Poezija iš okupuotos Lietuvos
PAREINU
Čia širdis mane traukė sugrįžti,
Kur jaunystė prabėgo žalia,
Kur pavasariai paukštėmis krykštė,
Laimės juokas skambėjo šile.
Čia aš mokiaus gyvent ir mylėti,
Kurti savo svajonių pilis ‒ ‒
Kaip sutiksit mane, gimtos vietos,
Pasiilgtos svečiojoj šaly?
Ko daužais, neramuole, krūtinėj,
Palydove klajūno — širdie? ‒ ‒
Tavo vardą, brangioji tėvyne,
Tartum maldą kartojau kasdie.
Blaškė-mėtė audringi verpetai —
Su manim visada buvai tu ‒ ‒
Pareinu juk po šitiekos metų
Iš pačių tolimiausių kraštų.
Pareinu nors trumpam pažiūrėti,
Paklausyti tavųjų dainų,
Pasiilgęs tavęs, numylėta
Tėviškėle brangi, pareinu.
Pareinu, nes širdis man kartoja—
Nieks pasauly tavęs neatstos,
LIETUVA — mano žeme gimtoji
Gintarinio pajūrio krantuos.
TARYTUM ARFA
Tarytum arfa skamba miškas —
Tai vėjas žaidžia tarp šakų ‒ ‒
Šaltinis pritaria ištryškęs
Ties neužžėlusiu taku.
Guliu, į samanas parpuolęs,
Prislėgtas mąstymų liūdnų,
Tarp švylių, gailių ir drėgnų
Akių žydrų neužmirštuolių.
Čia tiek svajų ir sentimentų,
Čia tiek iliuzijų — eilių ‒ ‒
Tik mintys šiandie gula-krenta
Po abejojimų peiliu.
O miškas groja savo stygom:
Pušim, beržais ir drebulėm ‒ ‒
Suės tave, žmogeli, ligos,
Širdis į dulkes sudūlės! ..
Kas liks, kai tu iš čia išeisi? —
Žiauri šios žemės užmarštis — — —
Žydės žiedai ir megsis vaisiai,
Liepsnos vidurdieniai karšti. ..
— Kad bent akim neužmirštuolių
Dar kart į vasaras žavias ‒ ‒
Mintis kankorėžiu nupuolė,
O aš mąsčiau apie tave,
Gražuole mano LIETUVA!
