BENDRUOMENĖS DARBUOSE IR RŪPESČIUOSE

VEIKSNIUOSE IR VEIKLOJE

JAV LB IX tarybos II sesijos proga

1980 spalio 25-26 d.d. Sheraton-Midway viešbutyje įvykusi JAV LB IX tarybos II-ji sesija vėl įtikinančiai paliudijo, kad Lietuvių Bendruomenė auga darbais ir darbų rezultatais, bet ne žodžių sriautu, kad kritiką nukreipia pati į save, o ne į kitus, kad savo suvažiavimuose planuoja savo ateities darbus, o ne kitų organizacijų griovimą. Paryškinti kontrastą tarp Lietuvių Bendruomenės ir Amerikos Lietuvių Tarybos suvažiavimų šio rašinio pabaigoje yra spausdinama Jurgio Janušaičio rašinys apie Altos suvažiavimą, įvykusį 1980 spalio 18 Čikagoje.

Dr. Stephen Aiello, Rimas Česonis, Victoria Mongiardo ir Algimantas Gečys tarybos sesijoje. Nuotrauka Jono Urbono

Vytautas Kutkus (kairėje) ir Vytautas Izbickas (dešinėje) ploja, baigus kalbėti Baltųjų rūmų atstovui dr. S. Aiello. Nuotrauka Jono Urbono

 

Netikėtas laimėjimas

Prasmingu atidarymo žodžiu sesiją pradėjo tarybos prezidiumo pirmininkas Vytautas Izbickas:

Ateiname laiku, kada Lietuvos okupantas ypač suintensyvino tautinį ir religinį persekiojimą ir sunki rusifikacijos banga ritasi per pavergtą kraštą.

Ateiname tuo laiku, kada priešo pasėta savitarpio nesantaikos sėkla išeivijoje išaugo ir suklestėjo ugningais neapykantos žiedais. . .

Ateinama, kada bolševikinis okupantas bando įbauginti patriotiškus išeivius nuo santykiavimo su savo tauta, kad pastaroji pamestų bet kokią viltį susilaukti laisvės pragiedrulių.

Ateiname demokratiniu principu vykdyti visuomenės valią, kad laisvomis diskusijomis prieitume prie sprendimų ir kelio rodyklių, kuriais vadovaudamasi Krašto Valdyba galėtų efektingai siekti Chartoje užsibrėžtų tikslų lietuvybės išlaikymo ir tėvynės laisvinimo srityje.

Po Izbicko žodžio ir įžanginių formalumų, sesijos dalyviams buvo pateikta maloni staigmena, kokią mūsų visuomeniniame gyvenime retai besutinkame. Visuomeninių reikalų tarybos nario Rimo Česonio pristatyti, prabilo specialiai iš Washingtono į sesiją atvykę Baltųjų rūmų atstovai — dr. Stephen Aiello, prezidento Carterio spec. asistentas etniniam reikalams, ir jo padėjėja Victoria Mongiardo. Dr. Aiello palietė mums rūpimus svarbiausius klausimus, o pabaigoje, paprašęs sesijos dalyvius ir latvių bei estų atstovus atkreipti ypatingą dėmesį, pareiškė:

Atsižvelgiant į Baltijos valstybių diplomatinės reprezentacijos svarbų simbolinį vaidmenį, baltieji rūmai ir Valstybės departamentas ...yra pasiruošę artimai bendradarbiauti su trimis dabartiniais Baltijos valstybių charge d’aff aires jų įpėdiniams paskirti, kad būtų užtikrintas tolimesnis atstovavimas, kai dabartinis Baltijos valstybių diplomatinis korpusas nebegalės funkcionuoti.

