Psichologinis karas
SOVIETINAMO ŪKIO PARAŠTĖJE
Kremliaus rusinimo tikslais vykdomas ūkinis visuomenės pertvarkymų planas liečia gyvybinį visų nerusiškų tautų išlikimo klausimą — būti ar nebūti.
Julius Vidzgiris
Norint geriau pažinti ir suprasti dabartinę Lietuvos padėtį, negalima išleisti iš akių tų pakitimų, kurie įvyko ir toliau vykdomi visuomenės ūkio struktūroje. Nepriskiriant šiems reiškiniams tokios išimtinės ir lemiamos reikšmės, kokią jiems pripažįsta pvz. ekonominio determinizmo šalininkai, tenka juos atidžiai stebėti jau vien dėl to, kad čia sutelktas ypatingasi okupacinio režimo dėmesys.
Oficiali sovietinė ideologija gamybos jėgas ir santykius laiko tiesiog visuomenės gyvenimo pamatu. Siekiant jį griežtai pertvarkyti perversmo būdu, nuosekliai panaudojamos visos priemonės. Nuo pirmos dienos įsigalėjimo valdžioje komunistai, paėmę iniciatyvą į rankas, jos nepaleidžia, tačiau jiems tenka susidurti su nepaprastai stipriu pasipriešinimu. Kodėl? Priešinasi ne tik suinteresuotieji senosios santvarkos gynėjai ir konservatyviosios jėgos. Tai, kas šiam visuomeniniam konfliktui priduoda ypatingai gilų dramatinį bruožą, yra plačiųjų masių pasipriešinimas, įkvėptas ir tiesiogiai ar netiesiogiai vadovaujamas pačių pažangiausių krašto jėgų. O tai dėl dviejų priežasčių.
Visuomenės perversmo, arba socialinės revoliucijos, mintis aplamai yra gana abejotina, mažų mažiausia ginčytina. Galima sutikti, jog ypatingais istoriniais atvejais perversmo būtinybė pribręsta, kai, pvz, atgyvenusią ir neteisingą visuomenės santvarką atkakliai gina nenuolaidi ir reakcinga valdančioji klasė. Šiaip jau artimesnis yra visuomeninių reformų kelias, už kurį tarp kitko ryžtingai pasisako ir visi demokratiniai socializmo sąjūdžiai.
Tačiau visuomeninis perversmas, jeigu jis tikrai būtų vykdomas visuomeninio teisingumo vardan, niekada nesukeltų tokio pasipriešinimo, tokio nesutaikomo priešiškumo, su kuriuo susiduria komunistinio plano vykdytojai sovietų pavergtuose kraštuose. Dvi aplinkybės vis iš naujo žadina šitą pasipriešinimą, būtent, partijos diktatūra ir rusinimas. Visuomenės ūkio pamatai pertvarkomi tik tuo tikslu, kad būtų užtikrintas tolesnis partijos kaip “naujosios klasės” ir vyraujančios rusų tautybės viešpatavimas. Savaime suprantama, jog tokios hegemonijos užmačių neįmanoma suderinti su jokiu visuomeninio teisingumo idealu.
Iš čia kyla gilus konfliktas: vienoje pusėje — kompartijos režimas, palaikomas SSSR karinės jėgos, antroje — tautinio ir demokratinio pasipriešinimo sąjūdis, remiamas plačiųjų masių ir visų tų, kuriems rūpi savosios tautos ateitis ir visuomeninio teisingumo idealą atitinkanti pažanga. Tuo būdu visuomenės ūkio sritis tapo didžiuoju kovos lauku. Sovietinių ideologų akimis, tai lemiamų grumtynių laukas. Jeigu tikrovėje ir ne visai taip, tai kiekvienu atveju faktinė visuomenės ūkio būklė ir visi su ja susiję reiškiniai tiesiog atspindi šioje kovoje dalyvaujančiųjų jėgų santykius.
Iki šiol bolševikų kovos taktika tarp kitko buvo neskelbti visuomenės ūkio duomenų ir juos slėpti kaip tikras karo paslaptis. Nutylėjimu buvo siekiama sumažinti priešininkų budrumą, o dėmesiui nukreipti ir pasipriešinimo jėgoms suskaldyti išvystytas aršus puolimas ideologiniame fronte. Pavergtoje Lietuvoje toksai ideologinis “Ablenkungsmanoe-ver” visą laiką buvo vykdomas šūkiais kovoti su “buržuaziniu nacionalizmu” ir ypač religija.
Nors ideologinio fronto kova taip pat vedama nuožmiai ir pareikalauja skaudžių aukų, tačiau tikrovėje jai neteikiama tiek reikšmės, kaip tai kovai, kuri vyksta marksistiniu požiūriu pagrindiniame kovos lauke — visuomenės ūkio struktūroje. Visa kita tėra juk tik lydimosios apraiškos, o taktikos požiūriu — naudinga dūmų uždanga.
Pastaraisiais metais sutinkamai su Chruščiovo vadovaujama linija ir pavergtoje Lietuvoje pastebėta kai kurių režimo taktikos pakitimų. Tiesa, kova su tautiškumu ir religija nesusilpnėjo. Priešingai, ideologinė kova buvo stiprinama. Nuo diversijos, taigi, neatsisakoma. Tačiau nauja yra tai, jog nuo kai kurių ūkio gyvenimo faktų nesivaržoma nutraukti ligšiolinį "paslapties” šydą. Nebijoma vietoj bevardžių nuošimčių operuoti absoliučiais skaičiais. Kaip grybai, pradėjo augti knygos ir studijiniai straipsniai, daugiausia Mokslų Akademijos instituto paunksmėje. Ne vien tuščiais žodžiais, bet skaičiais, diagramomis ir lentelėmis stengiamasi išpūsti visus "socialistinius laimėjimus”.
