LAIKO RĖŽIAI VALDŽIOJE IR ŽMONĖSE
Keli okupuotos Lietuvos atspindžiai beletristikoje
VYTAUTAS VOLERTAS
Svarbiau už grumstą
Okupuotos Lietuvos gyvenimas, išskyrus partinę viršukalnę, jau ne naujiena. Kol negalėjome su žmonėmis susiliesti, mūsų politikai, ekonomistai ir sociologai sudarinėdavo vaizdus iš ten leidžiamos oficialios, griežtai prižiūrimos spaudos ir cenzūruotų laiškų. Paveikslai būdavo dėliojami spėliojant, pristigdavo detalių, atsirasdavo abejonių. Vėliau, prasivėrus vienokiems ir kitokiems langams į aną pusę, nustebome tų montažų, suklijuotų iš pripuolamų žinių, iš logikos išvadų ir iš interpretacijos, tikslumu. Šiomis dienomis net smulkmenos prieinamos. Prakiuro pylymas, už jo sienų sutvenktas turinys beveik nemaskuojamas, pasakų laikotarpis baigėsi. Anksčiau tikėję bolševizmo teorija ir todėl pakėlę net žiaurias praktikos klaidas išbudo. Užtvankos paviršiaus negalima pridengti nuo savų žmonių, jo neįmanoma paslėpti nuo svetimųjų. Šioje pusėje yra buvoję ir administracijos, ir teatro, ir miesto, ir kolūkio žmonės. Anapus ne vienas iš mūsų sutiko tėvus, brolius, gimines, kunigus vargdienius, už religijos saugojimą baudžiamus, kunigus turtuolius, už pataikavimą atlyginamus.
Tik partijos centro komitetas sėdi po marškomis. Sargai, metalo vartai, tvoros ir sienos ne vien Kremlių supa. Mūsų Griškevičius (pirmasis partijos sekretorius) su būriu palydos taip pat slepiasi tamsoje.
Be periodinės spaudos, be pokalbių ir spėliojimų yra dar vienas pažinimo šaltinis. Tai grožinė literatūra. Okupuotos Lietuvos rašytojas, nors daugiausia partijos narys, instruktuojamas Rašytojų draugijos komisarų, sąlygojamas leidyklų, varžomas uždarbio, bandė ir bando prasikalti ledą ir, iš eketės kyštelėjęs galvą, sušukti tiesą. Šį neramų elgesį rodo net Vytautas Petkevičius savo romane Grupė draugų (Vagos leidykla, 1979) pokalbiu tarp užkietėjusio, sentikio bolševiko, Tado Karoso, ir kylančio rašytojo, Kęsto Alsio:
“— Žinai, knaisiokis po savo sąžinę, — netikėtai užsiplieskė Karosas, — tik būk toks malonus ir niekam neskelbk tų savo atradimų. Neapibendrink! Ir taip jau nėra kuo kvėpuoti.
— Todėl ir trūksta oro, kad tokie, kaip tu, bijo plačiau langus atverti”. (Psl. 29).
Jonas Avyžius savo romane Chameleono spalvos (Vagos leidykla, 1979) pasakoja, kaip partijos skirtas komisijos narys vertina rašytojo Skardžio romaną:
“Pavyzdžiui, aš asmeniškai labai abejoju, ar verta kelti tokias problemas, kurios iki šiol išskirtinai priklausė uždarų diskusijų sferai ir buvo aplenkiamos literatūroje. Mes nesame puritonai ir toli gražu ne dogmatikai, į meną šiandien žiūrime kitaip negu, sakusim, prieš penkiolika metų — prieš penkiolika metų už tokią knygą būtų pasodinę, o mes štai ją svarstome ir sakome, kad tai gera knyga, nors ne be trūkumų; matote, kaip pasikeitė požiūris į meną mūsų socialistinėje valstybėje!” (Psl. 49)
Taigi — paskutiniųjų kelerių metų laikotarpy Lietuvoje išleista stambioji beletristika (romanas), nors išsisunkusi pro cenzorius, nėra blanki. Mūsų pokalbiai su ten gyvenančiais žmonėmis ją teisina, o ji patvirtina pokalbius. Romanuose net randame čia atsilankantiems arba Lietuvoje sutiktiems nežinomų, gal jų nuslepiamų dalykų. Pvz., valdančios klasės gyvenimas. Į JAV atvykstantiems paprastuoliams jis yra neprieinamas, o kilmingieji apie jį neprasitaria. Rašytojams, Sovietijoje gerbiamiems ir vertinamiems, įvairios viršininkystės naujovių nesudaro. Tiesa, pačios viršūnės yra neliečiamos. Sustojama ties rajonų ir valdybų galvomis, aukščiau lipti nedrįstant.
