“AUŠROS” GENEZĖ, TIKSLAI IR REIKŠMĖ

BRONIUS KVIKLYS

Kad “Aušra” turėjo labai didelę įtaką lietuvių tautiniam atgimimui, žinome iš faktų, kad ji ir sustojusi buvo visą laiką aukštai vertinama. Ji buvo visos eilės kitų lietuviškų laikraščių bei žurnalų pradininkė, lyg jų motina — gimdytoja. “Aušros” sukaktuvės buvo dažnai minimos, — 20, 25, 30, 40, 50, 75 metų ir tai prasmingai, atžymint ją specialiais leidiniais, straipsniais periodikoje, minėjimais. Džiugu, kad PLB rūpesčiu ir šie 1983 m. paskelbti “Aušros” šimtmečio metais, kad ruošiami specialūs, minėjimai, parodos ir kad Čikagoje šia proga išleisti dviemis knygomis visa 1883 - 1886 m. “Aušra”.

“Vilniaus kalendorius 1908 metams”, minėdamas “Aušros” 15 m. sukaktį, rašė, jog jei pati “Aušra” ir nebegyvena, bet paliko vaisiai jos gyvavimo — tai pabudimas lietuvių tautinio susipratimo. Nors “Aušra” mirė, bet nemirė jos dvasia, nes tai gyvybės dvasia. Tos dvasios kelias — erškėčių kelias . . . Visokių muravjovų palikimai ir rusų šnipai visur jos tykojo ir uostė — bet gyvybės dvasiai buvo lemta laimėti! .. Tas laimėjimas — tai galas Muravjovo ir jo įpėdinių sumanymams!”

Kadangi tada (1908 m. lietuviai dar neturėjo Vasario 16 d. akto, nebuvo ir tautinės šventės, kalendorius rašė, kad “visai neprošalį bus paskyrus vieną dieną tautos šventei, kurią visi galėtų praleisti pasiskaitydami ir atsimindami . . . praeitį, aplankydami buvusios užsienyje spaudos bendradarbių kapus ir t.t. Tai būtų geriausias būdas švęsti tautos kilimą. Reikėtų, žinoma, parinkti vieną dieną, kuri privalėtų vadintis ‘Tautos šventės’ diena — toji garbė priderėtų tai dienai, kurią pirmą kartą šį pasaulį pamatė pirmutinis ‘Aušros’ numeris ... “Todėl Vilniaus kalendoriaus redakcija pataria visas šventės apeigas pritaikinti prie balandžio 24 dienos. Visi gerai suprantame tos dienos svarbumą; pagaliau ta diena patiktų visiems lietuviams, nežiūrint į skirtumą jų pažiūrų — būtų vienodumas ir nebūtų jokio nesutikimo!.. Pagaliau tai diena — visų muravjovų pralaimėjimo, o mūsų laimėjimo!. . Diena — persekiotojų kapituliacijos. Lai primena ji mums tai”.

“Aušros” genezės (kilmės) priežasčių reikia jieškoti labai giliai ir todėl reikia bent trumpai į Lietuvos praeitį sugrįžti, kad galėtumėm tinkamai mūsų tautinio atgimimo priežastis suprasti.

Lietuvių tautinio atgimimo šaknys

Nors lietuviai dažnai didžiuojasi savo valstybinėmis daugiau kaip 700 metų tradicijomis, valstybe “nuo jūros ligi jūros”, savo didžiausiais kunigaikščiais, ypač Vytautu, bet dažnai užmiršta į jų darbus ir tikslus kritiškai pažvelgti. Visi mūsų valdovai ir juos sekdami didikai dažniausia vadovavosi savo asmens reikalais. Sakysim, jie paliko grynai lietuviškas žemes vakaruose vokiečiams, o patys plėtė savo galybę į rytus, kur buvo mažesnis pasipriešinimas. Jų šeimos veikiai tapdavo rusiškomis, gudiškomis ar lenkiškomis. Tuo tarpu lietuviškoji liaudis negaudavo ir tokių privilegijų, kurios buvo teikiamos užsieniečiams. Vytautas išdalino žemę didikams ir aukštesnio rango bajorams ir padarė pradžią baudžiavai. Tautiniu atžvilgiu Vytautas, nors kalbėjo lietuviškai, buvo svetimųjų įtakoj. Jis buvo geras Lietuvos valstybės kūrėjas, diplomatas bei politikas valstybininkas, bet nebuvo didvyris tautine prasme. Danieliaus Alseikos žodžiais, (“Lietuvių tautinė idėja istorijos šviesoje”, 17 psl.),'“Jis, nors ir talentingas žmogus, bet nepasikėlė aukščiau savo laiko, tautos ateities nenumatė, jokių tikrų idealų savo tautai nenurodė ... ir mirdamas atidavė Lietuvą Lenkijos karaliui, kaipo savo suverenui. Tai yra simbolingas Vytauto darbuotės ir gyvenimo galas. Vytauto asmenyje apsireiškė visos mūsų valdomosios diduomenės tragedija”. Lietuva pateko gudų, rusų, lenkų įtakon.

Lietuvos didikai pirmieji nuėjo su lenkais, jau XVI - XVII a. priimdami jų kalbą. Tik maža dalis jos laikėsi, kai kurie ligi mūsų laikų. Vadinasi, aukščiausios tautos — inteligentijos sluoksnis išėjo iš tautos nacionaline prasme. Jei XIX amžiuje mūsų bajorija būtų pradėjusi grįžti prie savo kalbos, tai būtų galima kalbėti apie visos tautos atgimimą. Deja, to nebuvo.

