KRUPAVIČIUS — BENDRUOMENININKAS

PRELATAS MYKOLAS KRUPAVIČIUS, miręs Čikagoje 1970 m. gruodžio 7 d. Apie Krupavičių kaip apie bendruomenininką rašoma šiame "Į Laisvę” numeryje.

VYTAUTAS VAITIEKŪNAS

1. Bendruomenės organizacijos ištakose

Antrajai sovietų okupacijai Lietuvą užgriūvant, iš Lietuvos į vakarus pasitraukė per 80.000 lietuvių:    į Vokietiją apie 73.000, į Austriją — 2.500, į Daniją —1.000, į Švediją —450, į Šveicariją 225, į Prancūziją — 1.500, į Italiją — 2.100, į kitus Europos kraštus — apie 500. Šiems lietuviams globoti, jų tautiniams, kultūriniams, švietimo, šalpos reikalams rūpinti ir visokiai kitokiai dvasinei ir medžiaginei paramai teikti buvo reikalinga paveiki organizacija.

Dar nepriklausomos Lietuvos laikais Berlyne buvo įsteigta Lietuvos Piliečių Draugija. Pirmosios sovietų okupacijos metais į Vokietiją pabėgusieji lietuviai ją pertvarkė į visoj Vokietijoj veikiančią Lietuvių Sąjungą. Tačiau po Vokietijos kapituliacijos susidariusiomis stygomis Lietuvių Sąjungos veikimas pasirodė nepajėgus iškilusiems uždaviniams aprėpti. Apjungdama, palyginti, tik nežymią dalį lietuvių, Sąjunga nebepajėgė nei visiems lietuviams atstovauti, nei jų tautinių reikalų paveikiai rūpinti. Pačios Sąjungos vadovybės žmonės, V. Sidzikauskas ir kiti, 1945 vasarą Vlike iškėlė naujos lietuvių tremtinių organizacijos klausimą.

Tam klausimui praktišką atsakymą surasti Vlikas pavedė savo teisių komisijai: Silvestras Balčiūnas, dr. Bronius Nemickas, Liudas Šmulkštys (?), referentas Vytautas Vaitiekūnas. Referento ir teisių komisijos atsakymas į tą klausimą ir buvo lietuvių tremtinių bendruomenės organizacijos projektas, atremtas savanoriška tautine savivalda, panašia į žydų tautinių bendruomenių įvairiuose kraštuose savanoriškos savivaldos organizaciją.

Vlikas ir Lietuvių Sąjungos vadovybė tremtinių bendruomenės savanoriškos savivaldos organizacijos projektui pritarė. 1946 kovo 3-4 d. d. Hanau tremtinių stovykloje įvykęs Lietuvių Tremtinių atstovų I suvažiavimas projektą su mažom pataisom priėmė. Taip gimė Vokietijoje lietuvių tremtinių bendruomenės savanoriškos savivaldos organizacija, netrukus tapusi pavyzdžiu Austrijos ir kitų Europos kraštų lietuviams tremtiniams.

Krupavičius kaip Vliko pirmininkas lietuvių tremtinių bendruomenės savanoriškos savivaldos organizavimo minčiai ir organizacijos projektui pritarė, nors patsai nei tos savanoriškos savivaldos organizacijai pagrindus kuriant, nei ant tų pagrindų LTB organizaciją sudarant, kokio aktyvaus vaidmens nebuvo prisiėmęs.

Teisių komisija nesitenkino tik tremtinių bendruomenės savanoriškos savivaldos organizacija. Jai parūpo savanoriškos savivaldos organizaciją pritaikyti ir visai lietuvių išeivijai. Klausimas ypatingai pagyvėjo, prasidėjus tremtinių pastoviam įkurdinimui. Bet kai teisių komisija konkretų pasaulio lietuvių bendruomenės organizacijos projektą pateikė Vlikui, Vlikas 1947.XII.19 nutarė tą projektą “perduoti Vykdomajai Tarybai kaip medžiagą’’. O kai vėliau Vykdomoji Taryba savo atitinkamą projektą pateikė Vlikui, Vlikas, savo ruožtu, 1948.IV.30 tą tarybos projektą nutarė perduoti savo specialiai komisijai, kurią sudarė Kipras Bielinis, dr. Petras Karvelis, dr. Domas Krivickas (vėliau jį pavadavo Vincas Mašalaitis), Mečys Valiukėnas ir Vytautas Vaitiekūnas (referentas). Šioji komisija, turėdama lietuvių tremtinių bendruomenės savanoriškos savivaldos organizacijos pavyzdį, atitinkamai suprojektavo ir PLB savanoriškos savivaldos organizaciją.

