LAIKINOJI VYRIAUSYBĖ LIEKA
KOMENTARAI IR AKTUALIJOS
Rišant su pulk. Kazio Škirpos iškeliavimu Amžinybėn
“Politika yra valstybės valdymo menas’’, — taip tradiciniai yra aptariama politika ir taip ji nusakoma enciklopedijose. Tačiau to “meno” priedangoje dažnai vykdomi tarptautiniai nusikaltimai ir genocidiniai veiksmai. Reikia apgailestauti, tačiau politika yra vienas iš labiausiai piktnaudžiaujamų terminų, ir dažnai ji įgauna neigiamą ir ne visai švarią prasmę. Todėl ir kalbant apie mūsų tolimuosius ir artimuosius politinius tikslus, k.t. Lietuvos nepriklausomybės atstatymą, užsienyje išlikusių Lietuvos atstovybių išlaikymą ar Laikinosios Lietuvos vyriausybės problemos išsprendimą, “politikos” termino net nesinori naudoti. O gal jis ir netinka. Juk laikotarpis, pradedant pirmąja rusų invazija 1940, iki dabar yra paženklintas kovos už lietuvių tautos išsilaikymą ženklais. Tad ir ar nebūtų tiksliau vietoje “politikos” naudoti “kovos už būvį” terminą?
Prieš 40 metų
Keistokai 1940 metų birželio mėnesį studentuose nuskambėjo per lūpas atėjusi žinia, kad “prezidentas Antanas Smetona peršoko upelį.. .” Kauno gatvėmis dar tebežygiavo okupacinių pajėgų pėstininkai ir teberiedėjo tankai, o mes jau buvome tarsi išmesti į orą, nebejausdami po kojomis tvirtesnės žemės. Ateitį pridengė tirštas rūkas, už kurio tūnojo tamsi nežinia. Iš inercijos dar ritosi gyvenimo rutina, bet ir ji lėtėjo, o darbas darėsi vis mažiau ir mažiau prasmingas. Ir šitoje nevilties valandoje mus į realybę grąžino kita per lūpas persiritusi žinutė, kad pulk. Kazys Škirpa, Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotas ministras Vokietijai, pareiškė protestą prieš neteisėtą sovietų karinių pajėgų įžengimą į Lietuvą ir krašto okupaciją. Škirpos pavyzdžiu netrukus pasekė ir kiti Lietuvos pasiuntiniai Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikose. Tai buvo tikra atgaiva okupuotame krašte, nors protestas ir ne prezidento buvo pareikštas. Tai buvo tarsi pirmasis perkūno trinktelėjimas pavasarį, atnešęs optimistines nuotaikas. Pajutome, kad yra dar jėgų, kurios Lietuvos laisve rūpinasi, ir kad mums patiems reikia veikti. Šias žinias iš užsienio galima parafrazuoti Šventraščio mintimi: “pradžioje buvo žodis”, o po to prasidėjo rezistencija.
Škirpos asmuo
Nuo 1940 vasaros pulk. Kazio Škirpos pavardė lietuvių visuomenėje tapo vis labiau ir labiau žinoma. Visuomenės dėmesyje jis išsilaikė per visą 40 Lietuvos nelaisvės metų iki pat mirties. Nežiūrint jo populiarumo, nedidelė mūsų visuomenės dalis yra jį sutikusi, kalbėjusi ar bent tiesiog mačiusi. Jis buvo vienas iš tų, kurie nemėgsta lipti į tribūnas, veržtis į garbės vietas, ieškoti masių ir jose siekti populiarumo. Net pakviestas viešai paskaitai, jis dažniausiai prisiųsdavo savo paskaitą raštu, prašydamas perskaityti. Škirpa buvo darbo žmogus. Savo idėjas gyvybiniais mūsų klausimais jis dėstė laiškuose ir memorandumuose, kuriuos siuntinėjo mūsų veiksniams, veikėjams ir kai kurioms oficialioms nelietuvių įstaigoms.
Gali kilti klausimas, ar Škirpa, kaip laikinosios Lietuvos vyriausybės min. pirmininkas, formaliai priklausė kokiai nors politinei partijai, nes ir pačioje vyriausybėje buvo galima jausti tam tikrus partijų koalicijos pagrindus. Kadangi Steigiamajame seime Škirpa buvo valstiečių liaudininkų frakcijos atstovas, kai kas buvo linkęs ir dabar jį priskirti liaudininkų grupei. Bet kuo jis pats save laikė?
