LIETUVIŠKOSIOS REZISTENCIJOS ORGANIZACIJA UŽSIENYJE
E. V. ŽĖRUTIS
Pagunda kalbėti apie laisvės aparato organizavimą lengvai pagauna žmones, nes tai nereikalauja kūrybinės iniciatyvos, pastangų, nusimanymo. Reikalas numatyti konkretų veiklos turinį reikalauja nuolatinio minties budrumo ir gyvumo— sekti įvykius, pagal juos pramatyti naujus šūkius ir metodus.
PROF. J. BRAZAITIS
Rezistencijos dvasia neužmerkia akių prieš tikrovę, nesiramina, kad “viskas neblogai”, ima dalykus, kokie jie yra.
DR. J. GIRNIUS
Šios apžvalgos tikslas — kritiškai peržvelgti lietuviškosios rezistencijos organizacijos užsienyje klausimą. Tai reiškia, jog čia neliesime nei šios rezistencijos organizacinių apraiškų pavergtajame krašte nei, juo labiau, viso gaivalinio pasipriešinimo vyksmo, kur ir kaip jis besipasireikštų krašte ar užsieniuose.
Toks dalyko apribojimas remiasi dviem reikšmingais skirtumais: 1. tarp rezistencijos gaivalinio vyksmo ir organizacijos; 2. tarp organizacijos krašte ir užsienyje.
Rezistencija kaip pavergtos, pavergėjui besipriešinančios ir už laisvę kovojančios tautos apraiška pirmiausia yra gaivalinis vyksmas, kurio veikmių neįmanoma pilnai išskaičiuoti, lygiai kaip ir normaliame, t. y. taikingame, nepriklausomos tautos gyvenime. Todėl jokia rezistencijos organizacija negali aprėpti viso gaivalinio vyksmo gylio ir pločio. Dėl tos pačios priežasties nepasisekimui yra pasmerkti ir visi priešo mėginimai organizuotos jėgos priemonėmis sunaikinti gaivališkąjį pasipriešinimą, kuris, kaip požeminė srovė, tvenkiama ir slopinama vienur, prasigraužia naujus kelius ir reiškiasi kitur.
Rezistencinės organizacijos tikslas ir paskirtis — ne apvaldyti ir į savo rėmus įsprausti žymiai turtingesnį gaivalinės" tikrovės klodą, bet jam tarnauti. Toji tarnybinė paskirtis yra dvejopa: 1. derinti ir kreipti gaivalines pastangas į pasipriešinimo tikslą, siekiant didžiausios sėkmės mažiausia kaina; ir 2. padėti kovojančios tautos atskiriems nariams bei jų junginiams atlikti tai, ko jie patys savomis jėgomis nepajėgia.
Šia prasme rezistencijos organizacija krašte ir užsienyje nesiskiria. Jas skiria ir toji aplinkybė, jog pavergtajame krašte veikiančioji rezistencijos organizacija yra betarpiškame sąlytyje su priešu, o užsieninė— ne. Tai svarbi aplinkybė, kuri toliau skiria abi organizacijas. Betarpiškame priešo sąlytyje kovos sąmonė išlieka nuolat budri, tačiau pati organizacija, beatodairiškai persekiojama, yra verčiama nuolat keistis, nepajėgia pilnai atlikti savo paskirties, net gali būti kuriam laikui visiškai išvesta iš rikiuotės. Todėl neretai jos vadovaujantys asmenys persikelia į palankų ar bent nešališką užsienio kraštą, iš kurio gali laisvai atlikti savo vaidmenį, tačiau tuo pačiu atsiduria prieš kitą pavojų, būtent, prarasti ryšį su kovojančia tauta ir atitrūkti nuo pačios pasipriešinimo kovos.
Išeinant iš to, kas pasakyta, rezistencijos organizacija užsienyje pateisinama tik tiek, kiek ji: 1. išreiškia krašto rezistencijos reikalus; ir 2. jai tarnauja aukščiau minėtomis prasmėmis.
Kiekvienai organizacijai gresia pavojus užmiršti savo tarnybinę paskirtį ir iš priemonės virsti tikslu. Ir rezistencinės organizacijos nuo to neapsaugotos. Ginčai ir varžybos dėl įtakos organizacijoje yra tikras tokio pavojaus įspėjamasis ženklas. Jeigu organizacijos pervertinimas kovos sąskaita yra vienas kraštutinumas, tai priešingas kraštutinumas — leisti sumenkėti ar net visai sunykti rezistencijos organizacijai ir tuo pačiu priešo naudai atsisakyti veiksmingo kovos būdo, kuriam užsienio sąlygos kai kuriais požiūriais yra nepalyginti palankesnės negu krašte.
Todėl svarbu laikas nuo laiko kritiškai apžvelgti padėtį ir ją patikrinti.
II.
Antrojo pasaulinio karo gale drauge su pabėgėliais ir išvirintaisiais Vakaruose atsidūrė ir tam tikras skaičius lietuviškojo pasipriešinimo sąjūdžio veikėjų. Vieni jų perėję nacių kalėjimus, kiti įgalioti savo vadovybės, treti savo valia. Atsteigtasis VLIKas pirmaisiais pokario metais buvo vienintelė ir vyriausia bendra rezistencinės kovos organizacija, sudaryta dar nacių okupacijos metu pavergtoje Lietuvoje iš eilės vadovaujančiųjų kovos sąjūdžių ir politinių partijų. Jis reiškėsi daugiau kaip uždaras veiksnys, neprieinamas ne tik nuošalyje jame atstovaujamųjų vienetų atsidūrusiems rezistentams ir priaugančiajai kartai, bet net ir platesniems tų vienetų sluoksniams. Vieni jų buvo iš tikrųjų labai negausūs ir tenkinosi simboliniu atstovavimu. Kiti, net gausesni, kaip pvz. LF, pradžioje sąmoningai atsisakė organizuotis (Fellbacho konferencija 1948 pavasarį) ir ribojosi savo atstovų veikla Vlike. (Šalia Vilko buvo leidžiamas “Mažasis Židinys”, vėliau — “Į Laisvę”. Buvo ryškinama LF ideologija ir nepasaulėžiūrinės politikos samprata. LF žmonės dalyvavo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus, Liet. Tremtinių Bendruomenės, Ateitininkų Federacijos ir kitų kultūrinių ar profesinių tremtinių organizacijų vadovybėse. Red.).
