LIETUVIŲ IR ŽYDŲ SANTYKIAI PRAEITY IR DABARTY
I. KAPLANAS
Isaak Kaplanas (g. 1905), gyvena Olandijoje, žurnalistas, lietuvių literatūros vertėjas į rusų kalbą. Yra išvertęs V. Krėvės, A. Vienuolio, P. Cvirkos, J. Baltušio, A. Venclovos, K. Borutos, M. Sluckio, R. Lankausko ir kt. kūrinių. Baigęs teisių fakultetą VDU 1930 m. Kaune, dirbo “Dienos” ir “Naujo Žodžio” redakcijose. 1941 pabėgęs tarnavo raudonoj armijoj, 1944-46 buvo Sovetskaja Litva literatūros sk. redaktorius. Spausdinama paskaita skaityta XXVIII Europos lietuviškųjų studijų savaitėje 1981 m. rugpjūčio 6 d. Chateau de Montvillargenne, Prancūzijoje. Redakcija dėkinga bičiulei Alinai Grinienei, Vokietija, už paskaitos gavimą mūsų žurnalui.
Dėkoju Studijų Savaitės organizatoriams už pakvietimą pasisakyti tokiame plačiame ir autoritetingame forume ir didžiai gailiuos, kad paliesdamas tokią gyvybiškai jaudinančią temą dėl pašlijusios sveikatos nesueisiu į tiesioginį kontaktą su Jumis, brangieji Studijų savaitės dalyviai. Ir dar turiu įspėti, kad nesu joks mokslininkas, joks istorikas, o tik senas žurnalistas. Tad nelaukite jokio išplėstinio pranešimo. Tik, kad ir neakyvaizdiniu būdu, noriu pasidalinti su Tamstomis savo kiek padrikusiomis mintimis ir jausmais. Reiškiu savo asmenišką nuomonę, tačiau, tam tikru mąstu, ir tai, ką pasakytų mano šeimos nariai, nužudytieji karo metu ir išvežtieji per masines deportacijas karo išvakarėse, mano artimieji draugai — lietuviai, žuvusieji stalininiuose lageriuose ir nužudyti Kauno kalėjime bėgančių iš Lietuvos enkavedistų.
Leiskite žurnalistiškai pradėti iš tolo, nuo vienos man žinomos istorijos vad. Kaliningrado srityje, t.y. senprūsių žemėje, senprūsių, kuriuos išnaikino teutonų riteriai. Ten mažame miestelyje buvo senos žydų kapinės. Naciai nulupo antkapius su Dovydo žvaigžde, su žydiškomis pavardėmis, visa tai nuskėlė, užtepliojo ir panaudojo saviškių kapams — žinoma, jau su svastikomis ir atitinkamomis epitafijomis. Vėliau atsirado neoteutonų nuo Uralo ir Volgos, kurie ne tik pakrikštijo grynaveisliais rusiškais vardais aplinkines vietoves, bet ir vėl savo reikalams nuplėšė tuos pačius jau kartą išniekintus antkapius, pašalino hakenkreucus ir uždėjo penkiakampes sovietines žvaigždes su agitacine kirilica. Tačiau lietui ir vėjui veikiant kaliningradinis sluoksnis nutrupėjo, ir vėl pasirodė ne tik svastikų liekanos, bet ir pirmapradė Dovydo emblema su biblijinėmis raidėmis.
Bene bus tas nesugalvotas epizodas savo rūšies prilyginimu GINIMU DVIEM PLANAIS. Tolimajame istorijos fone — didžiojo lietuviškojo ąžuolo atšakos tragedija. O arčiau prie dabarties — šimtmetinės kankinės — žydų tautos drama, dvisluoksnis kapų išniekinimas, nacistinis ir stalinistinis.
Kiek yra panašumo, paralelizmo, tarpusavio ryšio lietuvių ir žydų, dviejų tautų su milžiniška istorine praeitim, lemties keliuose!
