Tarpparlamentinė unija
Danijos Kopenhagoje rugpiūčio 20-28 dienomis posėdžiavo Tarpparlamentinės unijos 53-ji konferencija. Šiai unijai priklauso 75 valstybės. Jos steigėjų idėja buvo: per demokratinių parlamentų tarptautinį bendravimą ir bendradarbiavimą palaikyti ir stiprinti parlamentines institucijas pasaulyje. Tačiau po antrojo pasaulinio karo Vakarų demokratijos visais atžvilgiais tiek buvo nuolaidžios ir atlaidžios sovietiniam totalizmui, kad ir Tarpparlamentinėj unijoj jam buvo suteikta lygiateisio nario vieta, atseit Sovietų Sąjungos bei jos satelitų sovietai buvo pripažinti tolygūs demokratiniam parlamentui.
Šioks Tarpparlamentinės unijos nuslydimas nuo savo pirminių pagrindų pavertė ją iš parlamentinės demokratijos tarptautinės institucijos į sovietinės propagandos garsiakalbį ir demokratijos esminių skirtybių nuo diktatūros ir totalizmo tušuoto-ją. Kaip toli jau šios unijos išsigimimas yra nuėjęs, rodo Kopenhagos konferencijai sovietines Lenkijos “par lamentarų” pasiūlyta rezoliucija dėl pietryčių Azijos ir Kipro, nukreipta prieš Jungtines Valstybes. Iš 604 konferencijos balsų, lenkų siūlymui pritarė net 381, susilaikius 20. Nors formaliai rezoliucija nepraėjo, nes nesurinko reikalingų dviejų trečdalių balsų, bet sovietinė propaganda įgijo konferencijos daugumos moralinę paspirtį. Būdinga taip pat buvo konferencijai, kad iš 3 jos referentų 2 buvo sovietinio “parlamentarizmo” — Lenkijos ir Jugoslavijos — atstovai. Užtat konferencijos rezoliucija prieš kolonializmą nė žodeliu neprisimena sovietinio kolonializmo. O pasiūlymą žmogaus teisių apsaugai į-steigti tarptautinį tribunolą sovietiniai “parlamentarai” apšaukė nusikalstamu pasikėsinimu į veikiančią tarptautinę teisę ir neleistinu kišimusi į valstybių vidaus reikalus.
Būdingas taip pat Vakarų demokratinio parlamentarizmo nusigyvenimui reiškinys yra, kad iš 600 su viršum konferencijos atstovų tik 3 atsirado demokratinio parlamentarizmo idėjos tikri šaukliai, drįsę priminti konferencijai ir pačiai Tarpparlamentinei unijai jos tikruosius uždavinius. Tai Izraelio atstovas Y. Bader, iškėlęs reikalą Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos vykdymą pavesti specialiam tarptautiniam tribunolui, Italijos parlamento atstovas E. Pucci, iškėlęs laisvos opozicijos vyriausybei būtinumą ir Australijos senatorius G. C. Hannan, vienintelis įsakmiai paminėjęs sovietinį kolonializmą ir reikalavęs Vokietijos sujungimo ir laisvės sovietų pavergtoms Europos valstybėms.
Tarpparlamentinės unijos 1965 konferencija numatyta Ottawoje, Kanadoje, o 1966 konferencijai siūlosi Maskva.