Čia nesustosime plačiau prie ano rezistencinės organizacijos užsienyje laikotarpio, kurį žymėjo vadovaujantis Vliko vaidmuo. Tenka tik pažymėti, jog ryšiai su kovojančiuoju kraštu pirmiausia buvo sumegzti šalia Vliko atsidūrusių LLKS (nesumaišyti Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos su vėliau centralizuota krašto rez. organizacija Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžiu) narių dalies. (Pirmųjų ryšių su Kraštu sudarymas buvo anų LLKS žmonių bendrai su Vliko kairiųjų grupėmis aptartas ir vykdomas. Red.). Pastarieji, veikę daugiau konspiracijos priemonėmis, taip pat nematė reikalo į rezistencinę veiklą traukti platesnius sluoksnius. Tokiu būdu organizacija užsienyje buvo suprantama arba kaip vyriausias rezistencijos organas arba kaip krašto rezistencijos atstovybė užsienyje, abiem atvejais — kaip išskirtinė padėtis, dėl kurios vyko varžybos negausiame uždarame vadovaujančiųjų rate.
Vlikas toks pasiliko iki mūsų dienų. Net vėliau priverstas ieškoti paramos (daugiausia piniginės) užsienio lietuvių visuomenėje, jis nerodė iniciatyvos įtraukti į savo veiklą visų, kuriems brangus rezistencinės kovos idealas, neišvystė atviros, plačios ir visiems prieinamos rezistencijos sampratos, net priešingai: lemtingais 1952 m., kai krašte ginkluotasis vieningas sąjūdis buvo ištiktas smūgių, nutraukė ryšius su Krašto rezistencijos įgaliotiniu, buvo apleistas veiklesniųjų grupių ir faktiškai prisidėjo prie tolesnio abejingumo rezistencijos idėjoms platesniuose visuomenės sluoksniuose išeivijoje.
Tik dvi tiesiog iš rezistencijos išriedėjusios organizacijos, abi tuo metu už Vliko, peržiūrėjo savo nusistatymą, prisitaikė prie naujų veikimo sąlygų užsienyje ir atvėrė plačiai duris rezistencinės dvasios lietuviams: tai — buvusiųjų LLKS vadovaujamoji LRS ir iš LF bei jam palankiai nusiteikusių susidarę LFB. Kitos Vlike atstovaujamos rezistencinės grupės, kaip VS, LLKS, pasiliko simbolinėmis atstovybėmis ir jokia veikla neužsiėmė.
Išskyrus revendikuojamų sričių tikslus turinčius Maž. ir Rytų Lietuvos rezistencinius sąjūdžius, iki šiol lietuviškosios rezistencijos organizacija užsienyje programiškai ir planingai tesirūpino tiktai LRS ir LFB. Abiejų rezistencinių organizacijų veikla todėl nusipelno nuodugnesnio kritiško nagrinėjimo ne tik dėl to, kad jos tebesireiškia ir turi būti patikrintos aukščiau išdėstyta prasme, bet ir dėl to, kad, neišnagrinėjus čia sukauptos patirties, neįmanoma siekti tobulesnės organizacijos, kuries reikalą užsienyje iš naujo kelia šiuo metu persitvarkantis apsijungęs Vlikas.
III.
Lietuvių Rezistencinė Santarvė (LRS) formaliai įsteigta 1950.IX.8. Jos steigimo reikalas pagrįstas 5-kiomis pagrindinėmis prielaidomis:
1. “... užtenka buvusio ir didžia dalimi tebesamo išsibarstymo užsienyje rezistenciniame darbe... Pribrendo metas rezistenciniu darbu besidomintiems ir jį remiantiems lietuviams visame pasaulyje susiburti į vieną galimai platesnę organizaciją... Dirbti ne tarpusavio kovos, konkurencijos ar rivalizacijos, bet santarvės dvasia”.
2. “...tęsti ir stiprinti daugiau nei dešimtmečio mūsų tautos kovinę - rezistencinę tradiciją. Pagrindines savo pajėgas pirmon vieton... skirti laisvės kovai ir, kiek tai įmanoma, tiesioginiam Krašto parėmimui. .
3. “... laisvės kovotojams Krašte ir mūsų tautos branduoliui Tėvynėje palikti teisę, Nepriklausomybę atstačius, laisvai apsispręsti pagal naujas sąlygas dėl savo tvarkymosi ir ateities gyvenimo... atmesti diskusijas dėl pirmenybių ir “vyriausybinės politikos” tremtyje ... suteikti didesnę visuomeninę paramą ir deramą respektą Lietuvos Respublikos suverenumo tebesantiems teisėtiems atstovams užsienyje. . .”.
4. “... Kovinės tradicijos išlaikymas, idealizmo sužadinimas, tikėjimo ir savo jėgomis pasitikėjimo sustiprinimas, pasipriešinimas susmulkėjimui, defetizmui, nevilčiai ir apatijai, — yra svarbiausi mūsų moraliniai uždaviniai emigracinės visuomenės atžvilgiu”.
5. “. . . Krašto palaikymo sumetimais ir kitais motyvais,... siekti, kad visos lietuviškos jėgos užsienyje būtų darniai apjungtos ir kad jos veiktų pagal realius, gyvenimiškus ir mūsų laisvės kovai sveikiausius dėsnius. ..”.1
Atidžiau pažvelgus, nesunku nustatyti, jog 1-ji ir 5-ji, 2-ji ir 4-ji yra tapačios prielaidos, nusakančios rezistencinės organizacijos reikalą ir tikslą; 3-ji prielaida — grynai poleminė, nukreipta prieš tuometinio Vilko liniją, ypatingai pabrėžianti užsienio organizacijos ribas ir santykius su kitais politiniais veiksniais, teigiant visišką
Krašto rezistencijos ir tam tikrą diplomatinės tarnybos pirmumą.