Esminga ir reikšminga, kad Lietuvos žydijos pirmoji pradžia susieta su Didžiojo Vytauto gadyne. Kaip nurodo Z. Ivinskis savo apybraižoje “Naujojoje Viltyje” (Nr. 13, 1980), nėra abejonės, kad jau tuo metu (1388-1389 m.) su Vytauto žinia, ar jo kvietimu, į jo valdas iš Lenkijos atvyko žydai. Jie jam, turinčiam drąsių ūkinių planų, pasirodė gana reikalingi. Miniu tas Vytautines tradicijas, norėdamas pabrėžti, kad didžiulei Lietuvos žydų daugumai Lietuva per šešis šimtmečius įaugo į kraują, į širdį.
Ir kiti Didžiosios Kunigaikštijos valdovai reiškė žydams dėmesio ir palankumo, tarp jų ir paskutinysis Jogailaitis Žygimantas Augustas, ir ne kartą jiems tarptautinėje plotmėje teko susidurti su bestiališku priešiškumu žydų atžvilgiu iš Maskvos carų — jų tarpe ir Jono Žiauriojo — pusės. Pacituosiu šia proga vieną nepaprastą knygą — JAV žydų autoriaus Israelio Coheno “Vilna”, išleistą pačiame karo įkarštyje, 1943 m. Filadelfijoje Jewish Publication Society of America ir dedikuotą “Prisiminti dešimtims tūkstančių Vilniaus žydų, nacistinio barbariškumo kankinių 1941-1943 m.”.
“Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos . . . perėjimas į Rusijos Imperijos valdžią Vilniaus žydams reiškė ne tik valdžios pasikeitimą, bet ir, kas svarbiausia, jų traktavimo pakeitimą. Lietuvos valdovų laikysena žydų atžvilgiu ir rusų carų elgesys žydų atžvilgiu esmingai skyrėsi”. Lietuvos valdovai “su nežymiomis išimtimis buvo pilni simpatijų, tolerantingi ir palankūs, darydami visa, kas tik galima žydams apsaugoti. . . nuo priešiškumo ir smurto. O carai, neskaitant efemerinių atsitiktinumų, buvo reakcingi ir nepakantūs. Nesitenkindami barbariškais “ukazais”, nuodijančiais gyvenimą jų žydiškiems pavaldiniams, jie leisdavo savo pareigūnams kiršinti krikščionių gyventojus chroniškiems smurto aktams”. Lietuvos valdovai “gerbė žydų religiją ir kultūrą, globojo jų savivaldinį bendruomenės organizmą ir rodė tam tikrą rūpestį dėl žydų ekonominio gerbūvio. O carai daugiausia buvo fanatiški tiek judaizmo, tiek žydų tautos priešai, pilni ryžto išnaikinti judaizmą ir sunaikinti žydus, arba per vadinamas “reformas” pasiekti jų laipsniškos amalgamos su kitais gyventojais”. Didieji kunigaikščiai “buvo humaniški žydų teisių gynėjai, carai buvo kerštingi visokiausių blogybių žydams tvėrėjai”. Ši platoka citata bene padės mums orientuotis ir šiandieninėje padėtyje. Kai sužlugo Didžioji Lietuvos Kunigaikštija, Lietuvos žydija dvasiniu ir religiniu atžvilgiu vaidino Europos žydų diaspozoje vadovaujantį vaidmenį. Ryškiausiu to vaidmens įkūnytojų buvo garsingas gaonas Elijošius. “Gaonas”, tai maždaug reiškia “eminenciją”, buvo talmudinių akademijų Babilone titulas nuo VII šimtmečio. Argi nesujaudins mūsų dvi scenos iš jo įtempto bei pasišventėliško gyvenimo: pirmoji, kai jis Didžiojoje Vilniaus sinagogoje, kaip pusseptintų metų berniukas, pasakė turiningą talmudinį pamokslą, ir antroji, kai jis ten pat, jau paliegęs senis (72 metų) meldėsi už bendruomenės išgelbėjimą Kotrynoj II armijų apgultajame Vilniuje. Tuo momentu rusų patrankos sviedinys nukrito ant sinagogos stogo, nepadaręs jokios žalos. Gaono mokiniai — gilių religinių autorių plejada. Vilnius pasidarė “Lietuvos Jeruzalė”, kaip žydų dvasinis centras. Beje, atrodo, kad tą vardą “nukalęs” pabuvojęs Vilniuje ir net Didž. Sinagogoje . . . Napoleonas!
