PAŽINKIME PATYS SAVE

LAIKO REIKALAVIMAI

KUN. DR. LEONARDAS ANDRIEKUS, O.F.M., Kennebunkport, Maine (JAV), Lietuvių Pranciškonų Provincijolas, poetas, laikraštininkas. Kun. dr. L. Andriekus, O.F.M. gimė 1914 metų liepos mėnesio 15 dieną Barstyčiuose, Mažeikių apskrityje; į Pranciškonų vienuoliją įstojo 1934; studijavo Austrijoje (1937-1939), Jugoslavijoje (1939) ir Italijoje (1940-1945). Teologijos daktaro laipsnį įgijo šv. Antano universitete Romoje. Atvyko į JAV-bes 1946.

Ano, graikų išminčiaus patartis pažinti pačiam save tapo labai aktuali mums, lietuviams, emigracijoje. Pažinti savo pajėgumą, veiklos dirvą, galimybes bei kliūtis reiškia ne tik išmintį, bet ir našaus darbo sąlygą. Čia turėkime mintyse kultūrinį darbą, kuris vienos tegali išsaugoti mus gyvus ir naudingus tautai. Stoka gi savęs, kaip tautinės bendruomenės, pažinimo vestų mus į klystkeles ir nesusipratimus. Tuo atveju kiltų pagundos užsimoti plačiau, negu įmanoma, pasiduoti iliuzijom ir nusivilti.

Šiandien mūsų lietuviškoje buityje kažkaip lyg vengiama susiliesti su emigracine tikrove ir atvirom akim išpažinti kai kurias negeroves. Pirmojiiš jų yra faktas, kad lietuviai emigracijoje virto susiskaldžiusia bendruomene; antroji — kad mūsų parapijos nebepajėgia būti tautinės tvirtybės centrais, nors kažkaip trokštų.

Kalbant apie susiskaldymą, kartais pateisinimo ieškoma demokratinėje veiklos eigoje. Žinoma, prie mūsų dvasinės diferenciacijos prisidėjo taip pat ir perdėtas dialogavimasis bei autoriteto krizė pasaulinėje plotmėje. Bet mes turime atminti, jog esame maža tauta ir maža tautinė bendruomenė po svetimu dangum. Mums tautinės mirties grėsmė Demoklo kardu kabo virš galvų. Panašioje padėtyje mes negalime naudotis ta pačia karčių dialogų bei autoritetų vėtymo prabanga, kaip daro didieji. Mūsų visuomeniniame kely per daugelį emigracijos metų aiškiai pasitaikė žalingų nesivaldymo apraiškų, kurios, gaila, palietė net visus tris kultūros kongresus. To vaisius: abejingumas dvasinėms vertybėms, nepasitikėjimas vadovaujančiais asmenim, nenoras jungtis į organizuotą darbą, ypač gi prisiimti atsakingesnes pareigas.

Grįžtant prie tautinių parapijų, su širdgėla tenka pripažinti, kad jas jau skaudžiai palietė neišvengiama žemiško likimo dalia. Čia nenorime nieko daugiau sakyti, kaip tik tai, jog visas lietuvių parapijas Amerikoje skubiai retina mirtis. Kai kuriose iš jų per metus į aną pusę išsidangina apie 100 asmenų. Tai mūsų laikraščių skaitytojai, draugijų vadai, aukotojai, susirinkimų bei švenčių dalyviai. Išretėjusių gretų negali papildyti nei vaikai, nei vaikaičiai. Jas papildo kitataučiai. Irimas eina iš vidaus. Išorė pasilieka. Jaunosios kartos lietuviai kunigai tiek gali išlaikyti lietuvišką parapiją, kiek joje yra lietuvių. Kas bus po 5 ar 10 metų? Gyvenimo eigos niekam nepavyko sustabdyti. Nepavyks nė mums. Bet įgimtas savisaugos instinktas diktuoja priemones ir tautinei gyvybei išsaugoti.

Prez. R. Nixono rinkiminėje veikloje daug nulėmė nežymus plakatas, atsitiktinai pastebėtas minioje, su įrašu “Junk mus vienybėn!” Amerika tuo laiku buvo itin susiskaldžiusi. Tasai šūkis davė toną busimojo prezidento kalboms ir net jo krypčiai Baltuosiuose Rūmuose. Jis nuo to laiko suvokė savo pareigų būti Amerikos tautos jungėju, o ne politiniu skaldytoju (Life, 1969.VII.18).

Kas jungs mus, lietuvius, visuose pasaulio kontinentuose vienybėn, kad išsaugotume ir demokratinės veiklos principus, ir kultūrinio triūso darną? Tokio iškilaus vado vargu greit besulauksime. O pagaliau mūsų aplinkybėse kažin ar bepajėgtų tai atlikti net Basanavičius, Kudirka, Maironis, nes jie buvo galingi tik savo laike ir savo vietoje. Mus jungti vienybėn šiuo metu sėkmingiausiai gali ne asmuo, bet idėja. Ta idėja gi yra krikščioniška artimo meilė.

Kaip krikščioniškos kultūros paveldėtojai, ant švento artimo meilės pagrindo mes galime pastatyti nepajudinamą Pasaulio Lietuvių Bendruomenę, kuri, silpnėjant mūsų tautinėms institucijoms Amerikoje, dar gelbės nuo prarajos. Tyra artimo meilė skatina mus giliau pažinti save ir kitus, nesiaurinant savo pareigų ir nekraunant naštų kitiems. Pagaliau tiktai ši dieviška jungtis padės mums žvelgti į kiekvieną lietuvį broliškom akim spaudoje, visuomeniniame darbe, kūryboje ir kasdienybėje be jokių spalvotų stiklų. To labiausiai dabar ir pasigendame tiek emigracijoje, tiek tėvynėje.