Jeigu tad visumoje šios prielaidos atrodė kiek improvizuotos ir sąlygojamos ginčo su Vliku, tai pačiame LRS-ės steigimo akte programinės gairės buvo suformuluotos labai nuosekliai tikra rezistencine dvasia, kuri neišskyrė jokio patriotiškai nusiteikusio lietuvio ir nūdien tebegalioja kaip ideali bendroji platforma, būtent:
1. Lietuvos išlaisvinimas,
2. Nepriklausomos Lietuvos Respublikos, demokratiniais pagrindais tvarkomos, atstatymas lietuvių žemėse,
3. Įgyvendinimas laisvoje tėvynėje mūsų tautos karštųjų troškimų ir žmonijos didžiųjų idealų: krikščioniškos moralės, humaniškos meilės žmogui, laisvės, teisės ir socialinio teisingumo.2
Šiems tikslams pasiekti numatytos priemonės — uždaviniai:
1. Visomis pajėgomis dėtis prie tautos vedamos išlaisvinimo kovos,
2. Remti Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus, jiems ginant Lietuvos Respublikos suverenines teises ir kovojant dėl tų teisių vykdymo atstatymo,
3. Bendradarbiauti su visomis politinėmis institucijomis, kurios veda laisvinimo akciją,
4. Palaikyti ryšį su politiniais sambūriais bei visuomeninėmis organizacijomis, kurios savo veiklą grindžia Lietuvos nepriklausomybės ir demokratijos idėja.3
LRS-ės veiklai planuoti, prižiūrėti, atstovauti ir vykdyti buvo sudaryta plati organizacinė schema: Vyr. taryba, kraštų ir skyrių komitetai, branduoliai; Vyr. biuras, Kraštų sekretoriatai ir apygardų patikėtiniai. Pagrindinis organizacinis vienetas — skyrius, sudarytas ne mažiau kaip 7 narių; branduolys — nuo 2 iki 6 narių.4
Laikinieji nuostatai numatė tokias LRSės nario pareigas:
1. pasiduoti rezistencinei drausmei,
2. pagal savo dvasines, fizines bei materialines išgales prisidėti prie LRS veiklos ir be įrodytų kliūčių neatsisakyti nuo organų pavesto darbo, ypatingos paskirties uždaviniams taikant savanoriškumo principą,
3. dėti pastangas veikti savo aplinką steigimo akte formuluotų tikslų prasme bei dvasia,
4. griežtai laikyti patikėtąsias paslaptis,
5. LRS kaip organizacijos ir jos atskirų narių orumui išlaikyti ir tarpusavio solidarumui ugdyti, moraliai ir, reikalui ištikus, materialiai remti kitus LRS narius, o LRS rėmuose atsisakyti nuo bet kurios ideologinio ir ypač asmeninio pobūdžio kovos ar nesutikimų ir jų vengti už LRS ribų.5
LRS įsteigimas buvo praneštas savais ryšio kanalais kraštui, diplomatams, Vlikui ir užsienio visuomenei.”
Organizacija rado atskambį visuomenėje, ypač Anglijoje ir JAV-se. Tai neabejotinai dėka populiariai išdėstytos rezistencinės kovos programos, kuri atvėrė galimybes prisidėti ir platesniems sluoksniams. Priešinga Vliko grupių linija nesukliudė LRS-ei pasireikšti pajėgiu vienetu. Tai įrodymas, kad kaip tik Vliko pusėje buvo per menkai įtvirtintas rezistencinio idealo patrauklumas tremties visuomenėje.
Ne tik LRS-ės iškilimas, bet ir vėlesnis sunykimas, pastebimas nuo 1958 m., kai sustojo “Santarvės” žurnalas, yra labai reikšmingi faktai, kurių nuodugnesnis išnagrinėjimas šiuo metu turi didelės svarbos lietuviškosios rezistencijos organizacijos teorijai ir praktikai.
Čia nemėginama sistemingai išnagrinėti tokį sudėtingą klausimą, apie kurį net visa prieinama medžiaga nėra dar surinkta. Tenkinamės kai kuriais subendrinimais, kuriuos, aišku, teks peržiūrėti, gal net visai kitaip vertinti, kai ateityje paiškės daugiau smulkmenų.
1962 m. sovietinė spauda paskelbė kai kuriuos pareiškimus, priskirtus Jonui Deksniui, dar ne visai išaiškintomis aplinkybėmis patekusiam į sovietines rankas pogrindžio ryšininkui.7 Tų pareiškimų tikslas, atrodo, buvo taip nušviesti LRS-ės klausimą, kad būtų savotiškai patvirtinti patys blogiausi įtarimai, kurie buvo skleidžiami neviešų gandų forma dar jos steigimosi metu. Taip 1952 m. savo informacijos leidinyje LR S skundėsi: “Santarvei dar nepradėjus viešai veikti, Vliko Vykd. Taryba, nepasirūpinusi susipažinti su tikra dalykų padėtimi, 1951 m. ankstyvą pavasarį pasiskubino per spaudą pateikti savo nusistatymą, jog LRS esanti nepageidaujamas jėgų skaldymas. Tam tikrų mūsų politinių krypčių spaudai tai buvo tarsi ženklas pradėti Santarvės puolimą, kuris savo intencijomis, išsireiškimais, inkriminacijomis ir šmeižtais veik neturi analoginio pavyzdžio lietuvių spaudos istorijoje ... LRS buvo apkaltinta ne tik kaip “vieningo lietuviško darbo skaldytoją”, bet ir kišanti koją Vlikui, norinti užimti jo vietą, Lietuvos priešų tikslams tarnaujanti organizacija, ne rezistencinė, bet “sušlapusių vištų” grupelė, fikcija, enkavedistų talkininkaujama. . . ir t.t.”.8
Nebūtų menkiausio reikalo prisiminti šios aitrios ir skaudžios vidaus polemikos, kuri iš esmės, kaip matėme, prieštaravo pačioms LRS-ės prielaidoms “dirbti ne tarpusavio kovos, konkurencijos ar rivalizacijos” dvasia ir įsakmiai nusakytai jos narių pareigai “atsisakyti nuo bet kurios ideologinio ir ypač asmeninio pobūdžio kovos ar nesutikimų ir jų vengti už LRS ribų”, jeigu viskas tebūtų buvę tik blogos valios prasimanymas.
Paminėtame Deksnio pareiškime, 10-čiai metų praslinkus, štai kaip pavaizduoti jo ryšiai su LRS steigėjais. Atlikęs savo pirmąją kelionę kaip Krašto rezistencijos ryšininkas Vakaruose, Deksnys 1946 III Luebecke susitikęs prof. S. Žymantą, Alg. Vokietaitį, Alf. Greimą, Vyt. Staneiką ir Kar. Drungą ir su jais bendrai nusprendęs “užsitikrinti anglų žvalgybos paramą ir paveržti iš Vliką dominuojančių krikdemų politinės burž. emigracijos veiklos vadovavimo iniciatyvą”.9 Po to sugrįžęs Lietuvon ir antrą kartą iš ten atvykęs tų pačių 1946 m. rudenį su naujais krašto rezistencijos (BDPS ir VLAKo) įgaliojimais, kurie, tarpininkaujant anglams, buvę tuojau panaudoti kovai su Vliku. Apie netikrą tų įgaliojimų vertę Deksnys tariamai painformavęs savo bendraminčius: Vokietaitį, Staneiką, Drungą, Greimą ir Railą.10 Ten pat sakoma, kad “krikdemų lyderiai — Krupavičius ir Ambrazevičius — tikruosius siekimus, matyt, perprato ir jiems skirtų tariamai iš krašto įgaliojimų nepriėmė”, todėl Deksnio sugrįžta Švedijon “su tvirtu nusistatymu pradėti viešą antivlikinę kampaniją emigracijoie”. (M. Krupavičius, kaip ir J. Kaminskas, Deksnio atgabentus VLAK įgaliojimus buvo lygtinai priėmęs. Red.). Po Baden-Badeno susitarimo (1948 VII) Deksnys pasižadėjęs nutraukti antivlikinę kampaniją ir už tai tikėjęsis, kad Vlikas (Kairys, Krupavičius, Sidzikauskas, Ambrazevičius) jam vienam patiksiąs ryšių su kraštu palaikymą.11
Šitie Deksnio vardu padarytieji pareiškimai sov. spaudoje pilnai tiesos neatitinka. Tatai įrodo pvz. nutylėjimas fakto, kad Baden - Badeno susitarimo metu Vakaruose jau buvo kovojančio krašto įgaliotinis Daumantas-Skrajūnas-Lukša ir jau vien dėl to Deksnys negalėjo turėti iliuzijų pats sau monopolizuoti ryšių reikalą. 1949 m. drauge su Daumanto bendražygiu iš Švedijos Deksnys trečią kartą iškeliavo Lietuvon, nuo jo atsiskyrė dar Žemaitijoj ir, galimas dalykas, netrukus atsidūrė sovietų rankose, nes jau 1950 m. vasarą jis siuntė pakartotinas žinias į Vakarus, šmeižiančias partizanus, kas rodė staiga pakitusią jo padėtį.