Žinoma, Lietuvoje viskas yra nepastovu, ir šiandieninės padėties rytoj gali net pėdų nelikti. Šios vasaros pradžioje man aiškino iš Lietuvos atvykęs jaunas inteligentas: “Kokie įstatymai pas mus veikia, neaišku. Tuo pačiu klausimu kasdien išnešami skirtingi sprendimai”.
Atrodytų, kad Lietuvos padėtis mums yra pakankamai suprantama. Bet žinojimas nepasotina smalsumo. Juk šnekučiuojamės ne apie Aliaską, ne apie Falklando salas. Lietuvos podirvy yra likusios mūsų šaknys. Mūsų pačių ir mūsų nepaklydusių vaikų. Ten grumstas nėra vien žemė. Jis turi giminės dulkių, kritusių ir sėdusių šimtmečiais. Todėl kelionės Lietuvon nepraranda ir nepraras traukos, ypač jaunam žmogui, norinčiam patirti, kur vaizduotėje yra riba tarp legendos ir tikrovės. Todėl nepabosta žinios, ir neįkyri žodžiai.
Medingalvių laikotarpis
Vyresnieji jaučia, kad po Antrojo pasaulinio karo porai dešimčių metų Lietuvą valdyti paėmė tos pačios bolševikų grupės, kurios pirmos okupacijos metu vykdė trėmimus Sibiran. Tai įvairių kilmių, įvairių veidų ir užsiėmimų mišinys. Šie žmonės, pikti iš prigimties, nepriklausomybės laikotarpy kiekvieną nepatinkančią smulkmeną laikė skriaudimu. Labai daug neturtingo jaunimo išvargo mokyklas ir priešvalstybiniu elementu netapo, bet šie dėl neturto ir dėl būdo savybių liko bemoksliais zirzliais. Tos būdo savybės, pakliuvus valdžioje, virto beširdiškumu ir žiaurumu. Vyresniųjų nuojautą apie Lietuvos provincijų neapibrėžtos galios karalius patvirtina Vytautas Petkevičius romanu Grupė draugų.
Nemažą miestą, turbūt rajoninį, yra užgožęs būrelis įvykiais surištų, neigiamų tipų. Iš jų daugiausia įtakos turi Tadas Karosas, naujai statomo fabriko direktorius. Kilęs iš mažo ūkio, baigęs kelis skyrius, pirmam bolševikmety stojo milicijon, kur jį privertė mintinai išmokti įvairius statutus. Tai jo universitetas. Karo pradžioje pabėgo Rusijon, pakliuvo kariuomenėn, 1945 grįžo Lietuvon ir čia siautėjo pagal visus Sovietijos nurodymus. Pats Sibiran ištrėmė savo tėvą, gaudė partizanus, lėbavo, buvo gerai atlygintas. Tarnyboje laikėsi kietai, neatlaidžiai, net šokdino savo draugus, kurie jo nekentė. Kai priaugo mokytesnių, išvarytas pensijon. Dėl šio aukštesniųjų sprendimo ir dėl pasiekuisios žinios, kad jo sūnus su gauja sėbrų išprievartavo kito partijos šulo dukterį, susigriaužė ir mirė širdimi.
