OKUPUOTOS LIETUVOS KULTŪRINIS GYVENIMAS 1964
_files/I-Laisve-1965-37-38(74-75)-8.jpg)
MEČYS MUSTEIKIS 1915. 2. 28 - 1965. 4. 10 Aukštaitis iš Laučiūniškių, Salako vls., Zarasų aps. Darbininko, Draugo, Europos Lietuvio, Į Laisvę, Tėviškės Žiburių bendradarbis, ELI vedėjas, Europos Lietuvių Fronto Bičiulių vadovybės narys.
Dar savo kovo 20 laiške Į Laisvę redaktoriui rašė:
Gal jau ir užsirūstinote, kad taip ilgai užvilkinau 1964 m. apžvalgų. Baigiau ją tik šiandien. Kai kurių dalykų dar nevisus duomenis turėjau, bet vis-tiek spragos tėra labai mažos, nereikšmingos. Ateityje pasistengsiu Į Laisvę parašyti ir trumpesnių straipsnelių ... Tik sąlygas darbui šiuo laiku turiu pasibaisėtinai blogas. Tarp mūsų kalbant, gyvenu penkių lovų kambary — visi kiti ligoniai sunkesni už mane ...
Nuoširdžiai Jūsų _files/I-Laisve-1965-37-38(74-75)-9.jpg)
MEČYS MUSTEIKIS
Generalinė linija
Okupanto kultūrinę politiką ir okupuotos Lietuvos kultūrinio gyvenimo bendrą atmosferą gana atvirai dėsto, atrodo, vyr. Lietuvos kultūrinis politrukas Tiesos vyr. redaktorius G. Zimanas lapkričio ir gruodžio Komuniste: “TSRS tautų kultūrinis bendradarbiavimas — svarbi jų tolesnio suartėjimo sąlyga”. —Nacionalinė specifika, — rašo Zimanas, — yra tai, kas būdinga vienai ar kitai tautai, — atsiprašau, — “nacijai”, bet “specifikos negalima absoliutinti ir dirbtinai išpūsti jos reikšmę, negalima reikalauti, kad ji visada būtų išlaikoma”. (Mano pabraukta. M. M.). Ir kam ta specifika, jei “dabartiniu laikotarpiu partija paskelbė naują etapą nacionalinių santykių srityje”, jei “mūsų šalyje nacijos toliau vienijasi, suartindamos savo ekonomiką, plėsdamos bendradarbiavimą visose veiklos srityse”, jei "ypač plečiasi kultūrinis bendradarbiavimas”, jei “socialistinių nacijų bendravimas kultūros srityje reiškia jų visų kūrybinį darbą, vystant daugianacionalinę tarybinę kultūrą”, ir jei “bendravimas šia prasme yra bendrų kultūros vystymosi dėsningumų pasireiškimas nacionaline forma, toms formoms savitarpiškai veikiant.” (Mano pabraukta. M. M.). Būdinga, kad Zimanas ribojasi tik Sovietų Sąjungos tautomis, nutylėdamas ne tik komunistinės Kinijos, bet ir satelitų kultūros santykį tarpusavy ir su Sovietų Sąjungos kultūra. Zimanas praryja klausimą, kodėl albanai, bulgarai, čekai, lenkai, rumunai, vengrai savo socialistinę kultūrą gali turėti, Zimano žodžiu tariant, nacionalinę, o estai, latviai, lietuviai — tik daugianacionalinę? Kodėl? Todėl, kad tada subyrėtų Zimano “daugianacionalinės kultūros vystymosi dėsningumų” dialektika, ir beliktų plika brutali sovietų pavergtų tautų rusifikacija.
“Daugianacionalinei” kultūrai skatinti Zimanas “milžiniškų vaidmenį” skiria radijui, televizijai, gausėjantiems “broliškųjų respublikų” pasitarimams, seminarams, simpoziumams, bendriems mokslo leidiniams, “didėjančio masto pasikeitimui kultūros, mokslo kadrais”, “vis dažnėjančiam” tarprespublikiniam saviveiklininkų bendravimui, mokyklų tarprespublikiniams ryšiams, tarprespublikiniam turizmui, bendriems konkursams, dekadoms, “kaskart didesniam vaidmeniui bendranacionalinės kalbos”. “Nacionalinio kūrinio pasirodymas rusų kalba, — rašo Zimanas, — daugeliu atvejų prilygsta antram jo gimimui”. Matyt tam, kad išvengtų dvigubų "gimdymo skausmų”, kai kurie lietuvių veikalai iškart leidžiami rusų kalba.
Šiuo metu pagrindinis “daugianacionalinės kultūros” uždavinys — “spartinti kiekvienos iš jų (sovietų tautų) socialistinio kultūros turinio formavimąsi” (pabraukta Komunisto), padėti “apsivalyti nuo buržuazinio nacionalizmo liekanų, nuo praeities atgyvenų”, turtinti “nacionalines kultūras kilniomis proletarinio internacionalizmo, komunizmo idėjomis”. Ta proga Zimanas prisimena ir “buržuazinius nacionalistus, kurie, už jūrių marių besėdėdami, šaukia apie ‘rusinimą.’ ”. šaukia nevidonai, ir Zimano politrukai nepasiekia jų užčiaupti!
Literatūra
Lietuvos literatūros ir rašytojų padėčiai suprasti pravartu prisiminti Pergalės rugsėjo numeryje atspaudas iš Maskvos Komunist, kuriame skaitome, kad “auklėjimas dabar yra pirmaeilis praktinis partijos uždavinys”, kad “tuo galima paaiškinti didžiulį partijos dėmesį literatūrai ir menui, šiam subtiliam instrumentui, veikiančiam žmonių protus ir širdis”, kad “tačiau menas tik tada tampa patikimu dvasiniu partijos ginklu, kai gyvenimo reiškiniai jame vaizduojami, aiškiai suvokiant komunizmo statybos perspektyvas”, kai "socialistinio realizmo pagrindas — gyvenimo tiesa ... išreikšta meniniais vaizdais iš komunistinės pasaulėžiūros pozicijų” ir kai “svarbiausia — matyti gyvenimo raidos perspektyvų, jo keitimosi tendencijos”. Todėl pvz. po Sovietų S-gos kompartijos centro komiteto nutarimo apie trąšų gamybą Literatūra ir Menas (vasario 15) paskelbė iš Literaturnaja Gazeta "Žodį apie didžiąją chemiją”, raginantį rašytojus “pagalvoti apie savo vietą visasąjunginiame žygyje už chemijos įdiegimą mūsų liaudies ūkyje”. Todėl Sovietų Sąjungos (ne Lietuvos) rašytojų sąjungos sekretoriato posėdis drauge su “konsultantais nacionalinių literatūrų reikalams” kovo mėnesį svarstė “tarybinių tautų literatūros sąveikos stiprinimą” ir tam numatė "įdiegti Tarybų šalies literatūriniam gyvenime socialistinio internacionalizmo principus”, “daugiau tarprespublikinių literatūrinių diskusijų”, “bendrus tarprespublikinius apybraižų, kritikos straipsnių ir kitų kūrinių rinkinius”, “bendras rašytojų išvykas į didžiąsias statybas” ir apskritai “literatūros visasąjunginį rezonansą”. (Balandžio Pergalė, 185 p.). Todėl “tautų draugystės tema mūsų literatūroje neatsiejama nuo kovos prieš buržuazinę ideologiją iš viso, ypač prieš nacionalizmą” (Komunistas 1964 Nr. 12, 16 p.). Todėl “apie novatoriškumą negalima kalbėti atitrauktai nuo partiškumo”. (Literatūra ir Menas, 1964.5.23). Todėl anot Pergalės (1964 Nr. 5 p. 138, 184) “daugelis respublikos literatūros mokslo problemų koordinuojamos Sovietų Sąjungos Mokslų Akademijos vadovaujančiose įstaigose ir mokslinėse tarybose”. Pvz. kovo 24 Sov. S-gos MA literatūros ir kalbos skyriaus biuras svarstė Lietuvos Mokslų Akademijos ruošiamo "Didžioji Spalio revoliucija ir lietuvių literatūra” veikalo planą ir kitus "lietuvių tarybinės literatūros mokslo klausimus”. “Aptariant lietuvių tarybinės literatūros tyrinėjimo problemas, .. . svarstymo eigą apibendrinęs Sovietų Sąjungos MA narys - korespondentas M. Chrapčenka . . . pasiūlė vertingiausius respublikos darbus išleisti rusų kalba visasąjunginiam skaitytojui”. Va, tau ir "respublikos” suverenumas! Ir vis dėlto tos visos okupanto košmariškos pastangos nepajėgia tautinės lietuvių kūrybos uždusinti. Nomina sunt odiosa. Bet jų apstu nuo pačios jauniausios iki pačios vyriausios kartos. Stambiausias literatūrinio gyvenimo 1964 įvykis buvo Donelaičio gimimo 250 metų sukaktis. Ji plačiai paminėta. Išleistas L. Gineičio "Kristijonas Donelaitis ir jo epocha”, J. Kabelkos "Kristijono Donelaičio raštų leksika”. Surusintam į Čystija Prudy Tolminkiemyje pastatytas paminklinis akmuo. Prie Vilniaus universiteto centrinių rūmų pastatyta skulptoriaus Bogdano sukurta Donelaičio statula. Kybartų gimnazija pavadinta Donelaičio vardu. Susuktas filmas “Sveiks, svieteli margs”. Taip pat paminėtos sukaktys: S. Valiūno 175 metų gimimo, A. Vilkutaičio - Keturakio 100 metų gimimo, S. Daukanto 100 metų mirties, J. Andziulaičio - Kalnėno 100 metų gimimo, M. Šikšnio 90 metų amžiaus, M. Grigonio 75 metų amžiaus, Z. Gaidamavičiaus - Gėlės 70 metų gimimo, S. Neries 60 metų gimimo, K. Borutos, A. Miškinio ir T. Tilvyčio 60 metų amžiaus ir J. Dovydaičio 50 metų amžiaus.