Pastarasis faktas buvo žinomas plačiau už Vliko ribų tuo metu, kai įvyko formalus LRS steigimas (1950 IX 8). Netrukus po to sugrįžo į kraštą Lukša, kuris jau 1950 XII 27 perdavė vyriausios krašto rezistencijos vadovybės — LLKS prezidiumo — patvirtinimą jo paliktų ryšininkų užsienyje.12
Turint mintyje šiuos faktus, kiek jie buvo žinomi LRS steigėjams, pastarieji negalėjo būti visiškai tikri, kad jų veikla neprieštarauja jų pačių suformuluotai 1-jai rezistencinės kovos prielaidai “dirbti ne tarpusavio kovos, bet santarvės dvasia”. Kitais žodžiais tariant, šitoji svarbi prielaida nebuvo įvykdyta. Čia todėl ir reikia ieškoti lemiamos priežasties, dėl kurios anksčiau ar vėliau turėjo griūti gražiai suplanuotas organizacijos statinys.
Lietuviškoji mūsų tikrovė yra kuriama bei ugdoma ne atsitiktinės laimės švystelėjimais, bet pastangomis tų žmonių, kurie nuolat kala, tarytum būtų lietuviškojo likimo kalviai. Ir kol tokių žmonių turime, tol galime būti tikri, kad lietuviškasis gyvenimas išeivijoj neišblės . . . Ten, kur išnyksta tokio pasiaukojančio idėjingumo žmonės, nuskursta ir lietuviškoji veikla.
Tėviškės Žiburiai, 1965 Nr. 1
Kiekvienu atveju, 1951-1952 m. LRS ryšys su kraštu, atrodo, tebėjo per Deksnį, kuris greičiausiai tuo metu jau tebuvo paprastas įrankis sovietų rankose. Kokią naudą iš to turėjo čekistai ir kokią žalą patyrė lietuviškasis pogrindis, to dar ir šiandien niekas šioje pusėje nežino. Faktas, jog pačiai LRS-sei ir jos gabiai suformuluotai rezistencijos organizacijos užsienyje programai buvo suduotas didelis smūgis.
Nelaimingą ryšių klausimą netrukus sekė Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio vadovybės sukrėtimai. Reikėjo iš naujo prisitaikyti prie smarkiai kintančios padėties, ypač po Stalino mirties (1953). Neatsigavusi nuo sukrėtimų, LRS greičiau pakriko savo viršūnėje, negu skyriuose, kurie veltui laukė smulkiau išdirbto rezistencinės veiklos plano ir ištvermingo jo vykdymo. Toks planas buvo būtinas, norint užpildyti nepasitenkinimą keliantį tarpeklį tarp formalių nario pareigų ir perdaug bendrų organizacijos uždavinių. To nepadaryta. 1955 m. LRS įsijungė į šalia Vliko esančių tautinių (tautininkiškųjų) organizacijų sąjungą (Liet. Nepriklausomybės Talką), kurios dėsniuose jau nematyti LRS-ei būdingų uždavinių. (Talkos išleistos “Laisvės kovų dainos” yra žymus tremties lietuvių įnašas rezistencijai. Red.). Nors ir neužsidariusi, LRS, ypač po 1958 m., kai buvo sustabdytas “Santarvės” žurnalas, tapo kone tokia pačia vardine ir negyva rezistencijos organizacija, kaip LLKS ar VS, išskyrus individualiai besireiškiančias išimtis.
Tai labai apgailestautina, nes LRS tebeturi eilę veikliai visuomenėje besireiškiančių pajėgų, gerai suformuluotą veiklos programą, dėmesio vertą visuomeninį užnugarį (ypač liberaliniame sparne) ir galėtų svariai prisidėti prie lietuviškosios rezistencijos organizacijos užsienyje pajėgumo sustiprinimo.
Dėmesio vertas vieno vadovaujančiųjų LRS veikėjų — Br. Railos pareiškimas, kuris kitaip aiškina organizacijos susilpnėjimą:
“Rezistencinė Santarvė nebuvo šykšti stipresniais šūkiais prieš partinį užsienio lietuvių susiskaldymą ir prieš Vliką, kėlusį chaosą mūsų tautinėje rezistencijoje ir smerkusį be atodairos kiekvieną “maištininką”, jo valdžios nepaisantį, kaip tautos vienybės skaldytoją, kenkiantį “kovai” ir patarnaujantį Maskvai. Bet visi šūkiai buvo susilpninti nuo 1955 m., kai Ženevoje įvyko keturių didžiųjų “viršūnių konferencija” ir beveik nutilo po 1956 m., po Vengrijos prieškomunistinio sukilimo, kada visų bolševizmo pavergtų tautų laisvės kovotojai buvo gyvenimo tikrovės priversti persvarstyti savo veiksmų platesnę prasmę ir veiklos būdus.
“Aš buvau vienas iš tų, kuris su kančiomis ir svyravimais nuo tada prileidau galimybę, kad mums vertėtų geriau sustabdyti patiems “Santarvės” žurnalą, negu mūsų realiosios rezistencijos garbę, tam laikotarpiui pasibaigus, pūdyti daugmaž fiktyviais šūkiais. Žurnalas konkretų uždavinį savame laike jau buvo tiksliai atlikęs. Vėliau, visokiai visuomenės įtampai atslūgus, jis būtų turėjęs žymiai keisti savo pobūdį, paskirtį ir turinį, virsdamas, pvz., kultūros ar literatūros žurnalu. Palankių nei ekonominių, nei moralinių sąlygų tam nebuvo, o tik norai leisti būtinai naujus, atskirus ir nuosavus žurnalus. Merdėjančius žurnalus .. .