Lietuvos okupantas jau trynė rankas iš džiaugsmo, kad Lietuvos atstovybė Washingtone mirs natūralia mirtimi, mat tam tikrų formalumų priedangoje Amerikos valdžia iki šiol neleido diplomatinėn tarnybon įvesti naujų žmonių. Šis valdžios nuosprendis yra aiškus žingsnis prieš detantės politiką ir smūgis okupanto lūkesčiams. Visi sąžiningi žurnalistai, dr. V. Rimšelis “Drauge”, J. Šlajus “Darbininke”, A. Juodvalkis “Dirvoje” teisingai pastebėjo, jog šis laimėjimas atsiektas LB Visuomeninių reikalų tarybos pastangomis, taigi, Lietuvių Bendruomenės konkrečiai dirbamų darbų laisvinimo srityje rezultatas. Tik žurnalistas vis daro kitą išvadą: “Paskutinis išeivijos laimėjimas — pažadas išlaikyti Lietuvos diplomatijos tęstinumą... kaip ir ankstyvesni laimėjimai yra ne organizacijų, bet paskirų asmenų nuopelnas” (“Dirva” nr. 44). Lengva suprasti, kad antibendruomenininkui Vytautui Meškauskui perdaug skausminga būtų pripažinti jau ir labai akivaizdų faktą. Negalint jo nuneigti, tenka ieškoti kreivų interpretacijų.

Užuominos sveikinimuose

Sveikinimų nebuvo gausu, ir tie patys neilgi. PLB vardu sveikino valdybos pirm. V. Kamantas, Kanados LB krašto valdybos vardu — pirm. J. Simanavičius. Žodį tarė naujasis pabėgėlis iš Lietuvos Vladas Šakalys. Įdomu buvo stebėti kitų veiksnių bei diplomatinės ir konsularinės tarnybos žmonių sveikinimus, kuriuose nesunku buvo pajausti sveikintojų nusiteikimus LB-nės atžvilgiu. Lietuvos atstovas Washingtone dr. S. Bačkis, gen. konsulas New Yorke A. Simutis, sveikinę raštu, ir gen. garbės konsulė Čikagoje J. Daužvardienė, sveikinusi žodžiu, pripažino ir įvertino visus Lietuvių Bendruomenės darbus, įskaitant ir politinės srities veiklą. Net Balfo pirm. M. Rudienė pareiškė, jog “vertiname tėvynės laisvinimo pastangas”.

ALT-os ir VLIK-o pirmininkai nedalyvavo. Nedalyvavimo tradiciją į ALTą įvedė dr. K. Bobelis, pradžioje ALToje, dabar jau ir VLIKe.

Jiems atstovavo K. Oželis ir dr. L. Kriaučeliūnas. Jų sveikinimai, — tai bendrybės: linkėjo “vienybės”, “ryžto”, “darbingos nuotaikos”, “pozityvių sprendimų”. Į reorgų dūdelę savo sveikinimu papūtė ir gen. garbės konsulas Vytautas Čekanauskas iš Kalifornijos. Jis LB-nei linkėjo “nenuilstamai dirbti lietuviškuos dirvonuose”, nes “nuo mūsų veiklos, ypač tautinėje plotmėje, priklausys kaip ilgai lietuvybė išsilaikys tremtyje”. Tai netiesioginis, labai miglotai išreikštas patarimas, pagal ALTos ir dabartinio VLIKo receptus, Bendruomenei nesmeigti arklo į su tiesioginiais Lietuvos laisvės reikalais susijusių darbų dirvonus.

Duokite kritikos

Krašto valdybos pirmininko Vytauto Kutkaus, kitų valdybos narių, prie valdybos autonomiškai veikiančių tarybų pirmininkų ir kitų su LB-ne tam tikrais ryšiais susirišusių institucijų (k.t. Lietuvių Fondas, Jaunimo s-ga) atskaitiniai pranešimai buvo išsamūs, konkretūs, paremti faktais, skaičiais ir statistika. Beveik visi pranešimai buvo paruošti raštu ir išdalyti sesijos dalyviams. Visuomeninių reikalų tarybos pirmininko Algimanto Gečio apyskaitinį pranešimą tarybos nariai gavo paštu prieš sesiją ir iš anksto galėjo gerai su juo susipažinti. Kitus prieš posėdį išdalytus raštu paruoštus pranešimus perskaityti nebebuvo laiko. Tarybos nariams teko klausimus diskutuoti remiantis žodiniais pranešimais.