Gruodžio 7 Vilniuje aktorių namuose vyko V. Mykolaičio - Putino lyrikos vakaras. Putino poeziją skaitė L. Noreika. Pasak Pergalės, “tai buvo tikra poezijos šventė”.
Knygos
1984 okup. Lietuvos leidyklos perkrikštytos. Vietoj grožinės literatūros leidyklos atsirado “Vaga”, vietoj politinės ir mokslinės literatūros leidyklos — "Mintis”, vietoj pedagoginės literatūros leidyklos — “šviesa”. 1964 Lietuvoje veikusios 1747 bibliotekos. Periodikoj buvo paminėtas šių naujų knygų pasirodymas:
Poezijos: A. Ažusienio — žvaigždžių milijardai, 112 p.; V. Bložės Nesudegantys miestai, 111 p.; K. Borutos — Suversti arimai, 339 p. J. Degutytės — Sniego lelija, 24 p.; J. Jakšto Balti vidudieniai, 98 p.; V. Karaliaus — Ugnies estafetė, 67 p.; J. Kaškaičio — Augo beržas, 132 p.; J. Kėkšto — Lyrika, 144 p.; J. Marcinkevičiaus poema Donelaitis; 54 p.; V. Montvilos — Laisva daina, 55 p. ir Į saulės taką; S. Neries — Kur baltas miestas, 143 p.; E. Selelionio — žvaigždėta žemė, 111 p.; L. Skabeikos — Vidurnakčių aikštėse, 264 p.; T. Tilvyčio — Deja, dar pasitaiko, 110 p.; P. Vaičaičio — Yra šalis, 143 p.; J. Vaičiūnaitės — Per saulėtą gaublj, 52 p ; M. Vainilaičio — Grigo ratai. 40 p.; A. Venclovos — Ar tu žinai tą šalį, 70 p.; J. Paleckio, kaip ir dera “respublikos prezidentui”, rusiškai “Na žiznennom puti”, 190 p.
Prozos: L. Aleksandravičiūtės — Negaliu užmiršti, 300 p.; V. Audronašos — Aukso žmogus, 244 p.; A. Baltrūno — Ar tu mane šauki? 228 p.; A. Bieliausko — Mes dar susitiksime, Vilma, 419 p.; V. Dautarto — Mano tėtis partizanas, 134 p.; J. Dovydaičio — Žydrieji ežerai, 474 p. ir Sparnuoti vyrukai, 242 p.; A. Gudaičio - Guzevičiaus — Sąmokslas, 723 p.; M. Jackevičiaus — Brandenburgo vartai, 194 p.; L. Janušytės — Iki pasimatymo, 128 p.; J. Jo-sadės — Neatplėšk mano laiško, 151 p.; V. Krėvės — Apsakymai, 237 p.; R. Lankausko — Trečias šešėlis, 84 p.; A. Laurinčiuko — Trečioji dolerio pusė; Liaudies pasakos — Nė velnio nebijau, 176 p.; R. Lukinsko — Gamtos klaida, 127 p.; A. Markevičiaus — Vaistininko duktė, 119 p.; J. Mikelinsko — Vandens nešėja, 316 p.; V. Miniaus — Į žvaigždes pasirengę, 203 p.; R. Narečionio — Į-kurtuvės, 64 p., D. Rodos — Garsios firmos bankrotas, 144 p.; A. Sprindžio — Ateina šeštadienis, 163 p.; S. Tomarienės — Užburtos birbynės, 94 p.; A. Venclovos — Pavasario upė, 470 p.; A. Vienuolio — Prieš dieną, 247 p.; P. Višinskio — Raštai, 662 p.; V. Žilinskaitės — Mano neapykanta stipresnė, 227 p.
Įvairios:Apie kai kurias partinio gyvenimo puses Kinijos kompartijoje, 28 p.; Auksas burnoje — velnias galvoje, politinė satyra, 303 p.; Avyžius — Bėkim, žvėrys, pažiūrėti, 29 p.; A. Balsys ir P. Mikuckas Kaip aš nustojau tikėti, 91 p.; V. Barauskas — Ąžuolai grūdinasi vėtrose, 92 p.; A. Baltrūnienė — Kosmonautai, 192 p.; D. Besčastnas — Vatikanas, kokį mačiau. 23 p.; S. Bistrickas — Prie jūrų žydriųjų, 72 p.; V. Brigmanas — Mačiau saulėtekį, atsiminimai. 246 p.; E. Budreika — Estetiška darbo aplinka. 68; P. Buitvydas — Gyvybės arterija, 58 p.; L. Ciunis — Mečys Chadaravičius, 104 p.; A. Čedavičius — Ateistinis darbo žmonių auklėjimas, 95 p.; S. Čepulienė — Profsąjunginis judėjimas Lietuvoje, 120 p.; P. Česnulevičiūtė — O debesys plaukia ir plaukia, pjesė, 48 p.; S. Daukantas Lietuvos girios senovėje, 30 p.; V. Dirkevičius — Buržuazinių nacionalistų gaujų siautėjimas Dzūkijoje. 232 p.; Filosofija, 4-as t., 168 p. atskiri straipsniai rusų kalba; J. Gaudrimas — Iš lietuvių muzikinės kultūros istorijos, 328 p.; R. Gibavičius Lietuvių grafika, 103 p.; V. Giedra — Murklys ieško šeimininko, 79 p.; L. Gineitis — Kristijonas Donelaitis ir jo epocha, 382 p.; A. Gricius — Buvo, buvo, kaip nebuvo, 102 p ; Gyventojų apsauga nuo šiuolaikinių naikinimo priemonių, 218 p.; P. Gudynas ir Pinkus — Palangos gintaro muziejus, 64; K. Inčiūra — Žemaitė, pjesė, 83 p.; G. Isokas — Vidurmiškio žiburiai, 80 p.; D. Ju-delevičius — Gyvasis Šekspyras, 270 p.; E. Jurėnas — Dailė, 56 p.; A. Juška — Nuo žemės iki Plutono, 87 p.; J. Kabelka — Kristijono Donelaičio raštų leksika, 278 p.; Komunistinio auklėjimo pagrindai; 391 p.; D. Kučinskas — Mirtininkų vienutėje, atsiminimai, 236 p.; K. Kubilinskas — Darbininkai, žaidimas, 20; V. Kubilius — Naujų kelių beieškant, literatūros kritika, 379 p.; K. Karosienė — Su taikos misija aplink pasaulį, 224; R. Kaškauskas — Linksmos pamaldos, 40; A. Kazanavičienė — Praeities vaizdeliai, 31; I. Kostkevičiūtė — Literatūros dienovidžiai, 331 p.; S. Krasauskas ir G. Kanovičius — Linksma akim, 71; Lietuvos Mokslų Akademijos darbai: a) Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida, 256; b) Iš lietuvių kultūros istorijos, 4-as t., 295 p.; c) Lietuvių tautosaka — dainos, raudos, 739; d) Lietuvių etnografijos bruožai, 683; e) Lietuvių karas su kryžiuočiais, 355 p.; f) LTSR architektūros klausimais, 304 p.; LKP nutarimai ideologijos klausimais, 75 p.; LKP atsišaukimai, 744 p.; LTSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai (kalbotyra), 230 p.; LTSR civilinis kodeksas; Literatūra, 7-as t., 196 p. (dalis straipsnių rusų kalba); K. Macevičius — Ilgai brandintas grūdas, atsiminimai, 322 p.; A. Makūnaitė — Grafika, 40 p.; S. Markonis — Sakramentai, 140 p.; S. Matilaitis — Krikščionybės atsiradimas ir jos esmė, 119 p.; K. Marukas — Kas tokią širdį turi. 141 p.; A. Matutis — Vyturių vainikas, 47 p.; V. Merkys — Liudvikas Janavičius, 231 p.; Metraštis: LTSR ekonomika ir kultūra 1963; 215 p.; J. Minkevičius — Naujoji Tarybų Lietuvos architektūra, 32 p.; V. Misevičius — Žmonės praranda rojų, 158 p. ir Granatos sprogsta vidurnaktį, 135 p.; P. Naraškevičius — Beržų žydėjimas, 47; J. Olekas — Neramios naktys, atsiminimai, 239; Pedagogika ir psichologija 126 p., atskiri straipsniai rusų kalba; Partinio darbuotojo žinynas, 698; V. Petkevičius —Gilės nuotykiai ydų šalyje, 157; K. Preikšas — Raštai, 351; B. Pranskus — Proletarinė lietuvių literatūra, 502 p.; Prieš dogmatizmą ir vulgarizmą mene ir literatūroje, ginčas su Kinija, 28 p.; V. Radaitis — Kol bent vienas prie altoriaus, 115; P. Rauduvė — Grafika, 40 p.; V. Raupėnas — Lietuvių chorinės literatūros chrestomatija, 298 p.; J. Rimantas — Petras Rimša pasakoja, 387 p.; L. Rymeikis — Rungtynes laimi teisėjas, 40 p.; V. Rimkevičius — Ratas, pjesė, 114 p.; Kelias, pjesė, 28 p.; V. Rudokas — Kepėjo miestas, 32 p.; A. Ruzgaitė — Lietuviško baleto kelias, 75 p.; M. Sluckis — Nedėkingas ančiukas, 28 p.; J. Šokas — Oi tu sakai sakalėli, 127; K. Surblys — Svarbiausioji pasaulinio revoliucinio pertvarkymo jėga, 48 p.; K. Šklėrius — 32 reprodukcijos; L. Tarvydas — Gyvybės paslaptys, 44 p.; Trumpa filosofijos istorijos apybraiža, 735 p.; A. Vaitiekūnienė — Vaižganto apysaka “Dėdės ir dėdienės”, 274 p.; B. Vaitkevičius — Knygų ekonomika ir planavimas, 164 p.; V. Vaitkevičiūtė — Lenkų - Lietuvių žodynas, 627 p.; J. Varnas — Aš nenoriu kariauti, 32 p.; V. Vildžiūnas —Pakelti kumščiai, atsiminimai, 267 p.; K. Vyšniauskas — Darbo organizavimas pramonės įmonėje, 110 p.; A. Žukauskas — Oro šulinys, 32 p.
Vertimai: V. Abramavičius — Taras Ševčenka ir Vilnius, 79 p.; A. Achmatova — Poezija, 66 p.; A. Agrovskis — Įvairi drąsa, 225 p.; N. Aleksejevas — Vyšnių duburys, 287 p.; M. Aliger — Poezija, 47 p.; T. Anbinderis — Nuo proletariato diktatūros į visaliaudinę valstybę, 51 p.; T. Arisima (japonas) — Moteris; N. Asanovas — Pagrobta siela, 104; I. Babelis — Raitelių armija, 272 p.; G. Baklanovas — Pėda žemės; 263 p.; B. Balteris — Likite sveiki, berniukai. 311 p.; A. Beliašvilis — Perėja, 302 p.; A. Bikčentajevas — Pasiuntinio duktė, 166 p.; V. Bykovas — Trečioji raketa, 186 p.; V. Boldyrevas — Mėlynojo erelio žuvimas, 343 p.; J. Bondarevas — Tyla, 283 p.; F. Bonoskis — Brolis Bilis Ma-kajus, 227 p.; S. Borikas — Didžioji šeima, 52 p.; H. Borovikas — Žaliasis driežas, 248; S. Bontanti — Saulės skersgatvis, 170 p.; B. Brecht Motušė Kuraž, 296 p.; Brazilu pasakos, 231 p.; T. Brėza — Šventosios Rotos Tribunolas, 231 p.; Buriatų liaudies pasakos, 163 p.; N. Chruščiovas — Sparčiau vystyti chemijos pramonę, 115 p.; A. Čiakovs-kis — Tolimos žvaigždės šviesa, 231 p.; C. Čonos — Aš jums pasakosiu apie savo sūnų, 222 p.; Dievai miršta, 195 p.; N. Dilaktorskaja — Haidnas, 263 p.; O. Dončenka — Lukija, 192 p.; F. Dostojevskis — Užrašai iš mirusiųjų namų, 378 p.; T. Dreiseris — Amerikoniškoji tragedija 2tomai, 463 ir 478; J. Drucė — Stepių baladės, 190; M. Džalilis — Moabito sąsiuvinis, 103 p., rusų kalba; N. Džumajevas — Karavaną veda žvaigždės, 239 p.; F. Engelsas — Liudvikas Feuerbachas, 50 p.; F. Eria — Pagedę vaikai, 296 p.; A. Ernandas Kata — Perlas, 167 p.; A. Fadejevas — Jaunoji gvardija; H. Falada — Vokiečių pasakos; M. Fe-raunas — žemė ir kraujas, 187; V. Fomenka — Žemės balsas, 334; F. Freidheimas — Marksizmo - Leninizmo pradininkų veikalai Lietuvoje, 119 p.; P. Gamara — Berliuretės upelio paslaptis, 158 p.; J. Germanas — Brangus mano žmogau, 607 p.; V. Genzelis — Bažnyčia keičia savo veidą, 32 p.; I. Golosovskis — Noriu tikėti, 307 p.; A. Gladilinas — Briganttna pakelia bures; D. Graninas — Skrendu į audrą, 367 p.; M. Gregoras — Tiltas, 239 p.; I. Indranė — Lazdynų lieptas, 547 p.; G. Isokas — Žvėrys ir žvėreliai, 32 p.; E. Hemingway — Žaliosios Afrikos kalvos, 192 p.; Homeras — Odisėja, 482 p.; O. Hiuet — Sukasi verpstė, 230 p.; N. Hikmetas — Romantika, 271 p.; A. Honegeris — Aš - kompozitorius, 199 p.; N. Jakutskis —Deimantų ieškotojai, 182 p.; J. Jezepčikas ir D. Staselis —Iš pelenų pakilęs kaimas, 39 p.; N. Karatajevas ir I. Stepanovas — V. Europos ir Rusijos ekonominių teorijų istorija, 392 p„ (rusų kalba); M. Karimas — Trijulė, 139 p.; Kazachų liaudies pasakos, 268 p.; E. Kazakevičius — Mėlynasis sąsiuvinis (apie Leniną), 165 p.; N. Kazandzakis — Vėl Kristų kala ant kryžiaus, 483 p.; S. Kodyrzadė — Žiemos naktis, 206 p.; J. Kozakas — Marijana, 179 p.; L. Kručkovskis — Pirmoji laisvės diena, pjesė, 96 p.; V. Lacis — Po darganos, 351 p.; I. Lavreckis — Kolonializmas ir misionieriai, 103 p.; V. Leninas — Vaikiška kairumo liga, 91 p.; I. Ležečnikovas — Ledo rūmai, 344 p.; J. Li — Kalnų vienkiemis, 247 p.; J. Linankoski — Daina apie ugniasnalvę c-ėlę 292 p ; S. Lopajevas — LKP idėjinis ir organizacinis stiprėjimas, 110 p.; Lukrecijus — Apie daiktų prigimtį, 584 p.; J. Ma-galifas — Pypliuko nuotykiai, 111 p.: V. Maksimovas — O žmogus gyvas 83 p.; L. Martynovas — Poezija, 79 p.; U. B. Matsonas — Trys lelijos, 278 p.; S. Maugham — Mėnulis ir skatikas, 189 p.; A. Maurois — A. Flemingo gyvenimas, 340 p.; T. P. Mečėnas — Balandės mirtis, 183 p.; P. Mimas — Patvirkėlė, 547 p.; F. Miuntianus — Statulos niekad nesijuokia, 418 p.; A. Nakovskis — Marija prieš Piralkovą, 199 p.; D. Nolis — Vernerio Holto nuotykiai, 583 p.; Norvegų liaudies pasakos, 311 p.; G. Ošerovičius — Pažinimo medus, 163 p.; E. Ožeškienė — Marta, 254 p.; T, Pilė — Krevetės, 255 p.; D. Pisarevas — Kritika, 259 p.; B. Po-levojus ir N. Žukovas — Mūsų Leninas, 118 p.; A. Prokofjevas — Poezija, 84 p.; L. Promet — Kaimas be vyrų, 303 p.; A. Protopova — šeimoje, 109 p.; A. Rekemčiukas — Jaunystė — paikystė, 215 p.; N. Roleček — Mieloji šeimynėlė ir aš, 266 p.; I. Selisčevas — Volga ugny, 104 p.; J. Semionovas — Eidamas tarnybos pareigas, 162 p.; G. Serebriakova — Ugnies pagrobimas (apie Marksą), 496 p.; N. Sergejenkovas — Gyvi palaidoti, 91 p.; A. Smirnovas — TSRS Socialistinių nacijų suklestėjimas ir suartėjimas, 96 p.; A. Spelskis — Vilniaus perlas, 16 p.; J. E. Steinbeck — Mūsų nerimo žiema, 282 p.; ir Bėrasis ponis, 123 p.; M. Suslovas — Apie TSKP kovą už tarptautinio komunistinio judėjimo susitelkimą, 94 p.; A. ir B. Strugackiai — Ateiviai Saturno žiede, 255 p.; K. Šandoras — Liesiausios karvės metai, 390 p.; W. Šekspyras — Raštai, 5-as t., 402 p.; H. Šmahelova — Penketas iš Karlo gatvės; L. Taksilis — Evangelijos linksmybės arba Jėzaus gyvenimas, 363 p.; A. Tamsaarė — Tiesa ir teisingumas; V. Tchanis Tinis — Jūros puta, 183 p.; L. Timofejevas — Literatūros teorijos pagrindai, 436 p.; V. Turenskaja ir P. Melebejevas — Šventosios pinklės, 190 p.; M. Twain — Laiškai iš žemės, 330 p.; Ujaragas — Mamliukas, 135 p.; G. Ulanova — Balerinos mokykla, 31 p.; B. Ulubabianas — Apysaka apie mano draugą, 146 p.; V. Vasilenka ir S. Krasnikovas — Ugnies žiede, 262 p.; F. Vertelis — Verdi, 405 p.; F. Vigdorova — Šeimos laimė, 258 p.; G. Vladimovas — Didžioji rauda; V. Vladimirovas — Paskutinis konsulas, 407 p.; A. Voinovas — Drąsuoliai, 431 p.; K. Vorobjovas — Žuvę prie Maskvos, 123 p.; L. Voroncova - Sofija Kovalevskaja, 280 p.; L. ir V. Voroncovai — Ragelis šaukia milžiną, 202 p.; Z. Voskresenskaja Per žvarbią miglą (apie Leniną) 112 p.; N. Zablockis — Poezija, 62 p.; M. Zosčenko — Paskutinis nemalonumas, 239 p.; B. Zveisalniekas — Prarasti metai, 259 p.
Rygoje išėjo Lietuvių — Latvių žodynas. Putino “Altorių šešėlyje” išėjo rusų kalba trečia laida. Jau liepos mėnesį Lietuvos spauda informavo, kad Mažosios lietuviškosios enciklopedijos pirmo tomo dalis medžiagos yra atiduota ir kad tas tomas numatytas išleisti 1964, antrasis — 1965 ir trečiasis — 1966. Bet pirmas t. laiku nepasirodė, nors jam bendradarbiauja 1000 autorių ir "beveik 100 redakcijos kolegijos narių atlieka darbą visuomeniniais pagrindais”. (Mano pabraukta, M. M.). A-ha! Reiškia Kremlius ne tik draudžia Lietuvai leist pilną enciklopediją, bet ir mažąją sutinka leisti tik "operacinės sąmatos” pagrindu, atseit, kiek gausite už enciklopediją, tiek ir turėsite, nors jos tikslas “marksistiškai nušviesti istorinį lietuvių tautos vystymąsi, parodyti Lietuvos liaudies laimėjimus — broliškoje tarybinių tautų šeimoje socialistinės santvarkos metais”. Matyt, Kremlius galvoja — kokia bebūt ta lietuviška enciklopedija, vistiek nebus tinkamas indėlis “daugianacionalinei” sovietinei kultūrai.
Gegužės 7 mirė rašytojas V. Anskaitis - B. Pranskus - Žalionis (g. 1902) ir birželio 9 — poetas ir “Pergalės” redaktorius V. Mozūriūnas (g. 1922).
Teatras
Okup. Lietuvos Kultūros Ministerijos Meno Tarybos išplėstinis posėdis kovo 23 tarp kitų klausimų svarstė ir teatro reikalus. Klausimo ref. Aleksaitė pripažino, kad “nacionalinės dramos” kokybė prasta ir pasigedo teatrų scenose klasikos kūrinių. Vienas iš labiausiai prasikišusių ir produktingiausių jaunųjų dramaturgų neabejotinai yra K. Saja. šis, tik ketvirtą kryželį savo amžiaus pradėjęs, rašytojas jau išleido į sceną. 8 veikalus: “Septynias ožke-nas”, “Vis per gerą širdį”, “Gaidžio pentinus”, “Pirmąją dramą”, “Nerimą”, “Saulę ir stulpą”, “Silva studentauja” ir “Moteris eina per lietų”. Kai kurie jų jau po 100 spektaklių sulaukė. O jo veikalų herojai jau tapo kasdieninės apyvokos dalyviais. Bet teatriniai politrukai juo nelabai pasitiki, nes pagal juos “kažkaip liguistai traukia jį degutuotos gyvenimo dėmės”. Ogi tų “degutuotų dėmių” okup. Lietuvoj per akis.
1964 okup. Lietuvos teatras pastatė šias premjeras:
1. Vilniaus Akademinis Dramos Teatras: V. Rozovo “Kely”. Režis. J. Rudzinskas. dekoracijos — J. Surkevičiaus; D. Pavlovos “Sąžinės’ 'inscenizavimą (V. Tokariovo). Režis. V. Čibiras dail. M. Percovas; M. Gorkio “Dugne”. Režis. J. Rudzinskas, dail. J. Surkevičius; čekų rašytojo P. Kohouto “Trečioji sesuo”. Režis. V. Rimantas, dail. M. Percovas; E. Radzinskio "104 puslapiai apie meilę”. Režis. V. Čibiras, dail. M. Percovas; A. Liobytės “Meškos trobelė”. Režis. S. Nosevičiūtė, dail. J. Surkevičius.
2. Vilniaus Akademinis Operos ir Baleto teatras: estų komp. M. Piatso vaikišką operą “Gudrųjį Ansą” pastatė V. Mikalauskaitė, dail. estas V. Peilis; J. Masenet operą “Manon” pastatė V. Mikšaitė, dail. D. Ūsaitė, dirig. R. Geniušas; P. Mascagni operą “Cavaleria Rusticana” pastatė J. Gustaitis, dail. J. Jankus; A. Chačaturiano baletą “Spartakas” pastatė V. Grivickas, dail. Pilypavičius, dirig. Ch. Potašinskas; A. Adamo baletą “Korsarą” pastatė B. Kelbauskas savo 60 metų amžiaus ir 40 metų teatrinės veiklos sukakčiai paminėti. dail. R. Sungailaitė, dirig. Ch. Potašinskas.