“Iki šiol tebesilaikau nuomonės, kad tokiomis aplinkybėmis buvo tikslingai padaryta ‘Santarvės’ žurnalą ir jo šūkius sulaikant, net nutildant. Bet buvo ir kitokių nuomonių, kurių neketinu kritikuoti, nes jos juk gražios. Tebėra ir platesnėje aplinkoje galvojimo, kad, pvz., yra naudingas ir plėstinas žymiai lengvesnis abstraktinės rezistencijos puoselėjimas, studijų savaičių ir specialių stovyklų parengimai, net bandymai išpopuliarinti jos “šventųjų kultą”, kaip tatai su nauja įstanga rodo Liet. Fronto Bičiuliai ir jų žurnalas. Ateitis parodys, kiek tatai prasminga . .
Galop, rezistencinė dvasia autoriui lieka “žarijos, kurios tam tikrą laiką dar spinksi pelenuose ... Aš ir jas lakiyčiau kai kuo geriau, negu visiška tamsa, negu tik pelenų krūva vėjams išpustyti” . . .14
Sutinkant su kai kuriomis taikliomis Br. Railos pastabomis, tenka vis dėlto pasakyti, kad jo paaiškinimas ir pateisinimas nepakankamas dviem požiūriais: 1. kokiu būdu organizacinėje plotmėje patirtoji nesėkmė gali atpalaiduoti nuo pareigos, kurią uždeda gaivališkai vykstanti tautos pasipriešinimo kova? ir 2. kodėl šiuo metu ir artimiausioje pramatomoie ateityje toliau negalioja LRS gražiai suformuluota prielaida: “Kovinės tradicijos išlaikymas, idealizmo sužadinimas, tikėjimo ir savo jėgomis pasitikėjimo sustiprinimas, pasipriešinimas susmulkėjimui, defetizmui, nevilčiai ir apatijai yra svarbiausi mūsų moraliniai uždaviniai emigracinės visuomenės atžvilgiu”?
IV.
Kitas rimtas mėginimas sukurti atvirą rezistencijos organizaciją užsienyje yra susijęs su LFB vardu.
Lietuvių Frontas, žymiausioji krikščioniškųjų nuotaikų rezistencinė organizacija, išvarė stambią vagą nacių okupacijos metais ir stipriai reiškėsi pokarinėje Vliko veikloje iki 1952 metų, apsiribojęs savo intelektualiniu branduoliu, kurį sudarė: Brazaitis, Būtėnas, Damušis, Girnius, Ivinskis, Maceina, Padalis ir kt. (Nors čia minimas LF intelektualinis branduolys daug reiškė LF veiklai, bet vienu juo LF anaiptol nebuvo apsiribojęs ir skaičiavo apie 600 frontininkų, su kuriais ryšį palaikė ne tik per “Mažąjį Židinį”, bet ir įvairiais kitais būdais ir priemonėmis. Red.).
Krašto rezistencijos pirmumas čia buvo taip gyvai jaučiamas, kad, atrodo, tos minties poveikyje net neįsivaizduota kitokios veiklos užsienyje galimybės, kaip tik atstovauti krašto rezistencijai (atstovavimą suprantant formaliu įgaliojimu).
Mintis steigti statutinę rezistencijos organizaciją užsienyje buvo atmesta vadinamo sąjūdžio naudai. Nei užsienyje atsidūrusieji buvę LF-to nariai, nei, juo labiau, jaunimas nebuvo telkiami. Telkimasis vyko savaime, gaivališkai, skatinamas pokario nuotaikų ir bendro susižavėjimo rezistencijos idealu.
Reikalą organizuotis vis labiau kėlė aštrėjantys tarpgrupiniai santykiai Vliko ir prasidėjusi užjūrinė emigracija. (LF Atstovybės laisvajame pasaulyje, taip pat LF Fellbacho konferencijos 1948 mintis, kad tremtyje atsteigti politinių grupių ar rezistencinių organizacijų tęsinius nebūtų tikslinga, tremties gyvenimo buvo paneigta. Tik vieni socialdemokratai lig šiol išsilaikė Lietuvos Socialdemokratų Partijos delegatūros plotmėje, neatsteigę partijos tęsinio. LF žmonės susiorganizavo į LFB. Red.).
LFB pradžia paprastai laikomi 1951, kai buvo sudaryta JAV LFB pirmoji valdyba. Teisingiau ją laikyti 1952 m., kai LFB protesto ženklan išstojo iš Vliko. Kiekvienu atveju, LFB organizacija pradėjo veikti vėliau negu LRS. Iš karto susidarė dvi savarankios LFB organizacijos: Amerikoje ir Europoje (pastaroji formaliai įsteigta 1953 m.).
1952 m. Clevelande priimtas AmLFB statutas savo narių uždavinius nusakė taip:
1. veikliai dalyvauti Lietuvos laisvinimo kovoje,
2. palaikyti gyvą Lietuvos nepriklausomybės mintį,
3. rengtis demokratiniam vadovavimui išlaisvintoje Lietuvoje, ugdant politinės, ūkinės, kultūrinės demokratijos idėjinį supratimą ir planuojant jos praktinį vykdymą,
4. veikliai įsitraukti į lietuvybės išlaikymą išeivijoje, dalyvaujant lietuvių bendruomenės gyvenime, ugdant Lietuvių chartos supratimą, gaivinant ir palaikant visus lietuvybės židinius.13
Krinta į akis, jog su krašto rezistencija ryšį teturi tik du pirmieji uždaviniai: dalyvavimas laisvinimo kovoje ir palaikymas nepriklausomybės minties. Kaip, kokiomis priemonėmis jie siekiami ir vykdomi, statutas nepramatė. Nenurodyta, nė kokie ryšiai sieja Am-LFB organizaciją su LF Atstovybe tremtyje.
