LB VISUOTINUMAS, DEMOKRATIŠKUMAS IR VADOVYBĖS SUDARYMAS
DR. HENRIKAS BRAZAITIS
Vyriausiajam Lietuvos Išlaisvinimo Komitetui paskelbus Lietuvių Chartą, gimė Lietuvių Bendruomenės idėja, kurią įgyvendinti lietuvių išeivių kolonijose užtruko daug laiko. Lietuvių Chartoje yra aiškiai deklaruota: “Pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą Pasaulio Lietuvių Bendruomenę”. Tai pagrindas, kuriuo remiamas Bendruomenės visuotinumas, ir vien savo prigimtimi esame jos pilnateisiai nariai. Tiesa, kai kurių kraštų įstatymai reikalauja sąrašinės narių sudėties, bet tas nepakeičia pagrindinio visuotinumo principo.
Pasaulio Lietuvių Bendruomenės konstitucija ir kraštų bendruomenių įstatai bei statutai nustato Bendruomenės demokratiškumą, kuris pasireiškia vadovybės demokratiniais rinkimais. Vadovybės rinkimo ir sudarymo būdams atsiranda priekaištų. Čia kalbėsime Pasaulio ir Jungtinių Amerikos Valstybių Lietuvių Bendruomenių klausimais. Kitų kraštų Bendruomenės panašių problemų turi mažiau ar visai jų neturi.
Dvi pažiūros
Vadovybės sudarymui Jungtinėse Amerikos Valstybėse yra dvi pažiūros. Vieni pageidauja Bendruomenės vadovybę sudaryti politinių grupių, organizacijų ir kitų junginių atstovavimo pagrindu. Kiti mano, kad tiesioginis demokratinis rinkimų būdas yra tikslesnis. Kiek tikslus yra pirmasis būdas, kuriame jokio balso neturi išeivijos užnugaris? Visų pirma, kokios grupės ar organizacijos turi būti atstovaujamos, kas tuos atstovus parinks? Organizacijų turime šimtus. Kurias jų atskirti ir kodėl jas atskirti, kurias parinkti? Turime gyvenime pavyzdžių, kad vienoje organizacijoje pritrūksta atstovų, tai pasiskolinama iš kitos nors ir labai aktyvų jos narį atstovauti tai pirmajai. Yra organizacijų, apie kurias girdime tik tiek, kad jų vardu toks asmuo paskirtas jas atstovauti. Yra organizacijų, kurios neturi metinių, dvimetinių ar net trimetinių susirinkimų arba suvažiavimų, ir nieks jų vadovybių nerenka. Faktiškai jos egzistuoja tik popieriuje. Todėl pirmasis grupių atstovavimo vadovybės sudarymo būdas vargu būtų pateisinamas, priimtinas ir įgyvendinamas.
Kita pažiūra Bendruomenės vadovybę sudaryti, tai tiesioginiai rinkimai. Jai primetama, kad, girdi, nežinia, kas renkamųjų kandidatų sąrašą sudaro, kad grupėms bei organizacijoms neleidžiama savo kandidatų išstatyti, jos nėra atstovaujamos ir t.t. Kiek tikslūs tie priekaištai, aiškiai parodo paskutinieji Jungtinių Amerikos Valstybių Lietuvių Bendruomenės Tarybos ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Seimo atstovų rinkimai. Chicagoje susidarė net trys koaliciniai sąrašai. Clevelande du. Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Seimo metu du aiškiai priešingi ir dar keli neutralūs kandidatai. Tikrovėje gi turime dvi koalicines grupes. Vieną sudaro iš Nepriklausomos Lietuvos atsivežtų politinių grupių simboliai, Amerikoj aktyviai veikusių dar prieš antrąją emigraciją tų politinių grupių tipingi atvaizdai ir fraternaliniai susivienijimai. Antrą— liberalesnė, apie Bendruomenę susispietusi, daugumoje užsieny baigusių mokslus asmenų jungtis. Tos dvi koalicinės grupės rungiasi dėl Bendruomenės vadovybės sudarymo. Taigi, tik pasakos, kad Bendruomenės rinkimuose dalyvauja vien pavieniai asmenys, o ne grupių parinkti kandidatai. Kitas priekaištas, kad tokiuose rinkimuose dalyvauja labai mažas lietuvių skaičius. Taip, nedidelis, ir labai liūdna, bet čia kaltas emigracijos nuosmukis ir apatija. Jei Bendruomenės rinkimuose Jungtinėse Amerikos Valstybėse dalyvauja virš dešimties tūkstančių aktyvių lietuvių, tai didelis “aktyvistų” skaičius. Gal dar tiek pat yra bent kiek aktyvių, bet tai ir viskas. Nesiremkime milijonais mirusiųjų sielų ar popieriniais narių sąrašais. Nesivadovaukime “mitais” apie atstovavimą nesamų milijonų. Aišku, didinkime savo skaičių, kalbėdami su kitataučiais, bet būkime sąžiningi savųjų tarpe.