3. Kauno Dramos Teatras: K. Inčiūros “žemaitę”, režis. H. Vancevičius, dail. F. Navickas; R. Samulevičiaus “Studentišką novelę”, režis. S. Motiejūnas, dail. J. Malinauskaitė; ispano F. Lorkos “Bernardos Albos namai”, režis. H. Vancevičius, dail. F. Navickas; kirgizų rašytojo Aitmatovo “Mano tuopelė raudona skarelė” inscenizavimą (J. Osnoso), režis, tik baigęs režisūros mokslus K. Genys, dail. J. Malinauskaitė, muzika kompoz. A. Bražinsko; K. Sajos “Saulę ir stulpą”.
4. “Kauno Muzikinis Teatras: F. Offenbacho komišką operą “Mėlynbarzdį” pastatė A. Ragauskaitė, dail. D. Mataitienė, baletmeisterė O. Sabaliauskaitė; S. Gounod operą “Faustą” pastatė A. Endrejevas, dail. M. Labuckas, dirig. J. Indra; F. Leharo “Grafą Luksemburgą; atnaujino E. Kolmanno operetę “Marica” A. Endrejevas, dail. M. Labuckas, dirig. J. Indra. Kauno muzikinis teatras nepatenkino kultūrinių politrukų, kam stato Leharą, Offenbachą, Straussą, o pamiršta “tarybinės nūdienos kūrybą ir socialistinių šalių muzikinę komediją” (Literatūra ir Menas, 1964. 4.4).
5. Šiaulių Dramos Teatras: V. Krėvės "Žentą” pastatė M. Karklelis ir P. Vaičiūno komediją "Tuščios pastangos” pastatė K. Tunkevičius, dail. J. Taujanskienė.
6. Panevėžio Dramos Teatras: M. Šolochovo “Pakeltos velėnos” inscenizaciją režis. J. Miltinis, dail. J. Surkevičius; V. Rozovo “Vestuves” pastatė J. Miltinis, dail. J. Čiuplys; L. Obuchovos “širdies šilumą” pastatė V. Blėdis, dail. A. Stepanka, muzik. apipavidalinimas E. Karpio; V. Liubimovos “Stebuklingąją žolelę” (vaikų) pastatė V. Blėdis, dail. S. Kanaverskytė.
7. Klaipėdos Dramos Teatras: V.Mykolaičio - Putino "Valdovą” pastatė A. Žadeikis, dail. J. Surkevičius; K. Sajos komediją “Gaidžio pentinus” pastatė P. Gaidys, dail. A. Tarabilda; ispano A. Sastro “Madridas naktį nemiega” (kova prieš Franco) pastatė P. Gaidys; V. Bartko “Teiskite mus, žmonės” pastatė A. Žadeikis; H. Radigasto “Nežudyk” pastatė B. Gražys, dail. F. Linčiūtė.
8. Gastrolieriai: Nors okup. Lietuvoje nuolat veikia rusų teatras, bet šalia jo, pasak Komjaunimo Tiesos (1964.6.10) Lietuvos žiūrovai “gėrėjosi Sovietų Sąjungos didžiojo teatro solistų menu, Lietuvos scenose pasirodė Armijos Centrinio teatro, Leningrado, Smolensko, Baku, Minsko, Tūlos, Kalugos, Kišiniovo ir kitų šalies miestų kolektyvai”. Tarp tų "kitų” buvo Sovietų Sąjungos mažasis teatras, Maskvos “Muzik - Hall”, Maskvos lėlių teatras, Maskvos pantomimos teatras, Maskvos dramos teatras, Pskovo “Puškino” teatras; Gorkio dramos teatras Vilniuje gastroliavo apie mėnesį. Pasak Komjaunimo Tiesos ir Lietuvos saviveiklininkų repertuaras “vis labiau interna-cionalėja” rusų, grudų, ukrainiečių liaudies šokiais ir dainomis. Beje, Kaune gastroliavo Latvijos baletas.
Spaudoje paminėtos sukaktys: baletmeisterio B. Kelbausko 60 metų amžiaus ir 40 metų kūrybinio darbo, aktoriaus Derkinčio 60 metų amžiaus. Mirė: aktorė pensininkė Jadvyga Oškinaitė - Sutkuvienė (vasario 8), aktorius P. Kubertavičius (vasario 14), operos ir baleto režisierius J. Grybauskas (birželio 13).
Muzikinis gyvenimas
Vietoj konservatorijos Vilniuje atsirado meno institutas. Kodėl? Sovietinė spauda tyli, kaip ji tylėjo ir dėl Marijampolės teatro likvidavimo. Veikiausiai konservatorija pakeista “meno institutu” todėl, kad konservatorija labiau ryškina “nacionalinę specifiką”, o “meno institutas” jau bus “daugianacionalinio” lygio mokykla. Pergalė (1964 Nr. 9 p. 149) pripažįsta “palyginti neaukštą lietuviškų simfonijų lygį pirmajame pokario dešimtmetyje”, ir padarytą didelę pažangą per praėjusius 6-7 metus. Esą lietuviai kompozitoriai “iš Borodino - Glazunovo simfonizmo linijos ‘persijungia’ į Čaikovskio - Šostakovičiaus”. Tačiau ir pastarųjų metų kai kurių kompozitorių simfonijose “daug kas dirbtina ir miglota”, ir nejuntama, “kad jų herojų kova ir siekimai būtų bendraliaudinės kovos ir siekimų dalis (M. p. M. M.). Iš 1964 muzikinės kūrybos Literatūra ir Menas (1964.9.19) džiaugiasi komp. A. Bražinsko kantata “Plienas dainuoja”, atskleidžiančia "plačią statybų panoramą” ir “perpinta tarybinių masinių dainų intonacijomis”, ir komp. J. Bašinsko kantata “Čia mūsų tėvynė” (E. Matuzavičiaus žodžiai), kurios muzika “labai melodinga. daugiau lyrinė negu didinga”. Ji turėtų būti 1965 dainų šventės repertuare. Šventės politinis tikslas atžymėti sovietinės okupacijos sukaktį kaip Lietuvos sovietinio išlaisvinimo įvykį, "šventę pasitinkant, buvo paskelbtas konkursas pramoginiam šokiui ir pramoginio šokio muzikai sukurti”. Iš komisijai pateiktų 15 šokių buvo atrinkti 5: “Rid-ri-to”, M. Vaitulevičiūtės ir I. Subatniekienės, muzika A. Raudonikio, “Banga” A. Astiko, muzika A. Raudonikio, “Kuku” J. Lingio, muzika R. Žigaičio, “Čiukuras” A. Gineičio, muzika A. Raudonikio ir “Eglutė” A. Širmulio, muzika V. Telksnio. Kompozitorių sąjunga ir “Kultūros Ministerija” skelbė masinės dainos chorams, liaudies dainų ansambliams, meninėms agitbrigadoms konkursą iki lapkričio 15 d. Apie rezultatus spaudoj žinių nepasirodė.
Bene stambiausias okup. Lietuvos muzikinio gyvenimo įvykis 1964 buvo moksleivių dainų ir šokių šventė birželio 27-28 Vilniuje. Sovietų duomenimis šventėje buvo 15,000 dainininkų, 5000 šokėjų, 1100 skudutininkų, 534 akordeonistai. Repertuaras "daugianacionalinis”, šalia R. Žigaičio kantatos “Skambėk, moksleivių daina”, K. Kavecko “Taikos dainos”, buvo ir estų daina “Mažoji audėja”, ukrainiečių “Kaimynė”, italų “Raudonoji vėliava”, rusų “Te visad šviečia saulė”, šalia “Jaunųjų gamybininkų šokio”, “Jaunųjų kosmonautų” šokio buvo estų “Dešinėn— kairėn”, gudų "ESulba” ir t.t.
Iš kitų muzikinio gyvenimo įvykių užregistruoti šie:
Sausio mėnesį Vilniaus Filharmonijoje Maskvos konservatorijos aspirantės A. Dvarionaitės 2 fortepiono koncertai; ruso J. Fajerio diriguotas baleto muzikos koncertas; kamerinio orkestro su vargonais ir mokytojų namų vaikų choru “Ąžuoliukas” koncertas; ruso iš Leningrado diriguotas simfoninis koncertas Vilniuje ir toks pat Kaune.
