bailiu ir nuosprendžio atsisakytų, antrajam jo pavyzdžiu sekti būtų lengviau. Trečiasis tik nusišypsotų. Sumanymas virstų nieku. Jų karta liktų tuščiu kevalu be pavyzdžio ateičiai, taptų nauju laiptu į nesibaigiančią tautos vergiją.

Pasaulio aplinka iš visų kasdien reikalauja sprendimų, dažnai neturint duomenų. Romo Kalantos sprendimas lietė jo pačio egzistenciją, nežinant, kiek bus naudos. Nutarimas negalėjo ateiti be kančios. Juk gyvybė yra vienintelis turtas, už kurį vertybės įgyjamos ne sau, bet kitiems, kurio, sykį praradus, jau negalima atsispirti nei gerais norais, nei laime kazinuose ar loterijoje.

Kurios sienos pusėje?

Pirmuose dviejuose pavyzdžiuose dvasinius konfliktus išaugino aplinka. Trečiame ir ketvirtame — ryžtas aukai. Tai panašu į fronte esančius sugaudytus kareivius ir savanorius. Nors Kalantos įvykis yra vėliausias, visų smulkmenų nežinome. Okupuotoje Lietuvoje, SSSR reikalaujant, nemalonius faktus užtrina įstaigos. Gal plačiausiai apie Kalantą galime patirti iš dr. K. Eringio pasisakymų. Pagrindine susideginimo priežastimi štai ką laiko: “ . . . nekaltos svajonės apie laimingesnę Tėvynę sklinda iš šeimos į šeimą, iš mokyklos į mokyklą, iš darbovietės į darbovietę. Jos dramatizuojasi, kaitina jaunuolių smegenis ir vaizduotę, priveda pasišventėlius prie veiksmų ir skausmingų aukų”. (Dr. K. Eringis, Romo Kalantos aukos dešimtmetis; Į Laisvę, 1983 rugsėjis, nr. 88(125).

Kol esame gyvi, tobulo minčių sutarimo nepasiekiame. Šio sutarimo gal net nemėgstame. Kiekvienas jaučiamės esąs gudriausias, nors tuo pačiu laiku pastebime ir didelę išminties stoką. Todėl ir Kalantos poelgis turi kelias spalvas. “Jaunoji Lietuva tą dieną, tą valandą skausmingai išvydo savo didvyrį — amžininką bendramokslį, kurie jo neužmirš ir neapleis”, sako dr. K. Eringis (ten pat). Iš tikrųjų jaunimas ir šiandien Lietuvoje apie jį kalba su didele pagarba ir jį laiko karžygiu. O kiti išeivijoje yra išsitarę: “Nepagalvojo ir išsišoko jaunuolis”. Antroji nuomonė rišasi su pomėgiu žemyn spausti viską, kas laikosi truputį aukštėliau ir nevaldo botago. Tarsi būtų tiesa, kad visus įvykius ir žmones, kurie nesiriša su fizine jėga, niekiname, o despotam pataikaujame. Ir kas garsiau aprėkia nepavojingą, tas žemiau lenkiasi stipriam.

Romo Kalantos tragedija nėra savižudybė. Savižudybe silpnieji bando nusikratyti jiems nepakeliamus gyvenimo sunkumus. Tačiau asmeniškos problemos Romo Kalantos nelaužė. Partiečio (ir Sovietų Armijos II Pasaulinio karo veterano) sūnaus saugumas laukiančioje ateityje buvo didesnis, kaip kitų vienaamžių. Mokykloje kliuvinių nesutiko. Apie ‘nelaimingą meilę’ niekas neužsiminė. Blogi santykiai šeimoje taip pat nepabrėžti. Egoistinių motyvų, kurie supa savižudybes, neįžiūrime.

Silpnuolio kerštas stipresniam, kai nelieka kitokių priemonių, būtų antroji niekinga mirties priežastis. Tačiau ne kerštas lėmė tragediją. Jaunuolis nešaukė — Sunaikinti rusus, Mirtis komunistams, arba Žudykime priešą. Jo agonijos žodžiai buvo: “Aš žūstu už Lietuvos laisvę” ir “Laisvės Lietuvai!” Savo knygelėje, kurios įrašams apmąstyti turėjo laiko,

—    jie įtraukti prieš susideginimą,

—    paliko: “Geriau garbinga mirtis, negu gėdingas gyvenimas”.