Sekantis šio miesto partijos ramstis — žydas Giršas Grudskis, taip pat buvęs sovietinėje kariuomenėje ir gaudęs partizanus. Bet, Karoso žodžiais, “kai mes kariavome, Grudskis pirtyse vanojosi”. Giršas ruošiasi išvažiuoti Izraelin, slapta, bijodamas pasakyti draugams.
Partijos sekretorius, Butrimas, yra Lietuvos vokiečių kilmės. Jis “tarnyboje — vokietis; namuose — lietuvis; svečiuose — rusas; turguje — žydas”.
Milicijos galva — Vincas Keturakis, vos mokąs rašyti. Jaunystėje po išgėrimo šaudęs į miestelio lempas ir nušovęs moterį. Romane yra dar pora panašių valdžios reprezentantų, bet vietoje jų paminėsiu kairų mokytoją Rekštį, Karosą ir kitus komunizman pastūmėjusį. Pirmos okupacijos metu jis atpažino bolševizmo veidą ir atšalo. Todėl po karo buvę mokiniai bolševikėliai norėjo jį likviduoti, — kaip atsitiko, kad Rusijon neišbėgai, ir vokiečiai tavęs nesušaudė?
Šie valdovai, išskyrus persenusį Rekštį, jų kvaileliu laikomą, vadinasi draugais, bet vienas kito neapkenčia. Priežastys įvairios: pagulinėjimai su tariamų bičiulių žmonomis, apgaudinėjimai praeityje, pavydas šiandien. Kai miršta Karosas, visi nusigąsta, nes jų susiraizgiusiai pynei, laiduojančiai patogų gyvenimą, gręsia suirimas.
Taip mes pokarinius valdovus supratome, tokie jie buvo, taip rašė Petkevičius.
Trys grupės
Noriu pastebėti, kad beletristikoje, peržvelgiant jos veikėjus jaučiamas visuomenės skirstymas į tris grupes.
Pirmoji: karo pradžioje jau subrendę, ar bebaigią bręsti žmonės. Jų tarpe yra minėti Petkevičiaus pagrindiniai tipai, siekią ar peržengę šešias dešimtis metų. Šios grupės bolševikai, pakenčiami tik dėl neribotos ištikimybės partijai, yra medingalviai. Ir ne tik Petkevičius taip piešia. Medingalvis yra to pačio amžiaus i to pačio kelio Kaziukėnas Mykolo Sluckio romane Saulė vakarop (Vagos leidykla, 1976), medingalvis yra Modestas Telkšą Jono Avyčiaus romane Chameleono spalvos. Ir visi galingi administraciniai. Apie kitus vyresniuosius, kurie okupacijai netalkino, prasitariama tik prabėgomis.
Antroji: pirmųjų vaikai, šiandien studentai, ar studijas vos baigę. Visi turėję prabangią jaunystę, pasimetę, neturį tikslo, daugumoje linkę chuliganizman, komunizmu nesidomį. Jau minėjau, kad Karoso sūnus Remigijus dalyvavo grupiniame mergaitės išprievartavime. Romane Saulė vakarop vienas pagrindinių veikėjų, Rigas, neieško darbo, bando rašyti, bando tapyti, lėbauja su merginomis, tėvų negerbia, beveik vagiliauja. Akiračiai tvirtina (1982, Nr. 5), kad autorius dėl šio charakterio yra gavęs pylos. Tada Sluckį reikia barti ir dėl kai kurių jo veikėjų vėlesniame romane, Adomo obuolys (Vagos leidykla, 1979).
Trečioji: čia įeina pirmosios okupacijos arba karo laikotarpių vaikai, šiandien apie penkių dešimčių metų amžiaus. Išprusę, sąmoningi, galvoją, toli lenkią medingalvius. Net partijos nariai nešiojasi širdį ir nurodymų aklai nevykdo. Išeivijai jie yra labai mažai pažįstami.