Dokumentuoti pranešimai akivaizdžiai parodo Lietuvių Bendruomenės veikėjų ištvermingas pastangas, vykdant laisvųjų lietuvių misiją Jungtinės Amerikos Valstybėse — padėti Lietuvai atgauti valstybinę nepriklausomybę ir kultūrine kūryba ir veikla išlaikyti tautinės bendruomenės gyvybę. Šitas darbas be galo sunkus, reikalaująs išminties, takto ir pasiaukojimo. Natūrali aplinka šiai misijai vykdyti nėra palanki, tačiau visuomeninėje-politinėje ir kultūrinėje veikloje pozicijos ne tik atlaikomos, bet vienur daugiau, kitur mažiau pasistūmėjama j priekį. Visuomeninėje-politinėje srityje pasistūmėjimai ypatingai džiugūs, beveik neįtikėtini: Bendruomenei pasisekė išgelbėti Lietuvos pasiuntinybę Washingtone nuo natūralios mirties ir į Amerikos delegaciją Madrido konferencijoje įjungti lietuvį, LB Visuotinių reikalų tarybos vicepirmininką Rimą Česonį. Todėl su pagrindu savo pranešime Vytautas Kutkus, JAV LB krašto valdybos pirmininkas, galėjo pasakyti, kad “vis daugiau ir daugiau lietuvių pritaria Lietuvių Bendruomenės darbams ir juos remia. Puikus pavyzdys yra Nepriklausomybės šventės, Vasario 16, proga surenkamos aukos. Šiais metais per JAV LB apygardas ir apylinkes tų aukų surinkta virš 51,500 dolerių. Taigi, apie 33% daugiau negu praėjusiais metais”.

Bendruomenės veikėjai savo ataskaitiniuose pranešimuose kėlė ne tik laimėjimus, bet kalbėjo apie sutinkamus sunkumus bei nepasisekimus. Ypač lituanistinio švietimo srityje pilnai nebeatlaikomos pozicijos. Mokinių skaičius lituanistinėse mokyklose truputėlį mažėja, nors ši sritis ir gauna finansinės paramos liūto dalį. Tačiau šioje sesijoje LB-nė konkretizavo naują idėją: įsteigė Socialinių reikalų tarybą ne tik senelių globai organizuoti ir pensininkų socialinę veiklą skatinti, bet ir kurti natūralias sąlygas lietuviškų šeimų sudarymui bei jų sustiprinimui. Šios tarybos pirmininku patvirtintas dr. Antanas Butkus, šios idėjos iniciatorius ir puoselėtojas, kuris sesijai pateikė gerai išmąstytą programą ir sudarė stiprų tarybos sąstatą.

Svarstymuose ir diskusijose, nors kai kada ir buvo pasiklydimų, jautėsi demokratinė dvasia ir atvirumas problemoms. Tą atvirumą gal geriausiai išreiškė PLB valdybos pirmininkas Vytautas Kamantas: “Duokite mums kritikos”.

Stiprios dvasios žmonės ir demokratiškai besitvarkančios organizacijos konstruktyvios kritikos laukia. Tik silpnuoliai ir pozityviausią kritiką laiko griovimu ir įžeidimu.

Santykiai tarp veiksnių

Krašto valdybos pirmininkas Vytautas Kutkus ir PLB valdybos pirmininkas Vytautas Kamantas painformavo sesiją apie naujas pastangas išlygti santykius su Amerikos Lietuvių Taryba ir su Vyriausiuoju Lietuvos Išlaisvinimo Komitetu. Lietuvių Bendruomenės santykiai su Altą niekas nebuvo nuoširdūs, nes Altą į Bendruomenę beveik visad žiūrėjo kaip į piktybinį auglį. PLB-nės santykiai su Vliku dramatiškai pablogėjo, Kaziui Bobeliui įsiveržus į Vliko pirmininkus ir Bendruomenės atžvilgiu užėmus altišką poziciją. Tačiau Bendruomenės veikėjai, nors ir be didesnių iliuzijų, santykius išlyginti vis bando.