Ir lietuvių raštija gimė ne savo krašte, ne Didžiojoje Lietuvos kunigaikštijoje, kuri tada dar buvo nepriklausoma (unijoje). Mūsų raštija užgimė ne savo valstybėje, bet Mažojoje Lietuvoje, kuri buvo svetimųjų (vokiečių) valdoma. Įdomus paradoksas!

Tačiau ši aplinkybė jokiu būdu nežemina pačios lietuvių tautos, nes tautinis susipratimas atėjo iš tos tautos dalies, kuri buvo atstumta, paniekinta. Atėjo tada, kai iš liaudies tarpo atsirado mokytesnių ir net mokytų žmonių, mylinčių savo kraštą, tautą, kalbą. Toki buvo ir aušrininkai.

Bet ir bajorų, net didikų, o taip pat dvasininkų tarpe atsirasdavo šviesių žmonių, mylinčių Lietuvą ir besirūpinančių savo tautos bei kalbos išlikimu. Prisiminkime tik Žemaičių vyskupus Merkelį ir Juozapą Giedraičius, Žemaičių kanauninką Mikalojų Daukšą, A. Klementą, K. Zabitį - Nezavitauską, Simoną Stanevičių, kun. K. Širvydą, Ksaverą Baužą, Antaną Klementą, Silvestrą Valiūną, Dionizą Pošką, didįjį Mažosios Lietuvos kunigą Kristijoną Donelaitį, Antaną Vienažindį, Antaną Baranauską, M. Akelaitį, Jurgį Pabrėžą ir daugelį kitų, kurie gyveno, rašė ir veikė dar prieš “Aušrą”.

Prie jų dar pridėkime lenkiškai rašiusius lietuvius ar lietuviškos kilmės rašytojus — Adomą Mickevičių, J. I. Kraševskį, L. Kondratavičių - Sirokomlę, Henriką Senkevičių ir keletą kitų, kurie rašė lenkiškai apie Lietuvą bei lietuvius, kėlė jų protėvių drąsą, karingumą, o tuo pačiu ir stiprino lietuvių patriotizmą. Jų raštai buvo verčiami į lietuvių kalbą, spausdinami, skaitomi.

Taigi “Aušros” gadynė nebuvo pirmutinė mūsų tautinio atgimimo istorijoje — ji išrieda iš ankstesnės 1864 - 1880 m. gadynės, kurios metu lietuviuose veikė, knygas rašė, mūsų praeitį studijavo, tautosaką rinko Simanas Daukantas, Motiejus Valančius, Laurynas Ivinskis, broliai Juškos - Juškevičiai, Silvestras Gimžauskas, Petras Vileišis ir kiti.

Iš jų tarpo išskirtinai minėtinas Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, kurį mes laikome draudžiamosios lietuvių spaudos leidimo įkūrėju bei pradininku.

Buvo atlikta didelių darbų tautinio atgimimo bare ir už Lietuvos ribų. Jau 1875 - 1879 metais Petrapilio lietuviai studentai leido “Kalvį melagį”. 1879 m. Klaipėdoje pasirodo M. Šerniaus “Lietuviška Ceitunga”, daug lietuviškesnė, kaip ankstesnieji “Nusidavimai”, “Keleiviai” ir kiti laikraščiai. 1879 m. Prūsų lietuvių delegacija atvyko į Berlyną su peticija, po kuria buvo 17.410 parašų. 1879 m. Tilžėje buvo įsteigta “Litauische Literarische GeselIlshaft”. New Yorke 1879 m. pradėjo eiti “Lietuviška ga-zieta”. 1880 - 1881 m. lietuviai studentai Maskvoje kas du mėnesiu leido hektografuotą “Aušrą”, rašiusią apie lietuvių kovas už laisvę ir apšvietą.

Taigi jau gerokai prieš “Aušrą” buvo susikūrusi lietuvių raštija, buvo leidžiamos lietuviškos knygos, savų autorių parašytos ar verstinės (daugiausia religinė literatūra). Palyginimui truputis statistikos: per visą spaudos draudimo laiką graždankos raštmenims buvo išleistos vos tik 25 knygos ir tai beveik visos rusų valdžios pinigais. O prieš spaudos uždraudimą, tiktai per vienerius 1861 metus, buvo lietuvių išleista tiek pat knygų, kiek iš viso graždankos laikais. 1865 -1879 m., taigi kietais spaudos draudimo metais, Prūsų Lietuvoje ir Vakarų Europoje buvo atspausdintos 124 lietuviškos knygos.

“Aušros genezė.

Įkūrėjas ar įkūrėjai

“Aušra” nebuvo pirmasis lietuvių laikraštis, nes buvo puse šimto metų už ją senesnių (1831 m. pradėtas leisti “Nusidavimai apie Evangelijos praplatinimą tarp žydų ir pagonių”). “Aušros” leidimo metais Prūsuose ėjo mažiausia 3 lietuvių kalba laikraščiai. Tačiau visi jie buvo tik iš vardo ir kalbos lietuviški — Prūsijos ciesoriaus ir valdžios rėmėjai, garbintojai. Tikros tautinės dvasios juose nebuvo. Taigi “Aušra” neabejotinai buvo pirmasis tikrai lietuviškas ir tautiškai sąmoningas laikraštis.

Sukurti tokį laikraštį, galima sakyti, teko iš nieko: nebuvo nei redaktorių, nei bendradarbių, nei skaitytojų — prenumeratorių, nei žmoniškos spaustuvės, nei kapitalo, pagaliau nei lietuviško laikraščio pavyzdžių bei tradicijų.