Miestas ir kaimas
Galima spėti, kad Jonas Avyžius ryžosi pavaizduoti visos okupuotos Lietuvos šiuolaikinį gyvenimą. Spėliojimo pagrindas — jo du paskutiniai romanai: Chameleono spalvos ir Degimai. Pirmasis kalba apie miestą, aiškiai Vilnių, antrasis, oficialiai dar neišleistas, bet jau skelbtas Pergalėje (1981, Nr. 9, 10, 11 ir 12), pašvęstas provincijai, ypač kaimui. Abiejuose romanuose pagrindinis dėmesys sutelktas prie trečiosios grupės, pajėgiausios išsilavinimu, patirtimi, laimėjimais, stipriausios fizine sveikata. Pasimaišo ir ankstyvesnių periodų atliekos (Telkšą, Girinis, Pirštdegis, Marma), bet jos yra mažareikšmės, fik fonui sudaryti.
Chameleono spalvų, miesto romane, pirmą suolą užima kūrėjų šeimos: skulptoriaus, tapytojo, rašytojo, aktorėlio. Už jų tūno kritikai, paprasti vaizbūnai ir administratorius iš medingalvių laikotarpio, Telkšą, nes autorius neprileidžia, kad pareigoms, reikalaujančioms ne proto, bet paklusnumo, būtų galima rasti žmogų iš jo kartos. Tačiau su tais užsilikusiais kerėplomis privalu skaitytis: “Vis dėlto, Liudai, reikėtų rimčiau pasvarstyti. Telkšą — galingas žmogus”. “Tegu. Aš nerenku kariuomenės traukti prieš jį į karo žygį”. “Tačiau, prisimink, aną kartą iš ten pasakė: ‘Šiaip ar taip, labai pageidautume, kad šitą portretą iškaltų draugas Skirmonis’ ”. (Psl. 25) O pageidavimų iš ‘ten’ pamiršti negalima, jei galingųjų malonė yra kiek vertinga.
Liudas Skirmonis, išgarsėjęs skulptorius, su žmona Une, ramia, jam pasišventusią moterimi, gyvena pakenčiamam bute, skirtame tik po nuopelnų: “Vienu pasispyrimu nuo aukėtelės iki aikštelės: ordinas jubiliejaus proga, vėl premija, šį kartą sąjunginiu mąstu. Dabartinis butas tau jau per ankštas (taip nusprendė vienas atsakingas draugas), gausi dvigubai didesnį, nes, žinote, nepatogu prieš svečius, ypač iš užsienio, kurie užsigeis žvilgėki į tavo privatų gyvenimą, kai išgarsėjai”. (psl. 31). Skirmonis turi ir studiją, kurioje prasideda meilė iki dugno su kolegos tapytojo, Suopio, žmona. Veronika yra agresyvi moteris, kaip liūtė. Visos romanų moterys panašios, išskyrus Skirmonienę. Atrodo, kad, atėjus tam tikrai nuotaikai, jos trauks pirmą sutiktą, pakenčiamai atrodantį, vyrą, ir atsisakyti bus pavojinga, kad per žandą negautumei. Šeima laikoma vien patogumu, būtina etikete visuomenės akyse, kaip kaklaraištis, į gimtadienio pobūvį einant.
Vis dėlto, Skirmonis skiriasi nuo medingalvio Karoso iš Petkevičiaus romano, nes jis nėra pirmykštės, žiauriosios, komunistų kartos žmogus. Anam moteris buvo lyg pakely nukritusi kriaušė — gali praeiti, gali pakelti. Skulptorius jaučia sąžinės graužimą: “ . . . bet aš save pažeminau. Pirmiausia save. Tokiose aplinkybėse, galima sakyti, vyro pašonėje . . . Purvinas! Ir Veronika purvina. O nuo mudviejų susitepė ir Unė su Suopiu. Susitepė .. . Ne, ne visai tas žodis. Mudu juos niekšiškai apgavome dėl trumpalaikio malonumo, kurio nepajėgtume išsižadėti, būdami nežaboti egoistai”. (Psl. 116).