Vasario mėn. Vilniaus Filharmonijoje B. Dvariono diriguotas simfoninis koncertas; Maskvos konservatorijos studentės H. Radvilaitės piano koncertas: Maskvos konservatorijos studento J. Dvariono smuiko koncertas; Vilniaus konservatorijos studentu trombonisto M. Tamošiūno ir pianistės S. Bielionytės rečitalis Kaune.
Kovo 15 Vilniaus Filharmonijoje komp. E. Balsio diriguotas jo kūrinių simfoninis koncertas; kovo 25 Vilniuje koncertavo Leningrado konservatorijos studentai: dirigentas J. Domarkas ir japonė smuikininkė T. Maechasi; Vilniaus universiteto liaudies dainų ir šokių ansamblis koncertu atžymėjo savo 20 metų sukaktį ir Kauno Politechnikos Instituto studentų ansamblis “Nemunas” koncertu atžymėjo savo 15 metų sukaktį.
Balandžio mėn. Vilniaus Filharmonijos simfoninio orkestro vienam koncertui Vilniuje, antram Kaune dirigavo H. Čižas iš Lenkijos; Leningrado konservatorijos aspirantas J. Aleksa dirigavo vienam “Pikų Damos” spektakliui ir vienam Vilniaus Filharmonijos simfoniniam koncertui; estas Jarvis dirigavo Vilniaus Filharmonijos kamerinio orkestro koncertui.
Liepos mėn. Vilniaus Filharmonijos B. Dvariono diriguotas simfoninis koncertas Palangoje. Jame smuiko solistas buvo J. Dvarionas.
Rugpiūčio 25 Vilniuje įvyko styginio kvarteto koncertas.
Rugsėjo mėn. J. Domarko diriguotas Vilniaus Filharmonijos simfoninis koncertas; S. Sondeckio vadovaujamo Vilniaus vidurinės meno mokyklos styginių orkestro koncertas Vilniaus Filharmonijoje; Vilniaus Filharmonijos simfoninis koncertas, diriguotas Leningrado konservatorijos profesoriaus N. Rabinovičiaus.
Spalio mėn. Vilniaus Filharmonijos S. Sondeckio vadovaujamo kamerinio orkestro koncertas; solisto V. Noreikos rečitalis.
Lapkričio mėn. Vilniaus Filharmonijoje komp. A. Klenickio 60 metų amžiaus sukaktis atžymėta jo kūrinių simfoniniu koncertu, jo paties diriguotu; kitame filharmonijos simfoniniame koncerte, diriguotame B. Dvariono, Bethoveno koncertą, smuikui su orkestru atliko Maskvos konservatorijos diplomantė smuikininkė Audronė Vainiūnaitė; komp. B. Dvariono 60 metų amžiaus sukaktis atžymėta kamerinės muzikos koncertu, kuriame fortepionu skambino pats sukaktuvininkas; lenkas pianistas V. Malcužinskis iš Argentinos Vilniaus Filharmonijos simfoniniame koncerte atliko fortepiono partiją.
Gruodžio mėn. lietuvių liaudies muzikos koncertas Vilniaus Konservatorijoje (Meno institute) ; Birbynių kvinteto dešimtmečio sukakties paminėjimas; komp. J. Gruodžio 80 metų gimimo sukakčiai paminėti choriniai jo kūrinių koncertai Vilniuje ir Kaune.
Šiaulių muzikos technikumo 25 metų sukaktis atžymėta penkiais koncertais. Solistas E. Kaniava koncertavo Rygoje ir dainavo Latvijos operoj “Sevilijos Kirpėjo” spektaklyje. Solistas R. Siparis dainavo Latvijos operoj “Don Carlos” spektaklyje.
Vilniaus vidurinės meno mokyklos S. Sondeckio vadovaujamas styginiu instrumentų orkestras koncertavo Budapešte ir kituose Vengrijos miestuose. Vilniaus styginis kvartetas (E. Paulauskas, K. Kalinauskaitė, J. Fledžinskas, R. Kulikauskas) dalyvavo Lježe (Belgijoje) tarptautiniame styginių kvartetų konkurse (žinoma, Sovietų Sąjungos titulu) ir laimėjo antrą vietą. Vilniaus dainų ir šokių liaudies ansamblis gastroliavo Vokietijos sovietinėj zonoj (Rytų Berlyne, Leipcige, Eisenhuettenstadte, Rostocke, Magdeburge, Erfurte, Schwerine), Čekoslovakijoj, ir “broliškose respublikose’’. Vilniaus liaudies ūkio tarybos vyrų choras “Aidai“ gastroliavo Čekoslovakijoje ir Lenkijoje.
Balandžio mėn. Rygoje, o spalio mėn. Vilniuje vyko Latvijos ir Lietuvos operos ir baleto teatrų draugystės šventės, — geriausių bendrų pajėgų koncertai, šalia operų ir baletų ištraukų programose buvo ir latvių ir lietuvių liaudies dainos, žinoma, “daugianacionaliniam” šventės pobūdžiui buvo būtina į programą dėti ir rusų dainų.
Lietuvoje gastroliavo daugiausia iš Sovietų Sąjungos ar satelitų: simfoniniai orkestrai iš Bulgarijos ir Čekoslovakijos ; estradiniai ansambliai iš Armėnijos, Jugoslavijos, Lenkijos, Rusijos, Vengrijos, chorai iš Armėnijos, Austrijos, Estijos (du); kamerinis orkestras iš Rusijos; rusų styginis kvartetas; vargonų virtuozas iš Belgijos ir Gudijos; rusų styginis kvartetas; vargonų virtuozas iš Belgijos ir Gudijos; pianistai iš Argentinos, Belgijos (2), Prancūzijos, Rusijos (2), Turkijos ir Vengrijos; o taip pat smuikininkas iš Jugoslavijos; solistai iš Bulgarijos, Jugoslavijos, Kanados, Lenkijos (2), Rumunijos.
Išleistos 3 ilgo grojimo plokštelės. Tai M. K. Čiurlionio muzikos rinktinė.
Vaizduojamasis menas
“Partiškumo, idėjiškumo ir meistriškumo organiška vienybė yra svarbiausia meninės kūrybos problema”, taria Komunistas (1964 Nr. 7 p. 32). Bet “kartais žiūri į parodoje išstatytą drobę, vaizduojančią dabartinį mūsų gyvenimą, ir jauti, kad pramoninis pastatas, traktorius ar kukurūzų laukas yra tik mechaniški nūdienio peizažo atributai”, atseit, kūrinys stinga partiškumo. “Pavaizduoti lauką ariantį traktorių — tai dar ne viskas, reikia sugebėti pasididžiuoti tuo traktorium”, moko Literatūra ir Menas (1964.2.15). “Respublikinė” dailės paroda vyko 1963-1964 sąvartoje. Apskritai įvertinta teigiamai, nes aiškiai daugiau "dabarties temų”, “pramoninio dabarties peizažo” (VRE, Remontininkai, Chemijos gigantas), skulptūroj — komunizmo vadų portretų. Pasigesta tik, kad “tarybinių karių gyvenimas, jų žygdarbiai — dar silpnai atsispindi”, bet tam reikalui numatyta 1965 speciali paroda “Taikos sargyboje”. Lietuvos spaudoje buvo minimos šios parodos:
Sausio mėn.: dail. A. Tomkūnaitės - Krašienės teatro dekoracijų, grafikos ir tapybos.
Vasario mėn.: bendra R. Krukaitės, R. Kuncos, K. Zimblytės ir atskira P. Rauduvės grafikos darbų, abi Vilniuje. Kaune — taikomosios dailės: keramikos, dailiosios tekstilės, baldų, vitražo, mozaikos, dalyvaujant 50 autorių su 6000 eksponatų.
Kovo mėn.: A. Petrulio Vilniuje.
Balandžio 19 — “Dailininko diena”. Ta proga Vilniuje Dailės muziejuje vyko taikomosios dailės ir teatro dailininkų kūrybos paroda. 120 autorių, 1100 eksponatų. Dailės salone — tapybos ir grafikos, Pedagoginiame Institute — skulptūros ir ex librisų. Be to buvo atskiros parodos I. Budrio, J. Čeponio, V. Dilkos, J. Galkaus, B. Jacevičiūtės, M. Ladigai-tės - Vildžiūnienės, K. Naruševičiaus, A. Tomkūnaitės, V. Vildžiūno, Parodų buvę ir Kaune, Baisogaloje, Klaipėdoje, Šiauliuose.