Europos LFB statute, kurį patvirtino Schondorfo konferencija 1955 m. narių uždaviniai nusakyti kiek kitaip:
1. vykdyti LF rezistencinius įsipareigojimus lietuvių tautai,
2. ruoštis Lietuvai atstatyti LF programos dvasia,
3. dirbti lietuvių kultūrai išlaikyti ir ugdyti tremtyje,
4. aktyviai dalyvauti lietuvių gyvenime,
5. bendradarbiauti su kitų tautų organizacijomis bei organais.16
ELFBičiulio pareiga nustatyta:
1. veikti tiek lietuviškoje, tiek svetimoje aplinkoje pagal LF programos dvasią,
2. vykdyti uždavinius, kuriuos jam paveda jo židinys arba ELFB Valdyba, kai židinys arba valdyba neranda savanorio numatytiems uždaviniams vykdyti,
3. mokėti mėnesinį mokestį, nustatytą suvažiavimo.17
Tos pareigos buvo kiek kitaip nustatytos 1957 m. antrojo Schondorfo konferencijoje:
1. veikliai dalyvauti ELFB organų — židinių ir komisijų — darbuose,
2. palaikyti ryšį su valdyba,
3. prenumeruoti, platinti ir remti Į Laisvę,
4. mokėti mėnesinį nario mokestį,
5. pagal išgales remti ELFB fondą.18
Amerikiečiai visada kovojo dėl laisvės ir apsisprendimo principų visoms tautoms ir smerkė jų prievartinį paneigimą visur, kur tai bebūtų. Jungtinių Valstybių vyriausybė, tvirtai ir nuosekliai atsisakydama pripažinti neteisėtą Lietuvos aneksiją, įvykdytą Sovietų Sąjungos, pagerbia lietuvių tautos atsidavimą laisvės ir teisingumo idealams. Mes esame tikri, kad lietuvių, tautos ištvermingumas padės jai eventualiai laimėti jos teisėtus valstybinės nepriklausomybės siekimus.
Dean Rusk, Valstybės Sekretorius
1964. 2. 16
Antroji redakcija aiškiai labiau pritaikyta organizacijos reikalams, tačiau ir iš jos sunku spręsti, koks ryšys sieja nario pareigas su plačiais organizacijos uždaviniais. Trumpalaikiame nuotolyje toji spraga užpildoma kasmet šaukiamu ELFB suvažiavimu, kuris “renka valdybą ir komisijas vieneriems metams ir pasisako programiniais bei organizaciniais klausimais”.19
Nuo 1953 m. ELFB tokius metinius suvažiavimus reguliariai šaukė ir tuo būdu išsiskyrė iš visų rezistencinių ir politinių organizacijų užsienyje. Studijų savaitėmis, ELI straipsnių talka spaudai ir savo biuleteniu tam tikra apimtimi buvo vykdomi visi nuostatais numatyti uždaviniai, išskyrus 5-jį (nesukūrus jokios praktiškos priemonės vykdyti bendradarbiavimui su “kitų tautų organizacijomis bei organais”). Su šia išimtimi ELFB organizacinė veikla gali būti labai teigiamai vertinama, jeigu atsižvelgsime į jos narių mažą skaičių (metinių suvažiavimų ir organų darbe dalyvaujančiųjų vidurkis, atrodo, niekad neprašoko 20-ties asmenų, išsisklaidžiusių po įvairius V. Europos kraštus). Tačiau kaip tik toks mažas skaičius yra nesėkmė organizacijai, kuri iš esmės yra atvira ir siekia telkti visas jėgas, galinčias reikštis kuriamajame darbe. Pastebėtina, kad LFB organizacija save pateisina ne formaliai nepriekaištinga veikla, bet tuo, kiek ji savo nusistatytųjų uždavinių ribose sugebėjo sėkmingai paremti atskirų veikėjų pastangas ir išlaikė sutelktines priemones rezistencinei dvasiai skleisti, laisvės kovų sąjūdžio aukų prisiminimui ir pn. (per “Į Laisvę” žurnalą, to paties vardo fondą knygoms leisti, periodinius susitikimus). (Dera pabrėžti LFB pastangos ir vaidmuo per eilę metų, puoselėjant tarp laisvųjų lietuvių, ypač tarp jaunimo, partizanų kultą, išleidžiant Daumanto “Partizanus”, tapusius “bestselleriu”, ugdant rezistencijos sampratą bei dvasią, ginant rezistencijos galimybę tremtyje nuo partinių fanatikų nihilistinių išpuolių. LRS vaidmuo kovai dėl pačios rezistencijos galimybių tremtyje taip pat yra pažymėtinas. Red.)
Vis dėlto dar svarbiau atrodo patikrinti organizacijos veiklą, kiek ji save pateisina kaip rezistencinės kovos organizacija. Man regis, tiek Amerikos, tiek Europos LFB nesuformulavo tokios aiškios ir populiarios rezistencijos sampratos, kaip tai buvo pavykę LRS-ei. Jau pačiame vardo pasirinkime atsispindėjo savotiškas svyravimas.
1958 m. paskelbtame LFB Valdybos pasisakyme yra nušviestas klausimas, “kodėl laisvajame pasauly vietoj LF yra LFB,”
“Du argumentai tatai nulėmė. (1) LF liko Lietuvoje ir įsijungė į antrąjį Sovietų okupacijai rezistencijos sąjūdžio organizavimą bei vadovavimą. Laisvajame pasauly atsidūrę frontininkai ir jų dvasios jaunimas, nebūdami tiesiogiai veikiami nei krašto rezistencinės kovos sąlygų nei organizacijos tolydumo, bet tęsdami LF rezistencines ir idėjines tradicijas, savo organizacijai pasirinko LFB vardą. (2) LRB vardas, be to, labiau derinasi į padėtį tų bičiulių, kurie yra ne Lietuvos piliečiai, nes LF bičiuliu, Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio talkininku bei rėmėju gali būti kiekvienas lietuvis betkurios valstybės pilietis.20
Sunku suprasti, kodėl LF bičiuliu negalėtų būti ne tik svetimos valstybės pilietis, bet ir kitatautis, jeigu jis tikrai norėtų sąžiningai talkinti ir remti Lietuvos laisvės kovos sąjūdį? Juk tokių talkininkų ir rėmėjų užsienyje ieškoti visuomet buvo reikalas. (Ginkluotoj Krašto rezistencijoj gali dalyvauti ir faktiškai dalyvavo ne vien tik lietuviai. Tačiau pagal autoriaus aukščiau cituotus, LFB statuto numatytus, LFB uždavinius tautybės požymis yra vienas iš LF bičiulį apsprendžiančių požymių, nes tikrai sunku būtų suprasti statuto reikalavimas ne lietuviui LF bičiuliui “veikliai įsitraukti į lietuvybės išlaikymą išeivijoje, dalyvaujant lietuvių bendruomenės gyvenime, ugdant Lietuvių Chartos supratimą, gaivinant ir palaikant visus lietuvybės židinius”. Red.).