1948.VIII.17 Vlikas priėmė papunkčiui (antruoju skaitymu) komisijos pateiktus PLB organizacinius nuostatus ir juos išsiuntinėjo laisvojo pasaulio lietuvių didžiosioms organizacijoms, redakcijoms, atskiriems veikėjams, kad susipažintų ir padarytų savo pastabas.

Pačiame Vlike sukliuvo komisijos projekto įžanga dėl žodžio Dievas. Penki balsai pasisakė už komisijos daugumos projekto įžangoje pavartotą žodį Dievas, penki pasisakė prieš. Ta nesutarimo pusiausvyra uždelsė viso projekto svarstymą ir galutinį priėmimą iki 1949.VI.14. Tur būt todėl Vliko pirmininkas Krupavičius, nors Vliko posėdyje balsavo už komisijos daugumos siūlymą, privačiai referentui pastebėjo, kad pačiam dalykui būtų buvę geriau, jei tas pusiausvyros nesutarimą sukėlęs žodis projekte nebūtų buvęs įrašytas. Vėliau kai įžanga išsirutuliojo į Lietuvių Chartą, joje vietoj Dievo buvo vieningai sutartas Visagalis.

Savo ruožtu, tas užtrukęs pasaulio lietuvių bendruomenės savanoriškos savivaldos organizacijos pagrindų svarstymas buvo naudingas ta prasme, kad įgalino komisiją, neskubant, gilintis į Lietuvių Chartos redagavimą. Kaip minėta, Lietuvių Charta tik pamažu išsirutuliojo iš kelių sakinių įžangos į pasaulio lietuvių bendruomenės savanoriškos savivaldos organizacinius nuostatus. Savo galutinį pavidalą ji įgavo tik po kokių septynių ar aštuonių atmainų. Jos tekstą tobulinti referentą labiausiai skatino dr. Domas Krivickas.

Lietuvių Charta turėjo išreikšti lietuvių tautinės bendruomenės idėjinę plotmę ir kodifikuoti lietuvio kaip žmogaus ir kaip tautiečio pagrindines prigimtąsias teises, taip pat jo pagrindines prigimtąsias prievoles savo tautinei bendruomenei ir jos organizacijai.

Kaip regime, nei lietuvių tremtinių, nei pasaulio lietuvių bendruomenės organizacijos ištakose Krupavičiaus vaidmuo nebuvo nei pirmaujantis, nei reikšmingas.

Lietuvybės Išlaikymo Tarnyboje

Kai Vliko ir diplomatų pirmoji konferencija 1946 Berne (Šveicarijoje) sutarė sudarytiną bendrą vykdomąjį organą “vyriausybės funkcijoms” ir 1964.XI.12 Ernestas Galvanauskas tuo pagrindu sudarė pirmąją Vykdomąją Tarybą, joje be užsienių, informacijų ir finansų reikalams tarnybų net dvi tarnybos buvo tremtinių reikalams. Viena tremtinių socialiniams ir kultūriniams reikalams, antroji — įkurdinimui. Ta pati padėtis pasiliko ir Vaclovui Sidzikauskui 1947.IV.21 sudarius antrąją Vykdomąją Tarybą, kai E. Galvanauskas pasitraukė ir išvyko į Madagaskarą.