Kas gi tai? Ar tai jau ženklas, kad bolševikai tapo tikri savo pergale? Taip kartais nukalba vienas išgarsintųjų vakarietiškųjų “sovietologų”. Tikrovėje — anaiptol! Kovos laimė dar visai nenuspręsta. O kaipgi ji būtų nuspręsta, jei kova vyksta toliau su nauju įkarščiu, nes dabar ji jau užvirė pačios partijos viduje. Sustiprinti rusinimo kėslai pažadino net karjeristų ir prisiplakėlių partiečių tautinius jausmus. Ne kas kita kaip pati režimo oficialioji ideologija įsisąmonino ir įtikino partijos prieauglį tautinėse respublikose, jog Kremliaus rusinimo tikslais vykdomas ūkinių visuomenės pertvarkymų planas paliečia gyvybinį visų nerusiškųjų tautų išlikimo klausimą — būti ar nebūti.
Naujoji taktika — tai tik Kremliaus psichologinio karo priemonė. Nusižiūrėjus į Vakarus, įsitikinta tokios priemonės naudingumu, ir ji čia naudojama su didesniu nuoseklumu, negu pačių psichologinio karo autorių. Neįstengiant fiziškai palaužti priešo, taikoma į jo kovos dvasią. Štai, žiūrėkit, kas mūsų jau atsiekto! Pasiduokit! Patys matote, jog neverta priešintis!..
Ir tikrai: psichologinio karo priemonių nereilda niekinti, jos turi savo reikšmę. Truputis statistikos, truputis pataikavimo tautiniams jausmams, ir jau galima pilna gerkle šaukti: žiū, neturėjote pramonės, o dabar štai kokią bolševikai jums įrengė, ir ne tokią dar įrengs!.. Žinia, tokio pobūdžio propaganda pirmoj eilėj skiriama “eksportui” į užsienį. Pavergtojo krašto viduje ji nedaug padeda: kiekvienas savo akimis mato gražių žodžių ir skaudžios tikrovės kontrastą. Kas kita su užsieniu ar emigracija. O juk bolševikams ne tas pat, ar šios pašalinės jėgos jiems liks priešingos ar neutralizuotos. “Divide et impera” — senas imperialistų dėsnis ir ne bolševikų išrastas, tačiau jie jo skrupulingai laikosi.
Įvilkti propagandą į kitą, kiek galint patrauklesnį, drabužį — toks pagrindinis visos tos naujai pasirodžiusios, moksliniu aparatu išpuoštos, literatūros uždavinys.
Ofenzyva užplanuota ir vykdoma, kaip sovietams įprasta, masiškai. Laisvėje gyvenantieji, jeigu jie nenori likti abejingi pavergtoje tėvynėje vykstančiai pasipriešinimo kovai, negali viso to akivaizdoje stovėti sukryžiuotomis rankomis. Netiesa, jog emigracija nieko čia nereiškia ir nieko negali. Tai net ne tinginių išsikalbėjimas, bet tiesiog tos pačios priešo propagandos pašnibždėtas ir jai palankių vakarietiškųjų sluoksnių uoliai kartojamas įtaigoji-mas.
Lazda turi du galu — primena mūsų liaudies išmintis. Priešas gali girtis, kol mes tylime. Nekliudomas gali ta lazda švaistytis. Tačiau reikia tik sugriebti už jos antrojo galo. Tie patys duomenys gali prabilti visai priešinga kalba. Kaip jau minėta, visas visuomeninio ūkio laukas yra tapęs žūtbūtinės kovos aikšte. Visa, kas čia pasiekta, yra ne tik bolševikinių pavergėjų, bet ir atkaklaus tautinio pasipriešinimo laimėjimai. Tereikia juos tik nurodyti, į juos nukreipti stiprią prožektorių šviesą — laisvą kūrybos žodį ir spaudą.
Tas darbas, bent pradžioje, nėra lengvas. Reikia tinkamai pasirengusių žmonių, kruopštaus ir atidaus stebėjimo, atitinkamos visuomeninės paramos. Perspektyvos visais požiūriais palankios. Niekada Lietuva dar neturėjo tokių gausių Vakaruose išlavintų intelektualinių jėgų, kaip šiuo metu. Stebėtojų ir tyrinėtojų ne stoka, nebent organizacijos ir plano, pavienių pastangų sutelkimo ir suderinimo. Negalima skųstis nė išeivijos visuomenės dosnumu ar patriotizmu: ji remia dailiojo žodžio kūrėjus, parems ir savo mokslininkus — tyrinėtojus. Dabarties lietuviškajam visuomenės tyrimo institutui steigti laikas pribrendo.
Neabejotinai tai būtų labai veiksminga priemonė išeivijai prisidėti prie tos kovos, kuri vedama pavergtoje tėvynėje. Būtų išvengtas ne vienas meškos patarnavimas.
Kai šiandien lietuvių tauta yra atsidūrusi didesniame pavojuje negu spaudos draudimo laikais, laisviesiems lietuviams: kunigams, gydytojams, inžinieriams bei technikams tenka pareiga išvystyti tokį patį principinį idealizmą, kokį jų pirmatakai yra parodę caristinės priespaudos metais.
D r. Jonas Grinius