Neturime laiko smulkiau sustoti ties atskirų carų elgsena žydų atžvilgiu. Pagaliau tai nėra mums rūpinti tema. Apsiribokime “geležinio caro” Nikalojaus I, Vilniaus Universiteto duobkasio ir aršaus žmonių engėjo, “reformomis”, būtent vad. “kantonistais”. Jam valdant, žydų berniukai formaliai nuo 12 metų, faktinai net bene nuo 8 metų amžiaus, buvo imami — grobiami! — į karo tarnybą, pirma siunčiami į kantonistų mokyklas, kur juos kankino, muštravo ir rusino. Tikroji karo tarnyba jiems skaitėsi nuo 18 metų amžiaus ir truko 25 metus!
Grįžkime prie mūsų tiesioginės temos. Kaip atrodė lietuvių - žydų santykiai antrojoje XIX šimtmečio pusėje, kai ypatingai sustiprėjo atgimstančios Lietuvos tautinis pabudimas? Ėjo kova dėl lietuviško spausdinto žodžio prieš caro imperijos represinį aparatą. Ir čia sutinkame anykštėną žydą gydytoją Šumacherį, žmonių vadinamą “Šuna-keriu”, Vaižganto aprašytą “Pragiedruliuose”, Felicijos Bortkevičienės minimą atsiminimuose. Tas žydų inteligentijos atstovas įkūrė draudžiamųjų lietuviškųjų knygų sandėlius vietinėse žydų kapinėse ir palaikė kontaktus su susipratusiais lietuviais daktarais — anykštėnu Tadu Moigiu ir kavarskiečiu Juozu Brazaičiu. Esame įsitikinę, kad “Šunakeris” nebuvo izoliuotu reiškiniu tarp tuometinių žydų šviesuolių. O kalbant apie 1863 metų sukilimą paminėtina, kad nemaža žydų žuvo sukilėlių eilėse. Leiba Lipmanas buvo rusų pakartas Suvalkuose, Bencas padėjo pabėgti vienam iš sukilimo vadų, Artūrui Grosui. Kaip nurodo savo savilaidiniame straipsnyje Antanas Terleckas, žydų elgesys Lietuvoje 1905 metų revoliucijos laiku buvo vertas pagarbos ir gero prisiminimo. Neliko abejingi žydai ir lietuvių tautos kančioms per I-ąjį pasaulinį karą.
Nieks neginčija aktyvaus ir ryžtingo Lietuvos žydų dalyvavimo atkuriant nepriklausomą Lietuvą. Nemaža buvo žydų pirmojoje Lietuvos kariuomenėje. Tada žydams buvo suteikta plati kultūrinė autonomija, įsteigtas ministro žydų reikalams postas, dalyvavo žydai ir kitų ministerijų veikloje. Vėliau tiesioginis Lietuvos žydų ryšys su vyriausybine veikla sumažėjo, keičiantis politinėms linijoms atsirasdavo tam tikros trinties, ypatingai ekonominiais klausimais — atkurtoji Lietuva gavo kaip palikimą miestus su tautinių mažumų lemiama įtaka — tiek buvo senų rusų valdininkų, lenkų ir sulenkintų įmonininkų ir darbininkų, ištisų vokiškųjų masyvų, kaip kad
Kauno Šančiai, ir kuo ne ištisai žydiškų rajonų, kaip Kauno Vilijampolė ar Senamiestis. Tai kėlė ir ūkinius, ir kultūrinius, ir kalbinius klausimus — ir nemaža trinties su mažumomis, jų skaičiuje ir su žydais.