Bet jau 1948 paaiškėjo, kad Vykdomoji Taryba per daug išsiplėtusi. 1948.VIII.27 Vlikas nutarė dešimčia sumažinti tarybos etatus ir visoms jos tarnyboms įsteigti vieną biurą pirmininko žinioje. Lygiagrečiai buvo svarstomas klausimas kaip sudaryti veiksmingą ir nebrangų numatomos ilgos distancijos Lietuvos laisvinimo pastangoms vadovauti organą, sykiu apjungiantį pagrindines politines sroves ir rezistencines organizacijas. Konkrečiai tuo klausimu Vlikas 1949.VII.l nutarė, kad “Vlikas lieka Lietuvos laisvinimo organizacijos priekyje ir pasilieka Europoje” ir kad Vykdomoji Taryba sudaroma iš penkių Vliko narių. Lig tol Vliko narys negalėjo sykiu būti ir Vykdomosios Tarybos nariu. O 1949.VII.8 Vlikas nutarė Vliko ir Vykdomosios Tarybos pirmininkų asmeninę uniją, atseit, kad Vliko pirmininkas sykiu būtų ir Vykdomosios Tarybos pirmininkas. Prieš tokį Vliko ir VT pirmininkų sujungimą griežtai stojo krikščionių demokratų, socialdemokratų, ūkininkų partijos ir ūkininkų sąjungos atstovai. Prof. Kaminskas tą Vliko daugumos, 6 balsų, sutarimą net apšaukė “tremties gruodžiu”, atseit, tolygiu 1926 gruodžio perversmui. Visą mėnesį truko Vliko vidaus nepaprasta įtampa. Tik 1949.VIII.9 buvo pasiektas susipratimas, sutarus, kad “iki atsiras galimumas sudaryti egzilinę vyriausybę, arba iki Vlikas absoliutinę visų Vliko narių balsų dauguma nutars kitaip, Vykdomosios Tarybos pirmininko funkcijas atlieka Vliko pirmininkas” ir kad Vliko ir VT pirmininku lieka prel. M. Krupavičius, o Vykdomosios tarybos nariais įeina Vliko nariai — prof. J. Kaminskas, prof. J. Brazaitis, Br. Bieliukas ir Balys Gaidžiūnas. Bieliukui teko finansų tarnyba, Brazaičiui —    užsienių reikalų, Gaidžiūnui — informacijų, Kaminskui —    ūkio atstatymo ir pirm. Krupavičiui — lietuvybės išlaikymo tarnyba. M. Valiukėnas ir Vt. Vaitiekūnas buvo angažuoti technikiniam Vliko ir VT darbui. Tad prel. Krupavičiui Lietuvybės Išlaikymo Tarnyba atiteko tik kietom Vliko šešių grupių — Lietuvių Fronto, Lietuvių Tautinio Sąjūdžio, Lietuvos Darbo Federacijos (Griniaus - Maceinos - Vaitiekūno), Lietuvos Valstiečių Liaudininkų Sąjungos ir Vienybės Sąjūdžio pastangom, prieš paties Krupavičiaus grupės, taip pat prieš socialdemokratų, Ūkininkų Partijos ir Ūkininkų Sąjungos nusistatymą. Nebūtų Vliko ir VT pirmininkai sujungti viename asmeny, Krupavičiaus, kaip ir lig tol būtų neturėjęs progos tam vaidmeniui, kuris jam atiteko kaip Lietuvos Išlaikymo Tarnybos valdytojui.

3. Krupavičius- vykdytojas

Yra žmonių, kurie tiesiog trykšta žavingų sumanymų žiedais, patrauklių planų vaizdais, uždegančių šūkių žaibais, bet stinga sugebėjimo savo žodį paversti kūnu, savo sumanymą — faktu, savo planą — tikrove, savo šūkį — gyvenimu. Yra taip pat žmonių, kurie nepasižymi savo idėjų originalumu, ar naujų planų kūrybingumu, ar įsmingančių šūkių barstymu, tačiau yra nepamainomi idėjų, planų, įstatymų administratoriai, organizatoriai ir vykdytojai. Rečiau pasitaiko žmonių, apdovanotų tų dvejopų savybių lygiais ištekliais, lygiai vaisingu kūrybingumu ir lygiai pajėgiu praktinio vykdymo sugebėjimu. Tarp iškiliųjų nepriklausomos Lietuvos asmenybių turėjome visų trijų atmainų labai ryškių atstovų.

Krupavičius atstovavo idėjų, planų, įstatymų vykdytojams, organizatoriams, administratoriams. Ne Krupavičius redagavo nepriklausomos Lietuvos žemės reformos įstatymą, bet tik Krupavičiaus, tapusio žemės ūkio ministru, organizuojamas ir administruojamas žemės reformos vykdymas per, palyginti, labai trumpą laiką sugebėjo žemės reformos įstatymo žodį paversti faktu, žemės reformos šūkį — gyvenimu.

Ne Krupavičius kūrė ir redagavo Lietuvių Chartą ar lietuvių bendruomenės savanoriškos savivaldos organizacijai nuostatus, bet tik Krupavičiaus kietu pasiryžimu lietuvių bendruomenės savanoriškos savivaldos organizacijai buvo praktiškai nutiesti pamatai ne tik Australijoj, D. Britanijoj, Italijoj,

Kanadoj, Kolumbijoj, Prancūzijoj, Švedijoj, Venezueloj, bet ir nepalankiai tokiai savanoriškos savivaldos organizacijai nusiteikusioj lietuvių išeivijoj Jungtinės Amerikos Valstybėse.