Lietuviai ilgus metus gyvenę be savo laikraščio ir dažnai be knygų, buvo lyg ir apsipratę su tokia padėtimi. Jų noras ką nors skaityti nebuvo toks didelis, kaip, sakysime, valgymo jausmas. Daug kam skaitymas buvo tik “žaislas”, “laisvalaikio praleidimas”. Sunku buvo “Aušrai” gyventi ir todėl, kad Lietuvoje ji buvo rusų administracijos persekiojama. Taigi nenuostabu, kad iš pradžių “Aušrą” skaitė tik nedidelis apsišvietusių lietuvių skaičius. Lietuvą pasiekdavo tik keli šimtai “Aušros” egzempliorių, tačiau jos skaitytojų skaičių tektų gal dešimtimi kartu padidinti.

“Aušra” padėjo sugrįžti į lietuvybę nemažam skaičiui lietuvių, kurie buvo į lenkus ar į rusus virtę ir, būdami neginčijamo kilimo lietuviai, sugrįžo į savo tautą tik “Aušros” dėka. Tokių reiškinių gražiausias pavyzdys — Vincas Kudirka.

“Aušra” palaužė lenkų, rusų ir vokiečių paskleistą nuomonę, kad lietuvių kalba netinka mokslui bei raštui ir kad ji tik “tamsių dūminių pirkių kalba”. “Aušra” pakėlė lietuvių tautinę sąmonę bei dvasią ir įrodė, kad lietuviai tokie patys, kaip ir kitų kultūringų tautų žmonės.

Kas buvo “Aušros” įkūrėjas ar įkūrėjai? Ar tai buvo vieno J. Basanavičiaus nuopelnas ar kokios draugijos, ar kelių žmonių?

—    Tai klausimai, kurie buvo keliami ar aiškinami ilgą laiką, ypač minint “Aušros” 25, 30, 40, 50 metų sukaktis.

Pirmiausia apie J. Basanavičių. Nuo 1881 m. jis buvo nuolatinis bendradarbis Prūsijoje leidžiamų lietuvių kalba laikraščių

—    “Lietuviškos Ceitungos” ir “Naujojo Keleivio”, kurie buvo spausdinami gotiškomis raidėmis ir skiriami tik Mažosios Lietuvos lietuviams, žinoma, redaguojami lietuviškoje dvasioje. 1882 m. jis svarstė galimybę įkurti lietuvišką laikraštį Prahoje ar Belgrade, kur turėjo gerų serbų pažįstamų. Deja, trūko bendradarbių. Tais pačiais metais iš Prūsų Lietuvos jam parašė laiškus keli lietuviai, ragindami kuo greičiausia steigti lietuvišką laikraštį. Jų tarpe buvo Jurgis Mikšas ir Andrius Vištalius - Višteliauskas, gyvenęs Poznaniaus apskrityje. Tuo pačiu laiku Basanavičius susirišo su Jonu Šliupu. 1982 m. vasarį persikėlęs į Vieną ir netrukus į Prahą, ir pradėjęs čia dirbti, ieškojo bendradarbių laikraščiui. Be minėtų, jį pažadėjo paremti dr. Sauerveinas, Norkus, Dagilius Jonas Juškeviča ir kiti.

Apsispręsta įsteigti laikraštį Prūsų Lietuvoje ir spausdinti Ragainės mieste. 1883 m. sausio 27 d. J. Basanavičius išsiuntė Mikšui “Aušros” prospektą, o sausio 30 d. prakalbą ir kiek kitų straipsnių bei žinių. Spaudos darbai ilgokai tęsėsi ir pirmąjį numerį J. Basanavičius gavęs tiktai balandžio 13 dieną, būdamas Prahoje.

Kas buvo tie pirmieji “Aušros” gimdytojai? J. Basanavičius “Varpo” Nr. 3, 1903 m. minint “Aušros” 20 metų sukaktį, savo atsiminimuose rašė: “Tokiu būdu man su Vištaliumi, kaipo literatams, su J. Mikšu, apsiėmusiu spausdinimą bei platinimą laikraščio prižiūrėti, susitelkus, teko mums trims prie lopšio gemančios Aušros stovėti: pastarojo vyro (Mikšo) nuopelniai, nors jis reputacijai nuo pat pradžios ne menkai pakenkė, yra gana stambūs ir apie juos ant šios vietos, reikia nors keliais žodžiais su pagarba paminėti”.

Minint J. Basanavičiaus mirties 10 metų sukaktį, “Mūsų Vilniaus” žurnalo redakcija, be kitų, paprašė ir dr. Joną Šliupą pateikti savo atsiminimų pluoštą apie J. Basanavičių ir “Aušrą”. Jie buvo atspausdinti MV Nr. 4 - 5, 1937 m. Ten jis rašo apie J. Basanavičiaus susirašinėjimą su “Lietuviškos Ceitungos” redaktorium Martynu Šernium, kuris buvęs “geras Lietuvos patriotas ir jam rūpėjo lietuvių tautos reikalai”. M. Šėmius prikalbinęs Jurgį Mikšą mokytis spaustuvininko amato, kad vėliau, gavęs 10,000 talerių palikimą, galėtų įsigyti savo spaustuvę. Toliau jis rašo, kad “visas lietuviškumas spietėsi aplink Šernių su jo “Liet. Ceitunga”. J. Basanavičius siuntinėjęs savo raštus “Ceitungai”, tačiau jie, kaip parašyt ne mažlietuvio, nelabai tikę. Tai paskatinę steigti naują laikraštį, kuris tiktų daugiau D. Lietuvai, Šerniui labai patikęs Maskvoje lietuvių studentų leisto hektografuoto laikraštėlio “Aušros” vardas. J. Vištelis siūlęs tokius vardus: Švitūnė, Švitūnas, Saulėtekis, Žinyčia, Žiburys, Žiburėlis; Basanavičius siūlęs pavadinti Lietuva. Mikšui parėmus, apsistota prie “Aušros”.

