GAISRAS VILNIAUS UNIVERSITETO BIBLIOTEKOJE
SOLIDARUMAS SU TAUTA
Raudonieji dengia baltuosius
1970 metų vasarą buvo užsidegusi Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto biblioteka. Išdegė skyrius, kuriame buvo laikomi leidiniai, knygos, dokumentai ir visa kita medžiaga, liečianti caristinės Rusijos okupacijos Lietuvoje laikotarpį. Apie šį gaisrą niekas neskelbė, tačiau Lietuvoje žinoma, kad šis bibliotekos skyrius buvo sunaikintas, Maskvai įsakius.
Rusijai nemalonių dokumentų sunaikinimui buvo ruošiamasi ilgesnį laiką. Bibliotekos Sovietų Sąjungoje tvarkomos pagal visasąjunginės bibliotekininkystės ir bibliografijos centrinės įstaigos Maskvoje nuostatus, ši įstaiga taip patvarkė, kad visa caristinės Rusijos okupaciją Lietuvoje liečianti medžiaga palengva buvo sukoncentruota vienoje universiteto bibliotekos patalpų dalyje.
Ruošiantis bibliotekos 400 metų sukakties iškilmėms, universitetas nutarė pastatyti knygų saugyklą, Šis naujas pastatas pagal Vilniaus pirmojo statybos tresto paruoštus planus turėjo atsispirti gaisrui ir drėgmei. Maskviniai padegėjai ilgiau laukti nebegalėjo, nes sunaikinimui pasmerkta medžiaga naujojon saugyklon taip pat galėjo patekti. Taip buvo inscenizuotas gaisras.
Vilniaus universiteto profesūra jau seniai jautė, kad kažkas ruošiama. Ilgą laiką universiteto biblioteka perdėtai domėjosi maskviečiai: istorikai, kalbininkai, o ypatingai partijos pareigūnai. Po jų vizitų vis ateidavo iš Maskvos naujų nurodymų bibliotekai tvarkyti. Bet niekas neįtarė, kad raudonas okupantas balto okupanto politikai pridengti imtųsi tokių barbariškų priemonių. Bibliotekos “gaisru” labai buvo pasipiktinęs prof. Jonas Kazlauskas. Jo viešai reiškiamą pasipiktinimą partija pasirūpino nutildyti.
Rugsėjo mėnesį Vilniaus universitetas iškilmingai minėjo bibliotekos 400 metų sukaktį. Suorganizuota pompastiška šventė, šventės pradžia paskelbta trimitais iš išniekintos šv. Jono bažnyčios bokšto, (šv. Jono bažnyčia paversta muziejumi, o okupantas skelbiasi ją “grąžinęs” universitetui). Iškilmingi posėdžiai, kalbos, nusilenkimai komunistų partijai ir tarybinei vyriausybei už “jautrų rūpinimąsi” universiteto biblioteka.
Kaip ir pritiko, juostelę į naujai atidaromą saugyklą perkirpo vyriausias Lietuvos rusintojas, taip vadinamas “LTSR ministrų tarybos pirmininkas” J. Maniušis. J. Maniušiui, LKP centro komiteto sekretoriui A. Barkauskui ir maskviečiams N. Kurovui ir G. Fonotovui — vyriausiems Vilniaus universiteto bibliotekos padegėjams — buvo teikiamas išskirtinas dėmesys. Liaupsino juos universiteto rektorius J. Kubilius ir bibliotekos direktorius J. Tornau. Abu pasakojo bibliotekos istoriją, bet nė vienas apie įvykusį gaisrą neprisiminė. Stalino laikais tokį “gaisrą” dar būtų palydėjusios kelių “liaudies priešų” galvos, dabar palydėjo tik tyla. Nė vienas kalbėtojas nepraėjo nenusilenkęs didžiajam postalininio laikotarpio komunizmo stabui Leninui. Pasveikinimą ir padėką (už bibliotekos sudeginimą) partijos centrui Maskvoje perskaitė neseniai iš Amerikos grįžęs dr. L. Vladimirovas, ilgą laiką prieš tai buvęs Vilniaus universiteto bibliotekos direktorius.
Naujojon knygų saugyklon iškilmingai buvo įnešti ir garbingiausioj vietoj šalia Mažvydo “Katekizmo” patalpinti Lenino, Markso, Kapsuko - Mickevičiaus ir kitų komunistų raštai. Vilniaus universiteto bibliotekoje įkurtas “raudonasis kampelis” išlaisvintoje Lietuvoje neturėtų būti sunaikintas, kad ateinančioms lietuvių tautos kartoms pavaizduotų rusų komunistų vergijos dienas Lietuvoje, kaip sudegintoji bibliotekos dalis rodė caristinę vergiją.
Dr. R. S. Daugvydas
Dr. M. T. Milgaudas