Birželio mėn.: I. Trečiokaitės - Žebenkienės tapybos ir mozaikos darbų paroda Vilniuje, o Marijampolėje liaudies dirbinių, keramikos ir kt. darbų paroda.
Liepos mėn.: iš Vilniaus 10 dailininkų komandiruoti į "kūrybinę bazę” Varnių rajono kolchozuose; Telšių technikumo dėstytojai surengė taikomosios tapybos ir skulptūros darbų parodą.
Rugpiūčio mėn.: J, Baltrūno tapybos darbų paroda Vilniuje.
Rugsėjo mėn.: Vilniaus Dailės muziejuje tematinių peisažų "Po gimtąjį kraštą” paroda.
Lapkričio mėn.: dail. V. Gečo tapybos darbų paroda, dail. A. Motiejūno, dail. M. Cvirkienės tapybos darbų paroda, grafikės A. Skirutytės graviūrų paroda. Visos — Vilniuje. Dail. A. Stauko paroda — Kaune.
Gruodžio mėn.: Šiaulių dailininkų paroda Šiauliuose; dail. A. Gudaičio — Vilniuje.
Lietuvių dailininkų parodos už Lietuvos sienų: sausio mėn. — grafikos darbų Maskvoje; kovo mėn. — grafikos darbų Lvove; birželio mėn. — grafikos darbų Frunzeje (Kirgizija) ; liepos mėn. — grafikos darbų Alma Atoje (Kazachstane); rugsėjo mėn. — Maskvoje vadinamoj liaudies ūkio laimėjimų parodoj “Sovietinės kultūros paviljone” buvo taikomosios ir dekoratyvinės keramikos, tekstilės, gintaro dirbinių paroda; spalio mėn. — grafikos darbų paroda Rygoje. Pasak Literatūros ir Meno (1964.6.13) Lietuvoje iki birželio mėn. jau buvo 14 dailės parodų iš "broliškųjų respublikų”: Armėnijos, Kirgizijos . .. Gruodžio mėn. M.
K. Čiurlionio Dailės muziejuje Kaune vyko Estijos, Gudijos, Latvijos ir Lietuvos teatro dekoracijų ir kostiumų eskizų paroda.
Birželio 15-16 Vilniuje vyko Lietuvos dailininkų sąjungos 5-as suvažiavimas. Dalyvavo “daug svečių iš broliškų respublikų, iš Maskvos, Leningrado”, taip pat Sov. S-gos dailininkų sąjungos I sekretoriaus pareigas einanti prof. J. Belašova, Sov. S-gos Kultūros Ministerijos Meno Reikalų Valdybos viršininkas G. Timošinas ir lietuviškų kvislingų viršūnės: “prezidentas” J. Paleckis, LKP centro komiteto sekretorius A. Barkauskas, “premjero” pavaduotoja L. Diržinskaitė, Lietuvos komsomolo I sekretorius A. Cesnavičius, New Yorkui pažįstamas LKP centro komiteto ideologinio skyriaus vedėjas A. Laurinčiukas, kultūros "ministras” J. Banaitis. Visi tie gausūs “svečiai” šį kartą užplūdo lietuvius dailininkus ne tik lietuvių vaizduojamojo meno “daugianacionaliniam” pobūdžiui pabrėžti, bet, svarbiausia, dėl to, kad nuslopintų lietuvių dailininkų “revoliuciją” prieš Vilniaus Dailės Instituto likvidavimą. Mat, ne tik Vilniaus konservatorija paversta “Meno Institutu”, bet ir Vilniaus Dailės Institutas paverstas tik taikomosios dailės mokykla: “pramoninė keramika, dailioji tekstilė ir drabužių modeliavimas, pramonės gaminių meninis konstruavimas, portretų apdaila” ... Grynoji tapyba, grafika, skulptūra Vilniaus Dailės Institute likviduota, matyt, dėl to, kad tuo būdu dailininkai “apsikrečia” “nacionalinės specifikos” bacilomis ir nepalinksta į “daugianacionalinį” meną. Kas kita bus, kai lietuviams vienintelė galimybė meno mokytis tebus Leningrade, Maskvoj . .. Aprašydamas suvažiavimą Literatūros ir Meno savaitraštis (1964.6.20) tik orakuliškai paaiškina, kad “gana gyvai buvo diskutuojamos taikomosios-dekoratyvinės dailės, monumentaliosios tapybos, pramoninės dailės problemos”. (Pabraukta originale, M. M.).
Liet. dailininkų sąjungai, kuri tėra skyrius Sov. Sąjungos dailininkų sąjungos, priklauso 335 dailininkai. Suvažiavime buvo balsų, kad daug jaunųjų dailininkų pasilieka šalia sąjungos ir buvo siūloma steigti sąjungoje jaunųjų dailininkų sekciją. Lietuvos spaudoje 1964 buvo minimi šie dailininkai: grafikai — T. Balčiūnienė, L. Barisaitė, L. Bičiūnaitė, B. Demkutė, E. Gibavičius, P. Ilgūnas, P. Jucys, E. Jurėnas, V. Jurkūnas, V. Kalinauskas, V. Klemka, S. Krasauskas, A. Kučas, J. Kuzminskis, M. Ladigaitė - Vildžiūnienė, L. Lagauskas, L. Liolys, A. Makūnaitė, V. Paršinas, L. Paškauskaitė, L. Pučkoriūtė, P. Rauduvė, L. Rymeikis, G. Rozinienė, A. Skirutytė, A. Steponavičius, A. Surgailienė, A. Tarabilda, D. Tarabildienė, B. Valantinaitė, V. Valius, S. Valiuvienė, V. Varanka, B. Žilytė ir A. Žukauskas; keramikai — J. Adomonis, B. Baliulevičius, A. Laucius, A. Ličkutė, V. Manomaitis, V. Miknevičius, Jonas Mikėnas, E. Tulevičiūtė, J. Vyšniauskienė, M. Vrubliauskas; skulptoriai— P. Aleksandravičius, A. Ambraziūnas, R. Antinis, K. Bogdanas, N. Gaigalaitė, G. Jokubonis, J. Kalinauskas, J. Kėdainis, K. Kisielis, J. Klemkienė, O. Lipeikaitė, Juozas Mikėnas, J. Mozūraitė, I. Naginskaitė, N. Petrulis, E. Radauskaitė, K. Švažas, V. Vildžiūnas, B. Vyšniauskas, B. Zalensas, L. Žuklys; tapytojai — J. Baltrūnas, J. Budrys, V. Ciplijauskas, M. Cvirkienė, J. Čeičytė, J. Čeponis, I. Danilova, V. Dilka, S. Džiaukštas, J. Galkus, V. Gečas, A. Griciūnaitė, A. Gudaitis, P. Gudynas, B. Jacevičiūtė, J. Jankus, E. Jurkūnienė, S. Jusionis, R. Kalpokas, D. Karaškaitė, A. Karatajus, V. Karatajus, G. Kariniauskaitė, L. Katinas, V. Kiaušinis, A. Krištopaitis, R. Krukaitė, R. Kunca, R. Lukšas, V. Mackevičius, A. Medutytė, M. Mildažytė, A. Motiejūnas, B. Motuzą, K. Naruševičius, F. Navickas, V. Norkus, V. Palaima, M. Percovas, A. Petrulis, P. Porutis, V. Povilaitis, A.
Pivoriūnas, A. Savickas, P. Sergejevičius, R. Songailaitė, A. Stasiulevičius, P. Stauskas, L. Surgailis, J. Surkevičius, J. Švažas, J. Taujanskienė, A. Tomkūnaitė - Krašienė, I. Trečiokaitė - Žebenkienė, L. Tuleikis, K. Tutkus, B. Uogintas, S. Veiverytė, K. Zimblytė. Iš jauniausiųjų minimi J. Čepulis, P. Javarauskaitė, V. Kuraitė, J. Liekis; vitražininkai — A. Garbauskas, S. Kazimieraitis, K. Morkūnas ir A. Stoškus.
Atžymėta A. Gudaičio 60 metų amžiaus sukaktis. Spalio 23 mirė skulptorius Juozas Mikėnas (1901 g.).