Reikėjo pradžiai pinigų ir jų sudėję: M. Šernius — 150 markių, Vištalius — 100 m., Basanavičius 100 frankų (tada jis buvęs be tarnybos, taigi ir nepinigingas). Baigdamas trumpus atsiminimus, J. Šliupas pažymi: “Šer-nius buvo centrinė verpstė, aplink kurią sukosi Mikšas, Basanius, Vištalius ir aš. Be Černiaus “Aušra” vargiai bau būtų išaušusi”. Taigi, anot Šliupo, buvę penki ryškiausi “Aušros” gimdytojai.

Leidžiant pirmąjį laikraščio numerį, jo tituliniame lape buvo šitaip parašyta: “Auszra, Laikraštis, iszleidžiamas per Dr. Basanawicziu”. Toks pažymėjimas, matyt, ne visiems “penkių redakcinio kolektyvo” nariams buvo priimtinas. Apie tai Šliūpas rašo: “Ragainėje išėjus Nr. 1 Aušros, kurią sakėsi leidžiąs Basanavičius, aš krūptelėjau; jaučiausi lyg užgautas, nors protesto nekėliau būdamas tremtiniu. (Tada jis gyveno pas M. Jankų, pabėgęs iš Lietuvos). Turbūt nekėlė nė Černius, kuris buvo davęs 100 markių pradžiai, nes jis buvo tykus žmogelis. Bet už tat Vištelius labai tūžo. Ir kada aš pasiūliau, kad tikriau būtų, jei laikraštį leidžia keli Lietuvos mylėtojai, taip ir tapo jau kitame numeryje pažymėta. O vėliau “leidžiamas Lietuvos mylėtojų buvo rašoma . . . Kad Basaniui Aušros įsteigimo garbė atidaviama esti, aš visai nepavydžiu. Bet man rodosi, kad faktus reikėtų teisingai nustatyti, o ne šališkai. Basanius, be abejonės, yra tautai nusipelnęs vyras. Visgi tauta turėtų žinoti, kad Aušros patekėjimas nėra jo vieno nuopelnas”.

Dabar, po 100 metų perspektyvos, kai jau nė vieno “Aušro«” steigėjo ir net aušrininko nėra gyvųjų tarpe, galima “sine ira et studio” padaryti išvadą, kad “Aušros” laikraštis buvo įsteigtas ne vieno J. Basanavičiaus, bet greičiausia 5 asmenų grupės — “Lietuvos mylėtojų”. Be J. Basanavičiaus jais buvo — Šernius, Mikšas, Vištalius ir Šliūpas. Šios grupės tarpe tačiau J. Basanavičius visus dominavo savo mokslu, išsilavinimu. Jis, o ne kitas kas, paruošė “Aušros” programą ir nustatė jos liniją. Likusieji atliko daugiau technišką redagavimo ar spausdinimo darbą, žinoma, labai sunkų ir svarbų. Tačiau tai nesumažina J. Basanavičiaus, kaip “Aušros” ideologo, vaidmens.

“Aušros” tikslai ir programa

“Aušros” pirmojo (1883 m.) numerio pirmajame puslapyje buvo paskelbta garsioji “Priekalba” (Prakalba), rašyta Jono Basanavičiaus ir prasidedanti lotyniškuoju motto: “Homines historiarum ignari semper sunt pueri. — Žmonės nusidavimu nepažinstantiejie wis yra vaikai”. Šis įžanginis “Aušros” žodis ir vėliau paskelbtieji kiti rašiniai duoda galimybę suformuoti “Aušros” tikslus bei siekius, kuriuos “Aušros” gadynei labai artimas žmogus dr. Kazys Grinius suformavo ir išreiškė trylika punktų (“Atsiminimai ir mintys” I t., 41 - 42 psl.):

1.    Lietuvių kalbos teritorija istoriniais laikais yra beveik pusiau sumažėjusi slavų ir vokiečių naudai, bet ne dėl tautos sumažėjimo, tik dėl priėmimo svetimų kalbų.

2.    Mes, lietuviai, turėję tokią didingą savo tautos praeitį, negalime leisti savo tautai žūti. Turime rūpintis, kad lietuvių tauta ir jos kalba neprapultų.

3.    Kiekvienas žmogus ir tauta, kaip žmonijos dalis, turi lygias teises gyventi.

4.    Taip pat ir lietuvių kalba turi naudotis tomis pačiomis teisėmis, kaip ir kitos kalbos. To viso reikalauja teisingumas.

5.    Gyva tauta ir gyva kalba turi teisę gintis nuo pražūties.

6.    Pavergėjai lietuvių tautos labiausiai per nelietuviškas mokyklas nutautina mūsų jaunimą ir žlugdo tautą.

7.    Turime atgauti lietuvių kalba mokyklas, nes negalime tinkamai neapsišvietę kovoti dėl savo būvio.

8.. Kol susilauksime savų lietuviškų mokyklų, švieskime saviškius kitokiais būdais. Tai gali suprasti taip: beplatindami, nors Rusijos valdžios ir draudžiamą lietuvių literatūrą, laikydami slaptus daraktorius, steigdami slaptus savitarpinius švietimo ratelius, spausdindami lietuvių kalba reikalingus vadovėlius ir kitokias švietimo priemones.