Čia aš noriu pažymėti, kad visiškai natūralus lietuvių, ypač jaunosios kartos, nepasitenkinimas tuo, kad toje mūsų laikinojoje sostinėje Kaune taip garsiai ir viešai kalbėta ne lietuviškai; tai absoliučiai nesiribojo reakcija į rusiškai (tarp kita ko, darkyta rusų kalba) šnekančius žydus. Juk lygiai skambėjo ir biauriai suluošinta “zelionagurskių” lenkų kalba. O kad žydų tarpe ilgokai laikėsi rusų kalbos pamėgimas, tai buvo ilgojo rusiškojo viešpatavimo atsirūgimas, kartais neprotingas užsispyrimas, ožiavimasis, kuris vis ėjo mažyn. Prisiminkime, kad prieš karą Kaune buvo įsteigta žydų gimnazija lietuvių dėstomąja kalba. Ir laikui bėgant tikrai tas nesusipratimų šaltinis atkristų — ir pasidarytų visur, kaip tokioje Žemaitijoje, kur žydai iš seno puikiai sugyveno su lietuviais, kalbėdami gražiai lietuviškai. Ir kartu su tuo kalbiniu barjeru išnyktų ir kultūrinis barjeras — lietuvių kultūra vis daugiau traukdavo ir absorbuodavo žydus — tai įrodo Kauno Universiteto žydų tautybės profesoriai ir docentai, lituanistinių žodynų autoriai — Jono Jablonskio mokinys Kisinas, vėliau Balčikonio mokinys Lemehenas.
Iš viso reikia pasakyti — prieš karą, prieš okupaciją Lietuvoje nebuvo rasizmo, iš viso neturinčio šaknų lietuvių dvasioje. O juk piktybinis antisemitizmas veržėsi Lietuvon trimis kanalais — iš caristinės praeities, kai dar 1881 metais tamsybininkas Pobedonosčevas ėmė organizuoti visoje Imperijoje (ne Lietuvoje!) pogromus, pasiryžęs galutinai išspręsti žydų klausimą: trečdalį jų supravoslavinti, trečdalį išvaryti į emigraciją, trečdalį išskersti. O 1904 metais vokiečių kilmės caro satrapas Plehwe žadėjo paskandinti revoliuciją žydų ir armėnų kraujuje. Antras kanalas buvo lenkų endekų antisemitizmas, visokiais keliais patekęs pas mus. Tretysis — Vokietija. Įdomu, kad ir carinėje Rusijoje žiauriausieji žydų — tarp kita ko ir lietuvių — ėdikai buvo visokie Kaufmanai — Rusijos vokiečiai! Esu senas žmogus, žurnalistas su pusšimtiniu stažu, dirbau ir grynai lietuviškoje spaudoje, turėjau plačių lietuviškųjų pažinčių ir galiu paliudyti: nebuvo Lietuvoje masinio antisemitizmo, kaip vietinio, kaip sakoma Blut und Boden reiškinio, nebuvo jam ir istorinių prielaidų. Buvo trinties, būdavo nesutarimų, iškildavo konfliktinių situacijų, bet neatsirasdavo prarajos tarp abiejų tautų, bendraujančių nuo Vytautinių laikų. Ir atėjo 1939 - 40-tieji metai.
Ir anksčiau brendo Lietuvai visokiausių pavojų. Okupuotasis Vilnius, agresingųjų Lenkijos gaivalų aspiracijos. Klaipėdos klausimas, rusenanti “Drang nach Osten” ugnis. Maskvos kėslai — pogrindžio komunistai, Kominterno tarnai, po tariamo palankumo priedanga pasiryžimas susigrąžinti Lietuvą, kaip kad ir kitas prarastas carines valdas. Gyvenome “velniškame trikampyje”. Ir trenkė perkūnas — Molotovo - Ribentropo paktas, dviejų “viršvalstybių viršturgis” su tada dar taip įslaptintais priedais. Pasaulinis karas, kurio laukta su neaiškiomis viltimis, kad jis dar kažin kada įsiliepsnos, gal mus aplenks, pasidarė kraujuojančiai apčiuopiamas. Tik viena abejonė: katras iš dviejų mus užgrobs? Ir pasitikėjimas Vakarų užtarimu . . .
Sugriuvo Lenkija, atsirado Lietuvoje sovietinių įgulų — vis su veidmainingais Maskvos patikinimais. Sugriuvo Prancūzija. Maskvos ultimatumas, kapituliacija. Invazija. Okupacija. Liaudies — kokios liaudies? — vyriausybė, liaudies seimo komedija. Suėmimai, šaudymai, masinės deportacijos. Lietuvių tautos genocidas — to genocido pirmieji metai.
Ar už tą genocidą, už tą vylingą okupaciją yra atsakingi Lietuvos žydai, visi Lietuvos žydai?