Vykdomosios Tarybos 1949. XI.18 posėdy Krupavičius skundėsi, kad Jungtinėse Valstybėse PLB organizacijos idėja sutikusi nemaža sunkumų, kad “tenai politinės grupės nevienaip vertinančios Vliko paskelbtąją Lietuvių Chartą ir Laikinuosius PLB santvarkos nuostatus”. Ryšium su tuo Vykdomoji Taryba nutarė raginti Vliko grupes “PLB klausimą per savuosius žmones JAV išpopuliarinti ir padaryti (veikėjus) palankesniais tai idėjai”.

Krupavičiaus Vykdomajai Tarybai pirmininkavo ir PLB savanoriškos savivaldos organizavimo reikalais formaliai rūpinosi nuo 1949.VIII.9 iki 1952. VIII.4. Nors nuo 1950.VI.29 iki 1951.XI.2 Lietuvybės Išlaikymo Tarnybai vadovavo Vykdomosios Tarybos narys Jonas Makauskis, bet ir tuo laikotarpiu PLB organizavimo sritis specialiu Vykdomosios Tarybos nutarimu buvo palikta Krupavičiui.

1949.VIII.9 tapęs Vykdomosios Tarybos pirmininku ir Lietuvybės Išlaikymo Tarnybos uždavinių vykdytoju, Krupavičius tą pat dieną pasiūlė Vilkui ir Vilkas nutarė, kad pasaulio lietuvių bendruomenės savanoriškos savivaldos organizavimo Vyriausiasis Organizacinis Ko-mitetas būtų sudarytas iš 15 narių Jungtinėse Valstybėse, konkrečiai prie Alto Čicagoje. Tačiau ta Krupavičiaus iniciatyva, matyt, bus atsitrenkusi į Alto abejingumą, ar gal net priešiškumą, nes jau 1949.VIII. 19 Vliko posėdy jis prašė Vilko atstovus “pagalvoti apie PLB Vyriausiojo Organizacinio Komiteto būstinės persvarstymą”. Tas persvarstymas kitame Vliko posėdyje (1949.X.26) buvo atidėtas po Amerikos Lietuvių Kongreso, kuris turėjo į-vykti 1949.XI.4-6 dienomis New Yorke ir iš kurio Krupavičius laukė palankaus pasisakymo pasaulio lietuvių bendruomenės savanoriškos savivaldos organizacijos sudarymo klausimu. Deja, nesulaukė. Tatai liudija aukščiau minėtas jo skundas 1949.XI.18 Vykdomosios Tarybos posėdyje ir jo siūlymu 1949.XI.29 Vliko priimtas nutarimas, kad “kol bus sudarytas Vyr. Organizacinis Komitetas, pavesti Tautos Potencialo Tarnybai (netrukus tas pavadinimas buvo pakeistas į Lietuvos Išlaikymo Tarnybą) tvarkyti atskirų kraštų PLB organizacinius reikalus, stengiantis kuo greičiau išsiaiškinti su Altu PLB reikalą”. Faktiškai tad pasaulio lietuvių bendruomenės savanoriškos savivaldos organizacijos sudarymo kompetencija bei iniciatyva Krupavičiui atiteko tik su šiuo Vliko nutarimu. O kadangi jau 1952.II.24 Vlikas nutarė panaikinti Vliko ir Vykdomosios Tarybos pirmininkų personalinę uniją ir vėl turėti du atskirus, Vliko ir Vykdomosios Tarybos, pirmininkus, tai faktiškai visai laisvas rankas, PLB organizaciją sudarydamas, Krupavičius teturėjo 1950-1951.

Krupavičiaus gairės

Tuoj po 1949.XI.29 Vliko pavedimo Lietuvybės Išlaikymo Tarnybai “tvarkyti atskirų kraštų PLB organizacinius reikalus”, 1949.XII.5 Krupavičius gavo Vykdomosios Tarybos pritarimą sukviesti Vokietijos lietuvių švietėjų, kultūrininkų bei visuomenininkų konferenciją apsvarstyti jo sudarytą pasaulio lietuvių bendruomenės savanoriškos savivaldos organų gyvenamas sąlygas atitinkantį konkretaus darbo planą, kuris būtų gairėmis ir pačios Lietuvybės Išlaikymo Tarnybos uždavinius vykdant.