Iš Vytauto Kamanto pranešimo: “Siekiant išsiaiškinti dabartinę padėtį ir galimybes ateityje bendradarbiauti, VLIKo tarybos nario Stasio Žadeikio iniciatyva ir tarpininkavimu buvo susitikta privačiam pokalbiui tarp kelių PLB ir VLIKo valdybos narių. Toks pokalbis įvyko 1980 m. spalio 18 d. Čikagoje... Tas pokalbis dar labiau išryškino VLIKo dabartinės valdybos narių savotiškas pažiūras į Pasaulio Lietuvių Bendruomenės paskirtį, tikslus ir darbus, būtent, kad jie specifiškai priskiria Bendruomenei tik kultūros ir švietimo reikalus. Taip pat išaiškėjo, kad į kritiškos nuomonės pareiškimus VLIKo valdyba žiūrėjo ir žiūri kaip į asmeniškus bei organizacinius VLIKo autoriteto įžeidimus, todėl jie nemano kokiu nors būdu likviduoti PLB valdybos atstovo pašalinimo iš VLIKo valdybos posėdžio incidento. Po kelių valandų pokalbių išsiskirta su mintimi, kad PLB ir VLIK institucijos dirbs ir toliau paskirai savo darbus”.

Iš Vytauto Kutkaus pranešimo: “Rugsėjo 13 d. JAV LB krašto ir ALTos valdybų atstovai turėjo pasitarimą veiklos suderinimui. To susitarimo pasirašytas kopijas gavote visi JAV LB tarybos nariai, ir jie buvo paskelbti spaudoje... JAV LB krašto valdyba tuos susitarimo projektus jau patvirtino savo 1980.X.5 posėdyje. Kad susitarimas įsigaliotų, jį dar turi patvirtinti ALTos valdyba. Jei ALTa tuos susitarimus patvirtins, tai bus žingsnis pirmyn, ir santykiai tarp JAV LB ir ALTos palaipsniui pagerės. Lietuvių visuomenė galės lengviau atsidusti, nes ji susitarimo senai laukia”.

Deja, Altą ir šio susitarimo, kaip ir anksčiau pasirašyto Detroite, nepatvirtino. Priešingai, puolimai prieš Bendruomenę Vliko ir Altos metiniuose sunažiavimuose sustiprinti.

Kritiškos pastabos

Besimokant iš buvusių sesijų patirties, ateityje reiktų siekti, kad numatyta darbotvarkė išsitektų skirto laiko rėmuose. Nors sesijos prezidiumas posėdžius vedė gan pavyzdingai, tačiau su užbaigimu teko skubėti ir laiko galutinių nutarimų formulavimui pritrūko. Nors papildomo laiko šioje sesijoje pareikalavo netikėtas dr. Stephen Aiello’s pasirodymas, tačiau sesijos pradžia, kaip ir kiekvieno žmogaus jaunystė, laiko netaupė. Reikėtų, laiko ribai priartėjus, pokalbius svarstomu klausimu nutraukti. Geriau, jei vienas antras kalbėtojas paliks nepasakęs savo nuomonės, negu kad reikės išsiskirstyti, nepadarius formalių nutarimų patvirtinimo.

Daug laiko būtų sutaupyta, jei apyskaitinius pranešimus apie atliktus darbus tarybos nariai gautų bent 10 dienų prieš sesiją. Žodiniai pranešimai liestų dabar vykdomų darbų problemas ir ateities darbų projektus. Tarybos nariai iš karto galėtų eiti į svarstymus. O kam jei jau labai knietėtų pareikšti kritiką ar pastabas dėl atliktų darbų, būtų savo mintis iš anksto formulavęs.