Romano siužetas — Skirmonio meilė Veronikai Suopienei ir tos meilės išdavos; kitų šeimų kryžiavimasis; netalentingo tapytojo, Suopio, iškilimas per žmonos atsidavimą — ir tik dėl vyro karjeros — jai atstumiančiu atrodančiam meno kritikui; rašytojo Skardžio tragiką, prie kurios privedė netvarkingas gyvenimas; gana ryški prekių stoka, pozicijos svarba prasigyvenimui, mainikavimas, aistra automobiliams ir geresniems butams. Politika liečiama tik tiek, kiek ji įtaigoja buitį. Vis dėlto, gyvenimas atrodo pakenčiamai, varžtai apylaisvi.
Chameleono spalvose išrengęs Vilniaus inteligentiją, rašytojas Avyžius išvyko į Degimų kaimą, kurio sodybų jau mažai stovi pirmykštėse vietose. Savo dėmesiu autorius apsupa buvusio ūkininko, ramaus, tvarkingo, Jono Girinio šeimą.
Jau suvargęs Jonas Girinis.
Našlys, tik apie namus pasikrapštąs. Tie namai — dar senieji. Čia jis laikosi prie sūnaus Untės šeimos ir prie neištekėjusios dukters.
Rašydamas apie Girinį, sunkiai linkstantį naujon tvarkon, Asyžius jį rodo teigiamu, maloniu žmogumi. Tuo tarpu Girinio amžininkas Pirštdegis, senas bolševikas, yra girtuoklis, sukčius, melagis, tinginys. Labai neigiamas (jau miręs) komunistas Žgutas-Žentulis, Sibiran nekaltai išgrūdęs Girinio brolį, rimtą žmogų. Nors kolūkyje jam pastatytas paminklas, simpatijų nėra. Štai vaizdas: “Kaimyno su jo draugais už kampo nebematyt. Tuščia jų! ‘Arklius pažiūrėti’ galima ir neišgeriant degtinės grukščio. Paėjus va už ano netoliese boluojančio bokštelio ...(...) Ir staiga susigriebia, kad jo užsiglausta už paminklo Žgutui-Žentuliui. Tai nesusipratimas, bičiuli, nepyk. Pasiguosk tuo, kad geroje vietoje stovi, nors ir nevertas esi: (...) (Psl. 101, Nr. 12)
Jono Girinio sūnus Danielius yra vienintelis iš didelės šeimos, tapęs partiečiu, einąs rajkomo sekretoriaus pareigas. Vidutinio amžiaus, logiškas, išsimokslinęs, tačiau nėra švarus. Žinodamas, kad meluoja, ar iš baimės ar dėl karjeros viešai, neteisingai apkaltino Sibiran išvežtą savo dėdę, ir tėvas jam iki dabar neatleidžia. Mus apima nuostaba, — lyg susitarę, žymesni okupuotos Lietuvos romanistai komunizmo visiems didiems pareigūnams priskiria artimo giminaičio sunaikinimą. Matyt, taip buvo. Be to, Danielius vedė rusę (pirmoji jo žmona), ir galima jausti, kad šis faktas jo karjerai taip pat padėjo.
O ta rusė — tikra rusė. Pirmiausia, Danielių apgavo. Įsipiršusi jo lovon, pradėjo skųstis, kad laukiasi kūdikio. Melavo, bet sužvejojo vyrą. Antra, apie lietuvius išsireiškia paniekinančiai:
“—Jeigu ir pasuks, tai tik ne čia, ne toje provincijoje, — atžariai atkirto Fima. — Mano sūnui reikia erdvės. Ne, jūsų narvelyje uždariusi jo nelaikysiu!