Konferencija įvyko 1950.1.12-13 d.d. Schwaebisch-Gmuende. Kai kurie jos pasisakymai ir šiandien nėra praradę -savo aktualumo ir svarbos. Pvz., kad reikalinga “Visiems laisvėje esantiems lietuviams darniai ir veikliai įsijungti į didžiąją kovą už Lietuvos politinę laisvę”; kad reikalinga “Visais kanalais veikti JV lietuvių nuotaiką, kad ji būtų palanki PLB”; kad reikia kovoti “su kūrimu tautiškai mišrių šeimų, kurios dažniausiai veda į nutautimą”, bet kad sykiu reikia stengtis “tautiškai mišrias šeimas įtraukti į lietuvišką gyvenimą, siekiant nelietuviškąjį šeimos partnerį palankiai nuteikti lietuvybei, o vaikus laikyti lietuviais”; kad “Visi lietuviai išeiviai įsipareigoja kalbėti tik lietuviškai savo šeimose, bendraujant su giminėm ar pažįstamais, įvairiuose parengimuose bei iškilose ir kt., kreipiantis su reikalu į lietuvius”; kad reikia “Diegti mūsų mažiesiems pirmąsias mokslo žinias ir poterius tik lietuviškai, kaip kad suaugusieji savo maldas namie ir bažnyčioje kalba tik lietuviškai”; kad lietuviai žurnalistai turi “duoti iš Lietuvos istorijos kuo daugiau pavyzdžių, pabrėžiančių ir išryškinančių lietuvių heroizmą, Lietuvos vaidmenį pasaulio istorijoj”; kad “Lietuvių kultūrai palaikyti ir kurti steigtinas lietuvių institutas”, kurį sudarytų meno, muzikos, literatūros, kalbotyros, tautotyros, istorijos, filosofijos, pedagogikos, sociologijos, teisės atstovai - kūrėjai; kad “Visi lietuviai išeiviai spiečiasi prie lietuviškųjų parapijų, kurios laikoms jų dvasiniais centrais, kad išsaugotų savo atsineštus gražius lietuviškus krikščioniškus papročius ir kad susikurtų naujų”.

Tiek savo gairėse, tiek kiek vėlėliau (1950.V.30) išleistame savo aplinkraštyje, aiškindamas PLB organizacijos tikslus ir uždavinius, Krupavičius įsakmiai pabrėžia bendruomenės organizacijos ir kiekvieno atskiro lietuvio pareigą dalyvauti visuotinėse mūsų tautos pastangose iš sovietinės okupacijos išsivaduoti. Dalyvauti toje talkoje, pagal Krupavičių, nors tai yra tik antrinis bendruomenės organizacijos uždavinys, faktiškai tai esąs net svarbesnis uždavinys už bendruomenės organizacijos pirmykštį ir pagrindinį uždavinį — išlaikyti išeivijos tautinį savitumą.

Bendruomenė Lietuvos vadavimo talkoje

Krupavičius nėra sukonkretinęs savo nusistatymo, kuriuo būdu bendruomenės organizacija savo uždavinius laisvinimo talkai turėtų vykdyti, išskyrus jo nurodymą, kad visi laisvieji lietuviai į Lietuvos vadavimo talką įsijungia “savo piniginiais įnašais stiprindami Tautos Fondą ir talkindami visu kuo Vlikui jo politinėj ir diplomatinėj Lietuvos laisvinimo veikloj”.

Nėra pagrindo išvadai, kad Krupavičiaus nusistatyme dėl bendruomenės organizacijos dalyvavimo laisvinimo talkoj būdų anuomet būtų buvusi prielaida bendruomenės organizacijai įsijungti į Vliką. Vlikas anuomet dar labai uoliai saugojo savo tęstinumą iš Lietuvos ir savo egzilinio valstybingumo pobūdį, atremtą Lietuvos pilietybe ir Vliko su diplomatais 1946 Berno sutartimi. Vlikas jautėsi vykdąs egzilinio Lietuvos seimo kompetencijas, Krupavičiaus žodžiais tariant, vykdąs “Lietuvos organizuotos visuomenės autorizuotą nusistatymą”. Į tokios prigimties Vliką bendruomenės organizacijos įsijungimas kuria sudedamąja dalimi neįmanomas, kaip neįmanomas buvo išeivijos atstovų buvimas Lietuvos seime.