Vėl pacituokime Z. Ivinskį: “Žydai, tiksliau kalbant, žymi dalis jų jaunosios kartos, sovietinę okupaciją, kuri lietuvių daugumai liūdesio ašaras spaudė, pasitiko su dideliu entuziazmu . . . Puolė į komisariatus, demonstratyviai dėjosi aukščiausių maskvinių komunistų patikėtiniais ir uoliais bendradarbiais. O juk vyresnioji žydų karta ir jų sionistinis judėjimas buvo antikomunistiškai nusistatę, juo labiau, kad turtingesniųjų žydų įmonės, fabrikai, krautuvės ir didesnieji jų namai buvo nacionalizuoti ... Šitie antikomunistai žydai tačiau nieko nedarė, neatiribojo nuo anų “nužydėjusių” žydų siautėjimo, ir tuo būdu, kaip jau pirmame bolševikmetyje jie baiminosi, užtraukė atsakomybę visiems žydams”.
Pirmų pirmiausia — tai yra neleistinas totalitarinis argumentavimas. Lygiai taip Stalinas teisino pusmilijoninės Krymo totorių tautos išvežimą iš gimtosios žemės, masines lietuvių kaimiečių deportacijas. Pats cituojamas autorius pripažįsta antibolševikiškumą vyresniajai žydų kartai, sionistams, žydams, netekusiems viso savo turto. Kaip galėjo tie žydai, antikomunistai, netekę spaudos ir kiekvienos galimybės pareikšti savo tikrąją nuomonę — lygiai kaip lietuviai, kas minutę laukdami sovietinio saugumo vizito, viešai atsiriboti nuo tų bernų ir mergų, kurie elgėsi arogantiškai, begėdiškai? Nebūkime naivūs: suvarytos ar suviliotos į aikštę minios staugimo bolševikinėse demonstracijose nelaikykime spontanišku entuziazmu. Be to — ar tik vieni žydai nesubrendėliai dalyvavo tose eitynėse ir staugtynėse? Ir kas svarbiausia — visą tą “bedieviškąją komediją” iš anksto smulkiai surežisuodavo tikrai ne Lietuvos žydai, ne Lietuvos žmonės, o Stalino paskirtas Lietuvai gauleiteris Dekanozovas, Stalino pasiuntinys Kaune Pozdniakovas ir smulkesnieji maskviškiai “veikėjai”. Sovietuose išankstinius scenarijus visokiems renginiams vadina “partitūromis”. Teko matyti vieno “liaudies seimo” posėdžio partitūrą, atsineštą iš Sovietų atstovybės “Pravdos” korespondento Cvetovo rankose. Ir apie kolektyvinę visos tautos atsakomybę negali būti kalbos — kiek bebūtų iš jos tarpo išgamų ir marionečių. Juo labiau negalima mesti visiems Lietuvos žydams kaltinimo dėl masinių deportacijų organizavimo, nes tai buvo net ne Lietuvos, o Maskvos NKVD akcija, užplanuota dar kitą dieną pasirašius Maskvai su Lietuva savitarpės pagalbos sutartį 1939 metais, kai Lietuva dar buvo nepriklausoma! O kaip mažai net Lietuvos komisarai galėjo prie tų deportacijų prisiliesti, matyti iš to, kad išvežė Sniečkaus brolį, Paleckio gimines, kad Paleckis buvo bejėgis grąžinti iš užkalto vagono Vienuolio - Žukausko sūnų, tik leido senam rašytojui lakstyti po stotį ir ne savu balsu šaukti deportuojamą jaunuolį.
Privažiavę į Lietuvą maskviškiai enkavediečiai ruošėsi tolimesnėms deportacijoms, bet užėjo nauja griūtis — Hitleris užpuolė savo partnerį Lenkijos ir Pabaltijo dalybose — Staliną.