Ši tragedija buvo visuomeninė, altruistinė auka. “Romo Kalantos suliepsnojimo priežastys be jokių abejonių yra politinės, nukreiptos prieš Lietuvos pavergimą ir pavergėją, yra negęstantis protestas prieš laisvės idealų slopinimą ir laukinį tyčiojimąsi iš žmonių ir visos tautos” (Dr. K. Eringis, ten pat).

Pradžioje taip galvojome beveik visi. Po gero dešimtmečio kiti pradėjo moralizuoti, net teologijos matuoklėmis naudodamiesi. Tačiau kiekviename matavime reikia prileisti paklaidas, kurių ir čia neturėtume atsisakyti.

Ne vienas ankstyvesnis krikščionybės kankinys, jei žodžiu būtų atsisakęs tikėjimo, galėjo išlikti. Tik žodžiu, ne mintimi. Katalikų Bažnyčia leidžia saugoti gyvybę, ir šv. Petro Kristus nenubaudė, kad viešai net tris kartus jo išsigynė. Iš kitos pusės, už tikėjimo išpažinimą žuvusieji yra kanonizuojami. Hitlerio koncentracijos stovykloje lenkas kunigas Kolbė, gelbėdamas vaikų tėvą, pasisiūlė mirti. Į jį SS kareivis pirštu nedūrė ir neklausė, ar nori būti sušaudytas, — savo apsisprendimu žengė priekin iš ilgos eilės kalinių. Kankiniai, tą mūsų laikų kunigą įskaičiuojant, laisva valia pasirinko mirtį ir yra Katalikų Bažnyčios šventieji. Juk jie savo gyvybes ne sunaikino, bet jas paaukojo.

Prieš Romo Kalantos akis neišvedė vieno ar kelių pasmerktųjų, kaip buvo lenkų kunigui Kolbė. Taigi, dokumentais demonstruojant, negalima įrodyti, kad štai jis išgelbėjo žmogų. Bet Kalanta matė prispaustą, dideliame pavojuje esančią tautą, ir neabejojame, kad savo žuvimu šiek tiek perspėjo jos kalintojus. Tai duoklė, kurią skyrė ne vienam asmeniui, bet visai Lietuvai. Jo apsisprendimas kartais niekinamas prielaidomis, kad jaunuolį Kauno teatro sodelin nuvedė paauglio ekstazė. Bet kanonizuotos aukos taip pat pergyveno ekstazę. Vienos grynai religinę, kaip šv. Steponas; kitos humaniškumo sužadintą, kaip įvyko Hitlerio koncentracijos stovykloje; trečios — nuožmiai tiesą gindamos.

Kaip tada išvesti sieną, kur vienoje pusėje matytume garbingus kankinius, o antroje, pritemdytoje, Romą Kalantą? Neatrodytų, kad pridera šio uždavinio imtis. Taip pat nedera pritarti manantiems, kad siena jau stovi. Skubančių architektų konstrukcijos paprastai yra nepastovios. Jas pastumdant, galima ką nors individualiai nubausti, ar patinkamam, artimam, atlyginti. Kartais tyčiomis tamsesnėmis    užuolaidomis

dangstome ryškesnius faktus, ypač okupantui nemalonius. Romo Kalantos mirtis yra tarp norimų paslėpti reiškinių. Kitais atvejais trypinėjame apie pamirštas atliekas, kilnojame, šveičiame jas ir įtikinėjame vieni kitus, kad puvėsys virs auksu. Čia pavyzdžiu gali būti pasitaiką A. Sniečkaus baltinimai. Gal norime tautą paversti vienodo dydžio, vienodos spalvos, vienodos išvaizdos avių banda, kad svetimiesiems būtų lengviau nuo jos kirpti vilnas.

Likęs simbolis

Visose lemtingose varžybose yra riba, ties kuria gyvybės aukos turi liautis, nes jų vertė tampa neįkainojama. Šią ribą pasiekėme dvidešimtojo amžiaus vidury, kai sunyko trečdalis tautos. Kiekvienas mūsų žmogus turi būti saugojamas fiziškai, tautiškai ir psichologiškai. Yra nuostolinga pūkais iškrikti, laukinių vaisių medžiais atželti, skeveldromis vandenin grimzti. Todėl Romo Kalantos pavyzdys neturi būti paskata mūsų jaunimui nei okupuotoje Lietuvoje, nei už jos ribų be ypatingai svarbios priežasties atsisakyti gyvybės.

