IŠEIVIJOS POLITINIO IR KULTŪRINIO DARBO DERINIMAS
RŪTA KLEVA VIDŽIŪNIENĖ
Šis klausimas mumyse iškyla jau ne pirm į kartą, — bet tai kaip tik ir rodo, kad dar nesame jam suradę sprendimo. Todėl ir pravartu jį dar kartą panagrinėti. Gal būt problema glūdi tik daliniame šitų dviejų žodžių prasmės ir apimties suvokime, o gal ir kitose, daugiau vidinėse mūsų priežastyse, — bet pirmiausia aš kalbėsiu apie žodžių sąvokas, kad sutartume, ką jos mums reiškia.
Kai iš civilizacijos — vaizdinio žmonijos buities pagerinimo proceso — buvo pereinama ir į vidaus pasaulio išraiškos formų kultyvavimą, tobulėjantis žmogus plėtė ir kultūros paskiras šakas. Šalia kalbos, menų, filosofijos, etikos sričių, galvojantis žmogus pradėjo ieškoti ir paskirų savo bendruomenių gerbūvio apsaugos formų. Skirtingų palinkimų individai ėjo savomis kryptimis, dažnai nuvertindami kitą kryptį pasirinkusių asmenų atsiekimus. Ne vienas kultūrininkas, susikūręs savotišką uždarumo filosofiją, mano, kad mokslo, meno ir technikos plėtotė savaime jau išspręs ir laisvės problemą. Toks požiūris pasidarė labai parankus totalitarinėms sistemoms, — kaip jį ypatingai iškelia ir nurodo mūsų Tomas Venclova, neužsidaręs vien kultūrinėje srityje, kuri jam, kaip poetui, yra artimiausia. Jis pabrėžia ir tą faktą, kad Lietuvoje menininkų - disidentų nėra daug; kad aktyvistus sudaro kaip tik eiliniai nesvyruojantys tikintieji, kurie gyvena galvosena, kad jeigu nieko nedarysi, tai niekada niekas ir nejudės į priekį. Jie nesidangsto ten daugelio mėgiama filosofine fraze, kad dabar veikti dar neatėjęs laikas.
Kad mūsų tarpe vis dar kyla klausimas dėl politinės ir kultūrinės veiklos primato, rodo tik tai, kad mums trūksta pliuralistinės, tolerantiškos ir liberalinės dvasios. Kultūros šalininkai ir puoselėtojai turi daug tiesos, bet politiniams aktyvistams jie atrodo per mažai veiksmingi. Daug priekaištų gal kyla iš to fakto, kad yra maišoma išpopuliarėjusi disidento ir politinio veikėjo sąvoka. Kai patys žymieji rusų disidentai - aktyvistai visad pirmoje vietoje kalba apie žmogaus teises ir jų įgyvendinimą, mūsiškiai savo politinės veiklos Credo pastato tautinio išlikimo ir religinės laisvės principus. Todėl mums artimesni lenkų, afganų kovotojai, negu, pavyzdžiui, toks Sacharovas. Rusai ir amerikiečiai mažiausiai galvoja apie paskirų tautybių išlikimą, o mums vien kultūrinio lygio kėlimas irgi neišspręs mūsų tautos išlikimo problemos, kol jos priespauda yra politinio pobūdžio.
Tačiau ar kultūrinė ir politinė veikla mūsų atžvilgiu yra taip labai skirtingi dalykai? Ar nesiskiria jie čia daugiau savo metodu, negu kryptimi, dažnai būdama vienas ir tas pats? Kalbant apie veiklos suderinimą, kam i tikrųjų priskirtume, pav. skulptoriaus Gasparonio statulą arba ir Bruno Markaičio numatomą operą apie Kalantą? Ar tautinių ansamblių gastrolės pasaulyje yra vien kultūrinė, ar ir politinė veikla? Arba štai paimkime mūsų Rašytojų draugijos suvažiavimą, kuriame Anatolijos Kairys taria: rašytojai, būkite “laikmečio sąžinės balsas”, Bendruomenės Vytautas Kutkus kviečia rašytojus įsijungti į visuomeninį darbą.
Arba vėl: sueita į kontaktą su Solženicyno “Kontinento” žurnalu, į kurį veržiamasi su poezijos vertimais ir Rašytojų draugijos politiniu pasisakymu.
Dar pora pavyzdžių: prie ok. Lietuvoje išleistų “Lietuvių poezijos” dviejų tomų, gudriai pridedamas identiškai atrodantis Bradūno suredaguotas ten netilpusių poetų “Lietuvos poezijos” trečias tomas . . . Arba Tomo Venclovos informacinės kelionės ir pranešimai apie kultūros padėtį Lietuvoje po Australiją, Švediją, Belgiją, Ispaniją ir per tarptautinę Penn organizaciją . . .
Ko mums iš tikrųjų reikia, tai ne tiek tų veiklų suderinimo, o akylesnio žvilgsnio į individą ir daugiau tolerancijos jo metodui kovoje už mūsų laisvę. Vienam arčiau viena kultūros šaka, kitam geriau sekasi kitoje, pav. politinėje. Trumparegis tautinis ar net asmeninis egoizmas trukdo spręsti tautines problemas — tai laisvėjimo ir nepriklausomybės siekimo problema, kuriai didžiųjų valstybių siekiai, deja, yra labai nepalankūs, nežiūrint gražių žodžių per minėjimus iš Washing-tono. O kad ne kultūrinės, o politinės priežastys suteikia nepriklausomybes primityvioms Afrikos tautoms, tur būt yra visiems aišku. Politinė kova atsiremia ne į tautos kultūrinę vertę, bet dažniausiai į galingų valstybių ekonominius interesus. Taip, kultūrinė veikla yra nepamainoma priemonė žadinti saviškių tautinį išdidumą ir pasiryžimą išlikti, — bet be politinių progų išnaudojimo ji tik padės mums numirti gerais lietuviais.
Kultūrinė ir politinė veikla yra dvi seserys su skirtingais charakterio bruožais, o kalbant apie šių. dviejų šakų praktišką darbo suderinimą, mes turime kištis jau ne į filosofines, bet į ororganizacines darbo sritis. Pavyzdžiui, ALTO struktūrinis pagrindas buvo prasmingas tada, kada jis buvo sukurtas, tačiau dabar jis vargu ar de facto atstovauja visai lietuviškajai bendruomenei, kaip tokiai, ir vargu ar turėtų griežtai nustatyti politinę kryptį daugumai, kurios jis nebeatstovauja. Nuopelnai jam, tačiau, neabejotinai priskirtini, kaip, pav., savanoriams. Tuo tarpu Vliko, kaip tęstinumo, idėja vargu ar gali būti ginčytina. Tad kuriuo pagrindu vis išeiname vieni prieš kitus?. ..
Mūsų veiklos suderinimo pastangos todėl turėtų būti nukreiptos tokia linkme, kad galėtumėm išvengti darbų dublikavimo, bet netrukdyti individų veikti srityse, kurios jiems yra artimesnės ir kur tikimasi geresnių rezultatų, jei bendros kalbos bei susitarimo turi;me pasiekti, mūsų tikslai tie patys.