9. Rūpinkimės savo tautos bendriniais reikalais. Iš to, nors

Basanavičiaus nepasakyta, plaukia logiška išvada, jog imdami savo tautos reikalus į savo rankas, galime laimėti šalies nepriklausomybę.

10.    Nesižeminkime prieš svetimtaučius, pažinkime savo garsią praeitį, savo kalbos paminklus ir pamatysime, kad mūsų praeitis buvo didi, kad lietuvių tauta buvo galinga ir jos teritorija buvo viena kerte atsirėmusi į Juodąją, o kita į Baltijos jūrą. O lietuvių kalba yra lygi su sanskrito kalba, vadinasi, yra viena seniausių arijų kalbų, o gražumu negali susilyginti nei viena kita. Tai supratę mes neturime gėdytis nei savo tautybės, nei savo kalbos. Dėl to nesigėdindami, bet besididžiuodami būkime lietuviai. Platinkime, kelkime lietuvių tautinį susipratimą.

11.    Atsiminkime, kad mes esame ne vien katalikai, bet ir lietuviai. Nesiverskime į lenkus, vokiečius, į rusus, į pravoslavus. Pasilikime lietuviai, mylėkime savo tėvynę Lietuvą.

12.    Visi lietuviai turi eiti išvien, ir ta vienybė turi būti paremta ne tik tikyba, bet ir lietuvių tautybe ir bendra lietuvių kalba, suprask, ir bendriniais lietuvių tautos reikalais.

13.    Savaime suprantama, reikia pirmoje eilėje rūpintis, kad būtų leista lietuvių spauda”.

Šių programos punktų per visus “Aušros” gyvavimo metus buvo ir praktiškai laikytųsi beveik kiekviename numeryje.

Konstantinas Šakenis, laikraščio 25 metų sukakties proga “Vilniaus kalendoriuje“ 1908 m. paskelbęs rašinį “Trumpa Aušros istorija”, rašė: “kiekvienas Aušros straipsnis atsižymi didžiausiu dėl savo krašto ir kalbos prisirišimu. Viskas, kas yra lietuviško, išaukštinama neapsakomai: Lietuvos praeitei ir jos bočiam aušrininkai suteikė tokią garbę, kokios dar gal niekas niekuomet nebuvo turėjęs. Negalima tai pavadinti šovinizmo dvasia. Aušra aklai nepeikė ir neniekino svetimtaučių kultūros, kalbos ir raštijos, ir jeigu, rašydama apie Lietuvą, kartais apvilkdavo jos praeitį ir jos anų laikų stovį perdaug šviesios spalvos rūbais, tai darė tą norėdama tik priderančiai atmonyti svetimtaučių pažiūroms ir sprendimams, žeminantiems Lietuvos kultūrą ir persekiojantiems bei išjuokiantiems lietuvių kalbą”.

Taigi aušrininkai turėjo tinkamą tautos sąvokos ir jos idėjos supratimą, nors jie nebuvo šioje srityje pirmieji, nes lietuvių tautinis atgimimas prasidėjo jau prieš juos. Iš tiesų jie kartojo tai, ką prieš juos jau sakė Dionyzas Poška, Simanas Daukantas, Motiejus Valančius, Stanevičius ir kiti.

Dr. Edmundas ir Milda Lenkauskai ir Bronius Kviklys

Nuotr. VI. Bacevičiaus

Nors “Aušra” buvo tiktai tautiniai kultūrinis laikraštis, tačiau jau pats jos leidimas, spausdinimas lotyniškais raštmenimis ir leidimas už carinės Rusijos ribų, o taip pat platinimas daugiausia knygnešių būdu — nelegaliu būdu gabenant per sieną, buvo jau politinis darbas ir pasipriešinimas okupantui.

“Aušros” leidėjai turi dar vieną ypatingą nuopelną — jie greta “Aušros” leido ir lietuviškas knygas bei brošiūras, platino jas, o taip pat ir Prūsų lietuvių spaustuvių išspausdintus lietuviškus leidinius, gal keliasdešimt pavadinimų. Iš jų išskirtinai minėtini Jono Šliūpo ir Jurgio Mikšo paruošti “Aušros” kalendoriai 1884, 1885 ir 1886 metams. Pastarųjų tiražas buvo pakilęs ligi 6000 egz.

“Aušra”, nors antrinėje antraštėje rašėsi “laikraštis išleidžiamas Lietuvos mylėtojų”, iš tiesų buvo daugiau žurnalas, kaip laikraštis. Ji nelaikė sau uždaviniu skelbti to laiko atsitikimus savo krašte ir pasaulyje, bet žadinti miegančią tautos dvasią, raginti žengti į šviesesnę ateitį, tačiau ir kartu šviestis. Taigi ji suteikdavo nemaža rašinių ir žinių iš įvairių mokslo sričių. Aušrininkų motto buvo tėvynės meilė; prikelti Lietuvą iš jos didelių vargų, kad ji būtų kaip kitados galinga ir laiminga. Aušrininkai norėjo prikelti Lietuvą ir suteikti jai galimybę prilygti kitoms kultūringoms šalims, pagal poeto A. Baranausko dainos žodžius kur, “žmonės laimingi, buvo turtingi, niekad nebuvo vergijos”.

