MIRTIS IR GRĖSMĖ

VEDAMIEJI

Prof. J. Brazaičio, visuomenininko, mokslininko, politiko ir LF įkūrėjo, kelias nutrūko. Akademijos ir minėjimai, jam skirti, tik išryškina mūsų patirtų nuostolį. Kūryba, darbu ir lietuvių tautos rūpesčiais užpildytas šios didžios asmenybės gyvenimas nebuvo lengvas. Jame pynėsi skausmo ir skriaudų įaudžiai, jau neskaitant gana sunkios ir ilgokos ligos. Velioniui reikėjo klausytis šmeižtų, pačiu darbingiausiu amžiaus metu atėjusių iš savųjų, o paskutinėmis dienomis paskleistų Lietuvos pavergėjo, gebėjusio surasti amerikiečių tarpe atsakomybės nejaučiančių, gal net Sovietų Sąjungai tarnaujančių, garsintuvų. Tik JAV LB pastangomis šie šmeižtai, a.a. prof. J. Brazaitį kaltinę net pritarimu nacių vykdytam žmonių naikinimui, buvo viešai paneigti.

Prof. J. Brazaičio mirtis sutapo su naujai viešumon iškilusia, bet visada egzistavusia, grėsme Lietuvos valstybingumui, — tai Sovietų Sąjungos grobuoniškų, imperialistinių siekių, mūsų tautai kainavusių šimtus tūkstančių gyvybių ir nepriklausomybę, įteisinimas. Šios grėsmės šlykštų nuogumą ypač atidengė paskutiniai įvykiai Azijoje ir, be abejo, prof. J. Brazaičiui ir kitoms iškilioms asmenybėms skirti šmeižtai, radę atgarsio šio krašto naiviose ir gal net JAV bloga linkinčiose galvose. Mūsų pasitikėjimas yra žlugęs, ir įvairūs pareiškimai, atėję net iš aukščiausių JAV įstaigų, ramybės negrąžino. Jei praėjus trisdešimčiai metų po II pasaulinio karo pabaigos sovietų ir komunizmo kėslai iki šiol nepažįstami, jei net JAV Kongrese atsiranda narių, kurie talkina Maskvai, lūkuriuojant sėdėti būtų nusikaltimas.