Tuo išskyrimu regimai norėta pabrėžti, kad ir LFB, nors nesudarydami tapačios su LF organizacijos, taip pat priklauso tautinei rezistencijai. Tačiau kokia toji rezistencija, LFB organizaciniai statutai aiškiai nenusakė. Daugeliui liko neaiškus skirtumas tarp LF ir LFB. (Būdingas nesusigaudymas visuomenėje ir pačiuose bičiuliuose pastebėtas ryšium su Vliko konsolidacinėmis derybomis, kai buvo kalbama apie LFB grįžimą. Iš Vliko pasitraukė LF, ir tik jis galėjo sugrįžti. Tuo tarpu LFB Vliko atžvilgiu yra visai nauja organizacija).
LFB taip pat neišryškino skirties tarp Krašto ir užsienio rezistencijos ir nepabrėžė Krašto pirmumo taip aiškiai, kaip LRS. Gal čia ir glūdi viena priežasčių, kodėl LFB nepajėgė iki šiol įtikinti platesnių visuomenės sluoksnių, jog ji — tikrai rezistencinė organizacija, veiksmingas ir įtakingas veiksnys toje tautinio pasipriešinimo kovoje, kuri vyksta pavergtame krašte. Čia glūdėtų ir šaknys to nusivylimo, kuris pastebimas tuose LF bičiuliuose, kurie tikėjosi šioje organizacijoje rasti priemonę — dalyvauti pagal savo užsienines sąlygas pavergtajame krašte vedamoje laisvės kovoje.
Jau 1958 m. LFB Valdybos pareiškime buvo mėginta nurodyti savitą užsienio rezistencijos organizacijos pobūdį, skirtingą nuo Krašto rezistencijos. “Kitos yra čia rezistencijai sąlygos nei okupuotoje Lietuvoje, kitos ir priemonės, bet tikslas tas pats — kur ir kiek įmanoma priešintis okupantui ir stiprinti pačios tautinės bendruomenės — išeivijos tautinės bendruomenės — sąmoningumą, dvasios gyvumą ir kūrybines pastangas”.21
Iš tiesų, rezistencijos sąvoka yra žymiai platesnė, negu ji paprastai suvokiama ir vartojama. Kai kalbama apie krašto rezistenciją, dažniausiai turima mintyje tik toji jos forma, kuri, kiek mums žinoma, išsilaikė iki 1950-jų pradžios (tiksliau iki Stalino mirties) ginkluotuoju pogrindžiu. Tačiau ginkluotasis pogrindis, nors ir pats ryškiausias bei įspūdingiausias kovos laukas, neapėmė ir neišsėmė (kaip bet kuri kita organizuota lytis) viso tautinio pasipriešinimo kovos turinio. Rezistencija, ypač savo gaivaliniu pavidalu, nesužlugo, nors partizaninis sąjūdis buvo priverstas po karžygiškų ir neįsivaizduojamų dešimtmečio pastangų sustoti. Su juo drauge iširo ir tuometinė centrinė organizacija bei ryšiai su užsieniu.
Dar labiau ryšys pasunkėjo dėl kovojančio krašto kintančios vidaus jėgų būklės. Nesulaukęs jokios paramos, net moralinės, paliktas vienas sau, kraštas nusikreipė į naujus kelius, išaugo ir subrendo naujos jėgos, nesižvalgančios į šalis, bet pasitikinčios savimi.
Tokioje naujoje padėtyje užsienio rezistencijos organizacijai iškilo ypatingas uždavinys ieškoti būdų atstatyti prarastam ryšiui, kuris jai yra gyvybinės reikšmės. Deja, ta linkme pernelyg mažai, jei iš viso, kas bedaroma.
Skiriantį tarpą savo ruožtu padidina net visa tai, kur užsienio organizacija labai reikšmingai reiškiasi, būtent, savitoje rezistencijoje “prieš tremties dvasią”,22 kaip tai buvo įtaigiai suformuluota prof. Maceinos 1-je ELFB konferencijoje Tuebingene (1953 m.).
Nors ir labai svarbi toji “rezistencija prieš tremties dvasią” išeivijai, tačiau ji kaip veiklos programa visiškai negalėjo patenkinti sąmoningosios visuomenės dalies, kurioje tebėra gyvas pradinis rezistencinio įsipareigojimo pergyvenimas.
Tatai, atrodo, jautė ir prof. Maceina, kuris 1960 m., sveikindamas AmLFB suvažiavimą Clevelande, naujai performulavo rezistencinius bičiulių uždavinius, nors ir nejungdamas jų su krašto rezistencija, bet mėgindamas išplėsti juos į pasaulinę kovos su komunizmu plotmę. Buvo nurodyti 3 uždaviniai:
1. Rezistencija prieš melą turėtų sudaryti platų kovos barą su mūsų tautos pavergėju, nes tasai senas Dievo priešas, kurį pats Kristus yra pavadinęs melo tėvu ir kuris šiandieną kardu rašo į baltą Rusijos lapą, apkala pančiais tautas ne tik politine, bet ir dvasine prasme. ... ji būtina, nes greit kitaip nesuprasime lietuvio iš už anapus geležinės uždangos, nors ir lietuviškai su juo kalbėdami”.
2. Rezistencija prieš intelektualinį nerangumą ir tingumą. (“LF niekados neužsisklendė smulkios politikos baruose. Jau ir Lietuvoje jis viena ranka laikė ginklą, antra tačiau tiesė būsimos valstybės pagrindus socialinei, kultūrinei ir politinei demokratijai. Šiandien tie pagrindai suformuluoti ir paskelbti, bet jie reikalingi gilesnio nagrinėjimo bei skleidimo visuomenėje”).
3. Rezistencija Vakarų iliuzijom. “Mes suprantame aistringą taikos norą. Suprantam karo baimę visų tų, kurie jį yra pergyvenę. Ir mes stovime taikos pusėje. Ir mes smerkiame karą kaip priemonę tarptautiniams klausimams spręsti. Tačiau negalime užmerkti akių regėdami kaip taika norima pirkti laisvės kaina, kaip taikos vardu pats sau žmogus kala pančius, tikėdamas bolševikų žodžiais bei vilionėm”.23
Šitais trim uždaviniais prof. Maceina konkretizavo užsienio liet. rezistencijos gaires esamomis sąlygomis ir drauge nurodė ilgalaikio plano kryptį ateinančiam dešimtmečiui:
“1-mas uždavinys vestų mus į tiesos atskleidimą bolševikų iškreipiamosiose vertybėse: religijoje, moksle, mene, istorijoje.
2- as uždavinys reikalautų mūsų idėjų pagilinimo bei išplatinimo, jungiant jas su dvasiniu gyvenimu bei dvasinės kultūros aktualiomis problemomis.