Bendruomenės atstovų rinkimuose nėra jokių apribojimų bet kuriai grupei. Septyni lietuviai, grupiniai ar negrupiniai, gali išstatyti savo kandidatus ir už juos gali balsuoti kiekvienas, kuris save laiko susipratusiu lietuviu. Todėl Bendruomenės rinkimų formos keisti nereikia, bet reikia žadinti pareigos supratimą tuose, kuriuose jį pradeda gesinti emigracinė apatija.
Vadovybių sudarymas
Demokratiškai išrinkę savo atstovus, einame prie vykdomųjų organų rinkimų ar sudarymo. Pažvelkime, kaip yra renkama Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdyba. Rinktieji atstovai, Seimo nariai, renka visą valdybą. Prieš tai yra ieškomi sutinką kandidatuoti asmenys. Dažniausiai susidaro du lageriai, kurie pasiūlo savo kandidatus. Iš anksto užkulisiuose tariamasi, agituojama ir įtaigojama rinkti savuosius. Stengiamasi sudaryti daugumą, bet ne visumą, ir neieškom kompromisų išrinkti vadovybę, turinčią visos išeivijos pasitikėjimą. Jei kas drįsta pasakyti, kad Bendruomenėj neatstovaujamos politinės grupės, tas nepajėgia įžvelgti tikrovės. Laimėtojai žygiuoja iškėlę vėliavas, o pralaimėtojai galanda liežuvius ir plunksnas, kaip laimėtojus niekinti. Tai išvengti ateity turime stengtis išrinkti tokią vadovybe, kuri atstovautų visą mūsų išeiviją.
JAV LB vadovybės sudarymas yra tikslesnis, nes čia renkamas vien krašto valdybos pirmininkas. Jis kviečia kitus valdybos narius, kuriuos vėliau tvirtina Taryba. Daug priklauso nuo išrinkto pirmininko įžvalgumo, kuris į valdybą gali pasikviesti įvairių pažiūrų asmenų iš įvairių grupių, gali sudaryti plačią koaliciją, atstovaujančią lietuvių išeivijos visumą. Tokiu būdu sudarydami vykdomuosius organus, išvengsime tų nesusipratimų ir erzelių, kuriuose Bendruomenė dabar yra paskendusi. Taip pat renkant Tarybos prezidiumą, dauguma turi būti tiek apdairi, kad ir mažuma proporcingai būtų atstovaujama. Dauguma, nors ir kaip gausinga, turi skaitytis su mažuma, nes neturime priemonių — kariuomenės, policijos, teismų — savo potvarkius priversti vykdyti. Atstumtoji mažuma mūsų sąlygose kelia erzelį, todėl beatodairinis vienalytės daugumos veržimasis į taip vadinamą “valdžią” nėra nei pateisinamas nei lietuviškam darbui naudingas.
Kiek mažiau trinties iki šiol buvo, renkant Bendruomenės darbo bites, apylinkių ir apygardų vadovybes. Su mažom išimtim tų darbų, nors ir daugiausia reikalingų, netaip veržliai siekiama. Bet ir į juos pradeda pūsti piktieji vėjai, kaip Cicero, Marquett Parko apylinkėse ir Vidurio vakarų apygardoj.
Lietuvių Fronto Bičiulių Sąjūdžio nariai savo tarpe turi daug iškilių ir sumanių asmenų vežti išeivijos bendruomeninę darbų naštą. Tačiau tikrovėje nesudaro išeivijos Bendruomenės absoliučios daugumos, bet tik sugeba suburti apie save palankiųjų koalicinę daugumą. Gerai žino rinkiminę techniką, jos triukus, ir daugeliu atvejų moka laimėti rinkimus, palikdami mažumą opozicijoj, tuo padarydami žalą Bendruomenės visuotinumo idėjai. Bendruomenės vadovybė išeivijos sąlygose turi atstovauti visumą, bet ne daugumą, kuri labai mažai kuo didesnė už paliktą opozicijoj mažumą. Sudarant vykdomuosius organus ateity, reikia ieškoti būdų visuotinumo principą įgyvendinti. Tada išvengsime bereikalingų priekaištų ir net neapykantos pasireiškimų Bendruomenei ir LFB sąjūdžiui, kurių nei Bendruomenė nei LFB neužsitarnauja. Reikia įsidėmėti, kad demokratinė santvarka valstybėje yra visai kas kita, kaip čia, išeivijoj, kur kiekvienas pasišventėlis yra brangus vieningam darbui, siekiant bendrų tikslų.