“Aušra” stengėsi pašalinti tą tautoje atsiradusį blogį, dėl kurio Lietuva taip žemai nupuolė. Tas blogis — ištautėjimas, kalbos nykimas, apšvietos stoka. Tikslui atsiekti neturi būti varžoma lietuvių kalba, turi atgauti savo teises mokyklose, įstaigose, teismuose. Tam reikalingas tautinis susipratimas, spaudos grąžinimas.

Nesutarimai ir nuomonių skirtumai

Nušvitusi “Aušra” labai pradžiugino lietuvius visuose krašto kampuose. Atsiliepė lietuviai ir iš įvairių Rusijos miestų, kur jie dirbo ir gyveno.

Tačiau “medaus mėnuo” buvo trumpas. Tuojau nuo jos ėmė gręžtis kunigija, dargi lietuviškoji. Ji buvo įpratusi žiūrėti tik į dvasiško turinio lietuviškas knygas bei maldaknyges. Galvojo, kad ir “Aušra” eis tais pačiais keliais. Tačiau “Aušra” jau iš anksto pabrėžė neliesianti religinių reikalų. Jau pirmajame “Aušros” numeryje, kur buvo rašoma (18 - 19 psl.) apie J. I. Kraševskio “Vitoloraudos” vertimą į lietuvių kalbą, buvo pažymėta, kad “kas Grikonams Odisėja su Ilijada Rimijonams Enejida, žydams Senasis Testamentas, Krikščionims — Naujasis Testamentas — tai mums, kaipo lietuviams, šita giesmė Vitolorauda”. Toks išsireiškimas - palyginimas sukrėtė kunigiją. Kunigas Antanas Baranauskas, kurio eilės “Lietuvos senovės paminėjimas” buvo atspausdintos tos pačios “Aušros” Nr. 1, 8 - 10 psl., lenkiškuose laikraščiuose paskelbė, kad jis visiškai nieko bendra neturi su “Aušra” ir visai nenorįs joje dalyvauti, “kolei nepažinsiąs jos tikrosios dvasios”.

Užkliuvo ir kita vieta. Kai “Aušra”, minėdama kunigaikščio Radvilos mokyklas Kėdainiuose, parašė: “kad jeigu nebūtų sunaikinę jo darbą jezavitai kurie evangelikus (bambizus) persekiodami nebijojo net apšvietimą sunaikinti, tai gali jau nuo trijų šimtų metų mūsų tautos ponistė būtų nustojusi kabinties į lenkystę”. (Nr. 6, 156 psl.).

Dar didesnis triukšmas iškilo, kai buvo patirta, kad “Aušros” redagavimą perėmė Jonas Šliupas, kuris jau tada buvo žinomas kaip netikintis. Dvasininkija nustojo “Aušrą” remti, nors ir to paties Šliupo redaguotuose “Aušros” numeriuose nieko prieš religiją parašyto nebuvo galima rasti. Taip be pagrindo “Aušra” buvo apšaukta “bedievišku laikraščiu”. Štai ką apie ją rašė jau “Aušrai” užgęsus katalikiškoji “Šviesa” (Nr. 1, 1887): “Buvo jau pas mus garsingas laikraštis Aušra, vienok ans neturėjo krikščioniškos dvasės, priešingas katalikiškam tikėjimui ir erzinantis svietišką vyresnybę, ne tik nedarosi naudinga reikalams apšvietimo, bet dar sėdamas tarp gyventojų nesutarimus, didina tamsumą, per tai neilgai trukus pragaišo”.

Tokia buvo “Aušra” apšaukta tuojau jai mirus. Tačiau, kas skaitė “Aušrą”, galėjo įsitikinti, kad ji tokia bedieviška nebuvo.

Tačiau daugiausia “Aušra” sukiršino lenkus. Jau 1883 m. “Ga-zeta Polska” Nr. 163 užpuolė aušrininkus, kaltindama juos sėjant neapykantą tarp lietuvių ir lenkų.

Kai lietuviai ėmė busti, lenkai juos apšaukė separatistais, parsidavėliams tai rusams, tai vokiečiams. “Kraj” redaktorius Piltzas tvirtino, kad “Aušros” redakcija gavusi 50,000 markių iš Bismarko ir todėl siundanti lietuvius prieš slavus.

Rusų nuomonės apie “Aušrą” buvo įvairios. Taip “Novoje Vremia” džiaugsmingai rašė, jog lietuviai liovėsi virtę lenkais. Tačiau juos, anot K. Šakenio, džiugino ne lietuvių tautinis atbudimas, — jie manė, kad atsitolindami nuo lenkų lietuviai pradės artintis prie rusų ir su jais galų gale susilies”. Ta proga rusų laikraštis pabrėžia visiškai neremiąs lietuvių reikalavimo grąžinti teisę lietuviams jų spaudą lotyniškais rašmenimis.

Būta užsipuolimų ir Prūsijoje. Čia juos dažniau puolė suvokie-tėję lietuviai (kun. Jurkšaitis, prof. Kuršaitis), kaip patys vokiečiai. Lietuvius ypač užtardavo prof. Thomas, kun. Hoffheinz.

Sunki medžiaginė būklė

“Aušros” platinimo darbas buvo labai sunkus, nes nebuvo galima viešai platinti; reikėjo naudotis slaptu kontrabandos keliu,

nes ant sienos stovėjo rusų sargybos. Kurį laiką buvo bandyta siuntinėti paštu, uždaruose vokuose, bet tai nebuvo patikima platinimo priemonė. Nereikia stebėtis, kad laikraščio medžiaginė būklė visą laiką buvo labai sunki.