Gal būtų naudinga apriboti komisijų pateiktų nutarimų-rezoliucijų skaičių. Sakysime, kiekviena komisija plenumo svarstymui ir priėmimui galėtų pasiūlyti ne daugiau kaip po tris nutarimus, kuriais LB organai būtų įpareigojami. įvairūs komisijų nutarimai, skatinimai, priminimai plenume neturėtų būti svarstomi. Vykdomieji organai patys nuspręs, kuriuos verta ir įmanoma įvykdyti ir kurių ne. Deklaratyvinių rezoliucijų ir sveikinimų suredagavi-mą paliktina Tarybos prezidiumo nuožiūrai.

Centrai ir periferija

Tarybų sesijose visas dėmesys skiriamas centrinių Bendruomenės organų veiklai. Beveik nesidomima, kas vyksta apygardose ir apylinkėse. Visa JAV LB tarybos struktūra bazuojama apygardomis:    rinkimai

vykdomi apygardomis, atstovavimas Taryboje paskirstomas pagal apygardose dalyvavusių rinkikų skaičių, apygardų pirmininkai sesijose dalyvauja su pilnomis tarybos nario teisėmis. O sesijos praeina, tarsi apygardose bendruomeniško gyvenimo nebūtų. Bendruomenė negali nueiti vienašališka centralizacijos kryptimi, kas nelaimingai atsitiko su Amerikos Lietuvių Taryba. Nė minutės negalime pamiršti, kad esame BENDRUOMENĖ. Tuo, saugok Dieve, nenorima pasakyti, kad kokiu nors būdu prilaikytina centrinių LB-nės institucijų veikla. Priešingai, šių sunkiai, pasiaukojančiai ir išmintingai dirbančių žmonių darbo naštai palengvinti jau pribrendo ir perbrendo laikas pasamdyti 1-2 apmokamus tarnautojus. Kada labiau prieš Bendruomenę negu prieš tėvynės pavergėją kovoją veiksniai visuomenės suaukotais pinigais išlaiko savo būstines ir tarnautojus, kada didžiulės pinigų sumos iššvaistomos tariamai Vlado Šakalio “apsaugai” ir “globai”, lydint jį kelionėse po Ameriką ir kitus kraštus, Bendruomenės darbuotojai, taupydami dolerius ir centus, darbą atlieka savo butuose, naudoja dažnai savo telefonus ir kelionėms ne kartą atidaro savo pinigines. Tačiau ir tos sąlygos neatpalaiduoja sesijų nuo pareigos į visos veiklos paveikslą įvesti ir periferijos darbų elementus.

Kaip tai atlikti, galėtų būti daugelis variantų. Viena aišku, kad apygardų apyskaitiniai pranešimai neturėtų būti sesijų metu daromi ar diskutuojami. Tačiau jie turėtų būti raštu paruošti ir tarybos nariams išdalyti. Vienos apygardos gal galėtų pasimokyti iš kitų. Tarybos prezidiumas gal galėtų žodžiu padaryti neilgą visų apygardų veiklos apžvalginį pranešimą. Viena kitas daugiametis ir pasiaukojantis Bendruomenės darbuotojas periferijoje gal galėtų būti sesijos metu individualiai išryškintas, kaip dabar yra daroma su centrinių institucijų pareigūnais.

Apygardų veiklos metines apžvalgas galėtų paruošti apygardose išrinktieji tarybos nariai kartu su apygardų valdybomis. Šiaip ar taip, bet net pusė tarybos narių aktyviau bendruomenės darbuose nedalyvauja. Ruošdami tokius apyskaitinius pranešimus, visi būtų priversti Bendruomenės problemomis pasidomėti.

Homo locum ornat

Vienas iš didžiųjų ir konkrečiųjų LB veikloje pasiektų rezultatų, — tai išgelbėjimas Lietuvos atstovybės Washingtone nuo natūralios mirties. Visuomeninių reikalų tarybos pirmininkas Algimantas Gečys sesijoje pažymėjo, kad tas laimėjimas nepilnas, nors ir labai reikšmingas. Bus siekiama kai kurių pataisų materialiniame atstovybės išlaikymo užtikrinime.

