RUSAI NUŽUDĖ LIETUVĮ PROFESORIŲ
SOLIDARUMAS SU TAUTA
Brooklyne leidžiamas “Darbininkas” 1970 m. gruodžio 4 d. dar labai nedrąsiai savo vedamajame paskelbė pirmąjį pranešimą apie Vilniaus universiteto profesoriaus dr. Jono Kazlausko nužudymą. Čia rašoma:
“Europoje buvo gauta žinių, kad prof. Kazlauskas buvo suimtas, išvežtas į Rusiją ir netoli Maskvos įkištas į bepročių namus. Per porą savaičių jis turėjo būti ten sulik-viduotas”.
Čikagiškis “Draugas” gruodžio 9 davė pilnesnį pranešimą:
“Pakartotinai iš įvairių šaltinių atėjo žinios iš Lietuvos, kad okupantai bolševikai suėmė lietuvį kalbininką J. Kazlauską, uždarė į bepročių ligoninę ir ten numarino. Velionis buvo kviečiamas su paskaitomis į vieną JAV universitetą. Tuo reikalu jis buvo nuvykęs į Maskvą, kur jį areštavo. Velionis susirašinėjo su kai kuriais lietuvių kalbininkais JAV-se ir po jo tragiškos mirties tie kalbininkai gavo raštu žinią, kad mūsų kalbininkas žuvo nuo okupanto rankos... Yra dar žinoma, kad Kazlauskas buvo skiriamas filosofijos -istorijos fakulteto dekanu, bet atsisakė. Tada ir prasidėjo jo bėdos”.
Patikrinus visus prieinamus šaltinius tuo reikalu, dr. J. Kazlausko suėmimo ir nužudymo aplinkybės kiek skiriasi nuo “Drauge” aprašytų.
1970 m. spalio 8 d. apie 1:30 val. p. p. prof. J. Kazlauskas paskambino žmonai, kad grįžtąs pietų. Iš Mokslų Akademijos bibliotekos namo ėjo pėsčias. Netrukus pralenkė jį juodos spalvos rusiška “Volga” ir sustojo. Išlipo du civiliai apsirengę vyrai, sustabdė profesorių, kažką pakalbėjo ir visi trys sulipo į automobilį. Prof. Kazlauskas atsisėdo šalia šoferio. Nuo to laiko niekas jo gyvo daugiau nebematė.
Negrįžus jam namo, žmona paskambino į biblioteką, į universitetą, paskui jo draugams. Niekas nieko nežinojo. Šeima susirūpino, Vilniaus universiteto profesūra susijaudino. Iškart kilo įtarimas, kad Kazlauskas pagrobtas, nes visi žinojo jo susikirtimą su sovietų saugumu. Tęsiant ieškojimą, buvo kreiptasi į Vilniaus policiją ir saugumą. Apie įvykį pranešė Vilniaus radijas ir profesoriaus nuotrauka du kartu buvo parodyta televizijoje. Paskui staiga viskas nutilo. Tik maždaug už poros savaičių Vilniuje buvo gauta žinia, kad Kazlauskas “gydomas” psichiatrinėje ligoninėje prie Maskvos. Taip pat sužinota, kad jis “gydymui” kietai priešinasi.
Kada jis buvo nužudytas ir kada lavonas grąžintas į Vilnių ir įmestas į Nerį, niekas šiuo metu negali pasakyti. Kaip oficialiai skelbiama, lavonas upėje rastas lapkričio 17. Palaidotas lapkričio 20.
Nusikaltimui pridengti emgebistai surašė “teismo medicininės komisijos ekspertizės aktą”, kuriame pasakyta, kad mirtis įvykusi “nuo mechaninės asfiksijos, prigeriant vandenyje. Kūne nerasta sužalojimų, būdingų kovai ar savyginai. Nerasta nė nuodingų cheminių medžiagų”.
Viskas taip gražiai suredaguota, kad būtų aišku kaip ant delno: prof. J. Kazlauskas pats nusiskandino.
Kodėl komunistams parūpo sunaikinti prof. J. Kazlauską?
Vilniuje atsakoma aiškiai: jis buvo lietuvis patriotas, nors ir partijos narys. Buvo tikras mokslininkas: neslėpė paniekos “prievartos sistemai” ir tą prievartą atnešusiai “didžiajai tėvynei”. Neėmė fakulteto dekano pareigų, nes nenorėjo pasidaryti komunistinės administracijos ir kartu “prievartos sistemos” dalimi. Aistringai buvo pasinėręs į lietuvių kalbos studijas.
Okupantai įtraukė jį į nepatikimųjų sąrašus, tik laukė progos galutiniam smūgiui. Ta proga susidarė. Lituanistinių studijų tikslais Vilniuje lankėsi Pennsylvanijos valstybinio universiteto profesorius W. R. Schmalstieg, su kuriuo Kazlauskas ne tik artimai bendradarbiavo, bet ir asmeniškai susibičiuliavo. Pastebėjęs prof. Kazlausko gabumus ir gilią erudiciją, dr. W. R. Schmalstieg pasirūpino, kad jis būtų pakviestas pusmečiui skaityti lituanistikos paskaitų Pennsylvanijos universitete. Kazlauskas padavė prašymą leidimui gauti išvykti ir, laukdamas atsakymo, per trumpą laiką paruošė anglų kalba visą skaitysimą kursą. Atsakymas atėjo iš Maskvos. Neigiamas. Kazlauskas esąs perdaug užimtas Vilniaus universitete ir nenumatoma, kad galėtų ir ateityje išvykti. To atsakymo kopija yra Amerikoje.
Prof. J. Kazlauskui buvo aišku, kad išvykti jam neleido saugumas. Vieną dieną nuėjo į saugumo rūmus ir išsikoliojo su pačiomis viršūnėmis, karčiai apkaltindamas visą “prievartos sistemą”.
Netenka abejoti, kad įsakymas sunaikinti jį atėjo iš Maskvos, kaip ir draudimas išvykti į Ameriką. Jo nužudymui pasirinktas senai Sovietų Sąjungoje išbandytas ir Stalino eroje plačiai naudotas metodas žymesniems žmonėms naikinti: budeliai prisistato nekaltais avinėliais, o kaltę suverčia “liaudies priešams” ar “nelaimingiems atsitikimams”.
Nuo poeto Kazio Jakubėno 1950 metais nužudymo iki prof. Jono Kazlausko 1970 metais nužudymo, per dvidešimtmetį okupantas Lietuvoje šiuo rafinuotu būdu yra sunaikinęs šimtus lietuvių. Laisvųjų lietuvių pareiga šį baisų rusų komunistų žvėriškumą parodyti pasauliui. Šalia politinių organizacijų veikia bent kelios lietuvių mokslininkų ir profesorių draugijos. Vien Amerikos universitetuose yra keli šimtai lietuvių profesorių. Jie tikrai pasirūpins, kad prof. Jono Kazlausko byla patektų į akademinio pasaulio ir viešosios opinijos teismą. Tyla reikštų pritarimą okupanto niekšybei.
Dr. R. S. Daugvydas
Dr.M. T. Milgaudas