1951 liepos 20 rašytame laiške jis mini, kad esąs sutelkęs medžiagą knygai apie 1941 m. sukilimą, bet jai išleisti neturįs pinigų: “ . . . jei priklausyčiau kokiai nors partijai, tai gal kas sukrapštytų pinigų knygos išleidimui vokiečių kalba”. Jis pats pinigų neturėjo, ir niekas anuomet negalvojo apie svarbą uždokumentuoti sukilimą vokiečių kalba. Vokiečių kalba ši knyga ir iki šiol nepasirodė, nors, atrodo, spaudai maždaug ir yra paruošta. Tačiau tai įdomu, kad minėdamas pinigų neturėjimo bėdelę Škirpa pasisako nepriklausąs jokiai politinei partijai. Atrodo, kad jis, kaip profesionalas kariškis ir diplomatas, nesirišo su jokia politine partija ir save laikė nepartiniu.
Kazys Škirpa, Laik. Lietuvos vyriausybės min. pirmininkas, atstovavo lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei pačiu audringiausiu mūsų tautai laikotarpiu. Jis su vyriausybe parodė pasauliui, kad lietuvių tauta nenori nei Maskvos nei Berlyno. Kratytis Berlyno jungo tada buvo taip pat pavojinga, kaip ir Maskvos. 1941 birželio 23 d. į Laikinosios Lietuvos vyriausybės pareiškimą, kad “atstatoma laisva, demokratinė, nepriklausoma Lietuva” Berlyno reakcija buvo greita — tuoj areštuojamas vyriausybės min. pirmininkas pulk. Škirpa Berlyne ir neleidžiama jam atvykti į Kauną vadovauti vyriausybei. Naciai galvojo, kad tuo smūgiu iškart sugriaus vyriausybę. Bet ji negriuvo — atlaikė Berlyno trukdymus, geštapo intrigas ir jam paklususių saviškių organizuojamus pučus.
Škirpos nedraugai, mažindami jo reikšmę, prikiša jam pataikavimą naciams ir ryškina faktą, kad praktiškai vyriausybei jis nevadovavęs. Tačiau Škirpos areštas kalba pats už save, kad jis buvo ne Berlyno iškamša, o sąžiningas lietuvis patriotas. Ir nacių arešte būdamas, Škirpa palaikė slaptus ryšius su Laikinąja Vyriausybe, ir visi vyriausybės nariai Škirpą laikė min. pirmininku, nors tas pareigas laikinai esamose aplinkybėse buvo prisiėmęs prof. Juozas Brazaitis.
Laikinoji Lietuvos vyriausybė funkcionavo vieną mėnesį. Kai Berlynas ją nušalino ir Lietuvai paskyrė general-gubematorių Renteln’ą, vyriausybė raštu pareiškė protestą, pasilaikydama sau teisę vėl pradėti darbą, kai tik atsiras reikiamos sąlygos. Kazys Škirpa tai formulei pritarė ir Berlynui vergauti atsisakė.
Maskvos planai nesėkmingi
Rusija, nežiūrint kokia ji bebūtų, juoda ar raudona, visada siekė per Baltijos kraštus prasikirsti sau langą į Vakarus. Tik raudonoji Maskva jėgą dengė klasta ir apgaule: niekas Vakaruose neturėjo žinoti, kad Lietuvos laisvė užgniaužta smurtu. Jau patys pirmieji areštai, žudymai ir trėmimai vyko labai slapta, naktimis, kad niekas nematytų ir nežinotų. Tuo tarpu Maskva visomis propagandos dūdomis skelbė pasauliui apie “lietuvių džiaugsmą dėl išvadavimo” ir jų “didelį norą prisijungti prie Sovietų Sąjungos”. Tuo tikslu buvo surežisuota ir vad. “liaudies seimo” komedija ir “seimo” prašymas, kad Stalinas priimtų Lietuvą į Sovietų Sąjungą. Okupantas “geležine uždanga” aklinai uždarė Lietuvos sienas, kad niekas iš ten neišvažiuotų nei ten neįvažiuotų ir kad pasaulis nesužinotų tiesos. Maskvos melas pasaulyje turėjo būti priimtas kaip tikroji tiesa. Bet tiesa atsiskleidė.
Pirmąjį smūgį Maskvos propagandai sudavė pulk. K. Škirpos ir kitų pasiuntinių protestai. Pasaulio dėmesys buvo atkreiptas. Nors Berlynas, tuometinis Maskvos sąjungininkas, pasiskubino pripažinti Lietuvos okupaciją ir Lietuvos pasiuntinybės rūmus, išvaręs Škirpą, perduoti Lietuvos okupantui, tačiau beveik visos kitos Vakarų valstybės delsė ir kai kur šis delsimas dar tebesitęsia ir po 40 metų.