Paniškas sovietų įstaigų ir dalinių bėgimas kai kam atrodė lyg nauju rytmečiu. Mėginta atkurti nepriklausomybę, bet naciai tikrai nesiruošė išleisti iš rankų Ostlando. Laikinoji Vyriausybė buvo daugiau iliuzorinė, nors ir iškilo per tautos valią, per pergalingą sukilimą. Lietuvoje tik pasikeitė režisieriai. Raudonuosius budelius pakeitė rudieji. Jie iš anksto su vokišku kruopštumu sudarė planus sunaikinti užkariautose teritorijose žydus. Tam tikslui dar 1938 metais buvo sudarytos specialios SS - SD Einsatzkommandos. Prieš karą tos komandos dar praėjo specialų apmokymą policijos mokykloje prie Leipcigo. J planus buvo įrašyta pirmon eilėn surežisuoti žydų skerdynes neva kaip spontaniškus vietinių gyventojų pykčio pasireiškimus, vokiečiams daugiausia veikiant užkulisyje. Reikėjo filmuojant ir fotografuojant užfiksuoti, kad pirmuosius stichinius žydų ir komunistų žudymus vykdė lietuviai ir latviai.
Prasidėjo nacių suplanuotas ir organizuotas žydų holokaustas. Per ketverius metus nužudyta 200 tūkstančių žydų — vyrų, moterų, senių, vaikų.
Ir čia vėl iš pradžių patys hitlerininkai forsuoja versiją, kad žydus žudė patys lietuviai stichiškai, savo iniciatyva. Pasibaigus karui, atnaujinus sovietų okupaciją, sovietų forsuojamos informacijos, organizuojami specialūs teismai, leidžiama speciali literatūra įrodyti, kad holokaustą vykdė “buržuaziniai nacionalistai“, nes norėta sukompromituoti pokario pasipriešinimą stalininei reokupacijai, iš viso diskredituoti nacionalines idėjas, padaryti lietuviškumą kažkokiu baubu. Pirmojoje aštuntojo dešimtmečio pusėje dar leido “dokumentų rinkinius” — “Masinės žudynės Lietuvoje”. Redaktoriai — du saugumiečiai: Baranauskas ir Rozauskas.
Ir kai kas, pasirėmęs tragišku žydų Lietuvoje likimu, mėgina mesti kaltinimą visiems lietuviams, visai lietuvių tautai.
Ir vėl mes turime kategoriškai užprotestuoti prieš tokius totalistinius, stalinistinius kaltinimus.
Ar dalyvavo lietuviai — pabrėžiame, lietuviai, pasidarę šiuo atveju vokiečių nacių, esesininkų marionetėmis — žudant žydus? Taip, dalyvavo. Ar jų tarpe buvo partizanų, šaulių? Neabejotinai. Ar kalta už tai visa lietuvių tauta? Ne, ne ir dar kartą ne.
Aš neraginu skelbti kokią amnestiją — amneziją tiems, kas šaudė žydus. Jei mano motina žuvo nuo lietuvio rankos, jis man ne lietuvis, ne katalikas, ne žmogus. Bet ar galime dabar sukaupti visą mūsų dėmesį vieni kitus kaltindami totalitariniais, pasakyčiau — ritualiniais kaltinimais — lietuviai žydus, žydai lietuvius?
Žemai lenkiu savo galvą prieš tuos tikrus mūsų bendros tėvynės Lietuvos sūnus ir dukras, kurie rizikuodami ar net aukodami savo gyvybę gelbėjo žydus, visomis savo dvasinėmis ir materialinėmis jėgomis rėmė juos tais baisiais laikais. Salakų kunigas Petras Rauduvė 1941 m. vasarą pasakė graudų pamokslą, smerkdamas žydmušius. Varėnos klebonas Jonas Gylys, nepaisydamas policijos uždraudimo, įsigavo į Varėnos sinagogą, kur buvo laikomi prieš žudynes žydai, ir pasakė jiems raminantį žodį, o po masinės žydų egzekucijos Varėnos miške per atlaidus aistringame pamoksle pasmerkė žudikus, pasakęs apie žuvusius “Jie kentėjo kaip Kristus nuo judošių”. Lietuviai — policininkai apskundė narsų kunigą Gebietskomisarui. . . Ona Šimaitė savo legendariniais žygiais gelbėdama žydus, pasitelkė poetą Kazį Borutą; lietuvių tautos numylėtinis dainininkas Kipras Petrauskas, didžiojo Čiurlionio našlė rašytoja Kymantaitė nesigailėjo jėgų žydams padėti. Tai tik kelios pavardės.