Bet nuolankus vergavimas taip pat žudo. Jis ne vien fiziškai naikina, jis sužaloja tautos bruožus, kuriems atgaivinti reikia kelių kartų. Iš kitos pusės, jei nepadedama prispaustiesiems, juos paliekant išnaudotojo valiai, nusikalstama žmoniškumui. Nei vergaująs, nei jį stebįs negali būti bejausmiai. Visiško pasyvumo pavyzdžiu — labai nemaloniu žmonijos istorijai — yra Europos semitų tragedija Hitlerio laikais. Europiečiai žydai ilgokai nerodė jokios aktyvesnės spirties, o jų tautiečiai Amerikoje taip pat snaudė. Pinigas be žmonių įsipareigojimo nieko nepirko. Tai buvo jų ankstyvesnio įsitikinimo klaida.

Vergijoje tenka ieškoti staigių, okupanto nepramatomų, vis skirtingų kandžiojimų. Okupantas turi jausti skausmą, nežinodamas kodėl. Tas pats kelias tinka vergijos netoleruojantiems, jos pašaly esantiems. Šioje akcijoje jaunimui liepsnos šauktis nereikia ne tik dėl baisios kainos, bet jau ir dėl originalumo stokos. Aukštųjų mokslo įstaigų išlavintas, jis ras kitokių, okupantą disorientuojančių priemonių, kol galutinio sprendimo momentas dar nenumatomas.

Okupantui yra nemalonu ir pavojinga, kai pavergtieji jį lenkia aukštesne morale, geresniu elgesiu, tvarkingesnėmis šeimomis, gilesniu išsilavinimu, turtingesnių pragyvenimo lygiu, skirtinga, patrauklesne kultūra, kūrybos ir mokslo augimu, aukštųjų švietimo institucijų pranašumu. Neatsitraukia klausimas, kodėl taip yra, ir peršasi rūpestį kelianti išvada, — kažkas netvarkoje pavergėjo namuose. Ši išvada erzina gyventojus ir žadina nepasitenkinimą.

Mūsų pusę pasiekiančios žinios (ekskursantai, laiškai, spauda, grožinė literatūra) apie Lietuvą, gaila, nedžiugina. Išplitęs alkoholis, palaidumas, apsileidimas, byrančios šeimos lietuvį artina prie ruso. O išeivijoje? Linkstama egoizman, slepiamasi nuo įsipareigojimų, šeimose taip pat dažnokai trupa dama. Tai pakalnės keliai. Reikia apsigręžti ir sukti geresnėmis kryptimis, ypač jaunimui, kuris lemia ateitį. Ši jaunų žmonių auka būtų mažesnio skausmo, kaip Romo Kalantos. Bevalė, subliuškusi tauta jos pačios žemėje, su išnykusią tautos dalimi išeivijoje, nei ko nors reikalauja, nei ką nors pelno. Tokių tautų jaunimas yra panašus į grindyse gulintį šlifuotą akmenį, pakenčiantį jį mindžiojančius sukčius, apgavikus ir budelius.

Šia prasme Romas Kalanta yra pavyzdys, nes savo pačio surastu būdu išsitarė prieš okupantą. Tasai būdas, kitokio nežinant, buvo jo didžiausia auka, todėl ir jaunuolio paliktas ženklas yra ne tik šiai kartai, bet ir istorijai.

Upės dugne nusėdusius užneša dumblas. O kas gimdė, augino, mokslino skenduolius? Kai nyksta pasididžiavimas, kai įsimeta menkėjimas, ne tik šeimos, bet ir visa visuomenė pergyvena skaudų dvasinį konfliktą.

Jaunimas negali būti masė pamėgdžiotojų, tiksliai sekančių tėvus, kurie, nors gerai orientavosi savo laike, atsilięka metų greitkely. (Taip visada buvo ir bus). Tačiau jam yra naudinga prisiimti siūlomą patirtį su subrandinta išmintimi ir jas pritaikyti savo stiliui. Bevardes, smėlyje pasiklydusias, nors ir labai darbščias skruzdėlytės, kurios tik savimi rūpinasi, gyvenimas ignoruoja. Jei jos žingsniuose maišosi, be sąžinės graužimo traiško. Apsisprendusias asmenybes jis taip pat žiauriai skaudina, bet retai sunaikina.

Labai trokštame, kad visi mūsų jauni žmonės praaugtų vyresniuosius, kad, aukštai pakilę, laikytųsi savųjų tarpe ir elgtųsi, kaip savi elgiasi, — nerėpliotų palubėn, kad likusieji atrodytų mažesni. Pergyvename dėl žmonių aukų, kaip Romas Kalanta. Kenčiame dėl išdavikiškas dėmes tautoje įspaudusių. Liūdime dėl dingusių be ženklo. Ir džiaugiamės gyvu, pozityviu jaunimu.