Sunku buvo “Aušrą” redaguoti ir leisti ir dėl to, kad jos puoselėtojai buvo labai išsisklaidę. J. Basanavičius gyveno Bulgarijoje ir tai dar ilgesnį laiką sirgo. Rankraščius jis ir kiti bendradarbiai turėjo siuntinėti paštu. Taigi jau 1884 m. pradžioje J. Basanavičius atkvietė į Prūsus tada Ženevoje gyvenantį Joną Šliupą ir perdavė jam redagavimą. Šliupas apsigyveno pas ūkininką Martyną Jankų, kuris buvo prisidėjęs prie “Aušros” leidimo. Bet “Aušra” negalėjo išlaikyti apmokamo redaktoriaus. Šliupas, atlikęs redakcinius darbus, turėjo Jankui “gelbėti ant ūkės”, “kad turėtų valgį ir gyvenimą pas Jankų”. Pa-piaustęs malkų ar paskaldęs, tai padėjęs supjaustyti akselį, vėl redaguodavo laikraštį. Tačiau ir Prūsų vyriausybė nebuvo “Aušros” žmonėms palanki: 1884.III. 13 vokiečiai išvijo Šliupą ir jis buvo priverstas važiuoti į Ameriką, tik 6 numerius suredagavęs.

Redaktoriaus pareigas perėmęs J. Mikšas ligi 1885 m. rugpjūčio mėnesio vedęs jos reikalus, kiek aptvarkė leidimo ir administracijos reikalus, tačiau lėšų ir toliau trūko — “Aušra” pati neapsimokėdavo, o mecenatų nebuvo.

Padėtį bandė gelbėti tas pats Mikšas, įsitaisęs savo spaustuvę. Buvo pakelta ir prenumeratos kaina nuo 4 iki 6 rublių Didž. Lietuvos skaitytojams ir 4 ligi 7 markių Prūsų lietuviams. Tačiau ir tas nepadėjo. Mikšas sukišo visas savo lėšas į lietuviškus spausdinius, kurie nebegrąžino padarytų išlaidų. Tokiu kritišku momentu iškilo nesutarimas pačių “Aušros” leidėjų tarpe.

M. Jankus ir dr. Bruožis laiškais įspėjo labiau pasiturinčius asmenis neskolinti Mikšui pinigų. J. Basanavičius tada sunkiai sirgo dėmėtąja šiltine ir niekuo negalėjo Mikšui padėti, kuris, nebepalaikomas draugų bei bendraminčių, bankrutavo. Kartu su jo spaustuve į kreditorių rankas pateko dar nepanaudoti “Aušros” rankraščiai, didžioji archyvo dalis.

Šiek tiek duomenų apie“Aušrą”

Iš viso buvo išleista 40 numerių, kurie buvo sujungti į 29 sąsiuvinius (buvo dvigubų ir net trigubų). 1883 m. išleista 10 numerių 8- iais sąsiuviniais, 1894 m. — 12 — 7- ais sąsiuviniais; 1885 m. — 12 — 8- ais ir 1886 m. 6 numeriai 6- ais sąsiuviniais.

1883 m. 1 - 5 numeriai spausdinti Albano ir Kibelkos spaustuvėje Ragainėje, nuo 1883 m. Nr. 6 ligi 1885 m. Nr. 8 O. v. Maudarodės spaustuvėje Tilžėje, o 1885 m. Nr. 9 ligi pabaigos — J. Mikšo spaustuvėje Tilžėje.

Atsakingais redaktoriais pažymėti: 1883 m. Nr. 1 — J. Basanavičius, nuo 1883 m. Nr. 2 ligi Nr. 4 — J. Mikšas, nuo 1883 m. Nr. 5 ligi 1884 m. Nr. 3 — J. Šliupas, nuo 1884 m. Nr. 4 ligi 1885 m. Nr. 8 M. Jankus, nuo 1885 m. Nr. 9 ligi 1886 m. —    J. Mikšas. Tačiau Mikšas, užimtas spaustuvės reikalais, neturėjo “Aušrai” pakankamai laiko ir todėl 1886 m. jai redaguoti buvo pasikvietęs Juozą Andziulaitį (jam tada buvo 22 m. amžiaus).

Kaip matome, tik 2 redaktoriai —    J. Basanavičius ir J. Šliupas —    buvo aukštesnio išsilavinimo, kiti — savamoksliai, spaustuvininkai. Tiesa, jų redagavimo metu buvo aprimusios politinės ir religinės aistros, tačiau, neturint redaktoriams literatūrinių bei žurnalistinių gabumų, laikraščio lygis gerokai smuko.

“Aušros” buvo spausdinama 1000 egz. Tačiau nuolatinių užsimokėjusių prenumeratorių buvo labai nedaug: 1883 m. — 69, 1884 m. apie 300, 1885 m. 250, 1886 m. 175. Atskirais siuntiniais buvo siunčiama: Į Marijampolę — 100 egz., į Rygą — 100 egz. Nežinomas kiekis buvo pernešamas knygnešių į Lietuvą. Taip pat “Aušra” pasiekdavo ir Ameriką. Tam tikros neišplatintų numerių atsargos buvo M. Jankaus spaustuvėje. Ją likvidavus, buvo parduotos antikvaristams.

