ŽODŽIAI PRIEŠ NEPADORIUS LIETUVIUS
Šiuo metu tapo popularus šūkis "nė vieno, ypač viešo žodžio, nukreipto prieš padorų lietuvį, kad ir kartais nesutinkantį su mūsų galvojimu bei įsitikinimais”. Šį pasiūlymą padarė prof. dr. Antanas Klimas savo paskaitoje, kuri atspausdinta “Į Laisvę” žurnalo praėjusiame numeryje. Profesorius, be abejo, nesiūlo sustabdyti tikrais faktais paremtos kritikos ir sąžiningai argumentuotų diskusijų. Be kūrybingos kritikos ir be pozityvių diskusijų visas lietuviškas gyvenimas išeivijoje atsidurtų pilnoje stagnacijoje. Ši išvada derinasi su antra tame pačiame straipsnyje formuluota teze — laisvųjų lietuvių pagrindinės vienybės išlaikymu.
Priėmus prielaidą, kad laisvųjų lietuvių pagrindinės vienybės išlaikymui susilaikoma nuo piktų ir neteisingų žodžių prieš padorius lietuvius ar organizuotus vienetus, “Lietuviai Amerikos Vakaruose”, “Naujienų”, “Keleivio” ir “Dirvos” skaitytojai turėtų pasidaryti išvadas, kad šiuo metu patys nepadoriausi lietuviai yra frontininkai. Susidaro įspūdis, kad šių laikraščių redaktoriai vadovaujasi principu, pagal juos logiškai išplaukiančiu iš dr. A. Klimo tezės, kad, jų nuomone, nepadorius lietuvius reikia šmeižti, įžeidinėti, viešai insinuoti.
Ilgų laiką akcijai prieš “nepadorius lietuvius’’ vadovavo čikagiškės “Naujienos”. Ant kokio arkliuko bejotų, Lietuvių Bendruomenės, Rezoliucijoms Remti Komiteto, Vasario 16 aukų ir t.t., “Neujienos” vis mėtė lasso ant frontininkų. Rezultatai buvo labai skurdūs — visos pastangos frontininko vardą padaryti keiksmažodžiu nepasisekė.
Šių metų pradžioje į ringą išėjo Los Angeles mieste spausdinamas aštuonių puslapių kelis kartus metuose pasirodąs laikraštukas “Lietuviai Amerikos Vakaruose”, kurio leidėju ir redaktoriumi spaudoje skelbiasi Antanas Skirius. Visuose šiais metais pasirodžiusiuose “L. A. V.” numeriuose prikamšyta prieš frontininkus nukreiptų šmeižtelių ir insinuacijų, k. t., “maža politinė grupelė, siekianti sugriauti vieningą Alto ir Vliko veiklą, jas užvaldyti ir joms diktuoti”, “didieji Fronto politikai... siekdami dominuoti ir valdyti JAV Bendruomenę ir ją pakinkyti savo politiniams tikslams, suplanavo Bendruomenės šventę padaryti Vasario 16-tąją dieną”, “fronto bičiuliai pasistengia parinkti savo suktai politikai vesti tinkamus asmenis”, frontininkai A. Skiriui ateina “uzurpuoti daugumos teisę ir visą Bendruomenės veiklą kreipti savo grupelės naudai”. (Reikia čia pažymėti, jog iš konteksto matyti, kad laikraštukas taip kalba ne apie vietinius Los Angeles frontininkus, bet apie visą sąjūdį Amerikoje).
Neturėdamas jokių faktų savo insinuacijoms pagrįsti, “L. A. V.” redaktorius, kaip geras patriotas, kovojąs prieš “nepadorius lietuvius”, kaip “didelės” lietuvių politinės grupės — neegzistuojančio Lietuvių Vienybės Sąjūdžio — lyderis ir Vliko atstovas (nors neaišku, kas jį išrinko atstovu ir kam jis atstovauja), faktus ramia sąžine išgalvoja. Neteisingus faktus viešai spaudoje atitaisė LFB Los Angeles sambūrio pirmininkas ir JAV LB Vakarų apygardos pirmininkas.
“L. A. V.” prieš “nepadorius lietuvius” vedamą akciją su malonumu paremia “Keleivis”, “Naujienos” ir “Dirva”, persispausdindami to laikraštuko medžiagą. Tiesa, “Naujienos” šiuo metu tapo kiek atsargesnės ir šmeižtų mažiau spausdina, tačiau didesnį aktyvumą ėmė rodyti “Dirva”. Šia prasme įdomūs Emilijos Čekienės straipsniai “Vienybė ar likvidacija” ir “Tautinės veiklos mozaika” “Dirvos” 66 ir 67 numeriuose. Asmuo, šių pastabų autoriui atsiuntęs “Dirvos” ir “L. A. V.” iškarpas, vienoje vietoje prie E. Čekienės paskelbtos citatos padarė tokį prierašą: “Nesąmonė! Studijų savaitgalyje tokio pareiškimo niekas nepadarė. čekienė nesupranta lietuviškai”.
Aš manau, kad ji lietuviškai supranta ir kad tai nėra nesąmonė. Ji labai sąmoningai ir tyčia suklastojo dr. P. Pamataičio pareiškimą: turėdama prieš akis dr. P. Pamataičio studijų savaitgalyje padaryto pareiškimo autentišką tekstą, ji cituoja (ir kritikuoja) A. Skiriaus laikraštuke "sukurtą” pareiškimo versiją. Prieš tokį žodį savo paskaitoje pasisakė prof. A. Klimas. Bet ką padaryti, kad geraširdė ir kilni patriotė yra įsitikinusi, jog kovoti su “nepadoriais lietuviais” galima ir nepadoriai.
Būtų gera, kad pajėgtume išvengti į kovą išvirstančių diskusijų. Bet jei kas jau kitaip apsisprendžia, būtų gražu, kad į savo “priešus” sviestų tikrus faktus ir švarius argumentus, bet ne šiukšlynuose surankiotus objektus. Ir mozaika, sudėstyta iš šiukšlynų medžiagos, lieka tepli ir skleidžia blogą kvapą, net jei jos kūrimą įkvepia jautrus patriotizmas ir kovos prieš “nepadorius lietuvius” dvasia.
Ed. Baškys
Redakcijos pastaba. Dr. P. Pamataitis nėra frontininkas, bet tautininkas, mielai remiąs kiekvieną pozityvų lietuvišką darbą. Pozityvaus nusiteikimo vedamas, aktyviai dalyvavo ir frontininkų suorganizuotame politinių studijų savaitgalyje. “Naujienos” savo įžanginiuose jį paskelbė frontininkų vadu. E. Čekienė, rodos, neturėjo suklysti.
