“Į Laisvę” redaktoriaus žodis
1970 m. rugpiūčio 9-16 d. d. Dainavoje vykstant studijų ir poilsio savaitei, naujasis “Į Laisvę” redaktorius LFB centro valdybos pirmininkui J. Mikoniui parašė laišką, kuriame iškėlė kai kuriuos redagavimo rūpesčius. Laiškas buvo perskaitytas LF bičiulių posėdyje. Čia veik ištisai spausdinamas to laiško tekstas.
Mielas Pirmininke,
Tavo kvietimas atvykti Dainavon ir pabuvoti kartu su visais jumis labai gundantis, tačiau teko tai pagundai atsispirti. Dėkoju bič. V. Rociūnui už sutikimą pabūti stovykloje redakcijos akimis ir ausimis, o reikalui esant, ir lūpomis.
Prieš ketvertą metų Dainavoje man yra tekę būti redaktoriaus Leonardo akimis ir ausimis. Gal būt perdaug džiaugiausi visu tuo, ką čia mačiau ir girdėjau, nes lūpos ištarė neatsargius žodžius. Tąsyk, svarstant “Į Laisvę” reikalus, aš pasakiau:
— Losangeliečiai redagavime ištvers, jei reikės, ir dešimt metų.
Tik tada praregėjau, kad tais žodžiais esu pasirašęs tuščią vekselio blanką, kai LFB vyr. tarybos pirmininkas dr. Adolfas Damušis šį pavasarį neatlaidžiai pareikalavo šį vekselį išpirkti, štai, kaip tapau naujuoju “Į Laisvę” redaktoriumi.
Nėra dėkinga perimti žurnalą, kai jis, vedamas tvirtos bič. Leonardo rankos, turiniu ir forma yra pasiekęs aukšto lygio. Kiekvienas slystelėjimas žemyn skaitytojų bus pastebėtas ir viena ar kita forma nepasitenkinimas redaktoriui pareikštas.
Be gero redaktoriaus nėra gero laikraščio. Tačiau ir geras redaktorius, net kartu su gerais bendradarbiais dar nėra tikra gero laikraščio garantija. Laikraštis, o ypač žurnalas, reikalingas gyvo, reiklaus ir inteligentiško skaitytojo. Nemaža žurnalų užsienio lietuviuose yra gimę ir po ilgesnio ar trumpesnio laiko mirę, nors turėjo ir neblogus redaktorius. Mat, jie tapo nebereikalingi. Žurnalas reikalingas, kai jis turi ir ką pasakyti, ir kam pasakyti. Arba, kaip prof.
J. Brazaitis yra išsireiškęs, “laikraštis yra ne tik redakcijos, bet ir skaitytojų norų bei minčių atspindys”.
“Į Laisvę” kelias bėga lygiagrečiai su Lietuvių Fronto keliu. Mirė daugelis rezistencinių organizacijų (Vlike atstovaujami tik jų prisiminimai), gi frontininkai išliko. Ir išliko ne todėl, kad mūsų eilėse yra gausu garbingų rezistencijos žmonių (kitos grupės jų irgi turi), kad turime dar nemaža ištikimų kovotojų, bet kad tebėra išlikęs gyvas pats rezistencijos reikalas. Kas nors turi jį reikšti ir jam atstovauti. Mes dar nepavargome, nors jau prieš kelioliką metų iš mūsų pačių tarpo buvo siūlymų likviduotis ir įsilieti į Lietuvių Bendruomenę.
Dėl tų pačių priežasčių, manau, kad ir su tam tikrais svyravimais, išsilaikė ir “Į Laisvę”. Ji tebereikalinga.
Per 17 metų, pradedant pirmuoju "Į Laisvę” Amerikoje redaktoriumi prof. Juozu Brazaičiu, baigiant bič. Leonardu Valiuku, žurnalas išlaikė idėjiškai principingą liniją, turėjo pakankamai skaitlingą ir imlią auditoriją ir jo poveikis į visą lietuvišką gyvenimą išeivijoje yra neginčytinas. Dar ir šiuo metu, naudojant dr. K. Čeginsko žodžius, galima pasakyti, kad mes, frontininkai, “senojo parako daug turime. Net ten, kur jis galėjo sušlapti, galima išdžiovinti”.
Tačiau ne tik senuoju paraku galima didžiuotis, bet ir naujuoju gyvastingumu, nes gyvosios rezistencijos dvasiai būdinga laikas nuo laiko persvarstyti strategiją, reikalui esant, keisti veiklos priemones ir perkilnoti artimųjų tikslų akcentus. Tik pagrindinis siekis turi išlikti. Panašias mintis laiške redakcijai reiškia jaunas žmogus, bet senas frontininkas, dr. Vytautas Vardys.
Labai džiugu, kad net iš tolo buvo galima pajausti kai kurių LFB veikloje akcentų perkilnojimą, reiškiantį mūsų sąjūdžio gyvastingumą.
Žvelgdamas į ateitį, mielas Pirmininke, galiu iš anksto pažadėti, kad naujojo redaktoriaus rankose “Į Laisvę” ne visiems patiks, kaip ir praeityje ne visus patenkino. Net ir pačius frontininkus, nekalbant apie antifrontininkus. Bus priekaištų. Tačiau taip pat iš anksto noriu pasakyti, kad tie Bičiuliai, kurie plaks “Į Laisvę” redaktorių, dažnu atveju kartu plaks ir patys save. Savo žurnalo atžvilgiu tam tikra prasme visi turime būti ir redaktoriai, ir kritikai, ir bendradarbiai. Jei didelis skaičius Bičiulių, o taip pat ir palankių skaitytojų, šalia prenumeratos mokesčio prie “Į Laisvę” išlaikymo ir ugdymo nors bet kuo prisidėtų: straipsniu, informacija, komentaru, kritika, geru viešu žodžiu, naujai surasta prenumerata ar pinigine auka, savuoju žurnalu su pagrindu galėtume didžiuotis ir jo poveikis lietuvių visuomenėje žymiai sustiprėtų. Aš tuo noriu pasakyti, kad mūsų idėjoms atstovaujančio organo tobulumas turėtų būti visų mūsų rūpestis, šioje vietoje vėl noriu pacituoti bič. Kajetono Čeginsko žodžius:
— Jei ne viskas su “Į Laisvę” žurnalu sklandžiai eina, turime visi lygiai priimti savo kaltės dalį: pirmiausia — tyleniai, paskui — niurzgaliai, galop — visi likusieji.
Redagavimo darbo imuosi labai viltingai nusiteikęs. Ateitis parodys, kiek tos viltys pasiteisins. Tikiuosi, kad Bičiuliai atsilieps ne tik tada, kai į juos kreipsiuosi, prašydamas talkos, bet ir patys atneš “Į Laisvę” žurnalui savanorišką duoklę, kad vėliau nereikėtų plakti redaktoriaus, o kartu ir savęs.
Mintimi ir širdimi dalyvausiu su Jumis stovykloje, kai tarsitės, diskutuosite, spręsite, ilsėsitės ir pramogausite.
Su geriausiais linkėjimais visiems asmeniškai pažįstamiems ir nepažįstamiems Bičiuliams ir “Į Laisvę” skaitytojams.
Redaktorius