“Aušros” reikšmė

Pirmosios lietuviškos knygos, leistos Vilniuje, Prūsuose ar kitur, buvo beveik išimtinai religinio turinio ar jam artimos knygos. Didžiausią jų tiražo dalį sudarė maldaknygės, kurių pareikalavimas Lietuvoje buvo labai didelis. Leidėjai buvo suinteresuoti jas leisti, platinti, o spaudos draudimo laikais gabenti per stipriai saugomą sieną. Ir knygnešiai jas mielai nešdavo — platindavo, nes jos teikė ir šiokią tokią materialinę naudą.

Maldaknygės tačiau nekėlė tautinio atgimimo platesne prasme, tačiau jos paruošė lietuvius šiam įvykiui, nes išmokė juos skaityti. Tai kai kurie mūsų kultūros istorikai maldaknyges vertino labiau kaip “Aušrą”. Mums išrodo, kad ir maldaknygės, ir “Aušra” buvo kiekviena savo vietoje, “Aušra” pasinaudojo maldaknygių patarnavimu pereiti į pasaulietišką literatūrą.

“Aušros” sukeltas lietuvių sąjūdis buvo ideologinis, demokratiškas. “Aušra” rašydavo ir ūkiškais bei sociališkais klausimais, pasisakydavo prieš luomų (bajorijos) privilegijas, negirdavo lenkiškos bažnyčios hierarchijos ir lenkų bei lenkuojančių kunigų pastangų slopinti lietuvių kalbą bažnyčiose.

“Aušra” iškėlė į reikiamą vietą lietuvių kalbą, atskleidė jos žodingumą, grožį, vertę kitų kultūringų tautų kalbų tarpe (“Adomas su Jieva rojuje lietuviškai kalbėjo . . .”), pakėlė tautinį sąmoningumą bei apšvietimą. Pagaliau “Aušra” daug padarė ir lietuvių kalbos gryninimo bei rašybos suvienodinimo srityje: išstūmė daugybę slaviškų ir germaniškų barbarizmų, jų vietoje prikurdama nemaža naujų lietuviškų terminų. Ir jeigu ne viską rašomosios kalbos kūrimo darbe padarė, tai bent parodė kelius vėlesniems lietuvių rašytojams, rašto žmonėms, įpratino juos skaityti ir laukti perijodiško lietuviško laikraščio.

Per nepilnus 4 metus “Aušra” sutelkė apie 70 - 80 bendradarbių. Tai buvo negirdėtas skaičius mūsų raštijos istorijoje — kraitis vėlesniems laikraščiams. Joje taip pat pradėjo reikštis poetai, beletristai, dailiojo žodžio kūrėjai.

Netgi 1886 m. sustojusi “Aušra” turėjo didelį poveikį. Pirmiausia ji iššaukė lietuviškos visuomenės diferenciaciją, nes jau vienoje “Aušroje” negalėjo sutilpti katalikiškos, liberališkos bei socialistinės srovės. Ir jau po vienerių metų “Aušrai” sustojus, 1887 m. katalikiškoji srovė pradėjo leisti “Šviesą”, 1889 m. “Apžvalgą”, nuo 1896 m. “Tėvynės Sargą”, 1900 m. “Žinyčią”. Liberališkoji bei socialistinė srovė — 1889 m. “Varpą”, 1890 m. “Ūkininką”, 1892 m. “Apšvietą”, 1901 m. “Darbininkų balsą”. Atsirado ir daugiau laikraščių bei knygų.

Tokiu būdu “Aušra” ir jos įpėdiniai — kiti įvairių srovių laikraščiai, kad ir veikdami skirtingais būdais, siekė vieno ir to paties tikslo — auklėti kovotojus už lietuviškosios spaudos laisvę, už tautinį susipratimą ir už laisvą Lietuvą. Šis troškimas, kad ir po daugelio metų, išsipildė.

BRONIUS KVIKLYS (g. 1913), iš profesijos ekonomistas, bet didžiąją savo gyvenimo energiją ir talentą yra atidavęs lietuviškajai raštijai kaip žurnalistas, autorius, liet spaudos senųjų eksponatų kolekcionierius.

Bendradarbiavimą spaudoje pradėjęs prieš 50 metų nepriklausomoje Lietuvoje, jo nenutraukė Vokietijoje ir nuo 1951 m. tęsia JAV-se. 1964-68 m. paruošė kapitalinį 4 tomų veikalą “Lietuvą” (per 3,000 psl.), kurią išleido Lietuvių enciklopedijos leidykla. Už tai jis buvo Ohio lietuvių gydytojų draugijos apdovanotas kultūrine 1,000 dol. premija.

Nuo 1968 m. iki 1981 m. dirbo kaip vienas iš “Draugo” dienraščio redaktorių.

Paruošė ir jau Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla išspausdino tris puikiai redaguotus veikalus apie Lietuvos bažnyčias: “Telšių vyskupiją” — 400 psl., “Vilkaviškio vyskupiją” — 480 psl., ir “Kauno vyskupiją” — 512 psl. Jau paruošta “Panevėžio vyskupija” ir rengiami “Vilniaus” ir “Kaišiadorių vyskupijų” tomai.

Bronius Kviklys daug rašo mūsų periodikoje, dažnai kviečiamas paskaitoms, lanko lietuvių kolonijas su liet. spaudos eksponatais; draudžiamosios lietuvių spaudos eksponatus buvo nuvežęs ir į XXX Europos lietuviškųjų studijų savaitę Augsburge, Vokietijoje, kur 1983 m. liepos 24 d. skaitė šią paskaitą.