Filmas, radijas, televizija
Vasario 6 Vilniuje vyko Lietuvos kinematografijos darbuotojų sąjungos valdybos plenumas, kuriame dalyvavo iš Maskvos filmų režisieriai E. Riazanovas ir V. Kagarlickis ir kino dramaturge T. Sytina. Mat, Lietuvos sąjunga tėra “visasąjunginės” sąjungos skyrius ir savarankiškai spręsti nekompetentinga. Plenumas svarstė Lietuvos kino studijos “materialinę ir techninę bazę, gamybinių planų vykdymą”. Maskvietis V. Kagarlickis kaltino Lietuvos vadinamą “dokumentinj” filmą, kad, “anksčiau gerai užsirekomendavę sąjunginiu mastu, šiandien mūsų dokumentalistai atsilieka nuo gyvenimo įvykių”. Pačiai Lietuvos kino studijai buvo priekaištauta stoka bendradarbiuose savitarpio draugiškumo. Buvo konstatuota, kad studijos darbui kliūva stoka kadrų ir priklausymas nuo teatro aktorių, kurie abejur dirbdami pervargsta. Konkrečios plenumo išvados nebuvo paskelbtos. (Pergalė, 1964 Nr. 3, 180 p.).
1964 buvo numatytas susukti filmas "Aidas” pagal rusų rašytojo J. Nagibino scenarijų. Filme dalyvauja ir estų aktorius K. Karmas. Filmas sukamas rusų kalba. (Komjaunimo Tiesa, 1964.7.18).
Balandžio mėn. Minske vykusi apžiūra Estijos, Gudijos, Latvijos, Lietuvos 1963 gamybos geriausiam filmui atrinkti “Didžiojo gintaro“ prizui baigėsi be rezultatų — Maskvos kino studijos režis. J. Jegorovas “nusprendė pagrindinio prizo neskirti nė vienam meniniam filmui”. Buvo pateikti 6 filmai: estų 1, gudų 2, latvių 2 ir lietuvių 1 (“Vienos dienos kronika”). Tik lietuvių režis. V. Žalakevičiui buvo paskirtas diplomas "Už geriausią, režisūrą”. Tuo pat metu ten pat vykusio vadinamo “dokumentinio” filmo konkurso pirmoji premija teko estams. Lietuvių “dokumentinio” filmo “Naktis prieš parodos atidarymą” režisieriams A. Tumui ir A. Dausai bei operatoriui A. Digimui paskirtas diplomas “Už kūrybinius ieškojimus” (Pergalė, 1964 Nr. 5, 187 p.). Apskritai anot Pergalės (1964 Nr. 6, 148 p.) “dokumentinis kinas — puolamasis ginklas. Jis užima labai reikšmingą vietą dviejų pasaulių ideologinės kovos arsenale”. “Dokumentinis kinas privalo ne faktus konstatuoti, o jais įtikinėti”. “Kiekviena diktoriaus replika turi būti ne išvardinanti, bet atskleidžianti. (Pabraukta originale. M. M.). Ir, va, šiuo atžvilgiu anaiptol nevisi lietuvių "dokumentiniai” filmai esą aukštumoje. Pvz. “Apkasų gėlė” — “apie JAV lietuvio-emigranto Šalčiaus lankymąsi Tarybų Lietuvoje — aiškiai stigo publicistinio aštrumo”, arba “Suvalkiečiai” (apie Suvalkijos ūkininkų streiką 1935-36) “tiesiog stebino savo šablonišku protokoliškumu”, o “Atlanto atogrąžose” — “režisieriaus minties bejėgiškumu”. Pasirodo, ne visi menininkai "pajėgūs” agresyviai brutalią sovietinę propagandą "kurti”. Antra vertus sovietinė kino propaganda žiūrovui jau tiek grasi, kad Panevėžio rajono laikraščio “Tėvynė” redaktorius pasakoja tokį savo patyrimą:
“Smilgiuose buvau birželio pradžioje. Miestelis. Buvęs valsčiaus centras. Kai atvažiavau, kino mechanike jau suko žurnalą (kino kroniką M. M.), bet salėje sėdėjo ne daugiau kaip dešimt žmonių.
“Smilgiuose šiandien dar pusė bėdos, o va, vakar Panevėžyje trims filmą sukau, — pasakė mechanikė.
“Ne vieną ir ne du kartus per mėnesį kino filmas rodomas 2-5 žiūrovams ne tik Pašuojyje” (Komunistas, 1964 Nr. 7, 36 p.).
Sovietų duomenimis Lietuvoje 1964 buvo 150,000 televizorių ir 700,000 radio imtuvų bei taškų. Sovietiniai radio imtuvai paprastai neturi trumpųjų bangų skalės, kad nebūtų pagundos klausytis laisvojo pasaulio stočių. Pasak Komunisto (1964 Nr. 6, 25 p.):
“Tarybų Lietuvos radijas ir televizija, būdami Komunistų partijos, visos liaudies tribūna, savo prigimtimi yra giliai internacionaliniai. Tarybų Lietuvos radijas ir televizija tarnauja visiems darbo žmonėms, didiems komunizmo statybos mūsų šalyje (Sov. S-goje, M. M.) tikslams. Daug ką pasako respublikos radijo ir televizijos programų struktūra, apimtis, atskirų laidų kryptis bei pobūdis. Antai Vilniaus radijo laidas transliuoja trimis kalbomis — lietuvių, rusų ir lenkų. Lietuvos televizijos laidos transliuojamos lietuviškai ir rusiškai. Per radiją ir televiziją plačiai propaguojamos kitų tarybinių tautų dainos ir šokiai, pasakojama apie visų respublikų ekonomiką, istoriją, kultūrą. Tarybų Lietuvos radijo ir televizijos vaidmuo internacionaliniame žmonių auklėjime, be abejonės, dabar yra žymiai svaresnis, negu jis buvo, sakysim, prieš 2-3 metus. Galima išvardinti daug radijo ir televizijos laidų, organizacinių priemonių, kurios žymiu mastu prisidėjo prie respublikos darbo žmonių internacionalinių ryšių su kitomis respublikomis stiprinimo, prie gyventojų auklėjimo socialistinio internacionalizmo dvasia”. Paaiškinimai nereikalingi.
Tradicijų transformavimas
Apžvalgos pradžioje aptarta “generalinė linija” okupuotos Lietuvos kultūriniam gyvenimui nėra aplenkusi nė tokios “buržuazinio nacionalizmo liekanos” kaip tradiciniai liaudies šokiai ir liaudies tautiniai drabužiai. Ta prasme būdingas yra Vilniaus dvisavaitinio “švyturio” (1964. 4.15. Nr. 7) fotoreportažas apie Vilniaus “Nusipelniusį dainų ir šokių liaudies ansamblį”. Pirmiausia akysna krinta būdingas "mažmožis” — vietoj “Liaudies dainų ir šokių ansamblio” turime tik "Dainų ir šokių liaudies ansamblį”. Nors visi žodžiai tie patys, bet ansamblio pavadinimo prasmė anaiptol ne ta pati. Liaudis — sovietine prasme yra ne kas kita, kaip kompartija. Liaudies ansamblis — kompartijos uždavinių vykdymo ansamblis. Ogi su tais uždaviniais nesiderina “tautinė specifika”. Todėl vietoj “liaudies dainų ir šokių” atsiranda tik “dainų ir šokių”. Maža to. Vietoj tautinių drabužių tautiniams liaudies šokiams atsiranda atskirų dailininkų sukurti drabužiai, “Švyturyje” įdėtos spalvotos nuotraukos vaizduoja “Oželio”, “Sadutės”, “Sūkurėlio” scenines kompozicijas, kurių šokėjai apsitaisę labai spalvingai, bet ne tautiniais drabužiais. Pasirodo, kad, ansambliui vykstant gastrolių į sovietų okupuotą Vokietijos zoną ir Čekoslovakiją, “kiekvienam šokiui, kiekvienai epochai dailininkė D. Mataitienė surado naujus įdomius spalvinius sąskambius, naujas detales, drąsius siluetus”, ir “sugebėjo sujungti nacionalinę ornamentiką su šiuolaikiškumu”. Tačiau ir pats “Švyturys” pripažįsta, kad tatai “gal kam atrodys per drąsus tradicijų transformavimas”. Nieko sau transformavimas!