— Mūsų?
— Taip, jūsų!
— Tai ko tu pati lindai į tą narvelį?
— Ar aš viena? Štai ir Vadimas Fomičius ... Be mūsų seniai visi čia būtumėt nusigalavę ...
(...)
Ji nesuprato, kad, drabstydama purvu tai, kas man šventa — mano tėvų papročius, kultūrą, istoriją, smūgis po smūgio kerta šaką, ant kurios pati sėdi”, (psl. 83, Nr. 10).
Trečia, jos kalbėjimo stilius yra baisus. Degimų romane, Pergalėje atspaustam, žodžiai pilnai atmušti, kaip juos tarė iš Rusijos atsivežta Danieliaus pirmoji žmona. Citatose bus reikalinga ir daugtaškius naudoti:
“— Manai, būtum pametęs mane, jei ne ta k . . .? Bet ji tau kažko uždavė, ta ragana, ir nulėkei iš paskos”.
“— Bet niekuomet tikru vyru ir nebuvai. Vis ‘atleiskit’, ‘atsiprašau’, ‘nenoriu trukdyti’ . . . Aš, boba, turėjau už tave rėkti įsispendusi, kumščiu stalus trankyti. Su žmonėm reikia žmoniškai kalbėti, o ne seilėtis, juk ne kokioj ligoninėj gyvenam . . .” (Psl. 61, Nr. 10).
“ .. . Tačiau jeigu tau su ja, ta k . . . geriau . . .”
“Juk ji tave apgaudinėja, ta čirva!” (Psl. 62, Nr. 10).
Degimai — turtingas romanas dabartinės Lietuvos provincijos gyvenimo vaizdais. Jame randame valdančiųjų pirmumą, gėrybėmis rūpinantis; jų neapibrėžtą valdžią žemesniesiems; alkoholio pamėgimą; gyventojų abejingumą santvarkai ir gal net manymą, kad ji ilgai neužsitęs; šeimų nepastovumą, ypač išsimokslinusiųjų tarpe. Su išvedžiojimais negaišuodamas ir sistemos neieškodamas, pacituosiu eilę sakinių.
Untė pasakoja broliui Denieliui, komunistui, apie stribų siautimą:
— “Niekada nepamiršiu tos nakties, — tęsė Untė, nesupratęs Danieliaus ironijos. — Įgriuvo Žgutas-Žentulis su sėbrais ir pašėlo viską versti aukštyn kojom. “Kur banditai?” Išnaršė lovas, mamos kraičio skrynią, numėtė nuo sienų šventųjų paveikslus. Po kratos troboje viskas buvo taip sujaukta, sumaitota, kad neatskyrei, kur langai, kur durys. Tėvas pasišaipė: girdi, apžiūrėkit ir mano piniginę, gal ten rasit įlindusį banditą. Žguitas-Žentulis vožė jam automato buože per galvą, apspardė išsitiesusį ant grindų. To paties susilaukė ir motina, nes įniršusi puolė ginti tėvą. O paskui didvyrio rūstybė užgriuvo ir mus, “buožių išperas”, kaip tada buvome pavadinti. Šaukė po vieną į seklyčią, tardė, kamantinėjo, kaip dažnai užeidinėja banditai, kokius iš jų pažįstame. Sesuo Justina grįžo po tokio tardymo suplėšyta suknele, skundėsi, smaugiama ašarų, kad kažkuris norėjęs nusitempti į kamarą, bet Žgutas-Žentulis užstojęs. Taip, tavo teisybė — iki galo jis nebuvo niekšas. Tačiau kaip nežmoniškai stengėsi išgauti iš mūsų tai, kuo be jokio pagrindo įtarė. Kai jie galų gale išsinešdino, apdalinę mus guzais ir mėlynėmis, ir mes ėmėm tvarkyti sujauktą trobą, pasirodė, kad ne vieną vertingą daiktą pasiglemžė Žguto-Žentulio draugučiai. Tai toks, broli, šitas žmogus, kurį nori užkelti ant pjedestalo”. (Psl. 23M, Nr. 9).