Vėliau liudijimus apie būklę Lietuvoje pasauliui pateikė gausūs pabėgėliai. Pasaulis išvydo Reinius, Červenę, Katyną . . . Pabėgėlių liudijimai uždokumentavo Maskvos apgaulę ir genocidinius žiaurumus pavergtose Baltijos valstybėse. Tačiau apgaulės kaukę nuo Maskvos veido galutinai nutraukė 1941 metų lietuvių tautos sukilimas. Kovodami prieš rusus ir priešindamiesi vokiečiams, lietuviai išreiškė tikrąsias tautos laisvės aspiracijas. Laikinoji Lietuvos vyriausybė labiausiai reprezentuoja lietuvių tautos valiai gyventi laisvai ir nepriklausomai, be Maskvos ir be Berlyno. Visuose šiuose įvykiuose didelį vaidmenį vaidino pulk. Kazys Škirpa.
Bekompromisinė Škirpos asmenybė labai tiko to meto sąlygoms. Jis nesilankstė naciams ir dėl lietuvių tautos interesų ėjo geriau į kalėlėjimą. Ir vėliau jis laikėsi atsakomingai, kaip tikras valstybininkas. Jis nesididžiavo ministerio pirmininko titulu ir pigiai juo nesišvaistė. Reikalui iškilus, min. pirmininko pareigas perdavė prof. Juozui Brazaičiui, palaikydamas su juo slaptą ryšį ir nuteikdamas vyriausybę vienybei ir darnumui. Saugojo Laikinosios vyriausybės orumo ir tęstinumo ateičiai galimybes. Jis pats tikėjo ir kitus bandė įtikinti, kad svarbu išlaikyti Laikinosios vyriausybės tęstinumą ir įteisinti ją tarptautinėje diplomatijoje. Bet jis nesiskubino, atsižvelgdamas į kitų nuomones ir neišsišoko su Laikinosios vyriausybės atgaivinimu. Ir jam mirus, tebegalioja jo taktika: kantriai laukti ir, tik reikalui pribrendus, Laikinąją vyriausybę atgaivinti.
Vyriausybė gali būti atgaivinta
Kol Maskva laiko Lietuvą okupacijoje, tol Laikinoji vyriausybė tebėra natūralus, laisvės siekiančios Lietuvos balsas. Šį faktą gerai žino ir pati' Maskva ir štai kodėl ji leidžia veikalą po veikalo Laikinajai vyriausybei suniekinti. Lietuvių Bendruomenės pastangomis JAV-bės oficialiai pripažino, kad Laikinoji vyriausybė nekoloboravo su naciais. Taigi, ji reiškė lietuvių tautos valią. Šitas pripažinimas dar labiau sustiprina Laikinosios vyriausybės reikšmę.
Laikinosios vyriausybės veikla gali būti atgaivinta, jei susidarytų palanki tarptautinė situacija ir jei tam pritartų mūsų veiksniai. Šitokios situacijos kaip tik ir laukė pats Škirpa. Deja, nesulaukė. Tačiau mirus Škirpai, mirus Brazaičiui, iš rikiuotės ateityje išėjus ir kitiems buv. Vyriausybės ministeriams, laisvėje esantieji veiksniai ją gali bet kuriuo momentu atgaivinti. Žmonės būtų tik techniškas reikalas, ne esminis. Kovojant už būvį, pasirenkamos tos priemonės, kurios yra veiksmingiausios esamose aplinkybėse. Kol Lietuva Maskvos okupuota, tol Laikinosios vyriausybės reikšmė didelė. Ji lieka ir toliau, kol pribręs laikas jai atveiksminti.
P. Daukantas
BIČIULIAI KŪRYBOJE, VEIKLOJE IR GYVENIME
Rašytojui, literatūros ir meno kritikui, idealistui visuomenininkui ir ištvermingam kovotojui dėl Lietuvos laisvės
A†A DR. JONUI GRINIUI
mirus,žmoną Aliną, artimuosius, Lietuvių Fronto idėjos bendraminčius Tėvynėje ir tremtyje bičiuliškai užjaučia
Lietuvių Fronto bičiuliai “Į Laisvę” redakcija, administracija ir bendradarbiai
VISUOMENĖS ŽINIAI
Skaitant 1980 m. ELTos Nr. 10 (167) 7-tą psl. susidaro įspūdis, jog VLIKo Taryba vienbalsiai priėmė nutarimą, smerkiantį “Pasaulio Lietuvį”.
Pranešame visuomenės žiniai, kad svarstant “Pasaulio Lietuvio” pasmerkimą Lietuvių Fronto Bičiulių atstovas VLIKo Taryboje balsavo PRIEŠ šį, mūsų nuomone, nereikalingą, netikslų ir teisybės neatatinkantį nutarimą.
Prieš tokį Pasaulio Lietuvių Bendruomenės ir jos organo užpuolimą balsavo dar ir kitos penkios grupės, o dviejų grupių atstovai balsavime nedalyvavo.
Lietuvių Fronto Bičiuliai, kaip viena iš VLIKą sudarančių grupių, nuo Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pasmerkimo atsiriboja ir šiam VLIKo Tarybos nutarimui nepritaria”.
P. Algis Raulinaitis LFB Tarybos Prezidiumo Pirmininkas