Leisdama į Lietuvos diplomatinę tarnybą įvesti naujus žmones, Amerikos vyriausybė padarė žingsnį prieš daugelį metų vedamą detantės politiką. Tai nuopelnas LB Visuomeninių reikalų taryboje dirbančių žmonių, kurie sumaniai išnaudoja rinkiminių metų Amerikos vidaus politikos situaciją. Tai tikroji politinėje srityje dirbančių žmonių diplomatija.

Dabar visiems rūpi, kaip tas laimėjimas bus realiai išnaudotas. Asmenys, kurie parinks diplomatinei tarnybai naujus žmones, turėtų pasidairyti talentingų ir intelektualiai pajėgių žmonių. Esame nelabai skaitlinga tautinė bendruomenė, tad savo kiekybinius nedateklius turime atsverti aukštų kvalifikacijų reprezentantų parinkimu į raktines pozicijas. Jau didžiulė klaida padaryta Kalifornijoje, kai mirus gen. garbės konsului Juliui J. Bielskiui, jo įpėdiniu buvo 1977 m. parinktas Vytautas Čekanauskas. Nedarant mažiausių priekaištų jam kaip žmogui, tačiau jo, kaip konsulo, elgesys nepateisinamas. Naujai išrinktas Amerikos prezidentas paprastai viešai nekritikuojamas tris mėnesius, p. Čekanauskui buvo duota daugiau laiko — treji metai. Po trejų metų, kad ir švelniais žodžiais, tenka pasakyti teisybę. Konsulo nebuvo, kai lietuviams kalbėjo Valstybės departamento pareigūnas kun. dr. J. Šarauskas, kai paskaitą laikė Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkas Vytautas Kamantas, kai Liet. Rašytojų Draugija suruošė didingą Kristijono Donelaičio minėjimą. Nors prašomas, viešai nepasisakė už jaunimo organizuojamas    demonstracijas prie rusų konsulato San Francisco mieste, atsisako bendradarbiauti su jaunų entuziastų organizuojamu Lietuvių informacijos centru. A.a. dr. J. Bielskio laiškai, ginant Lietuvos reikalus, laikas nuo laiko pasirodydavo amerikiečių spaudoje, o per pastaruosius metus teko skaityti vieną vienintelį V. Čekanausko laišką ir tik “Pasaulio Lietuvyje”, kur priekaištaujama, kad leidinys adresuojamas “konsului”, o ne “generaliniam konsului”.

Vytautas Čekanauskas dalyvavimui kriterijų pasirenka ne kas vyksta, bet kas įvykį organizuoja. Jei kartais į savo įsivaizduojamų “priešų” renginį dėl tam tikrų priežasčių ir atvyksta, tai, numetęs šalin garbės pakvietimą, nusiperka bilietą ir atsisėda salės gale.

Tačiau gen. garbės konsulas randa laiko lankyti piknikus piknikėlius, balius baliukus, pagerbimus pagerbi-mėlius ir didžiavyriams kabinėti vienos organizacijos gausiai teikiamus medalius. Šitoje savo veikloje patenka kartais ir gan keblias situacijas. Kai viename piknike jis, Vladas Šakalys ir iš Lietuvos atvykęs “16-tos lietuviškos divizijos” karys buvo pristatyti kaip ypatingieji svečiai, tai net jo aukštai vertinamos “Naujienos” priminė jam lotynišku posakiu: “Saugokis konsule, kad nenukristum”. Nukritimui pavojaus nėra, nes gerb. konsulas trejus metus vaikšto labai žemomis vietomis.

Lotynų išmintis skelbė, kad “homo ornat locum, sed non locus hominem”. Mūsų konsulas, atrodo, yra pasirinkęs antrąją išminties dalį.

Šį nemalonų reikalą po trijų metų patirties su skaudančia širdimi tenka kelti viešumon, nes pagerėjimo ženklų nematyti.

Lietuvių Bendruomenė, kuri išrūpino galimybę naujais diplomatais papildyti mūsų diplomatinę tarnybą, turi moralinę teisę dėl naujų paskyrimų pareikšti ir savo nuomonę. Asmenys, kurių rankose sprendimai, turėtų su ta nuomone skaitytis.

Juozas Kojelis