O kai vėliau Vlikas atsisakė savo tęstinumo iš Lietuvos ir savo egzilinio valstybingumo ir susiemigrantino, buvusios objektyvinės principinės kliūtys bendruomenės organizacijai įsijungti į Vliką išnyko ir tam apspręsti pasiliko tik vienoki ar kitokį subjektyviniai, grupiniai ar tikslingumo sumetimai. Koks buvo Krupavičiaus nusistatymas šių sumetimų atžvilgiu, neteko girdėti.

Savyje prieštaringas buvo Krupavičiaus nusistatymas dėl būdo, kuriuo atskirų kraštų lietuvių bendruomenių organai savo uždavinius laisvinimo talkai vykdo. Iš vienos pusės, Krupavičius savo minėtame

1950.V.30 aplinkraštyje skelbė, kad vienas iš bendruomenės organizacijos svarbiausių tikslų, svarbesnis net už išeivijos lietuvybės išlaikymą, yra dalyvavimas Lietuvos išsivadavimo iš sovietų okupacijos pastangų talkoje. Iš antros pusės, tame pačiame savo aplinkrašty jis dėstė, kad “PLB įims tik taip vadinamas bendrines organizacijas” ir tik tokias, “kurių tikslas — lietuvybė”, o gi “Visos kitos lietuvių organizacijos su specifiniais, socialiniais, politiniais, religiniais, pasaulėžiūriniais, kultūriniais, ekonominiais ir kt. uždaviniais, kaip pav. Altas, Balfas, SLA, ALRKF, socialistai, Šv. Juozapo draugija, ateitininkai ir t. t., ir t. t., PLB nebus paliestos”.

Pigu suprasti, kodėl Krupavičiaus, kuris apskritai buvo aiškiai nuoseklios logikos, šiuo atveju toks savyje prieštaringas. Tai bendruomenės organizacijos išskirtinės padėties Jungtinėse Valstybėse padarinys. Krupavičius negalėjo išeiti prieš Altą ir apskritai prieš JAV lietuvių “establishmentą”, nes toks išėjimas būtų bendruomenės organizacijai kenksmingas. Todėl Krupavičius, užuot mėginęs JAV lietuvių “establishmento” nepalankumą bendruomenės organizacijai laužte laužti, pasirinko vadinamą “salami” taktiką, atseit, JAV lietuvių bendruomenės organizacijai tenkintis tuo, ką jai sutinka užleisti JAV liet. “establishmentas”, paliekant pačiam gyvenimui toliau formuoti JAV liet. bendruomenės savanoriškos savivaldos org. padėtį ir vaidmenį. Gyvenimas tokią Krupavičiaus taktiką visiškai pateisino. Žinoma, vieno dalyko toj ateities raidoj veikiausiai Krupavičius nebus laukęs, būtent, kad senųjų JAV lietuvių lyderių nusistatymą bendruomenės organizacijos atžvilgiu prisiims ir jų įpėdiniai, jau iš buvusių dypukų, neišskiriant nė jo paties partiečių.

Paliekant nuošaly klausimą, ar paties Vliko ir Lietuvos vadavimo pastangų atžvilgiu buvo tikslinga 1952.11.24 panaikinti Vliko ir Vykdomosios Tarybos pirmininkų asmeninę uniją ir atstatyti Vlikui ir Vykdomajai Tarybai atskirus pirmininkus, vis dėlto kiekvienam bendruomenininkui tenka apgailestauti, kad tuo būdu buvo paleistas iš savo pareigų bendruomenės savanoriškos savivaldos organizacijos vyriausias statybininkas prel. Mykolas Krupavičius, nes šios organizacijos statybai tai buvo neabejotinai didelis nuostolis.

Post scriptum. Kaip Vykdomosios Tarybos technikinis bendradarbis daugiausia turėjau talkinti Vliko pirmininkui ir Lietuvybės Išlaikymo Tarnybos valdytojui. Trumpus tekstus paprastai pats sumesdavau ir pateikdavau Krupavičiui peržiūrėti. Ilgų tekstų atvejais bendrai aptardavom planą ir projekto rašymą pasidalydavom abu. Vėliau iš abiejų paruoštų dalių suredaguodavau vieną. Krupavičius, pastebėjęs, kad, perrašydamas jo paruoštą tekstą, aš kai ką taisau, kartą man ir sako:

—    Pas mane ne taip buvo parašyta.

—    Kadangi buvo netaisyklingai parašyta, tai pataisiau, — paaiškinau.

—    Jei tai ir klaidos, tai Krupavičiaus klaidos.

Žinoma, Vaitiekūnas ne iš tokių, kad ir po to būtų susiturėjęs netaisęs.