Apie iš Rusijos atvažiuojančius darbininkus:
“— Aš tesėjau savo pažadą: padariau viską, kas nuo manęs priklauso, kad įmonę statytų kitur.
— Taigi ir sakau: nedaug gali, broli.
— Nuo savęs nustumti, kitam ant sprando užkarti? Tai egoistų stilius. Iš tiesų kažkokia manija apsėdo žmones: baidosi statybų kaip kokių pabaisų, tartum kas norėtų sugrūsti juos devyngalviui slibinui į nasrus. O juk kaip dirbot, taip ir dirbsit kolūky savo darbą, fabrikas darbininkų susiras ir be jūsų.
— Taigi kad susiras. Privažiuos, primarmės visokių, kaip iš diendaržio srutų, griovelį prakrapščius. Jau dabar užtenka, tuščio kibiro nepaliksi nakčiai ant kiemo — nujos. Prisiveisė”. (Psl. 24, Nr. 9).
Kaip atrodo kolūkio pirmininkas iškilmėse:
“Visi išsipustę kaip į vestuves.
Andrius Stropus nauja, madingai pasiūta eilute, importiniais batais, ant galvos brangi ūdros kailio kepurė, o pro atsagstytus jugoslaviškus avikailius šviečia visi apdovanojimai — Lenino, Garbės ženklo, Darbo raudonosios vėliavos ordinai. Pailgas vyriškas veidas šviežiai nuskustas, todėl panosėje labiau išryškėjęs juodų trumpai kirptų ūsų šepetėlis ir vešlūs tamsūs antakiai su ilgomis blakstienomis, iš po kurių kiek pašaipiai, su begaliniu pasitikėjimu žvelgia pilkos akys”. (Psl. 67, Nr. 10).
Buitinis vaizdas:
“Maisto parduotuves buvo iš ryto apėjęs. Nupirko keletą maišelių saldainių, chalvos dėžutę, porą šokolado plytelių. Taigi lyg ir viskas, galima eiti į restoraną pietauti, piniginės iki dugno vis vien neišsemsi — nūnai ne prekė, o pinigas viršų ima. Popierius! Šikrublis!
Pasuko prie artimiausios troleibusų stotelės, — pavažiuos keletą tarpustočių, kojas pailsins, — bet pamatė priešais atvirtuojant moterį, nešiną tinkleliu, kuriame tarp kitų pirkinių gundančiai geltonavo citrinos. Čia tai bent! Epušote nematytas vaisius — Viršininkų žmonos pro užpakalines duris išnešioja. Untei net seilė ištįso. Ak, nebeprisimena, kada begėrė arbatėlės su citrina. Ir ta rėksnė Saliute, ir vaikučiai — visi išsiilgę kvapniojo šiltųjų kraštų vitamino.
Ir, nieko nelaukdamas, smuko čia pat stovinčion parduotuvėn. Atsimušė į eilę, išsiraičiusią per visą patalpą iki durų, nors citrinų seniai nebuvo, likę nė kvapo. Moterys (vienas kitas nukaršęs seniokas) stovėjo susispaudusios, kaip avių kaimenė, lietui žliaugiant — niūriais, kantraus laukimo iškankintais veidais, ir Untė vėl prisiminė (kelintą kartą šiandien!) rudens purvu patulžusias molėtas Degimų lygumas — tokias despotiškas, alinančias per darbymetį, bet erdvias ir laisvas”. (Psl. 30, Nr. 11).