3- čias uždavinys skatintų mus stipriau susidomėti vis labiau augančiomis iliuzijomis bolševizmo atžvilgiu ir mėginti sistemingiau bei ryškiau šias iliuzijas išsklaidyti”.24
“Bičiulės ir bičiuliai, ši trilypė rezistencija yra nelengva — baigdamas įspėjo prof. Maceina, — bet ji labai aktuali ne tik mums patiems, bet ir visam tremties pasauliui, kuriame mums tenka dabar gyventi. Ją vykdydamas LF bičiulių sąjūdis iš tikro atliktų aną pagrindinę misiją, kurią jis yra įsirėžęs savo pagrinduose, būtent, būti kovos šaukliu ir pirmtaku už mūsų tautos istoriją ir kultūrą” 25
Tasai programinis žodis, įrašytas sveikinimo juoston, pavėlavo dieną ir konferencijos dalyvių nebuvo išklausytas.26 Savo nutarimuose Clevelando konferencija (1960 V 28-29) paskelbė išvadą, kad organizacijos formos klausimu “didesnių pakeitimų nedaroma, organizacija pripažinta reikalinga ir tokioje formoje turėtų dar likti bent sekantiems penkiems metams. Pagrindinis vienetas lieka Sambūris, tačiau bičiuliai gali prisitaikyti vietos reikalavimams ir skyriaus pavadinimą gali keisti”.27 Tačiau svarstymuose jau kilo mintys, kad “rezistencijos momentas praėjo”, tik įsijungimas į PLB darbą įprasmintų LFB veiklą ir pn.28
Organizacinėje plotmėje nieko nepasistūmėta nurodytomis kryptimis, neapsvarstyti ir neparuošti konkrečių priemonių vykdymo būdai. Kurtus atgarsys sutinka ir kitas vadovaujančiųjų pastangas viduje. Antai, šiemetinė Clevelando konferencija išklausė išsamų padėties įvertinimą. Ar apsvarstė jį, pasidarė iš jo praktiškas išvadas savo veiklai? Arba vėl. Prisiminkime, kiek savo metu vadovybei buvo prikaišiota dėl LFB programos, kaip reikalauta! Kai ji pasirodė, dėmesys tuo pačiu pradingo. Tai faktai, kurie rodo, kad pačių LFB eilėse įsivyravo, mažų mažiausia, intelektualinis nerangumas. Kaip tada galima su tuo blogiu savo aplinkoje kovoti, jeigu pačių nesama nuo to laisvų?
Kitais žodžiais: rezistencija silpsta, kai jos organizacijoje ima reikštis tos pačios blogybės, prieš kurias ji pašaukta kovoti. Ar formaliai nepriekaištingai veikiantys LFB nėra šiuo metu merdėjanti užsienio lietuvių rezistencijos organizacija, kurios “ paskutinių mohikanų” sveikasis branduolys nėra gausesnis už tą, kuris pergyveno LRS-ės avariją? — štai klausimas, ties kuriuo ši apžvalga sustoja.
Išvados:
1. Liet. rezistencinės organizacijos užsienyje pradėjo reikštis apie 1950-tuosius metus, kai ginki, pasipriešinimo sąjūdis tėvynėje įžengė į baigiamąjį tarpsnį, prasidėjo pabėgėlių masės emigracija iš Vokietijos ir ėmė irti Vlikas, ligi tol veiksmingai vadovavęs tremties politinei veiklai. Kritiško pareiginio laikotarpio nuotaikos nesukūrė, bet tik sudarė palankias sąlygas pasireikšti platesniuose visuomenės sluoksniuose slypėjusiam tikėjimui, kad tremtis turi pareigas kovojančioj o krašto atžvilgiu, gali jas atlikti ir kad tam reikalinga ypatinga rezistencinė organizacija.
2. Rezistencinės organizacijos pasireiškė dviem skirtingais pavidalais, atitinkančiais visuomeninį pasiskirstymą — LRS ir LFB. LRS išryškino Krašto rezistencijos pirmumą ir rėmėsi jos ginki, sąjūdžiu, kuriam sustojus, prarado pagrindą veikti ir nebesurado naujo rez. kovos objekto. LFB iš pradžių mažiau pabrėžė savo ryšį su Kraštu, mėgino jį pagrįsti asmens įsipareigojimu ir išryškino ypatingą tremties rezistencijos kryptį, kuri tačiau nutolo nuo krašto ir šiuo metu neturi žymesnės įtakos jo vidaus raidai.
3. Abi organizacijos nesurado bendros tarpusavio kalbos, prarado objektą ir nesukūrė tokių priemonių, kurios atitiktų naujai susiklosčiusią padėtį krašte ir joje vykstančios kovos reikalavimus. Po trumpalaikio populiarumo jos vėl neteko platesnių visuomenės sluoksnių dėmesio ir pasitikėjimo, skaičiumi sunyko, tačiau išlaikė branduolius, sukūrė tremties rezistencijos tradiciją ir sudarė rezistencijos idėjoms skleisti viešosios nuomonės sudarymo židinius, o taip pat sukaupė nemažą patirtį,
1. Lietuvių Rezistencinė Santarvė, Londonas 1952, 4-5 psl.
2. ten pat, 5.
3. ten pat
4. ten pat, 7.
5. ten pat, 6.
6. ten pat
7. J. Deksnys, Iliuzijų sudužimas (Švyturys 1962, nr. 9-12). Plg. J. Daumantas, Partizanai 1962 (papildai 478-482).
8. Lietuvių Rezistencinė Santarvė, 11.
9. Švyturys nr. 10, 12 psl.
10. ten pat
11 ten pat
12. Daumantas, 477.
13. Dirva, 1964 VIII 26, 4 psl.
14. ten pat.
15. Lietuvių Biuletenis 1954 I 27, nr. 1 (14), 4 psl.
16. Europos Lietuvių Fronto Bičiulių Statutas, patvirtintas ELFB konferencijoje Schondorfe, 1955 VIII 8 (padaugintas rotatorium), paragrafas 1.
17. ten pat, paragr. 5.
18. ELFB Vidaus žinios, 1957 VIII 31, nr. 1 (17), 4 psl.
19. ELFB Statuas, paragr. 7.
20. Lietuvių Frontas ir Lietuvių Fronto Bičiuliai. LFB Valdybos pasisakymas Lietuvos valstybės 40 metų sukaktyje, New Yorkas 1958 (Į Laisvę leid. nr. 1), 11 psl.
21. ten pat
22. A. Maceina, Rezistencija prieš tremties dvasią. (Į Laisvę 1954 nr. 2, 1-10).
23. tas pats, Trys dešimtmečio uždaviniai (Į Laisvę 1960 nr. 23 (60), 1-5.
24. ten pat 25 ten pat
26. Lietuvių Biuletenis, 1960 XII 17, nr. 38, 1 psl.
27. ten pat, 2.
28. ten pat, 4.