Ir tikrai netikėtina, kad amnestija — amnezija Lietuvos žydų žudikams paskelbta Sovietų Sąjungoje. 1973 m. dar išėjo eilinis Baranausko - Rozausko rinkinys apie žydų žudymus. O štai mano rankose Lietuvos Mokslų Akademijos Istorijos Instituto leidinys “Lietuvos TSR istorija (Trumpas kursas)”, t.y. kanonizuotoji istorijos falsifikatų versija, datuota 1978 metais ten nė vienu žodžiu neužsimena apie tai, kad Lietuvoje karo metu nužudyta 200 tūkstančių žydų. Jie pavirto kaž kokiais neaiškiais “tarybiniais žmonėmis”. Kitaip sakant — naciai nebekaitinami žydų holokaustu.
Kas gi atsitiko sovietiniuose mokslo centruose su žydų tragedijos klausimu?
Atsakymą į tai duoda Paryžiaus teismas, 1973 metais pasmerkęs Sovietų Sąjungos ambasados žurnalą prancūzų kalba —
“URSS” — už rasinės neapykantos skleidimą. Tas žurnalas paskelbė straipsnį “Obskurantizmo mokykla”, kur įrodinėjo, kad hebrajų religinės knygos moko žydus žiūrėti į “gojus”, t.y. nežydus, kaip į žmogiškas būtybes, moko tuos gojus žudyti ir eksploatuoti. Žurnalas padavė ištisas citatas iš Talmudo knygų. Tarptautinė Lyga prieš rasizmą ir antisemitizmą kartu su “Krikščionių ir žydų sueiga” (Encounter) iškėlė prieš tą žurnalą bylą, kurioje liudijo atvykęs iš Izraelio Sovietų Sąjungos Didvyris rašytojas Grigorijus Svirskis. Jis dokumentaliai įrodė, kad tariamos talmudo citatos žodis į žodį paimtos iš 1906 metais caro Ochrankos ir “juodųjų šimtų” — dar vadinamų “juodašimčių” — išleistos klastotės, skirtos pogromams sukelti. Ambasados žurnalas pakartojo net anos klastotės korektūros klaidas.
Dar prieš išvažiuodamas iš Vilniaus 1976 metais girdėjau, kaip vis retėjantiems Vilniaus žydams vis gausėjantieji atvykėliai iš centrinių Rusijos sričių nieko nebodami šaukė: “Kodėl Hitleris visų jūsų neišskerdė?” Tad žydų genocidas, valdžiai laiminant Lietuvoje — kaip ir visoje Sovietijoje — tęsiamas. Tebesitęsia ir lietuvių kultūrinis genocidas — jaunimas rusinamas, pradedant nuo vaikų darželių, vis daugiau falsifikuojama Lietuvos istorija, stengiantis nustumti į užmirštį garbingą mūsų krašto praeitį, persekiojami visi susipratę lietuviai, antrą ir trečią kartą nuteisiami kuo ne visą savo amžių išlaikyti už grotų politiniai kaliniai, persekiojama savilaidinė spauda; — atgimęs stalinizmas reiškiasi kaip rusorasizmas. Tiek lietuviai, tiek žydai, tiek latviai, estai, ukrainiečiai degraduoti į antros rūšies piliečių, kažkokių “spalvotųjų čiabuvių” statusą; vad. nacionalinės respublikos paverčiamos savotiškais “homeland’ais” pagal Pietų Afrikos apartheido pavyzdį.
Dega mūsų namai, kalėjimuose, lageriuose, tremtyje kenčia mūsų broliai ir sesės. Ar laikas tarpusavio vaidams?
Pavergtame mūsų krašte vis kyla visų tikrų Lietuvos žmonių solidarumas, stiprėja jaunimo dvasia,. atsiranda draugystės tiltai į kitus Pabaltijo kraštus, tiesiami keliai į visus laisvę mylinčius žmones. Lietuvos patriotai jungiasi dvasioje su tokiais žmonėmis, kaip Sacharovas ir Kovaliovas.
Ir toje naujoje šviesoje teįgauna naują jėgą ir prasmę lietuvių ir žydų santykiai!
Vardan tos Lietuvos vienybė težydi!