Komunistas lygina savo padėtį su nepartinių gyvenimu:
“Danielius dėkingai šypsosi, mylinčio vyro nuojauta suvokęs, ką ji galvoja. Ir keliasi nuo stalo. Ir ji keliasi. Ir abu vėl išvažiuoja, palikę neplautų indų krūvą, nenukraustytą stalą, primintą virtuvę, savo mylimą kūdikį, kuriam tėveliai namuose tik svečiai. Viską paliks Aliutei. O ką daro tos, kurios neturi jokios
Aliutės, neturi vyro su personaliniu automobiliu, nuvežančiu kas rytą į darbą ir parvežančiu pietų? Ir po du, po tris vaikus... O kur dar stovėjimas eilėse: maisto produktų, pramoninių prekių parduotuvėse, buitinio aptarnavimo įstaigose.. . Tose šeimose jau nuo šešių septynių ryto prasideda pašėlęs lenktyniavimas su laiku. Bėgimas nuo savo kūdikių, šeimos šilumos, buto, kurį sutvarkyti atidėliojama diena iš dienos, kol ateina šeštadienis. O šeštadienį, žiūrėk, užgriūva kiti reikalai, kažkaip nepastebėtas prabėga sekmadienis, ir vėl visą savaitę kaip voverė rate.
Taip, gera turėti Aliutę. Ir automobilį, kuris nuveža ir parveža. Ir rūpestingai prižiūrimą butą”. (Psl. 78, Nr. 11).
Bendras vaizdas
Užuominos ir citatos lai nesudaro įspūdžio, kad viskas nekomunistiška yra laikoma geru, o su partija siejami įvykiai ir žmonės smerkiami. Tačiau norėjau paryškinti literatūroje augantį objektyvumą ir mūsų teisingą nuovoką apie padėtį Lietuvoje.
Pasikliaudami šia aukščiausiai iškilusių autorių vėliausia beletristika, kovos prieš religiją ir kovos už religiją nejausime. Pasitaiką išsireiškimai apie Dievą yra atsitiktinio pobūdžio, ir nuo jų negalima eiti prie išvadų. Tik antraklasiai rašytojai, kaip Jonas Dovydaitis ir Vytautas Sirijos Gira, gal pripažinimo ieškodami, savo smulkiuose pasakojimuose išsitaria prieš Bažnyčią. O romanai šiuo klausimu nėra žinių šaltinis.
Pokariniam žiaurių, padugninių bolševikų laikotarpiui rodoma panieka. Dabartiniai administratoriai esą žmoniškesni, logiškesni, daugiau dėmesio kreipia į gyventojų gerbūvį. Tačiau ir jų valdžia neribota. Jie mielai naudojasi privilegijomis, nesistengdami likti doro kelio rodyklėmis.
Inteligentija tarnybose ir kūryboje priekin veržiasi ne dėl komunizmo ateities. Apie ją neužsimenama, kaip neužsimenama apie religiją. Svarbiausias inteligentijos variklis — asmeninis gerbūvis.
Kolūkiai sutvirtėję, vadovaujami pasiruošusių rankų. Jų pirmininkai savo galia vos nelenkia partijos pareigūnų. Kolūkiečiai dirba, nes reikia gyventi. Kolūkiečiai geria, nes reikia linksmintis. Moterys suvyriškėjusios, beveik subernėjusios. Vyrai, išskyrus pozicijose pirmaujančius, yra rezignavę.
Apie okupantą tylima, išskyrus per jį atklydusią Danieliaus žmoną, jau minėtą nepraustaburnę, ir prie statybų plaukiančius, netvarką keliančius darbininkus.
Nuo nelaimės susigūžusiai Lietuvai šilumos neatskleidžiama. Ji yra ir jos nėra, lyg artimųjų užmiršta, vienumai palikta, nepasiturinti giminaitė. Susigrupuoja draugai, tačiau vien tarnybos ar gyvenamosios vietos suvesti. Egzistuoja individai, bet jų neriša tauta.
Lietuva stovi už gyvenimo durų.
